RYTAS
Visi daiktai duria.
Pakelk
žolę,
žiedą, sviedinį.
Vaikai įaugo į debesis.
Šauna
raudonais pistoletais. Ar
mama sugrįžo namo?
Taip, džiaugsmo
atspalvis per aštrus
sviediny — ir tamprumas
tarp šviesos ir šešėlio per
didelis.
Mirtis įeina per stogą. Ar
nežinojai?
Visi daiktai žeidžia:
Užskleisk, Užrakink duris.
KAI IŠEISIU
1.
Mano rankos suskirdę.
Mintys su žeme
suaugo.
Kai išeisiu,
Kaip atrasiu
Kelią
Į namus?
2.
Tavo veidas:
Šventoji žemė
Bus mano
žemėlapis.
Tai senovinis,
Patvarus
Kaimo žibintas —
Jis įves mane
Dievo džiaugsman.
KAI TU ARTI MANĘS
Kai tu arti
manęs,
Aš esu stipri,
Nepergalima.
Kaip žiedas
Uoloje iškaltas.
Saugi
Tavo artumoj
Kaip kad medžiai
Yra saugūs
Tyloje. —
Giliai,
Žemės gelmėj
Šaknimis suaugę.
Kai atsigulsim
arti,
Žemėj skaudžioj
Kai atsigulsim.
MŪSŲ KAIMYNAS DIEVAS
1.
"Dievas neateis
Į Tretininkų susirinkimą.
Į Katalikių Moterų
Draugijos posėdį
Neatsilankys.
Dievas skubiais,
Griežtai neatšaukiamais
Reikalais —
Iškeliavo
Į gilią provinciją".
Vikaras Labutis Perskaitęs telegramą —
Metė rankas oran,
Betgi sutikęs
Rimtą rūstų
Švento Gabrieliaus
Žvilgsnį,
Nusileido.
Gyvenimas yra gyvenimas.
2.
Toliau sapnuodamas
Jisai regėjo
Viešpatį —
Sėdintį žemėje,
Nuzulintoj Kaimo kavinėj —
Ir su dideliu
Pasitenkinimu
Bežvelgiantį
Į minkštai žalią
Vėjo burną . . .
Mažų vėjų burna
Sušvelnino
Aštriai kampuotas —
Nerimą keliančias
Linijas —
Kovo mėnesio pradžioje
Užgaunančius
Gojų ir žemę . ..
Matė, kaip Viešpats
Sėdėjo ir klausėsi,
Su nežymia
Šypsena veide —
Ramių bruožų
Ir lėtų rankų
Kaimiečių . . .
Kurie tarpusavy
Su meile šnekučiavo
Apie pirmą
Pavasario dieną.
Tarytum apie tikrai
Reikšmingą įvykį.
3.
Ir staiga
Jam pasirodė,
Jog pats Dievas
Sulūžta
Į daugelį,
Nesuskaitomą daugelį
Liaunų gyvybės piūvių.
Pats Dievas
Atšokuoja
Pavasariu:
Tuo ]aunu, vėsuma
Drebančiu žvėreliu —
Į pilką ir kasdienišką
Žemdirbių buitį —
Ir viskas buvo Dievas.
|