Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RAHNER —DABARTIES TEOLOGAS PDF Spausdinti El. paštas

Sekę pirmąsias dabartinio Vatikano visuotinio susirinkimo sesijas galėjo pastebėti, kaip pamažu išryškėjo nauja teologinė mintis, uždegdama ir tarsi gaivalinga, laisvinanti srovė savin įjungdama vis didesnį skaičių dalyvaujančių vyskupų. Kelių iškiliausių Vakarų Europos teologų tarpe, kurie kaip patarėjai - ekspertai suvaidino lemiamą vaidmenį šiai minties srovei išsiplėsti, centrinę vietą užima vokiečių teologas jėzuitas Kari Rahner. Jau pačios pirmosios sesijos gale jo įtaka buvo taip akivaizdžiai juntama, kad vadinamos tradicinės teologijos atstovų sluoksniuose kilo susijaudinimas, virtęs nervišku pareikalavimu Rahnerį iš Romos išsiųsti. Tačiau popiežius Paulius VI 1963 lapkričio mėn.

škilmingoje audiencijoje priėmė Rahneri ir ta proga, aukštai įvertinęs jo mokslinį darbą, ragino jį ir toliau ištikimai eiti savosios teologinės kūrybos keliu. Pasinaudodami šio žymaus teologo 60 metų amžiaus sukakties proga, su juo supažindiname ir lietuvių visuomenę.Kari Rahneris gimė 1904 Freiburge i. Br., Vokietijoje, profesoriaus šeimoje. 1922 m. stojo į jėzuitus, kur jau buvo jo vyresnysis brolis Hugo (dabar taip pat žinomas teologas, Bažnyčios istorikas). Po filosofijos ir teologijos studijų jėzuitų mokykloje (Pullache ir Valkenburge) 1932 m. buvo įšventintas kunigu. Toliau filosofijoje K. Rahneris gilinosi,  studijuodamas gimtinio Freiburgo i. Br. universitete, kur jo filosofijos profesorius buvo M. Heideggeris. Anksčiau jis buvo gerai išstudijavęs Joseph Marėchalio neotomistinę metafiziką, o vėliau pagrindinai susipažino su M. Heideggerio filosofiniu mąstymu ir kitomis moderniosios filosofijos srovėmis.

Laimingai jam pavyko tokiu būdu susikurti savo filosovinę pasaulėžiūrą, kuri leido jam integruoti visa, ką jis rado gera moderniojoj fenomenologijoj ir likti atviram tolimesnei vis turtėjančiai minties raidai. 1936 m. gimė jo pirmasis stambus veikalas "Geist in Welt", bet dėl tuometinių sąlygų Vokietijoje negalėjo pasirodyti spaudoje. Jis buvo atspausdintas 1939 m. Innsbrucke, kur tada Rahneris buvo pradėjęs dėstyti dogmatinės teologijos kursą. Nuo šio laiko Rahnerio dėmesys pamažu nukrypo nuo filosofijos į teologiją. 1941 tame pačiame Innsbrucke pasirodė jo kitas veikalas "Hoe-rer des Wortes", skirtas religijos filosofijai, šis ir anksčiau minėtasis veikalas talpina savyje metmenis visos Rahnerio fisolofinės sistemos, kurią jis pavadino transcendentine antropologija ir iš kurios išaugo visas dabartinis šakotas jo teologinis mąstymas.

Kadangi ši metafizinė bazė grindžia, jungia ir vaisina vis plačiau ir giliau besiplečiančią Rahnerio teologinę kūrybą, nors labai trumpai meskime žvilgsnį į jos sąrangą.

Kelti būties prasmės klausimą Rahneriui, kaip ir jo mokytojui Heideggeriui, reiškia pradėti nuo žmogaus kaip sąmoningo subjekto. Tačiau, būdamas ištikimas marechalinės tomizmo metafizikos pagrindams, jis pirmoje eilėje siekia nusakyti tas a priori metafizines sąlygas, kurios įgalina žmogaus proto ir valios aktams išsitiesti visu būties plotu, žmogus Rahneriui — įkūnyta dvasia (Geist in Welt), kurios tiesioginis ir proporcingas pažinimo objektas yra pojūčiais patiriama tikrovė. Tačiau žmogus kiekvienu savo spręsmu, liečiančiu šiuos patirtinius objektus, tuo pačiu implikuoja savęs, kaip dvasinės būties, sąmonę. Tada Rahneris kelia klausimą: jeigu žmogui nėra įmanoma patirti savęs sąmonės be spręsmo, kuriame jis aiškiai skiria save kaip mąstantį subjektą nuo jį supančios materialinės tikrovės kaip objekto, kokiu tad būdu jisai galėtų sueiti į sąmoningą ryšį su Absoliutu, tyruoju būties Aktu, kuris yra už objektinės laiko - erdvės ribos? Kadangi toji begalinė Būtis, Absoliutas, negali įeiti į žmogaus sąmonę kaip objektyvaus pažinimo turinys nei kaip patirtinė intuicija, nei normaliu sąvokiniu keliu, žmogaus sąmonė pasiekia ją "neobjektyviniu" keliu, būtent, kaip realybę, į kurią žmogaus protas veržiasi natūralia, prigimtyje įdiegta dinamika, šitaip suprastoj perspektyvoj.  Absoliutas yra toji riba, į kurią protas, palaipsniui intencionaliniu keliu asimiliuodamas patirtinės tikrovės formas, eina savęs atbaigino. tobulėjimo keliu. Rahneriui besąlyginio Absoliuto buvimas yra būtinas, nes tik jis įgalina žmogų daryti objektyvius sprendimus. Kiekviename žmogaus proto spręsme išreikštoji jungtis "yra" galima tik dėl to, kad ji atsiremia į absoliutų "horizontą", suteikiantį kiekvienam spręsmui metafizinį būtinumą ir tuo būdu kiekvieną teigimą pastato būties kategorijon.

Žmogaus mintis, susidurdama su individualiniais patirtinės tikrovės objektais ir pasisavindama jų intencionalines formas, natūraliai jas atgręžia priešais tą "horizontą" ir pamato jų ribotumą, kas suteikia joms galimybę būti neribotai pakartojamoms pavieniuose patirtinės tikrovės objektuose, šioje perspektyvoje, pagal Rahnerį, žmogaus protas, susidurdamas su individualiniais objektais, vienu ir tuo pačiu aktu susidaro universalinę idėją ir mato jos nebaigiamas galimybes pakartojamai būti konkrečiuose individuose, šis žvilgsnis yra naujas žingsnis tradicinėje tomistinėje pažinimo metafizikoje, kurioje buvo reikalaujama, kad protas, norėdamas pažinti pavienius individus, turi nuo universalinės idėjos vėl "atsigręžti į vaizdinį" (conversio ad Phantasma).Jeigu tad žmogus, darydamas objektyvius sprendimus, tuo pačiu veiksmu patiria ir save patį kaip protu pasiekiamą ir protaujančią būtį, tai šiame veiksme jam nesunku yra taip pat sueiti į sąmoningą ryšį, suprasti ir tą realią Nebaigiamybę, kuri yra būties pilnatvė, tobuliausias Protas ir aiškiausioji suprantamybė. Iš čia plaukia išvada, kad metafizika ne tik galima, bet ir būtina, netgi ir tokiam protui, kurio tiesioginiai proporcingi pažinimo objektai yra medžiaginių dalykų esmės.

Kiekviename sprendime žmogus peržengia erdvę ir laiką, nes tuo jis natūraliai jau susiremia į tą "horizontą", kuris jam yra Absoliuto begalinė vienybė, tiesa, gėris ir kuriame visi ribotieji spręsmo objektai įgyja būtinybę bei prasmę. Nuosekliai vystydamas savo mintį, Rahneris daro išvadą, kad Dievas, kaip begalinė, protinga, laisva ir kūrybinga ribotosios tikrovės versmė, yra transcendentinė sąlyga, suteikianti žmogaus dvasiai galimybę pasiekti pasaulio tikrovės pažinimo keliu galutinį atbaigimą.Atsirėmęs į šiuos pagrindinius įsitikinimus, Rahneris nuosekliai stato visą savo transcendentinės antropologijos rūmą, kuriame mes randame įrodyta, kad žmogaus ir Dievo asmeniški santykiai yra galimi, kad žmogaus valia yra laisva ir kad ši žmogiškoji laisvė plaukia iš to, jog žmogus yra įkūnytoji dvasia ir yra pašauktas asmeniškai apsispręsti absoliutaus, begalinio Asmens akivaizdoje. Pagal tai Rahnerio transcendentinė antropologija ir nori parodyti, kad žmogiškasis asmuo savy slepia begalinį būties kūrybiškumo šaltinį, kad šitokio asmens ryškiausias bruožas yra nepamainoma, nepakartojama laisvės nuotaika ir atvirybė, žyminti žmogų kiekvieną kartą, kai jis daro sprendimą ir šituo aktu sueina Į sąlytį su konkrečiu pasauliu laike ir erdvėj, atgręždamas jį į Absoliu-tųjį "horizontą" — dieviškąjį "Aš". Iš čia aiškėja žmogaus asmens struktūros du esminiai bruožai: socialumas ir istoriškumas. Jeigu Dievas savo neribotoje laisvėje ir meilėje ryžtųsi save apreikšti žmogiškajam "aš", Jis turėtų tai daryti pasinaudodamas tam tikru simboliu, laiko bei erdvės kategorijų sąlygotu įvykiu, "žodžiu", kuris pilnai galės žmogui atsiskleisti tik laike. Jeigu yra toksai faktas, kurį mes vadiname Apreiškimu, tai jis turi būti istorinis įvykis, štai čia Rahneris mus jau ir veda prie teologijos ribos.Teologinis mąstymas pirmoje eilėje susiduria su malonės ir prigimties santykio klausimu.

Rahneris šitai problemai yra skyręs išskirtiną dėmesį, kadangi jis turėjo išlaikyti tęstinumą tarp savo žmogiškosios būties metafizikos ir to, ką jis vėliau pavadino teologine antropologija. Priimdamas pozityviai apreikštą faktą, kad per krikštą žmogus gauna pašvenčiamąją malonę, Rahneris žvelgia į žmogaus prigimtį ir klausia, kaip yra galimas šitoks būtybi-nis ryšys tarp dieviškosios, absoliutinės ir žmogiškosios, laikinės realybės. Jis pateikia šią teoriją: pozityvaus Dievo nutarimo pasėkoje kiekvieno žmogaus siela dar prieš malonės priėmimą yra iškelta į antgamtinę plotmę, suteikiant jai tai, ką Rahneris, sekdamas Heideggerio terminu, pavadino "antgamtiniu egzis-tencialu". Šitas naujas būties laipsnis žmogui yra dovana, kuri neplaukia iš jo prigimties kaip būtinybė, bet kuriai žmogus, kaip dvasia, yra "paklusniai atviras" (potentia obedientialis). ši dievybei atviros, "paklusnios galimybės" idėja nėra nauja, bet Rahnerio į antropologiją orientuotoj minties sistemoj tapo visa rišančia jungtimi.

Neidami į detalesnį Rahnerio paliestų teologinių problemų svarstymą, norime tik priminti, kad visa iki šiol paskelbta teologinė medžiaga ir toli už griežtai teologinės srities ribų prasiveržia svarstymai rodo nuostabų ryšį, į pačias metafizines būties gelmes siekiančias šaknis.Kokio nepaprasto masto ir kaip aktuali yra visa Rahnerio mokslinė kūryba bei jo asmeninė veikla, akivaizdžiai rodo 1964 m. išleistas sukaktuvinis dviejų tomų leidinys, pavadintas "Gott in Welt". Ten savo originaliais straipsniais dalyvauja 72 savo srities specialistai: filosofai, teologai, skripturistai, paleontologai, psichologai, medikai ir kiti. Šiame leidinyje yra surašyta iki 1964 m. Rahnerio paskelbtų mokslinių darbų bei straipsnių bibliografija — 887 numeriai! Nėra abejonės, Kari Rahneris šiuo metu yra pačioje savo kūrybinės dinamikos aukštumoje. Jo viziją, kokia turėtų būti naujoji, šių laikų žmogaus rūpesčius atsakanti teologija, galime pamatyti iš jo "Schriften zur Theologie" I tomo, kuriame jis paduoda tokios teologijos metmenis.šiuo metu, be intensyvaus darbo Vatikano susirinkimo sesijose, Rahneris baigia redaguoti "Lexikon fuer Theologie und Kirche", kurio pasirodė 9-tasis tomas, ir toliau tęsia drauge su prof. H. Schliem 1957 m. jų pradėtąją studijų seriją "Quaestiones Disputatae",paskelbusią jau 24 naują mintį provokuojančias teologines, filosofines bei antropologines jo paties ir kitų specialistų parašytas studijas. Nuo 1933 m. rudens K. Rahneris pakviestas į Muencheno universitetą užimti iki tol Romano Guardini vadovautą religijos filosofijos katedrą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai