Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LITUANISTINIO DARBO DIRVONAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JONAS BALYS   
Lituanistikos Instituto prezidentas dr. J. Balys kalba šio
instituto suvažiavime (1967.V.6)    Nuotr. V. Noreikos

Visi gerai suprantame, kad išeivijoje sąlygos lituanistinėms studijoms nėra palankios. Daugelis lituanistų turi dirbti darbą, kuris su jų specialybe ir lietuviškais reikalais neturi nieko bendra. Net ir tie laimingieji, kurie gali dirbti šio krašto kolegijose bei universitetuose, dažnai apkrauti įvairiomis pareigomis, primestiniais darbais, kurie su lietuviškomis studijomis mažai arba visiškai nesutampa. Ar gali būti nuostabu, jei tokiose sąlygose grynai lituanistinė studija yra retas dalykas? Sunku dėl laiko ir šaltinių stokos jas parašyti, pagaliau, ir parašius stambesnį darbą, nelengva jį išleisti. Trumpesni kelių ar keliolikos puslapių straipsniai nėra sunku paskelbti amerikiečių arba lietuvių žurnaluose, kaip Lituanistikos Instituto ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos metraščiai, "Tautos praeitis", "Aidai" ar "Karys". Paskum iš jų kartais padaromi atspaudai. Su stambesnio masto darbais jau žymiai sunkiau.

Esant tokioms sąlygoms, visiškai suprantama, kodėl didžioji dalis lituanistinių leidinių yra praktiško pobūdžio: vadovėliai, žodynai, antologijos ir skaitymų ar pratimų knygos. Nemaža jų yra išleidęs Kultūros fondas, Pedagoginis lituanistikos institutas ir privatūs leidėjai. Tai labai reikalingi leidiniai, daugiausia skirti lietuvių kalbai, literatūrai ir istorijai. Jų tarpe yra ir silpnesnių, ir gana gerų. Tik atrodo kiek keista, kai Kultūros fondas perspausdino 1936 m. Kaune išleistą gramatikos vadovėlį. Argi neatsirado, kas parašytų naujesnę ir geresnę gramatiką?

Čia pabandysiu trumpai apžvelgti, kas pirmoj eilėj yra reikalinga ir galima padaryti lituanistinių studijų srityje.

1. Esant ribotiems galimumams, reikia susikaupti ir turimas jėgas bei išteklius nukreipti ta kryptimi, kuri yra visų daugiausia apleista, nuskriausta ir reikalinga apginti nuo iškraipymų anapus ir šiapus uždangos. Pažiūrėkime į šių dienų Lietuvą, kas ten šioje srityje yra daroma, kas ten yra gera ir kas bloga, pagaliau kas iš viso ten negali būti padaryta.
Labai ten išvystyti Lietuvos geografijos ir geologijos darbai. Mes negalime daug šioje srityje nuveikti, nes neturime tyrimo objekto — žemės. Vis dėlto galima ir čia kai kas padaryti, kaip matome išėjus B. Kviklio "Mūsų Lietuvos" trims tomams ir belaukiant ketvirto.

Archeologija ten irgi daro pažangą. Apskritai, archeologai anapus pridera laimingiausių-jų grupei, nes jiems sunku pritaikyti komunistinius varžtus. Čia ir vėl mes galime būti tik daugiau mažiau stebėtojai ar kritikai, nes patys šaltiniai, — archeologiniai daiktai muziejuose ir kasinėjimai, — mums neprieinami. Sintetinio pobūdžio apžvalgos, žinoma, galimos, kaip matome iš dr. M. Gimbutienės darbų.

2. Kalbotyros srityje Lietuvoje irgi pasirodė stambių darbų, išaugo nauja kalbininkų karta. Daugelis darbų yra dalykiniai ir rimti. Išimtį sudaro baltų ir slavų kalbų giminystę nagrinėja rašiniai. Išeivijoje turime irgi nemažą kalbininkų būrį. Kalbinė medžiaga, jei ir ne taip gausi, kaip savame krašte, vis dėlto yra prieinama. JAV gyvena dar daug senosios kartos lietuvių, iš kurių kalbininkai galėtų prisirinkti pirmaeilės vertės medžiagos. Tautosaką ne vienas yra rinkęs su nemažu pasisekimu. Žinau vieną vengrą kalbininką, kuris užrašo į kaspinus vengrų imigrantų tarmiškus tekstus, paprastai prašydamas juos atpasakoti savo gyvenimo istoriją. Neteko girdėti, kad kuris mūsų kalbininkas tokią kalbinę medžiagą būtų planingai rinkęs. Sąlygos yra palankios: beveik kiekvienas turi automobilį, "tape recorder'į" labai lengva įsigyti, o seni žmonės, atitinkamai prie jų priėjus, mėgsta pasakoti. Tuo tarpu daugelis mūsų kalbininkų yra užsiėmę mokymu, vadovėlių ruošimu, visuomeninių straipsnelių rašymu.

Žinoma, labai reikalingas yra frazeologinis lietuviškai - angliškas žodynas, nes daugelis mūsų jaunosios kartos, kurie lankė lietuviškas mokyklas ir dar nori paskaityti lietuvišką spaudą, vis tiek šių dienų spaudoje ir knygose randa visą eilę žodžių ir išsireiškimų, kurių jie nesupranta. Toks žodynas jau yra ruošiamas. Darbui vadovauja dr. A. Klimas.

3. Tautotyros reikalai šių dienų Lietuvoje yra pusėtinai geri arba pusėtinai blogi. Tautosakos tyrinėjimų ir medžiagos skelbimo būklė pagerėjo nuo 1954 m., kai buvo išleista pagal stalinišką madą sukirpta "Lietuvių tautosakos rinktinė", liūdnas asmens kulto gadynės gaminys, nurašytinas į niekalus. "Lietuvių tautosakos apybraiža" (1963) jau yra žymiai geresnė, nors tam tikrų trūkumų ten niekados nebus išvengta. Išleista "Lietuvių tautosaka" (4 tomai, 1962-67). Būdingas leidinys yra "Lietuvių etnografijos bruožai" (1964). Tai būtų nebloga apžvalga, jei ne tas nelemtas A. Vyšniauskaitės redagavimas. Ji nėra nei gera etnografė, nei istorikė, tik labai stropi komunistinės ir prorusiškos linijos laikytoja bet kuria kaina. Savo pačios parašytuose skyriuose ji vartoja tokius terminus, kaip "buožiniai valstiečiai" ir panašius tik Agitpropui tinkančius išsireiškimus. Užuojautos verti tos knygos bendradarbiai, kuriems teko dirbti, turint už nugaros tokią "draugę komisarę".

Iš viso reikia visados atsiminti, kad dabar Lietuvoje studijos istorinėmis ir kultūrinėmis temomis turi būti rašomos ne "dalykiškai", bet "marksistiškai". Paniekos terminas ir priekaištas autoriui yra "dalykiškumas", t. y. laikymasis duomenų ir nešališkumo. Kiek laimingesni yra liaudies meno tyrinėtojai, jiems sunkiau uždėti marksistinius varžtus. Gana daug vertingos medžiagos liaudies menui ir architektūrai tyrinėti yra paskelbta serijoje "Lietuvių liaudies menas".
Išeivijoje tautosakinės ir liaudies meno studijos yra galimos, nes medžiagos yra pakankamai paskelbta. Čia nėra komisarinių redaktorių, kurie nurodinėtų ir įspėtų nenukrypti į dalykiškumą. Tačiau čia susiduriame su kitu tyrinėjimams nepalankiu reiškiniu — ideologiniais rėmeliais. Prisiminkime tik juokingas formas įgavusias mūsų išeivių spaudoje diskusijas tarp "mitologininkų" ir "bažnytininkų" dėl liaudies religinio meno.

Mūsų jauni humanistinių mokslų studentai, jei tik jie dar pakankamai moka lietuviškai paskaityti, galėtų savo disertacijoms pasirinkti temas kaip tik iš šios labai dėkingos srities. Tokių atsiranda, jie kreipiasi į mane, prašydami šaltinių savo temai, tačiau galėtų jų būti daugiau. Maždaug taip pat dažnai į mane kreipiasi ir tokie studentai, kurie nėra lietuvių kilmės.

Iš J.Būgos palikimo ir mano rinkinių galima būtų sudaryti geras antras tomas "Lietuvių dainų Amerikoje" (I t. išleistas 1958). Apie tai buvo įrašyta ir II Kultūros kongreso rezoliucijose. Tekstus galima būtų per metus kitus paruošti (savuosius jau esu nurašęs iš kaspinų į popierių), tačiau baido melodijų nurašymo ir spaudos sunkumai (dėl jų pirmojo tomo išėjimas susitrukdė apie du metu). Gal būtų galima pasinaudoti moderniška technika: melodijų pavyzdžius duoti priedu prie knygos plokštelių ar kaspinų pavidalu.

4. Literatūros veikalų vertinimas visados yra labai subjektyvus dalykas. Apie tokį Julių Janonį dabar Lietuvoje rašoma labai daug, nors jis mirė nespėjęs gimnazistiško kūrybos laikotarpio peržengti. Gal ir būtų iš jo išaugęs vidutiniškas poetas, kokių dešimtimis skaičiuojame, jeigu jis būtų ilgiau gyvenęs. O dabar jis ten garbinamas svarbiausia todėl, kad buvo "pažangus", proletariškas poetas. Tiesa, panašių reiškinių pasitaiko ir išeivijoje, kai idėjos draugai savąjį žūt būt stengiasi iškelti į lietuviško Parnaso pačias aukštybes, nors jis tebūtų Albino Herbačiausko tipo rašeiva - komediantas.

Mes negalime tikėtis, kad mūsų išeivijos rašytojai, jeigu jie tebėra gyvi ir nėra "pažangūs", būtų šių dienų Lietuvoje tinkamai įvertinti ar net iš viso paminėti. Užtat tinkamas mūsų literatūros aptarimas, įvertinimas ir perteikimas saviems ir svetimiems tegali būti atliktas tik išeivijoje. Teko pastebėti, kad naujieji okupuotos Lietuvos rašytojai išeivių spaudoje yra gana dalykiškai aptariami ir įvertinami ("Metmenyse" ir kitur). Išeivijos rašytojai tokio mosto iš tarybinės spaudos negali tikėtis. Tiesa, pereitą vasarą Lietuvoj Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetas išleido Vytauto Kazakevičiaus redaguotą gamtinės poezijos antologiją "Graži tu, mano brangi tėvyne", kurion įtraukti ir laisvojo pasaulio lietuvių rašytojai.

(Tenka pridurti, kad tas pats V. Kazakevičius "Pergalės" žurnale pradėjo teikti informaciją ir iš mūsų kultūrinio gyvenimo ir rašyti apie atskirus rašytojus, kaip J. Meką, K. Almeną. "Poezijos pavasario" antroj knygoj V. Kubilius supažindino su ligtol ignoruotu V. Mačerniu, o trečiojoj knygoj A. Baltakis parašė apie A. Mackų. — Red.).

Jau nuo 1964 vasaros Kultūros fondas ragina Lituanistikos instituto Lietuvių literatūros skyrių paruošti naują mūsų literatūros istoriją, kurią išleistų lietuviškai ir angliškai. Materialinės sąlygos yra sudarytos. Tačiau reikėjo net trejų metų, kol pagaliau buvo sudarytas planas ir numatyti atskirų skyrių autoriai. Kai kurie yra sutikę, bet yra ir neatsiliepusių. Nesistebėkime, jei reikės dar trejų metų, kol bus šis tas padaryta. Kolektyvinis darbas mūsų tarpe kažin kodėl labai sunkiai vyksta. Be to, visi tie autoriai turi daug kitų darbų ir užsiėmimų, kai kurie dargi gerai apmokamų. Tad būti dideliu optimistu vargu ar yra pagrindo. Kiekvienam atsibosta būti varovu. Kitas projektas, K. Bra-dūno redaguojama knyga apie laisvojo pasaulio lietuvių literatūrą, jau eina prie galo — netrukus pasirodys iš spaustuvės.

5.    Liūdniausioje būklėje šių dienų Lietuvoje yra istorijos mokslai. Padėtis yra be vilties. Labai retai kuriam istorikui pasiseka pralysti su kokiu dalykiniu straipsneliu. Stambesnis darbas iš anksto pasmerktas nepraeiti per kompartijos cenzūrą ar būti sužalotas. Kadangi istorinių šaltinių ir dokumentų, ypač liečiančių senesnų gadynę, pakankamai yra Vakaruose, tai istorikams medžiagos netrūksta. Istorikai gali dirbti, ir daugelis jų dirba. Tik čia Vakaruose dabar gali būti parašyti ir išleisti dalykiški mūsų istorijos veikalai. Niekas kitas, tik mes patys čia galėsime paruošti ir lietuvių išeivijos istoriją, kuri neapsiribotų tik "pažangiaisiais".

Labai reikalinga yra Lietuvos istorija angliškai. "Ligi šiol angliškai išleistos yra nepakankamos, kai kurios net nemoksliškos ir per-senę", — rašo vienas mūsų istorikas. Žinoma, tai turėtų būti irgi sutelktinis darbas, nes niekas negali būti visų laikų istorijos geras žinovas. Teko patirti, kad prof. Z. Ivinskis Vokietijoje užbaigęs mūsų senosios istorijos pirmąjį tomą (iki XV a. pabaigos) ir dabar rašąs vokiškai trumpesnę šio darbo versiją. Dr. A. Kučas rašo "Amerikos lietuvių istoriją" ir dedamos pastangos I tomą išleisti 1968. Kun. dr. V. Gidžiūnas rašo "Lietuvos bažnyčios istoriją", studiją "Pranciškonai Lietuvoje", be to, eilę smulkesnių darbų. V. Liulevičiaus paruoštos "Pasaulio lietuvių istorijos" trijų tomų rankraštis jau atiduotas tikrinimui, redagavimui ir t.t. Tokio masto darbas irgi reikalingas sutelktinių jėgų, kitaip sunku išvengti klaidų ir spragų. Negerai išėjo su "Aleksandrynu", kai buvo per daug pasitikėta broliais Biržiškomis. Jie daug žinojo,  bet ne viską (niekas negali viską žinoti ar ištirti), todėl liko aibė klaidų.

6.    Lietuviškos išeivijos bibliografija sunkiai rieda. Mirus A. Ružancovui, jo kad ir primityviška "Knygų lentyna" sustojo. Laukdamas kada pasirodys Lietuvių bibliografinės tarnybos metraštis (mums nieko daugiau ir nereikia, tik gero metraščio), ir nebenukęsdamas, pats esu sudaręs ir paskelbęs 1964-66 bibliografinius išeivijos knygų sąrašus (žr. Lituanistikos darbų I t. ir Lithuanian Bibliographical Bulletin No. 1). Pagaliau pernai rudenį pasirodė pirmas sąsiuvinis Lietuvių bibliografinės tarnybos parengto leidinio: "Lietuvių išeivių spaudos metraštis" I (Čikaga, išleido Kultūros fondas, 1967, psl. 62). Šis sąsiuvinis apima 1966 m. leidinius ir turi dar nemaža trūkumų, kurie ateityje, reikia tikėtis, bus pašalinti. Tai labai reikalingas ir naudingas leidinys. Jį suredagavo dr. Z. Ašoklis, bendradarbiaujant J. Maldeikienei ir J. Valaičiui.

Lituanistikos Instituto suvažiavimo 1967.V.6 dalyviai: Iš d. matomi: W. R. Schmalstieg, L. Dambriūnas, V. Gidžiūnas,
A. Salys, A. Vasys, S. Barzdukas, Pr. Pauliukonis, J. Puz'nas ir kt.    Nuotr. K. čikoto

"Aidų" redaktoriaus paprašytas, čia sužymėjau tik svarbesnius darbus, kuriuos mes čia išeivijoje turėtume atlikti, kurie jau yra daromi ar užsimoti atlikti. Kas jau padaryta — apie tai čia neminiu.

Žinoma, yra mūsų lituanistiniame darbe nenormalumų ir net keistenybių, tačiau apie tai smulkiau gal kitą kartą ir kitoje vietoje. Čia noriu tik suminėti, kad trejis metus su viršum vadovaudamas Lituanistikos institutui išbandžiau daugelį būdų, sudarinėjau planus vieną po kito, raginau ir skatinau kur galėdamas, tačiau viskas vyko labai sunkiai. Susiėję mūsų žmonės mėgsta pakalbėti, kai kas ir pasižada ką padaryti, tačiau tuo paprastai viskas ir baigiasi. Kai reikia kas konkrečiai padaryti, tada atsitinka, kaip su tais žvirbliais — išsislapsto po krūmus. . . Gal jau toks gamtos dėsnis, kad žmogus, peržengęs šešiasdešimtuosius metelius, yra pasinešęs tik "socialaus klubo" veiklai. Yra išimčių ir tik tokiais dar galima remtis —jų darbai suminėti 5 punkte. O kur jaunesnieji, kurie dar jokio jubiliejaus neatšventė?

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai