Antrą kartą  Vatikanas  dalyvauja pasaulinėje parodoje. Tiek Briuselyje 1959 jo paviljonas atkreipė visų dėmesį,  tiek   dabar  New  Yorke  jis yra priskirtas  prie geriausių  parodos paviljonų. Vatikano paviljone yra pats brangiausias visos parodos eksponatas — Mykolo Angelo Pieta. Šis Kūrinys sutrauks daugiausia lankytojų. Kartu visi susipažins ir su dabarties bažnytiniu menu. Jis gi yra nuostabiai modernus. Tiek pačioje architektūroje, tiek eksponatuose jieškota naujų formų, naujos išraiškos.

Į šį meną savo duoklę įnešė ir lietuviai menininkai, kaip dekoratoriai padėję įrengti paviljoną. Daugiausia darbo atliko Jonyno - Shepherdo bažnytinio meno studija. Be jų dar dirbo Aleksandra ir Vytautas Kašubai. Jonyno ir Shepherdo studija buvo parengusi visą eilę dekoravimo projektų. Vieną iš jų patvirtino statybos vyriausias komitetas. Pagal tą projektą studija padarė metalinį kryžių viršum paviljono, frontinę skulptūrą, dešimtį lauko skulptūrų aplink paviljoną,   viduje didįjį altorių ir monstranciją.

Esančias aplink paviljoną dešimtį skulptūrų sukūrė D. Shepherdas, studijos dailininkas, buvęs V. K. Jonyno mokinys New Yorke. Bareljefai cementiniai, dideli 11 pėdų ant 5 pėdų, pritvirtinti paviljono sienoje, Juose moderniai, pabrėžiant grafines linijas, vaizduojami įvairūs šv. Rašto momentai.

Daugiausia nuveikė V. K. Jony-pas. Pirmiausia jis sukūrė metalinį kryžių, įtvirtintą viršum paviljono. Statant paviljoną, jį pirmiausia ir reikėjo įkelti į viršūnę, kol dar nebuvo baigtos sienos ir kupolas. Kryžius 42 pėdų augščio buvo įkeltas ankstyvą pavasarį.

Paviljono kupolas atrodo lyg kokia padangtė. Jos viršus baigiasi aštriais smaigaliais. Prie jų prisiderindamas,  V. K. Jonynas į padanges iškėlė pluoštą lieknų grakščių metalinių virbalų, kurie sudaro lyg spindulių įspūdį. Į juos įsipina kryžius — taip pat lengvutis. Iš jo į šonus skleidžiasi spinduliai ir visus virbalus sujungia bei sutvirtina. Paauksuoti virbalai švyti saulėje. Ypač gražiai jie žėri naktį, kai paviljoną apšviečia daugybė spalvotų lempų. Kryžiaus piešinyje gali įžiūrėti ir lietuviškų liaudies kryžių elementų.

Eidami paviljonan pro centrines duris, kairėje pamatome didelę, per visą sieną iškilusią skulptūrą — inkarą. Tai irgi V. K. Jonyno kūrinys — 27 pėdų augščio, 21 pėdos pločio. Dailininkas jį pats ir padarė iš specialiai lengvos medžiagos, viršų apipildamas plonu cemento sluogsniu. (Lengvos medžiagos reikalavo pastatas, nes jo pamatai nėra per tvirčiausi).
Inkare — vilties simbolyje — sutelkta daug figūrų ir kitų simbolių. Apačioje kairėje yra kovojanti Bažnyčia, čia svarbiausias simbolis Avinėlis ir iš jo į taurę tekąs kraujas, čia dar rasime ir kviečių varpas ir vynuoges. Visa supinta drąsiu mostu ir išbalansuota taip, kad žvilgsnis savaime pereitų į kitas figūras. Puskelėje randame gaidį, raktus. Dešinėje vaizduojama kenčianti Bažnyčia. Ten didelis angelas iš skaistyklos vaduoja kenčiančias sielas. Figūros sudramatintos, suskaldytos įvairiom plokštumom.
Į viršų žvilgsnį nuveda eilė mozaikinių ir paprastų akmenėlių, kurie sudėti ritmingom linijom. Viršuje — triumfuojanti Bažnyčia, čia angelas pučia trimitą, čia balandėlis — šv. Dvasios simbolis, Dievo Apvaizdos akis.

Skulptūros visas grožis ir jos grakštumas prasiskleidžia, kai ją paliečia šoninis saulės apšvietimas. Tada šešėliai pripildo įdubimus, išryškina dinamines, sustamantrintas linijas. Jose taip aiškiai atpažįsti tą pačią grafiko V. K. Jonyno ranką, jo kūrybinį polėkį, stilių.

Paviljono viduje, antrame augšte, yra koplyčia, kuriai V. K. Jonynas pats padarė ir atliedimo iš aluminijaus didžiojo altoriaus stalo apačią, čia įžiūri lyg du sudėtus milžiniškus delnus. Jie grubūs, kai kur spindi skaisčiu metalu, kai kur pajuodę. Tarp tų delnų matai grakščią stilizuotą žuvį. Išlaikydamas bendrą stilių, aplink žuvį įpina lengvų metalinių virbalų.
Monstranciją parodos lankytojai retai kada matys. Ji bus naudojama tik tose iškilmėse, kai bus įstatytas švč. Sakramentas, ši monstrancija yra vienas iš originaliausių V. K. Jonyno kūrinių.

Monstrancijos piešiniai pasidarė lyg kokie standartai — visur naudojama kryžius, saulė. V. K. Jonynas savo monstrancijai davė visai kitą siluetą — balandį — šv. Dvasios simbolį. Balandis išskėstais sparnais leidžiasi žemyn. Jo galva remiasi į monstrancijos kotą. Tarp išskėstų sparnų yra įtvirtinta dėžutė ostijai. Ir čia panaudoja plonus virbalus, apipindamas ostiją ir sudarydamas nedidelį kryželį. Balandis išliedintas iš aluminijaus, kurio dalys kai kur nudailintos, o kai kur palikta net juoda spalva. Visa kita yra auksuota. Aluminijus ir auksas, be kitų brangių metalų, brangiųjų akmenų, be išvingiuotų ir iškaltų auksinių lapelių, žvaigždučių, o vis dėlto brangu ir verta, nes nauja ir kūrybinga. Tai rodo, kad bažnytinis menas niekada nesensta ir vis suranda naujų formų.

Vytautui Kašubai teko dekoratyvines lentos, kurios pritvirtintos trijose šv. Petro rutundos sienose, pirmam augšte. Skulptorius, pasinaudodamas senaisiais bažnytiniais rašmenim, iškalė iš švino ilgas metalines plokštes, kurias, dedamas vieną paskui kitą, sukomponavo dinaminį ir laisvą ritmą. Viršuje iškalė skirtingas bažnyčias: šv. Petro bazilika Romoje — katalikų Bažnyčios simbolį Vašingtono katedrą — Amerikos katalikų simbolį ir šv. Patriko katedrą New Yorke — parodos bažnyčią. V. Kašubos darbas atliktas labai rūpestingai, su giliu savo specialybės pažinimu.

V. Kašubai dar užsakė šv. Jono Krikštytojo statulą, kuri taip pat bus iškalta iš švino. Užsakė gana vėlai, tai iki parodos atidarymo ji nebuvo baigta.
Aleksandra Kašubienė buvo pakviesta sutvarkyti antikinių kryžių kolekciją. Pagal jos parengtą planą tie kryžiai taip pat greit bus paviljone išstatyti.
Pamatęs tuos darbus, pasidžiaugi lietuvių laimėjimu ir pačiu menu. Lietuviai menininkai savo kūrybingumu ir ištverme jau taip užsirekomendavo, kad juos pakviečia tokiems atsakingiems darbams. Gal pirmą kartą mūsų meno istorijoje svetima valstybė be jokių pašalinių interesų parodė lietuviui kūrėjui tiek pasitikėjimo. Paskirų menininkų darbai priimti konkursiniu būdu. Suprantama, kad šiam pasitikėjimui įsigyti reikėjo ir sugebėjimų ir daugelio metų kieto bei sėkmingo darbo.
P. Jurkus