Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SEPTYNI NEMUNAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Blekaitis   
Per naktį šmėkščiojot languos, kaip šmėklos,
linguodami nemingančiam galvom,
seniai numirę metai ...

Argi man
prikelti jūsų tolimą budimą,
skleidimąsi ir tariamąją eigą,
žydėjimą ir pienės pūko vertą
skridimą užmarštin ir nežinion?

Ir kas prikels tą rytmetį ankstyvą,
kai pirmą kartą saulę sutikau?
O ji, tarsi naujagimis, man krykštė,
kaip vaikas, taškėsi karštais lašais,
benardydama spindinčioj žydrynėj,
ir, permirkęs jos aukso lietuje,
stiepiaus, tarsi į mylimą, į ją.

Kam tykot, mirę metai, kaip vaiduokliai,
už sutemų gyvybę gyvesni?
Kas jūsų būvis — klystanti žaltvykslė,
sutviskus ir išblėsus atminty?

Ar kažin kur, lyg marmuro paminklai,
jūs stūksote mėnuliškoj šaly
be oro, saulės, be spalvos, be garso,
kurion visi nugrimsim ir sustingsim —
kame? Nebuvime ar Dievuje?

Per naktį, kaip sargybiniai paniurę,
stovėjot languose. Per visą naktį,
kaip vėjo supami žalsvi vaiduokliai,
styrojot nykūs, neregėm akim.
Lyg paskenduoliai, jūs languos tūnojot,
seniai numirę metai, liepdami
man jus vardu prišaukti ir prikelti.
Kai nuo apsunkusių, senų akių
užuomarštį, kaip ašarą, braukiu,
iš gilmenų nugrimzdusiu pasaulio,
o, mirę mano metai, jus šaukiu!. ..


Švilpesiu
praskrisčiau virš Nemuno. Ilgesiu
nuplasnočiau prie jo, nusileisčiau nerimu.

Ramune
išburčiau: gyvenime, myli — nemyli?
Ir vėl — užmarštin, lyg į patį gylį
Nemune ...


Praplauksi pro šalį
su laurų šakele rankoje
tamsoje mano, nepasiekiama,
neišnešiojama.

Praplauksi,
kaip juoda upe žiburėlis
negirdimo laivo
su tokiu ilgesiu praplaukia.

Nepaliečiama,
o tik viena — gyvybė,
neišskaudama iš mano akių,
niekad niekad
jokiomis saulėmis nei šypsenom
neišblėsinama ...

Iš kur ir į kur,
nerimastie mano?
Pabūk, prabilk .. .


Tenai, už akvareliškų miškų,
plonai stropios plunksnelės apvedžiotų,

už ūkanų melsvų, matau, toli
tenai, už metų, kaip už vandenynų,
išbalęs paauglys gyvena knygoj.
Jis klausos suvedžiojančios kalbos
pro langą įsibraunančio žibinto —
apie svečias šalis, gilius jausmus,
apie masinančią ir baisią meilę,
apie gyvenimo platybę už šitos
tapetinėm gėlėm aptvertos gūžtos.'
Jis klauso, rodos, puslapių, bet jie
kažkur pro šalį čeža, pro pirštus
prasmunka, ir nepastebėtos bėga
vidurnaktinės valandos vogčiom.
Ir eina jau žila aušra, kaip sargas,
gesint žibinto degančios šnekos
ir švino spyną užkabint jaunuoliui
ant raidėmis susmaigstytų blakstienų.
Knyga užmiega kūdikio sapnu —
ji išgerta lig paskutinio lašo.


Įsiklausyk: ir nebėra tylos.
Ji ūžia visais balsais,
kažkada joje pamestais,
lyg vaiduokliai.
Visais šauksmais,
kurių laikas dar neatėjo.
Zvimbia tarsi kulka
žemės tyla.
Neša tarsi kulka
kažkieno širdžiai ramybę,
neša, kaip aukso taurę,
kupiną miego midaus.
Įsiklausyk: ir bus ramu.
Neaplenks, nebijok,
nepamirš ir tavęs.
Girdi, kaip atūžia?


Kiekvienas žodis nori būti vardas
didžiąja, visų mylima raide!
Man būtų lengva fabulą supinti —
pinkles, romaną, nuotykius, kelionę
(— į miestą už akiračio: jis man
Vis dar atsiveria — staigus, anapus upės
slėny, nulietas saulės ar lietaus,
kampuotas, šaukiantis), — viskam
suteikt elegišką, dvasingą veidą.

Bet aš meluočiau: fabulos nebuvo.
Jos niekad nesti. Tik vaizdai. Veidai.
Tik nuotaika, kurioj paskęsta akys.
Sapnuotos laimės šukių saulėtumas.

Lietaus lašų, tartum drėgnų sekundžių,
mus lydinčių keliu, toksai graudus
ir lygus monotonas. Aš meluočiau.
Nebuvo nieko. Pažadas. Žvaigždė.
Petitu surinkta buities raidė.


Ten valandų nebuvo — tik amžiai.
Ir tik nepavargstančios skruzdės — sekundės.
Jos pureno lengvutį dzūkišką smėlį,
kuriame viršum protėvių kaulų
pilį kadaise lipdžiau.

Baltino kaulus sekundės ir vertė juos smiltimis.
O iš smiltelių kalės gyvi kauleliai,
o iš dulkelių tėvas atėjo ir aš.

Dabar ir aš užsimerkęs klausau,
kaip lengvakojis vėjelis
sušiurena smėlį virš mūsų pailsusių kūnų,
kaip jį nusiveja vaiko vikri pėda.
Klausau, kaip sunkiai sueina seniai,
vėl atsinešę vieną iš savo tarpo.

Kai smiltys sušyla, žinau: žemuogės sirpsta.
Kai liūtys skalauna mane, žinau: ruduo.
Kai šaltos čiurkšlės sunkias nuo tirpstančio
sniego,

žinau: upėje grūdas galingi ledai.
Kai palengvėja žemelė ir, rodosi, imsiu ir vėl
alsuoti —
pienės vėl žydi, žinau, ir jų pūkeliai
neša mane pavėjui, tolyn.


Septyni Nemunai
ilgesį supa many.
Septyni Nemunai —
tik plačiai pažiūrėk į šalis —
ten, slėny, galingom sidabro rankom
neša tėviškę mano,
neša glėby.
Rodos, ir vėl nuo tavo skaidrių akių,
Dzūkija, motina mano,
kvapas atklysta gaivus,
sirpstančių žemuogių kvapas!
Tu pušimis puošies, ne palmėm, ne perlais.
Ne derliumi, tu daina išdidi ant smėlio kalnelių^
tu ežerais sužiurus graudžiai ir mįslingai,
tu numylėta, artojų ant rankų nešiota,
vargų varguolėle.
Grįžulo ratais augštam danguje vainikuota,
tu Paukščių taku nužengusi žemėn kaip nuotaka.
Į tavo smėlį, motin, lūpomis puolu ...

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai