Antanui Škėmai
Suprasti ne rūsčią malonę gyventi,
bet piktą džiaugsmą numirti.
IŠTRAKOS IŠ CHAPEL B*
Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio:
pavasary saulužė ištekėjo
už svetima kalba prašnekusio mėnulio.
Mirtis yra iškrypėliai malūnai,
už auksiną krintą į žvarbią vėjo pusę:
vidurnakty išslinko mergina
slapta sumalt padienio darbo grūdus.
Mirtis yra fanatiški artojai,
apakęs kraujo sakramentas su žeme:
kaip žvėrys sužeisti pakyla jie iš guolių
ir dūžta atsimušę į cementą vakare.
Mirtis yra į frontą sugrąžinti
pikti ir ciniški kareiviai su medaliais:
į šviesą puolė išbadėjus mergina,
netekus ašarų išverkti savo daliai.
Mirtis yra pageltę manuskriptai,
senųjų knygų tituliniai lapai:
pelėsių kronikon ir išnykimo daton
suriko žilas Vilniaus antikvaras.
Mirtis yra į patį žemės turtą
ištįsusių kolonijų žemėlapiai:
į prievartą paklojo Marija —
į krikštą — savo kūno liemenį.
Mirtis yra iš Afrikos žemyno įtraukti
naujų respublikų vardai istorijos žabangon:
netekus žado, klupo negrė Marija,
suspaudus ankštą amuletą rankom.
Mirtis yra sunaikintos valstybės,
žemėlapiuos ištrintos upės iki marių:
dainuoja sausrą negrė Marija
lelijų, ledo ir lietaus kalba.
Mirtis yra spalvoto stiklo ir vandens,
archyvuose nublunkantis kolažas:
su saule atsikėlė mergina,
su sauluže atsigulė į patalą.
Mirtis yra prieš juodą arba baltą
alyvų kalną ir ugnies pamokslą:
dainavus sausrą, gimdo Marija
į mirtį, kaip išnykusį gamtovaizdį.
VI
Rytoj mes tave išlydėsim
į taikią numirusių tautą:
mes šnekame mirčiai skirtąja,
bizūnais kapota kalba.
Buvę valstybės piliečiai,
įsidėmėkit jo mirtį:
pirštais jis buvo suvokęs
aklųjų raidyną — egzilę.
Numirusioj rankoj suspauski
ir mūsų išbrinkusį delną:
mes sklaidom ir sklaidom ir sklaidom
archyvinio sapno putas.
Buvę valstybės piliečiai,
įsidėmėkit jo mirtį:
grįždamas nebesugrįžo,
negrįždamas neatsigrįžo.
Rytoj mes tave išlydėsim
iš skaudžių nesąmonių laivo:
tai mes pasiliekam dairytis
žemėlapiuos prarasto laiko.
Buvę valstybės piliečiai,
įsidėmėkit jo mirtį:
kūnas pavirto į žodį,
ne žodis pavirto į kūną.
Sklaidom sapno putas
apsamanojusiom rankom,
pikto pavydo šauksmais
išlydime tolstantį plaustą.
VII
Tolsta mūsų egzilė,
tolsta mūsų kalba,
Žilvine, Žilvinėėli,..**
bespalvė plyšta puta.
Kraujo neišmatuosi,
skausmo neišdalinsi.
Žilvine, Žilvinėėli,
ką pasirinksi?
— Kas yra duota, kas yra išrinkta?
— Žemė duota, mirtis išrinkta.
— Kas yra duota, kas yra išrinkta?
— Nieko neduota, tik viskas išrinkta?
Į Eglės pasaką grįžta puta.
Žilvine, Žilvinėėli!
Tai tiek ir tebuvo duota,
Tai tiek ir tebuvo skirta.
•1961.IX.13-14. Jamaica Ave., New York, N. Y. lai dotuvių direktoriaus pastatas: "Po vienu stogu dvi kop lyčios". Pirmoji koplyčia pažymėta užrašu Chapel A. antroji Chapel B. šioje pašarvotas ir Antanas Škėma.
** "Nėra pieno putos. Nėra kraujo putos. Yra. . žilvinėėli!" (Antanas Škėma, "žilvinėėli").
|