Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠSKIRIAMIEJI ŽENKLAI LIETUVIŠKOJE NUMIZMATIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS K. KARYS   

Iš visų žmogaus sukurtų dalykų vien pinigas turi ypatingą, sakytum, burtų galią pasikeisti į bet kokį daiktą žemėje. Iš čia suprantama, kodėl jis senai pasiėmė ir pastoviai vaidina patį svarbiausią vaidmenį sudėtingame žmonių tarpusavio santykiavimo procese. Be pinigo neišmatuojamos pagelbos žmogus nebūtų pasiekęs nė dalies to, ką jis šiandien žino, ką moka ir ką turi. Štai kodėl viešieji pinigai visais laikais šiokio ar tokio autoriteto būdavo ir tebėra prižiūrimi, žymimi, tikrinami; štai kodėl monetų regalija, perėjusi miestus, sritis, pasaulinius ir bažnytinius didikus, kunigaikščius, pagaliau atiteko valstybei.

Moneta išsivystė iš labai senai imtų žymėti įvairiais pasirinktais ženklais rinktinio metalo gabaliukų (mokslo žiniomis, tokį žymėjimą pradėjęs VII a. pr. Kristų Lidijos valdovas Gigas ir ar tik ne tuo pačiu laiku Argoso Fidonas); ji išsilaikė neginčijamąja pinigo reiškėją apie du tūkstančius metų, iki jai pagelbon atėjo notos, banknotai etc. Ilgas ir įvairus buvo monetos kelias; įmynė ir paliko ji tame kely daug pėdsakų, dominančių ne tik numizmatikus, bet ir istorikus, heraldikus, batalistus, menininkus, ekonomistus, archeologus ir visą eilę kitų. Visos kultūringos tautos turi apie savo istornius pinigus vispusiškos literatūros. Turime kiek ir mes.* Tačiau atskirose srityse vis dar atsiranda jaunam tyrinėtojui ar mėgėjui blankokų klausimų, prie kurių vieno šį kartą kaip tik ir grįšime.


------
♦Pagrindiniai mūsų numizmatikos veikalai (lietuvių kalba) yra šios studijos autoriaus dvi nesenai pasirodžiusios knygos: "Senovės Lietuvių Pinigai (išsp. 1959) ir "Nepriklausomos Lietuvos Pinigai" (išsp. 1953). Tenai paskelbti ir visi rimtesni šaltiniai bei literatūra, tiek lietuvių, tiek ir svetimomis kalbomis.
Redakcija
--------

I
Liedintosios sidabro kapos buvo paskutiniai senovės lietuvių priešmonetiniai metaliniai "pinigai".1 Jos primena ir kitų kraštų archaiškus tos rūšies "pinigus", nors amžiai ir nesutampa. Taurusis metalas (ar ypatingas mineralas, kaip pvz. mūsų gintaras), nežiūrint formos, kieno nors pažymėtas ar ne, nuo neatmenamų laikų buvo žmogui patrauklus bei pageidaujamas dalykas ir galėjo patarpininkauti mainuose geriau nei kas kita nuo pačios mainų priemonių užuomazgos. Ir mūsų kapos, išsivysčiusios savame krašte, nors ilgai jokio autoriteto žymėmis nežymėtos, užsitikrino sau orumą pirmiausia tik dėl to, kad buvo sidabrinės. Tačiau, matyt, ir Lietuvoj (kaip Lidijoj, Argose bei kur kitur) nusibodo žmonėms nuolatos, beveik kiekvienos transakcijos metu, kapų sidabrą tikrinti (tatai būdavo atliekama kapą įkertant, įdreskiant, ar net dantimis prakandant), todėl pirkliai, augšti pilių dvariškiai, kunigaikščiai pradėjo savo kapas žymėti. Tie ženklai, bent jau tiems, kas juos pažino, darė sidabro liedinėlius patikimus, teisingus ir gerus (pvz., žr. fig. I, 1).

Įvairių ženklų randame išlikusiose kapose. Vienose jų lyg kokia kaišena išgremžtos duobutės, kitose iškilai suformuoti kažkoki spuogeliai, pasagėlės, roželės, dar kitose įmušdinti tai lygūs, tai dantyti kryžiokėliai ir kt. Manoma, kad dalis tų ženklų buvo kieno nors išskiriamieji ženklai (lyg ir herbai), deja — nežinome ir gal jau niekad nesužinosime kieno. Vėlesniuose liedi-nėliuose pastebima kažkokių neaiškių štampelių, įmušdintų raidžių, bet kam jie ar jos priklausė, šiandien niekas pasakyti negali.

Iškilo radiniuose dar ir savotiškai "kontra-signuotų" kapų: patys liedinėliai lietuviški, ženk-lai-štampeliai svetimi. Paaiškėjo, kad apie XIII a. Naugardas, Pskovas, Kijevas (gal dar ir kitos rytų slavų vietovės) ėmė kartais ten patekusius lietuvių "pinigus" — kapas — derinti prie vietos "piniginių vienetų" ir oficialiai legalizuoti atitinkamo vietos autoriteto ženklais. Tokių ženklų "kontrasignuotose" kapose randama ir daugiau negu vienas (fig. 1, 3). Tai reiškia, kad mūsų kapos ten ilgai ėjo iš rankų į rankas, iš vietovės į vietovę.

Aiškių ir visiems mums pažįstamų ženklų kapose pastebėjome tiktai du: Stiebų vartus ir Raitelį (žr. fig. I, 2). Pirmasis jų, kiek mokslo žinios siekia, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, — įkūręs pastovią valstybės sostinę, jis tąjį ženklą iškėlęs vėliavoj viršuj Vilniaus pilies vartų; antrojo tėvu laikomas Trakų kunigaikštis Kęstutis, išmušdinęs jį ankstyviausiose Lituaniae Propriae moderniškose monetose (fig. I, 4 b; pirmoje vietoje, kaip tais laikais ir tiko, Kęstutis padėjo tėvo ženklą). Sprendžiant iš įmušdintų ženklų, čia minimos kapos buvo išliedintos, o gal tiktai patikrintos-legalizuotos, atitinkamai Gedimino ir Kęstučio (bei po Kęstučio) laikais.

Tarp kita ko, Stiebų Vartai raudoname dugne buvo pirmas žinomas bei oficialus Lietuvos valstybės išskiriamasis ženklas — herbas, iki jį toje srityje nurungė Raitelis-Vytis. Dar Žalgirio mūšio laukuose (1410) Vytauto kariuomenės vėliavos su kalbamu ženklu raudoname dugne buvo laikomos D. Kunigaikštystės vėliavomis, o pats ženklas, anot įžymaus lenkų he-raldiko Niesieckio, — "godlo pahstwa" (valstybės herbu). Vyčiui iškilus, anas su Vilniumi glaudžiai susijęs ženklas perėjo į Vilniaus vaivadijos vėliavą.2

II
XIV a. šeštosios metų dekados pabaigoj didysis kunigaikštis Algirdas (Vilniuje) ir Trakų kunigaikštis Kęstutis (Trakuose) pradėjo muš-dinti pirmąsias Lietuvoj moderniškas, abipuses sidabro monetas (žr. f ir. I, 4). Dėl žinomų to meto aplinkybių, Algirdo monetos buvo skirtos rytinėms, slavų apgyventoms L. Didžiosios Kunigaikštystės sritims, Kęstučio — tautinei Lietuvai.

Tų monetų vaizdai turėjo atitikti paskirtis. Algirdo monetų "vardinėj pusėj" įmušdintas slaviškas (kyrilika) žodis "pečat" ( - antspaudas) yra rytų slavijoje iš seno žinomas, visa eile žodžių apibūdinamas, neginčijamojo autoriteto terminas. Antroj pusėj matome jieties antgalvę, o šalia jos graikišką kryžiuką (tai savotiškas pagonio, bet diplomato Algirdo "reveransas" krikščionims rytų slavams). Beje, jieties ant-galvė buvo lietuvių jėgos, galios bei valdžios
 
Fig. I. (vairūs ženklai lied. "kapose" (1-3) ir ankstyvose istorinėse Lietuvos monetose


autoriteto simbolis; jį senai (bent jau nuo ankstyviausių susidūrimų su lietuviais) gerai pažinojo ir slavai. 3 Kęstučio monetose buvo išmuš-dinti: vardinėj pusėj Stiebų Vartai su Kęstučio vardo inicialu centre, antroj pusėj —Raitelis, įsivaizduojamai pats raitas kunigaikštis. Rasta Kęstučio monetų dar ir su kryžiokėliu "X", rym. 10, prie žirgo galvos, kas reiškė, jog moneta atitikusi 0,1 tuometinio, Lietuvoj plačiai įsi vaikščiojusio, čekų Pragos grašio.4 Kas tada buvo Stiebų Vartai, mes jau žinome; taip pat
 
Fig. II. Lietuvos, Lenkijos, jų abiejų jungtiniai (6,7,9) ir kt. herbai bei ženklai, randami istorinėse Lietuvos monetose (ar ir kur kitur). Nr. 10 — Vytis ir Stiebų vartai, kaldinti Respublikos monetose (1925 ir 1936 bei 1938 m.)

žinome tolimesnį Raitelio kelią. Belieka čia pasakyti, kad nei raidė "K" Gedimino ženkle, nei "X" Raitelio pusėje, su tais abiem mūsų išskiriamaisiais ženklais jokio heraldiškojo ryšio neturi.

Mušdindamas savo dvidenarius Lucke, Vytautas pavartojo juose abu (senelio Gedimino ir tėvo Kęstučio) jau iškeltuosius ženklus. Be savaime suprantamo leidėjo inicialo, šias monetas paįvairina du nedidukai ženkleliai "L" ir "II", kurių pirmasis (matomas viršuj Stiebų Vartų) reiškė kaldinimo vietą — Lucką, antrasis (du tiesesni ar kreivesni vertikalūs brūkšneliai stiebų pavartėje) nusakė monetos denominaciją denarais — 'du'" (fig. I, 5). Vilniuje pakartotuose šiuose dvidenariuose, kai Vytautas jau visą Lietuvos imperiją valdė, įmušdino jis Stiebų Vartų centre savo vardo inicialą kyrilišku raš-menėliu "B" (V; žr. fig. IV, 1).

Jogailos vilniškiuose "pinigėliuose" randame jo senelio Gedimino ir tėvo Algirdo iškeltuosius lietuviškus ženklus. Jogailai išėjus karaliauti į Lenkiją, likęs Vilniaus soste Vytautas kartojo kurį laiką Jogailos monetas, paskui prie j ieties antgalvės ir kryžiuko pridėjęs dar ir savo inicialą "V" (žr. fig. I, 7). Iš tos kombinacijos nebrendę "tyrinėtojai" naujoje Lietuvoje buvo sukūrę "asmeninį Vytauto herbą", ir jis gerokai paplito. Deja, ši diletantų paslauga tautos kultūrai nieko, išskyrus žalą, nedavė, kadangi tokio "herbo" niekad nebuvo ir mokslas jo nei minėt nemini.5 Jei įrašytoji svetiman ženklan raidė galėtų nulemti viso ženklo priklausymą, tai Gedimino Vartus galėtume priskirti Kęstučiui, paskui ir Vytautui, nes abu jie paliko tuose vartuose savo inicialus. O kodėl tad, pagal anuos "tyrinėtojus", nedaryti "asmeninio Vytauto herbo" iš tos jo monetos, kurioje Stiebų Vartuose jis įsirašęs savo inicialą kyriliškai?.. Reikia tikėti, "asmeninio Vytauto herbo" nesąmonė toliau nebesikartos.

Visai naujose savo vilniškėse monetose Vytautas vėl pakartojo Raitelį.6 Kitoj pusėj jis padėjo naują ženklą — skydą su dvigubu kryžiumi jame (fig. I, 8). Tasai ženklas buvo Jogailos herbas, sudarytas jam išeinant žentuosna į Lenkiją. Tuoj po Jogailos-Jadvygos vestuvių kalbamas ženklas buvo atmušdintas vardinėj lenkų monetos pusėj (ž. fig. I, 6). Bet kadangi dvigubas kryžius tame išskiriamajame ženkle simbolizavo dvi susijungusias po vieno augščiausio valdovo (ir tai — lietuvio) skydu krikščioniškas valstybes — seną katalikę Lenkiją ir neofite Lietuvą, tai Vytautas, Lietuvos krikšto ir visų su tuo krikštu susijusių dalykų įžymiausias dalininkas tėvynėje, padėjo tą patį ženklą ir savo (Lietuvos) monetose .. .
Tačiau pirmauja Raitelis. Pastebėta ir įsitikinta, jog mūsų Vyčio prototipas apie tą laiką ėmė jau daugiau reikšti, negu tik tą ar kitą raitą kunigaikštį, kaip buvo, sakysim, Kęstučio, Lengvenio ar Kaributo raitelių atvejais. Juo toliau, tuo ryškiau jis stebintiesiems simbolizavo išdidžiai jojantį puikiu žirgu viso krašto valdovą. Tatai šį ženklą ne tik populiarino, bet ir augš-tino. Jogaila, nors ir išėjęs Lenkijon, teisiškai buvo vyriausias Lietuvos Didž. Kunigaikštystės valdovas, tad ir jis savo antspaude užsėdo žirgą, kaip tėvynėje buvo reikšminga bei prasminga. O prie jojėjo kairiojo peties ten buvo prikabintas ir skydas su dvigubu kryžiumi — Jogailos herbas (fig. I, 10).7 Su tuo priedu mūsų Raitelį paskui vaizdavo Jogailos sūnūs ir anūkai savo antspauduose, piniguose etc. Nereikia nė aiškinti, tame procese, kaip ir kiek anksčiau, vystėsi ir subrendo Lietuvos VYTIS, nuo XV a. jau neginčijamas augščiausias lietuvių išskiriamųjų ženklų ir kartu amžinas valstybės herbas, tiksliausiai iki šiol atvaizduotas Lietuvos Respublikos (1918-1940) monetose (žr. fig. II, 10).
Mūsų numizmatikoje žinoma visa eilė svetimų (dažniausiai — totorių) monetų su įmuš-dintais jose Stiebų Vartais (fig. I, 9). Tai Vytauto kontrasignuotos bei legalizuotos monetos, štampuotos tiek pasienio muitinėse, pravardžiuotose "Vytauto pirtimis", tiek ir monetų kalykloje. Vartus (matyt, lengviau už Raitelį padaromus) Vytautas išmušdino ir Smolensko vietinėse sidabro monetose, kai tą sritį prijungė prie Lietuvos, bet vis dar "politikavo" (vilniškius pinigus jis tenai paleido, prieš tai gerokai apsidairęs). Gi pakartotose smolenskiečiams varinėse monetose (puluose) paliktas senas Smolensko išskiriamasis ženklas — kažkoks paukštis ant kanuolės.


Dalis Lietuvos rajoninių kunigaikščių, valdžiusių XIV - XV a. tolimas rytų slavų sritis, paliko istorijai savo monetų, būtent: Kijeve Vladimiras Algirdaitis ir Romanas (Algirdo sūnaitis), o Sieversko Naugarde Kaributas, ten persikrikštijęs Dimitrijum (kitas Algirdo sūnus). Nors tos monetos perdėm slaviškos, bet jos priklauso lietuviškajai numizmatikai, kadangi muš-dintos Lietuvos kunigaikščių, vykdžiusių tenai augščiausio Lietuvos D. Kunigaikštystės autoriteto valdžią.
Tiek Vladimiro, tiek paskui ir Romano kije-viškių monetų herbo vietoje atvaizduota bažnytine" vėliava ("labarum"; žr. fig. I, 11). Čia, matyt, tas vaizdas bus virtęs Vladimiro, pirmiausia jį pavartojusio monetoje, išskiriamuoju ženklu, nes vėliau pasikartojo jo ainių antspauduose.8 Kaributo monetose padėtas kardas (ne kryžius, kaip ankstyvesnieji tyrinėtojai, monetą netinkamai apvertę, prielaidavo) galėjo būti to Algir-daičio pasirinktu "herbu" (fig. 1, 12), bet ir čia konkrečių žinių niekas nepaliko. Taškai bei jų grupės šiose monetose prie asmeninių išskiriamųjų ženklų nepriklauso. Jie turėjo kažkokias savo reikšmes.

Ankstyvose Vladimiro ir vėliau Romano ki-jeviškėse monetose randame dar vieną ženklą, primenantį kažkokius pinučius, ir tai vardinėje tų monetų pusėje; atseit, labai svarbų, reikšmingą, būtiną (fig. I, 13). Paaiškėjo, jog tai esanti totorių "tamga", savotiškas Aukso Ordos chanų "antspaudas" ar "herbas". Jį mušdino anų laikų Suzdalio, Maskvos ir kitų rytų slavų kunigaikščiai savo ankstyvose monetose, tuo pažymėdami bei pripažindami, kad yra totorių paeng-ti ir jų klauso; tik tokiomis monetomis reikalavo ir ėmė totoriai iš jų paengtų slavų pinigines duokles. Apie tą patį ženklą buvo kalba ir 1399 m. prie Vorkslos, kai dieną prieš žinomą mūšį (kurį, deja, pralaimėjo Vytautas) totorių murza Edyga (Edigėjas) šaukė Vytautui, o Vytautas jam: "Mokėk duoklę ir mušdink savo piniguose mano antspaudą!".

Tiktai pagal aną totorių paprotį, ne kitaip, bus atsiradusi totocių "tamga" ir lietuvių kunigaikščių kijeviškėše monetose. Nors Algirdas totorius Mėlynųjų Vandenų paupy 1362 m. gerokai sukūlė, likvidavo jų valdžią Podolėje ir Kijevą su jo žemėmis prisijungė prie Lietuvos, Kijevo iki tol mokėta totoriams duoklė, matyt, nebuvo visiškai nutraukta; o gal ją, kad ir redukuotą, Algirdas be didesnio užsispyrimo sutiko mskėti bent jau laikinam totorių "apglosty-mui", kad jie tos pakraštinės L. D. Kunigaikštystės provincijos gyvenimo netrukdytų? Algirdo diplomatiniai gabumai plačiai žinomi. Tiktai šitokiais atvejais Vladimiro monetose reikėjo totorių ženklo. Dar kartą 1374 m. susidūręs kovoje su totoriais, Algirdas, kaip atrodo, juos galutinai nuo Kijevo atkratė, nes vėlesnėse Vladimiro monetose "tamgos" jau nėra. Ji tenai vėl pasirodė Romano monetose jau Vytauto laikais, kai jis su totoriais deramai nesiskaitė, bet ir įveikti jų ginklu neįstengė . . .

III
Unijų su Lenkija laikais Lietuvos didieji kunigaikščiai atmušdino Lietuvai Vilniuje (ir kitur) daug bei visokeriopų sidabro, aukso ir net vario monetų. Jose buvo vartojami pagrindiniai Lietuvos išskiriamieji ženklai Vytis ir Stiebų Vartai; juos mes pažįstame. Belieka pakalbėti apie visokius antraeilius ženklus-ženklelius, patekusius į mūsų tautines monetas per eilę šimtų metų.

Vytautui mirus, L. D. Kunigaikštystė atsidūrė vieno valdovo valdžioje kartu su Lenkija, kaip buvo planuota dar per Jogailos-Jadvygos vestuves. Gimtinės tarnyboje išlikę Jogailaičiai (o po jų ir kiti) buvo drauge Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai (iki toji nevykusiai sulipdyta valstybė XVIII a. gale sugriuvo). Štai kodėl milžiniškoje L. D. Kunigaikštystės XV-XVIII a. monetų daugumoje stebime šalia Vyčio Lenkijos Arą, arba iš abiejų tų valstybinių išskiriamųjų ženklų  sudarytąjį  bendrą "Rzeczpospolitos" (sakytume — jungtinės valstybės) herbą (žr. fig. II, 1, 6, 7). Be to, išėjo ir tokių Lietuvos monetų, kuriose rado vietos dar, ir visoki kiti, jau tai valdovų (fig. II, 6, 8; fig. III, 1-3), jau tai Didžiosios Kunigaikštystės (paskui, suprantama, Rzeczpospolitos) provincijų (fig. II, 3) ir, pagaliau, šiokių ar tokių Kalyklos pareigūnų ženklai.

Pirmose žinomose po Vytauto L. D. K-tės monetose, kurias XV-XVI a. sąvartoje kaldino Vilniuje Aleksandras, Jogailos sūnaitis, vienoj pusėj padėtas Vytis, kitoj — Lenkijos Aras (fig. II, l).9 Tasai paukštis yra senas, dar iš Piastų laikų atėjęs, Lenkijos valst. išskiriamasis ženklas, lenkų vadintas ir tebevadinamas "baltuoju aru" (Bialy Orzel). Nepavykusiame Aleksandro grašyje buvo suprojektuotas ano paukščio vieton naujas 4 laukelių "herbas", su dviem arais ir dviem karūnom tuose laukeliuose, tačiau jis, kaip ir pats grašis, tik projekte ir pasiliko.

Žygimanto Senojo pusgrašiai valstybinių ženklų atžvilgiu panašūs į Aleksandro monetas; grašiuose pridėti Stiebų Vartai (fig. II, 2). Be to, šiose monetose pridėliota raidžių, interpunk-cijų, ženkliukų, apie kuriuos išsitarsime kitoje vietoje.
Gausiai mušdintose Žygimanto Augusto monetose Lenkijos herbas — retesnis svečias. Pus-denaris, vadintas dar ir "obolu", išėjo su valdovo vardų inicialų "SA" (Sigismundus Augustus) karūnuota monograma ir Stiebų Vartais stilizuotame skyde; dvidenary, žemiau Vyčio, matomi du stulpeliai reiškia du (fig. II, 4). Gra-

Fig. III. Valdovų (1-3) ir augštųjų dignitorių išskiriamieji ženklai Lietuvos XVI-XVIII a. .monetose (4 — "aukso vilnos" ordino insignija).

šiuose, dvigrašy, trigrašiuose, ketvirtokuose ir šeštokuose marguoja valdovo paveikslas, mums jau pažįstami tautiniai ženklai, monograma "S A" ir kartais dar kunigaikštiška mitra (žr. fig. IV, 4). Pusgrašiuose pasirodė du nauji ženklai: "kirvis", Vilniaus Monetų Kalyklos vedėjo G. Tarlos herbas (orig. to herbo pavadinimas — "Topor"), ir pasaga su kryžiuku vidury (Jas-trzębiec"), Tikocino kalyklos (Lenkijoj) laikytojo Stanislovo Myškovskio, — jo kalykloje buvo atmušdinta dalis Ž. Augusto pusgrašių ir grašių.

Stambiose sidabrinėse Ž. Augusto monetose (15 grašių ir vienoje 30 grašių), taip pat pavienės denominacijos aukso dukatuose, šalia valstybinių herbų buvo sutalpinti dar keli, būtent: centre — jo motinos Bonos iš Sforzu "smauglys",10 žemiau — Rusios angelas, Kijevo meška ir Volynijos kryžius (kaip ir liudininkai, jog tos rytų slavų sritys tada priklausė šių monetų leidėjui; žr. fig. II, 3).

Senstanti Z. Augusto motina Bona, galutinai susipykusi su karališkuoju dvaru Krokuvoje, 1556 m. paliko Lenkiją ir išvyko Italijon, iš kur prieš 38 metus buvo atitekėjusi. Su savim ji išsivežė milžiniškus lobius ir dalį jų paskolino aistringam karų mėgėjui Pilypui II Ispanijoje. Bonai mirus, jos sūnus bei paveldėtojas Ž. Augustas pareikalavo skolą grąžinti jam ir dalį 1564 m. gavo.11 Atgabentos monetos buvo sidabrinės: taleriai, pustaleriai, gal kiek ir smulkesnių; svetimos, nepažįstamos, niekam čia nežinomos vertės. Bet kadangi permušdinti jas į vietos pinigus nebuvo laiko, tai Ž. Augustas liepė suštampuoti (kontrasignuoti) Vilniaus kalykloje specialiu štampeliu ir, nustatęs nominalinę vertę atskiru potvarkiu, paleido apyvarton. Tasai štampelis, sudarytas iš karūna pridengtos Ž. Augusto monogramos "SA" ir "1564" apskritime (žr. fig. II, 5) yra vienas tikslinių mūsų numizmatikoje ženklų; heraldikos prasme išskiriamiesiems ženklams nepriklauso.

*

Po Liublino unijos (Žyg. Augustui mirus), Lietuvos D. Kunigaikštystės monetų gaminimo srityje, o ir pačiose monetose, įvyko žymių pasikeitimų. Sekančio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro 1580 m. potvarkiu, be kita ko, Vilniaus Monetų kalykla įsakmiai pavesta krašto iždininko administracinei priežiūrai, kontrolei bei platokai atsakomybei už jos veiklą. Iždininkui pagelbon čia dar buvo priskirtas Vilniaus vaivada. Šalia valstybinių herbų atsirado monetose eilė kitokių išskiriamųjų  ženklų:   atitinkamo  laiko  valdovų (Lenkijos karalių — Lietuvos didžiųjų kunigaikščių), iždininkų bei kitų dignitorių, kalyklos laikytojų, vedėjų ir t.t. Aišku, ištisi herbai monetose nebūtų tilpę, tad herbus turėjusių asmenų išskiriamaisiais ženklais tebuvo vartojamos tiktai jų herbų pagrindinės herald, figūros, emblemos, kurias pavaizdavome (apytiksliai) iliust. figūroje III.

Tenai, pradedant iš eilės, seka herbai: Nr. 1-3, Stepono Batoro, Vazų ir Saksų giminių; monetose — dažniausia centre, tarp kitų ženklų, arba įpinti inicialuose. Be to, Žygimanto Vazos laikų L. D. Kunigaikštystės aukso monetose randami dar ir švediški ženklai (trys karūnos ir liūtas, žr. fig. II, 8),12 dažniausia padėti abiejuose dešiniuose (heraldiškai — kairiuose) sudėtinio herbo laukeliuose, kartais sumaišyti su Lietuvos - Lenkijos herbais kryžmai.

Nr. 4 — Habsburgų "toison d'or" ordinas, kurį turėjo ir Žygimantas Vaza; su plačia grandimi jis aiškiai matyt stambesnėse aukso monetose, o medaliuose išryškintas dar aiškiau.13

Nr. 5 — "Topor" (kabutėse — orign. herbo pavadinimas), karai, dvariškio Gabrielio Tarlos, Vilniaus Monetų kalyklos vedėjo 1562-1565 m. (Herbo skyde šis "kirvis" atsuktas dešinėn).

Nr. 6 — "Jastrzębiec", Stanislovo Myškovskio, Tikocino (Lenkijoj) Monetų kalyklos laikytojo; šituo ženklu pažymėta dalis Ž. Augusto pusgrašių ir grašių, kurie buvo kaldinti Ti-kocine.

Nr. 7 —"Leliwa": a) Lietuvos D. Kunigaikštystės iždininko (1580-86) Jono Chlebavičiaus; jis pirmus trejis metus administravo ir Vilniaus Monetų kalyklą; b) sekančio iždininko (1586-90) Teodoro S. Tyškevičiaus.

Nr. 8 —- "Lis",14 garsiojo Leono Sapiegos, nuo 1581 m. L. D. K-tės lauko raštininko, paskui vicekanclerio ir kanclerio, o nuo 1625 m. Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono. Jo herbą užtinkame Batoro monetose, taip pat Ž. Vazos aukso dukatuose (aukso monetų kalimas vyko skyrium nuo sidabrinių ir jį prižiūrėjo augščiau-si valdovo dignitoriai vietose). Kito Sapiegos, Benedikto, 1676 - 1703 m. L. iždininko, tokiu pačiu herbu pažymėtas J. Sobieskio lietuviškas varinis bandomasis šeštokas (1679).

Nr. 9 _ "Chalecki", L. iždininko (1590-98) Dimitrijaus Chaleckio.

Nr. 10 —"Bogorya", išdininko (1604-1618) Jeronimo Valavičiaus, lenk. rašiusio Hieronim Wollowicz; šalia savo išskiriam. ženklo jis, kartais, dėjo monetose dar ir savo inicialus (vienur tik H, kitur H. W.).

Nr. 11 — "Wadwicz" (dvi vertikaliai atvaizduotos žuvys), L. iždininko (1618-30) Kristupo Naruševičiaus.

Nr. 12 — "Korczak", prileidžiama — Gabrielio ar Motiejaus Vainos, Lietuvos raštininko ir drauge iždininko Tiškevičiaus (žr. Nr. 7, b) pavaduotojo Vilniaus Monetų kalykloj.15

Nr. 13 — "Lebędz", L. iždininko (1598 -1604) Andriaus Zavišos.

Nr. 14 — "Gozdawa" priklauso trim L. iždininkams: Steponui Pacui (1631-35), Mikalojui Tryznai (1635-40) ir pastarojo broliui Gedeonui M. Tryznai (1644-52).

Nr. 15 — "Slepowron", L. iždininko (1652. IX-XI, 1662) Vinco Gosievskio ir Karūnos iždininko Jono Kazimiero Krasinskio (mirė 1668). Pirmasis paženklino Jono Kazimiero liet. sidabrinius šilingus, mušdintus Vilniuje, antrasis — varines "baratinkas", mušdintas 1660-61 m. U-jazdave ir dalį vėlesniųjų, mušd. L. Brastoj.

Nr. 16 — "Kryszpin" (elnio galva, kartais monetoje net sudvigubinta, kaip yra pačiame herbe), L. iždininko (1663-76) Jeronimo, lenk. Hieronim, Kiršeišteino; ir jis, šalia herbo, yra palikęs monetose savo monogramą, kaip anksčiau minėtasis Valavičius (Nr. 10).

Nr. 17 — "Wieniawa" (zubro galva su grandimi nosyje), laikinojo Didžiosios Kunigaikštystės finansų administratoriaus 1662-63 m. Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozoro; tame trumpame laikotarpy iždininkas Vinc. Gosievskis sukilusių karių buvo užmuštas (sukapotas kardais), o naujas, Kiršeišteinas, paskirtas tik kitais metais, todėl kaikuriuose Jono Kazimiero variokuose padėjo savo išskiriamąjį ženklą sakytas Bia-lozoras.

Nr. 18 — "Waga" (svarstyklės), L. iždininko Liudviko Konstantino Paciejaus, buvusio tose pareigose 1704-1709 m. (laike karo su švedais). Šituo herbu pažymėtos paskutinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetos.

#
Šalia valstybinių, valdovų ir augšt. dignitorių herbų, randame D. Kunigaikštystės monetose dar visą eilę kitokių ženklų-ženklelių, raidžių ir monogramų, jaunam mūsų numizmati-kui sunkiai suvaikomų. Dalis tų dalykų yra susiję su monetų gamyboje dirbusiais techniškais pareigūnais,16 kita dalis priklauso tikslinių pažymių, interpunkcijų bei ornamentikos kategorijoms. Aiškiai žinomais asmeniniais išskiriamaisiais ženklais laikomi: perdurtas liūtas (viename Ž. Vazos šeštoke) — Dan. Kostės, vilniškės kalyklos nuomininko (1596-97); abipus persmeigta jaučio galva (Vazos 1597-98 m. trigrašiuose) — kito nuomininko S. Lidmano (žr. fig. IV, 9); strėlė, padėta eilėj XVII a. pradžios Lietuvos monetų, kaip matyt fig. IV, 14, apačioj, priklauso H. Štypeliui, 1606-1618 m. Vilniaus kalyklos laikytojui bei pinigiui; trys žiedeliai, pvz., 1623 m. šilinge, kablys (ne vėliavėlė!) 1599-1600 m. trigrašiuose (fig. IV, 10) ir kažkoks stulpelis su pusantri skersinio, primenąs herbą "Prus", 1595-96 m. trigrašiuose prie iždininko Chaleckio ženklo, pagaliau lapelis (fig. IV ,5, tarp valst. herbų), dvilapis, trilapis (fig. IV, 6, viršuj) taip pat priklausė šiokiems ar tokiems kalyklos pareigūnams, tik gaila, kad vis dar nežinome kokiems.

Tikslinių, galvojama — štampų pakaitoms ar monetų laidoms žymėti, interpunkcijos ir ornamentikos ženkliukų per visą laiką vartota tikrai daug: taškas, dvitaškis, tritaškis, skrituliukas, klynelis, ratukas, žvaigždutė, kryžiukas, rozetė ... — taip ir marguoja prieš akis senas monetas vartant. Tačiau kurie tų ženklų-ženk-liukų ir kur padėti viena ar kita reiškė, gal kurie vėl gi buvo kieno nors "išskiriamieji", be-

Fig. IV. Įvairių ženklų, raidžių bei monogramų pavyzdžiai istorinėse Lietuvos monetose.

lieka tik spėlioti. Jokių konkrečių duomenų apie tai iš senų kalyklų nepaveldėjome.
Raidės ir jų monogramos, priklausančios istorinių Lietuvos monetų leidėjams, painiavos nekelia. Apie Kęstučio "K", Vytauto "V", Aleksandro "A" ir Žygimanto Augusto "SA" jau esame išsitarę. Stepono Batoro ir Žygimanto Vazos monetose didžioji "S" reiškė jų lotyniškus vardus: Stephanus ir Sigismundus; o Jono Kazimiero šilinguose ir "timpoj" supintos "ICR" nusakė ne tik abu jo vardus, bet dar ir augš-čiausiąjį titulą — Ioannes Casimirus Rex (Jonas Kazimieras Karalius).

Žygimantas Senasis, įvedęs Lietuvos monetose jų mušdinimo datą (metus), viename kitame savo pusgrašių padėjo dar ir "V" (žr. fig. IV, 2), tuo pažymėdamas, kad tos monetos buvo mušdintos Vilniuje, L. D. Kunigaikštystės sostinėje. Jo grašiuose užtinkame eilę kitų inicialų — I, F, M, A, S, N . . . (fig. IV, 3, tarp Vyčio ir metų). Tikima, kad čia buvo monetų laidų mėnesiniai pažymėjimai (suprantama — lotyniški, kaip ir visi kiti įrašai). Inicialas "V" (arba ir "W") reiškė Vilnių ir vėlesnėse Lietuvos monetose (fig. IV, 7-8); tik nereikia jo suplakti su V — rymiškuoju penketuku (fig. IV, 14, žemiau herbų), kuriuo buvo žymima vertė 5 dukatų aukso monetų, kaip I, II, III, IIII bei IV, VI, X kitose sidabro ir aukso monetose. Raidėmis "H" ir "HW" (fig. IV, 12-13) įsirašęs kai kuriuose Z. Vazos šilinguose ir grašiuose iždininkas Jeronimas (Hieronim) Valavičius; kituose šilinguose pastebėta monograma "RL" turėtų būti Vilniaus kalyklos pinigiaus (1623-27) Rudolfo Lehmano, o "HT" 1621 m. "alian-sinėje" (tiek lietuvių, tiek lenkų) 5 dukatų aukso monetoje yra tos pačios kalyklos laikytojo (1618-23) bei pinigiaus H. Trylnerio.

Jono Kazimiero laikų monetose įsirašęs sudėtine monograma "HKPL" (žr. fig. IV, 15, tarp metų) krašto iždininkas Kiršeišteinas (visa prasmė lenkiškai — Hieronim Kirszejstejn Podskar-bi Litewski); inicialai "T. L. B." yra italo Tito Livijaus Boratinio (fig. IV, 16), pagarsėjusio Lietuvos ir Lenkijos kalyklų laikytojo antroje XVII a. pusėje, — jo projektu ir pastangomis, be kita ko, buvo išleisti milijonai liūdno atminimo menkaverčių varinių šilingų (baratinku), mušdintų keliose kalyklose: Prūsų Olivoje, Liet. Brastoj, Kaune ir Ujazdave. Be Boratinio, šiuose Lietuvos šilinguose randame dar dvi grupes inicialų, būtent: "GFH" — Jurgio (Georgius) F. Horno, Olivos ir paskui Kauno monetų kalyklų laikytojo (fig. IV, 17) ir "TZH", spėjama — Jurgio Horno brolio, perėmusio Kauno Monetų kalyklą 1666 m.; trumpai jo žinioje veikusi, toji kalykla tais pačiais metais buvo uždaryta.17

Paskutinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetose — trigrašiuose ir šeštokuose, mušdintuose Gardine 1706-1707 m. Augusto Sak-so vardu, įsirašęs savo inicialais "L P" tuometinis krašto iždininkas Liudvikas Konstantinas Paciejus (fig. IV, 18).

*
Lietuvos Respublika (1918-1940) yra turėjusi dvejus pinigus: pradžioj Vokietijos okupacinės karo valdžios jai primestus, Darlehnskasse Ost (Vokietijoje) gamintus, popierinius ostpi-nigius, paskui — savąjį auksu paremtą litą.18 Iš primestųjų ostrublis (ėjęs Lietuvos teritorijoje nuo 1916 m.) 1918 m. buvo pakeistas ostmarke (prilyginta ostrublio pusei), o ši tų pat metų gale adoptuota bei pripažinta teisėtąja Lietuvos Respublikos valiuta. Sekančiais metais, Respublikos vyriausybės aktu, ostmarkė "sulietuvinta" į auksiną, gi šimtoji jos dalis, pfenigas, pavadintas skatiku; tačiau mokamieji ženklai (notos) ir jų leidėjas pasiliko tie patys. Smulkiausiai grąžai ir toliau vartotos ostrublio valiutos 1, 2 ir 3 kapeikų denominacijų geležinės monetos (pagal įrašus — pusiau rusiškos, pusiau vokiškos), kaldintos bei paleistos apyvarton 1916 m. ir paskui pramintos "geležinėmis kapeikomis". Viena kapeika praktikoje atstodavo du pfenigus. Tuos primestinius pinigus spalio 1, 1922 m. pakeitė lietuviškasis litas, garbingai išsilaikęs savo vietoje iki bolševikinės rusų okupacijos.
Ostpinigių notose mus dominančių išskiriamųjų ženklų nėra. "Geležinių kapeikų" rusiškoje pusėje visą lauką aplink įrašus dengia vokiečių kariškojo ordino "Eisenkreuz" kryžius; o vokiškoje pusėje, apačioj, pastebimos smulkios raidės "A" arba "J" rodo, jog vienos tų monetų nukaldintos Berlyno, kitos Hamburgo kalyklose.

Lito valiutos piniginiuose ženkluose — tiek popieriniuose, tiek ir metaliniuose — vyrauja, kaip ir pridera, Vytis (beje, taisyklingai pavaizduotas tiktai monetose); jį seka Stiebų Vartai; kai kur pasirodė, skyrium nuo Vyčio skydo, dvigubas kryžius. 5 litų banknote randamas tarytum "hackenkreuzas" nėra joks ženklas, bet kažkokių 4 vėliavėlių kombinacija (bereikšmė fantazija!). Vieno 50 litų banknoto vardinėj pusėj (augščiau parašų) ir 500 litų banknoto antroj pusėj sutalpinti iš eilės (pradedant heraldiškai nuo kairiojo) Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos miestų išskiriamieji ženklai—herbai .Gaila, neišvengta banknotuose (kaip ir daug kur kitur) tariamojo "Vytauto herbo", kokio mūsų heraldikoje, kaip jau sakėme, nebuvo nė nėra ...
 
Fig. V. Neprikl. Lietuvos penklitis su skulptoriaus Juozo Zikaro inicialais (kald. 1936).

Respublikos monetose išskiriamųjų ženklų atžvilgiu viskas pakankamai aišku. Tereikėtų čia pastebėti, jog 1936 metų sidabro penklity-je, žemiau Basanavičiaus galvos, įžiūrimi mažučiai inicialai "J. Z." (žr. fig. V), priklauso vienintelį kartą šitaip monetoje įsirašiusiam skulptoriui Juozui Zikarui, visų Nepriklausomos Lietuvos monetų modelių kūrėjui; o 1938 me
tų jubiliejinio dešimtličio antroje pusėje (apačioj) "XX" reiškia "dvidešimt" (metų nepriklausomybės), kaip ir žodiniame įraše apie tai pasakyta.

1.    Metalinių padargų, smulkiųjų puošmenų, antkaklių, anksčiau (ir dar kapų laikais) reikale vartotų mainų priemonėmis, mes čia neliečiame.

2.    Apie abu čia paliestus mūsų taut, ženklus žr. žinių V. V. Kojalavičiaus "Herbarz W. x. Litewskiego", K. Niesieckio "Herbarz Polski", J. Siebmacherio "Grosse*, u. Allgemeines Wappenbuch", mano "Senovės Lietuvių Pinigai" ir ten nurodytuose kituose šaltiniuose.

3.    Jieties antgalvė giliausioje senovėje būdavo padaroma iš akmens, titnago, kaulo, vėliau formuota iš metalų. Pritvirtinta prie ilgoko medinio koto, ji padarydavo tą mūsų prosenolių ginklą (jietį) gerokai efektingą . . . Vienas Jogaila pakartojo savo monetose tėvo Algirdo įamžintą jietgalį; vėlesnėse krašto monetose jis neužtinkamas. Užmiršo jį sekantieji Lietuvos valdovai, neatgaivino nei atgimusi Lietuva. O jei kur nors vėliavos koto antgalvė ir buvo į aną jietgalį panaši, tai kalbamo išskiriamojo ženklo įspūdžio tenai nedarė.

4.    Iš čia tos monetos tarptaut. vardas "denaras". Tačiau daugumoj rastų trakiškių denarų šio kryžiokė-lio nėra. Matyt, ir be jo pasidarė pakankamai aišku, koks tų mažučių monetėlių santykis su stamboku Pragos grašiu.

5.    Maža to, kad šio "herbo" kūrėjai seną Vytauto monetą blogai suprato, jos moksliškai nepažino, o dar blogiau nukopijavo, kaip žinome —šį tą perdirbdami; bet visą vaizdą jie dar parvertė ant šono... Vadinasi, ne tik toli atitrūko nuo istorinės bei heraldinės tiesos, bet įbrido dar ir į ornamentikos atžvilgiu nedovanotiną absurdą. Paskui visoki "stili-zuotojai" visais vėjais nuėjo dar toliau...

6.    O pasikartojęs abiejų varžovų dėl Vilniaus sosto — Jogailos ir Vytauto — antspauduose Raitelis, kaip bemokėtas pavaizduoti, nesustabdomai kilo (ir iškilo) į Lietuvos išskiriamųjų ženklų augštumas.

7.    Šovinistų karščiavimąsi atmetus, skydas su dvigubu kryžiumi jame buvo ir tebėra lietuviškas ženklas. Jis yra ir tautinis mūsų išskiriamasis ženklas (kaip Jiet-galis, Stiebų Vartai, Vytis), nes jį buvo vartojęs didysis Lietuvos kunigaikštis, viso krašto valdovas (Jogaila, Vytautas ir paskui, prie Vyčio, kiti); jį mūsų Vyčio raitelis jau apie 600 metų nešioja ant savo kairiojo peties. Išėjęs kitados patarnauti svetimiesiems, šis dailus išskiriamasis ženklas sugrįžo namo be jokios skriaudos šaliai, kur jis buvo laikinai apsistojęs. Lenkai jo nesisavina; jie turi savo tautinius ženklus.

8.    Pvz. Andriaus 1433 bei 1446 m., arba Aleksandro — Olelkos 1434 m. (abiejų Vladimieriečių) žinomi antspaudai.

9. Tai buvo pirmas žinomas Lietuvos ir Lenkijos valstybinių ženklų sugretinimas L. Didžiosios Kunigaikštystės monetose. Beje, vėlesniuose to paties tipo "pinigėliuose" atsiradusi šalia Vyčio raidė A reiškia didžiojo kunigaikščio Aleksandro vardą.

10.    Įžymusis Europos herald. J. Siebmacher šį "smauglį" — ženklą taip apibūdina: "Eine blaue Schlange mit einem nackten Kind im Rachen" ("mėlynoji gyvatė su nuogu kūdikiu žiotyse"; Gross. u. Allgem. Wappenbuch, I, 1, 8). Vieno mūsų "numizmatiko" skelbtas tvirtinimas, jog tasai šliužas ryjąs mergaitę,
f,  yra tuščias spėliojimas, kadangi visa apatinė kūdikio dalis iki juosmens apžiota ir tikrai nėr iš ko jo lytį atpažinti. ..

11.    Dar kurią dalį kalbamos skolos XVII a. išmokėjo Pilypas IV, o kas liko — "įšalo" Ispanijoje visiems amžiams.

12.    Tai dar vienas mūsų su švedais "giminystės" atgar-sėlis. Mat, Ž. Vaza buvo Švedijos karaliaus Jono III ir Kotrynos Jogailaitės (Ž. Augusto sesers) sūnus. Tėvui mirus, jis švedų karūną buvo paveldėjęs ir net užsidėjęs, bet dėdės Karolio (IX) pastangomis 1600 m. vėl jos neteko. Ir nors vieną karūną, Lenkijos, jau turėjo, o priedui, ant tos pačios galvos, dar ir Lietuvos d. kunigaikščio mitrą, nepajėgė Vaza užmiršti nei savo švediškojo titulo, nei su juo susijusių ženklų, iki paskutinio savo atodūsio ... Augštino save Švedijos karalių titulais ir abu ž. Vazos sūnūs Vladislavas ir Jonas Kazimieras, sėdėję po tėvo, vienas paskui kitą iš eilės, Lenkijos karalių ir Lietuvos d. kunigaikščių sostuose.

13.    2. Vazos medalių reikalu žr. mano studiją "Žygimanto Vazos auksinės lėkštelės". Aidai Nr. 8, 1962. J. K. K.

14.    Tai vienas tų pirmykščių svetimų herbų Lietuvoje, kuris atėjo čia iš Lenkijos 1413 m. Horodlės sutarties aktu. Jį tada priėmė sau Trakų pilininkas (kaštelionas) Sunigaila, iš kurio vėliau kilo Sapiegų giminė.

15.    Vainų giminė turėjo "Trąby" herbą, tačiau vienas jų 1577 m. buvo pavartojęs ir "Korczak". Čia Vainų atžvilgiu tikslios žinios neturime.

16.    Žyg. Vazos laikais (1598 m.) buvo uždrausta kalyklų žemesniems pareigūnams dėti monetose savo ženkliukus, bet ne visada ir ne visi šito draudimo paisė...

17.    Jono Kazimiero XII28 1666 m. pasirašytu įsakymu buvo uždarytos visos kalyklos, taigi ir pagrindinė Vilniškė. Dr. A. Šapokos veikale "Senasis Vilnius" (išsp. 1963, psl. 136) padaryta užuomina, jog Vilniaus kalykla veikusi iki 1733 metų, neturi pagrindo. J. K. K.

18.    Vispusiškam Lietuvos Respublikos piniginių ženklų (monetų, notų, banknotų) pažinimui padės mano veikalas "Nepriklausomos Lietuvos Pinigai" (išsp. 1953) J. K. K.
 
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai