Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RYTINIS DESPOTIZMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė RAPHAEL SEALEY   
Tas, kuris pasiskolina mintis iš vienos knygos, vadinamas vagimi, o tas, kuris iš šešių — tyrinėtoju. Šių eilučių rašytojas yra vagimi, nes jis stengiasi supažindinti skaitytojus tiktai su vieno žmogaus galvosena. Tas žmogus yra Kari A. Wittfogel — bene vienintelis šio šimtmečio tyrinėtojas, kuris yra sukūręs naują žmogiškosios bendruomenės teoriją. Su jo išdėstytomis mintimis privalo skaitytis visi, kurie nori suprasti totalitarizmo esmę bei kilmę.

Kaip daugelis rimčiausių marksizmo priešų, Wittfogelis yra buvęs marksistas. Jis yra kalėjęs Hitlerio Vokietijoje, paskui persikėlė į JAV ir dabar profesoriauja University of Washington, Seattle. Jo specialybė — Kinijos istorija, apie kurią jis daug yra rašęs: paskutiniu laiku jis tyrinėja Mao-tse-tung'o galvoseną. Savo mintis apie žmogišką bendruomenę jis išdėstė knygoje Oriental Despotism (Yale University Press, 1957). Čia bus prieita prie jo minčių ne jo pasirinktu keliu, o kitu, nes bus trumpai išdėstyta, kaip civilizacija atsirado, ir paskui Wittfogelio teorija bus panagrinėta anksčiausių civilizacijų išsivystymo šviesoje.

Jau pusė milijono ar milijonas metų, kaip žmogiškos būtybės gyvena šitame pasaulyje. Gyva būtybė turi vadintis žmogiška, jei ji stovi ant dviejų kojų ir naudojasi įrankiais. Kad kai kurios priešistorinės būtybės stovėdavo ant dviejų kojų, sužinome iš surastų kaulų, ir kad jos naudodavosi įrankiais, sužinome iš surastų įrankių, pvz. iš labai paplitusio akmeninio kirvio. Priešistorinės žmogiškos būtybės buvo įvairių biologinių rūšių: antai viena rūšis — tai Neandertalio žmogus, iš kurio išvaizdos yra visiškai aišku, kad jis nebuvo mūsų rūšies žmogus, bet taip pat aišku, kad jis nebuvo beždžionė.

Mūsų rūšies žmogus — vadinamasis homo sapiens — atsirado prieš 30,000 metų, ir jo pirmas išsivystymo laikotarpis maždaug iki 7000 m. pr. Kr. vadinasi senuoju akmens amžiumi,  arba  paleolitu.  Trumpai  aptariant  paleolitinio žmogaus gyvenimo būdą, jis buvo maisto rinkėjas, t. y. pragyveno medžiokle, žu-vavimu ir vaisių rinkinėjimu. Todėl jis nebuvo sėslus, o keldavosi iš vienos vietos į kitą, sekdamas medžiotinius gyvulius ir ieškodamas vaisių. Bent vėlyvame paleolite žmonės susitelkdavo į bendruomenę, kuri sutelktinėmis jėgomis atlikdavo medžioklę; užtat kartais randama didelės krūvos gyvulinių kaulų. Tokia bendruomenė turėdavo nuo 20 iki 50 narių. Tarp bendruomenių vykdavo prekyba, kuri kartais siekdavo tolokai; antai vėlyvame paleolite smaigaliai strėlėms ir kiti akmeniniai įrankiai būdavo pargabenti iš Afrikos į pietų Europą.

Apie 7000 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose — Sirijoje ir Mezopotamijoje — įvyko kultūrinis perversmas, su kuriuo prasideda neolitas, arba naujasis akmens amžius. Neolitinio perversmo esmė glūdėjo dviejuose pakeitimuose, būtent: žemdirbystė ir gyvulių prisiprati-nimas.
Žmogus išmoko pasėti sėklą, ją palaistyti, augalą apsaugoti nuo gyvulių ir derlių rinkti. Pradžioje jis augino kviečius, miežius ir kelias daržoves. Taip pat jis išmoko palaikyti aplink savo buveinę naudingus gyvulius — ožką, avį, kiaulę ir karvę. Tuo būdu iš maisto rinkėjo jis virto maisto gamintoju.

Dėl šitų pagrindinių pakeitimų neolitinis žmogus buvo sėslus; jis gyveno kaime, kuris turėjo apie 150 narių. Atsiradus kaimo bendruomenei, kuriai vadovavo seniūnai, žmonės arčiau bendradarbiavo ir priėjo prie įvairių naujų atradimų. Antai nuo ankstyviausių neoli-tinių laikų žmonės verpė ir audė vilną. Apie 6000 m. pr. Kr. sekė keramika, tūkstantį vėliau — vario apdirbimas. Apie 4000 m. pr. Kr. buvo atrasti arklas ir ratas, kuris buvo vartojamas ir vežimams, ir keramikos gamybai. Visi tie pakeitimai buvo atlikti Artimuosiuose Rytuose ir pamažu plito į kitas pasaulio sritis; jau prieš 5000 m. pr. Kr. neoli-tiniai kaimai yra žinomi Graikijoje, o apie 3000 m. pr. Kr. žemdirbystė pasiekė šiaurės Kiniją.

Neolito   kultūrinis   perversmas   prasidėjo Sirijos ir Mezopotamijos kalvose. Ogi tarp 3400 ir 3000 m. pr. Kr. pietų Mezopotamijos lygumoje įvyko dar kiti pasikeitimai, kurių dėka atsirado pirma civilizacija. Pietų Mezopotami-joje lietaus nėra, o vanduo turi būti semiamas iš upių bei pelkių. Tačiau tose nepalankiose sąlygose pirmi miestai buvo įkurti. Jie buvo žymiai didesni už neolitinius kaimus, ir kiekvienas miestas turėjo gynimosi sieną; antai miestas Ur apėmė 150 akrų su 24,000 gyventojų; miesto Uruk siena turėjo 6 mylias ilgio ir joje buvo per 900 bokštų. Miestai turėjo tvarkingai išdėstytas gatves, ir juose turtingieji pasistatė didelius plytinius namus, nors daugelis gyventojų dar tebegyveno smulkiose trobose.

Už kiekvieno miesto buvo ariami laukai, tarp jų buvo išvestas platus kanalų bei užtvankų tinklas. Laukai buvo smulkiai išmatuoti ir išdalyti. Pats miestas buvo valstybės pagrindine dalimi ir jam priklausė ariami ir kitaip apdirbami laukai; juk auštant žmonės išeidavo iš miesto į laukus dirbti, o vakarais grįždavo į miestą pernakvoti saugumo dėliai. Politiškai miestą su gyventojais ir laukais valdė karalius, kunigai ir kiti pareigūnai, ir šituo atžvilgiu civilizuotas gyvenimas iš esmės skyrėsi nuo neolito, nes neolitinį kaimą valdė kai kurie iš žemdirbių, kurie valdydami dar vis patys apdirbdavo žemę pragyvendami iš žemdirbystės, o miestą valdė valdininkai, kurie visą savo darbo laiką skyrė valdžios pareigoms ir savo pragyvenimui pasiimdavo duokles ar mokesčius iš valdinių. Pirmuose miestuose atsirado taip pat luomų skirtumai; 80 ar 90 nuošimčių gyventojų buvo žemdirbiai, bet šalia jų išsivystė prekiautojai ir kareiviai, kalviai, puodžiai ir kiti amatininkai, ir visi šitie nedirbo laukuose, o pragyveno įvairiais amatais.

Tie, kurie pietų Mezopotamijoje įsteigė pirmą civilizaciją, vadino savo tautą Sumer. Iš šumerų išsivystymo aišku, kad peržengimas į civilizaciją reiškė ištisą eilę kultūrinių pakeitimų, kurie buvo visi atlikti palyginti trumpu laiku. Šumerų ekonominę pažangą liudija jų dideli statybos darbai; kiekvieno miesto svarbiausiu ir didžiausiu pastatu buvo šventykla, kurioje to miesto dievas buvo garbinamas. Didelė dalis žemės priklausė šventykloms, ir jų kunigai yra palikę ankstyviausius rašto bei mokslo paminklus.

Egipte civilizacija atsirado beveik tuo pačiu laiku, kaip Mezopotamijoje. Ankstyviausios egiptiečių kultūros chronologija yra labai neaiški, bet yra įmanoma, kad tie pakeitimai, kuriuos vadiname civilizacija, buvo egiptiečių pasiskolinti iš šumerų. Egiptas negauna lietaus, ir visa šalis būtų dykuma, jei ne upė Nilas, kuris kasmet ištvinsta, užliedamas siaurą žemės plotą vandeniu. Apie 5000 m. pr. Kr. neoli-tiniai kaimai buvo įkurti to ploto pakraštyje; gyventojai vengė persikelti į patį upės pakraštį, kur buvo pelkės ir nepastovios smėlio kopos, jau nekalbant apie krokodilus ir hipopotamus. Maždaug du tūkstančius metų vėliau Nilo užliejamajame plote buvo įsteigtas didelis kanalų bei užtvankų tinklas, ir tuo pačiu atsirado Egipte civilizacija su kitomis savo žymėmis, pvz. miestai, pilnai išsivysčiusi valdžia su nuolatiniais pareigūnais, luomų skirtumai, raštas ir dideli statybos darbai.

Kai kuriais bruožais egiptiečių kultūra skyrėsi nuo šumerų. Antai egiptiečių galvosena daug skyrė dėmesio pomirtiniam gyvenimui, kuris pirmame laikotarpy — vadinamoje senojoje karalijoje — buvo vien karaliams pasiekiamas; užtat karaliai pastatė piramides. Mezopotamijos gyventojai visą dėmesį skyrė ne pomirtiniam, o šio pasaulio gyvenimui; jie nepastatė piramidžių, ir jų religinė literatūra stengiasi išaiškinti dabartines sąlygas. Antra vertus, jau senosios karalijos pradžioje Egiptas buvo suvienytas, o Mezopotamijoje nepriklausomi miestai išsilaikė iki pirmo šimtmečio antrojo tūkstančio pr. Kr.; tada pagaliau nauja semitų banga iš dykumos įsibrovė, nukariavo šumerus, pasirinko vieną miestą Babiloną sostine ir suvienijo pietų Mezopotamiją. Naujieji valdovai vadino savo tautą Akkad, bet jie paveldėjo ir pratęsė šumerų kultūrą.

Iš Mezopotamijos ir Egipto civilizacija pamažu išsiplėtė. Jau trečio tūkstantmečio pr. Kr. vidury ji pasiekė šiaurės vakarų Indiją, tūkstantį metų vėliau — šiaurės Kiniją palei Geltonąją upę. Antrame tūkstantmetyje pr. Kr. daugelis civilizuotų ir nepriklausomų miestų buvo įkurti Sirijoje; vienas iš jų buvo Ugarit, kur kasinėjant surasta daug religinės bei mitologinės literatūros. Tuo pačiu laikotarpiu Mažosios Azijos rytinėje dalyje hetitai išvystė aukštą kultūrą ir pagaliau suvienijo savo miestus į imperiją, nukariaudami dar šiaurinę Si-rijos' dalį. Maždaug nuo 2000 iki 1400 m. pr. Kr. Kretos saloje klestėjo mįslinga kultūra, vadinama minoine. Tarp šitų vario gadynės valstybių, kurios užėmė Artimuosius ir Vidurinius Rytus, diplomatiniai ir prekybiniai santykiai buvo labai gyvi.

Palikdami civilizacijos kilmės klausimą, panagrinėkime dabar Wittfogelio teoriją. Jis tyrinėja ne senovės istoriją, o rytinį despotizmą; pastaroji sąvoka buvo sukurta XVI ir XVII  a.,  kai keliautojai  iš  Europos  pasiekė Indiją, Kiniją ir kitus Tolimųjų Rytų kraštus. Europiečiai pastebėjo, kad tuose kraštuose valdžios papročiai buvo daug griežtesni ir žiauresni, negu Europoje, ir jie tą valdymo sistemą vadino rytiniu despotizmu, arba aziatine bendruomene. Klasikiniai žmogiškosios bendruomenės teoretikai, kaip John Stuart Mill ir Kari Marx pripažino rytinį despotizmą kaip atskirą bendruomenės lytį, nors jie nesigilino į jo sudėtį bei dėsnius.

Wittfogelis skiria tris istorijos laikotarpius. Pirmasis — tai kaimo bendruomenės laikotarpis (tribal society); jame gyventojai jau būdavo sėslūs ir paklausydavo nuolatinės valdžios, bet valdžios pareigūnas neskirdavo viso savo darbo laiko valdžios reikalams, nes šalia viešų pareigų jis dar užsidirbdavo pragyvenimą žemdirbyste ar kitais darbais; kitaip tariant, bendruomenę valdė kaimo seniūnai. Kaimo bendruomenės laikotarpis apima visą neolitą ir dar kai kurias bendruomenes, kurios išsilaikė iki šių dienų Afrikos dalyse ir kitur. Antrą laikotarpį Wittfogelis vadina žemės ūkio, arba agrarinės, bendruomenės laikotarpiu (agrarian society); jame žemdirbystė buvo bendruomenei pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, bet valdininkai jau buvo nuolatiniai valdovai, visą savo darbo laiką paskirdami valdžios reikalams ir pragyvendami iš duoklių ar mokesčių. Antras laikotarpis prasidėjo su civilizacija, trečias laikotarpis — su pramonine revoliucija. XIX a. pramoninis kultūros perversmas įvyko kai kuriuose Europos ir Amerikos kraštuose, ir jis dar plečiasi. Mes juk gyvename pramoninėje bendruomenėje (industrial society), kurioje daugumai gyventojų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu yra ne žemdirbystė, o pramonė.

Wittfogelio nagrinėtas rytinis despotizmas priklauso antram laikotarpiui, ir jo teorijos pagrindiniai dėsniai galima gan trumpai išreikšti. Anot jo, rytinis despotizmas pirmiausia atsirado tokiuose kraštuose, kaip Egiptas ir Mezopotamiją, kur lietaus neužtenka žemės ūkiui. Tenai plataus masto žemdirbystė tegalima įvesti tik pargabenus vandenį žmogaus darbu. Gi vanduo užima daug erdvės, ir jam pargabenti dideliu mastu į sausą žemės plotą reikia didelės darbo jėgos, ir toji jėga turi paklusti vienam centriniam valdovui. Smulkiau tariant, kad žemės ūkis išsivystytų nelietinguo-se kraštuose, reikia pastatyti milžinišką tinklą kanalų, kurie parves vandenį, ir užtvankų, kurios apsaugos laukus nuo laikinų potvynių. Pastačius tokį tinklą, reikia jį prižiūrėti ir kartais pataisyti; tinklo išlaikymo tikslui užtenka mažesnės darbo jėgos, bet centrinė valdžia turi dar prižiūrėti, kad joks ūkininkas nepasiimtų daugiau vandens, negu jam pridera, ar kitaip nepažeistų bendruomenės reikalų.

Įvedus platų kanalų bei užtvankų tinklą, bendruomenė turi ekonominės naudos, bet politinio nuostolio. Ekonominė nauda yra ta, kad šiltame klimate gerai palaistyta žemė virsta nepaprastai našia; senovės Egiptas išlaikė septynis milijonus gyventojų. Gi politiškai centrinė valdžia, kuri prižiūri kanalų tinklą, nulemia visą gyventojų likimą; ir anksčiau vadovavusi didelei darbo jėgai, statant kanalus bei užtvankas, ji ir vėliau vartoja tą pačią darbo jėgą kitiems tikslams, pvz., rūmams ir šventykloms statyti.

Wittfogelis yra išgalvojęs naują žodį bendruomenei, kurioje viena centrinė valdžia išlaiko platų kanalų tinklą ir prižiūri visą gyventojų likimą; jis ją vadina hidrauline bendruomene (hydraulic society). Jis nėra deterministas; anot jo, žmonės, gyveną nelietinguo-se kraštuose, nėra gamtos sąlygų priversti į-vesti hidraulišką valdžią. Anaiptol, kai kuriuose kraštuose — pietvakarių Kinijoje, Indijos dalyse, vidurinės Amerikos dalyse — bendruomenė neįvedė hidraulinės žemdirbystės ir liko neturtinga, nors arti už ribų hidraulinė bendruomenė buvo plačiai išsivysčiusi. Kitaip tariant, pati bendruomenė laisvai nusprendžia priimti ar nepriimti hidrauliškus ūkininkavimo ir valdymo dėsnius.

Toliau tęsdamas savo pagrindinę mintį, Wittfogelis pastebi, kad net kraštuose, kur lietaus užtenka žemės ūkiui, bendruomenė neretai priima hidraulinės bendruomenės valdymo dėsnius ne žemdirbystei, o kitiems tikslams; ji juos pasiskolina iš pilnai hidrauliškų kaimynų. Tad tenka skirti dvi hidraulinės bendruomenės rūšis. Vieną iš jų Wittfogelis vadina branduoline (core), pritaikydamas tą žodį bendruomenei, kur žemdirbystės išsivystymas dideliu mastu reikalauja daugybės kanalų bei užtvankų; pavyzdžiai — Egiptas, pietų Mezopotamiją ir žymi Kinijos dalis. Antrą hidraulinės bendruomenės rūšį Wittfogelis vadina pakraštine (marginai); jai priklauso kraštai, kuriuose žemės ūkis nesiremia kanalais bei užtvankomis, bet valdovai vis tiek pasisavina hidrauliškos bendruomenės valdymo bruožus. Vienas pakraštinės hidrauliškos bendruomenės pavyzdys — tai romėnų imperija, nes Romos valdovai, bent vėlyvesnių laikų, pasiskolino hidrauliško valdymo dėsnius iš Egipto ir iš Persijos. Kitą dar įdomesnį pavyzdį teikia tyrinėtojui caristinė Rusija. Mongolai juk užkariavo šiaurės Kiniją ir ten išmoko hidrauliško valdymo dėsnių. Paskui XIII ir XIV a. mongolai užkariavo rytų slavus, ir kai pagaliau Maskvos kunigaikščiai išsilaisvino iš mongolų, jie palaikė paveldėtus hidrauliško valdymo metodus.

Wittfogelio akimis žiūrint, rytinio despotizmo sąvoka sutampa sh hidrauline bendruomene. Priešpramoniniame laikotarpy jis nebuvo vien rytuose įkurtas, o išsiplėtė labai toli; jį randame Indijoje, Kinijoje, Persijoje, Bizantijos imperijoje, vidurinėje Amerikoje prieš europiečių atvykimą, Havajų salose prieš amerikiečių atvykimą, taip pat ir kitur. Beveik be išimties kiekviena hidraulinė bendruomenė, ar būtų ji branduolinė ar pakraštinė, rodo nuostabiai panašius bruožus. Vienas iš tų bruožų — tai priverstinis darbas (corvėe-labor); valdžia priverčia gyventojus bendrai atlikti didelius darbus, statant rūmus, šventyklas ir kelius. Dažnai yra reikalaujama iš gyventojų, kad jie dirbtų valdžios tikslams tam tikrą skaičių dienų per metus. Jų darbas yra atliekamas be atlyginimo, ir dažniausiai prižiūrėtojai valdo darbininkus botagais.

Kitas bendras ir esminis bruožas yra didelė biurokratija, kuri plačiai įleidžia šaknis į bendruomenę Biurokratija turi įvairius laipsnius, bet joks laipsnis nesueina į sąjungą su gyventojais prieš valdžią; kitaip tariant, biurokratija elgiasi tarp gyventojų panašiai, kaip įsibrovėlių kariuomenė svetimame krašte. Trečias bendras bruožas glūdi mokesčių sudėtyje: valdžia pasisavina didelę dalį krašto metinių pajamų; branduolinėse hidrauliškose bendruomenėse ji pasisavina net daugiau, negu pakraštinėse. Iškilus karui hidraulinės bendruomenės valdžia sušaukia didelę dalį gyventojų į kariuomenę; antai viduramžiais Bizantijos imperija turėjo žymiai didesnes kariuomenes, negu vakarų Europos valstybės. Taip pat valdžia stato ir išlaiko platų susisiekimo tinklą; persų ir vėliau romėnų imperija buvo garsi savo ilgais, gerais keliais; be to, romėnai, kinai ir kiti įsteigė greitą valstybinį paštą. Tokie keliai buvo pastatyti ne prekybai, o kariniams ir valdiškiems tikslams, nors dažniausiai valdžia leido jais naudotis prekiautojams ir šiaip privatiems asmenims.

Hidraulinėse bendruomenėse nuosavybės sąvoka nėra ta pati, kokią pažįstame laisvuose kraštuose. Wittfogelio žodžiais kalbant, pas mus nuosavybė yra "stipri" (strong): ji negali būti iš savininko atimta be teismo ir be rimtos priežasties. Ogi hidraulinėse bendruomenėse nuosavybė yra "silpna" (weak): valdžia ją atima iš savininko be teismo ir be teisėto pagrindo, ir užtat turtingas žmogus stengiasi savo turtą paslėpti. Luomų sudėtis yra taip pat skirtinga. Laisvuose   kraštuose  luomo  sąvoka yra susieta su nuosavybės sąvoka, ir gyventojų pasiskirstymas luomais priklauso nuo jų įvairaus turto. O hidraulinėse bendruomenėse luomų sudėtis priklauso nuo gyventojų santykių su valdžia. Kitaip tariant, pagrindinis luomų dėsnis skiria valdančiuosius nuo valdomųjų; net žemiausias biurokratijos pareigūnas yra surištas savo interesais su valdžia, o ne su valdiniais.

Net dvaro apeigos įvairiose hidraulinėse bendruomenėse buvo žymia dalimi panašios, nors jos buvo įkurtos labai toli nuo viena kitos. Antai senovės persai turėjo paprotį, kurį graikai vadino proskynesis: karaliaus akivaizdoje kiekvienas gyventojas privalėjo išsitiesti kniūpsčias ant žemės, tuomi parodydamas visišką nusižeminimą. Vėlyvesnių laikų Romos imperatoriai pasiskolino šitą paprotį iš persų. Tas pats paprotys buvo paplitęs kitur ir net Havajų salose prieš amerikiečių atvykimą.

Priešpramoniniame laikotarpyje didelė dauguma civilizuotų kraštų priklausė branduolinei ar pakraštinei hidrauliškai bendruomenei. Jos sudėtis pasirodo dar aiškiau, trumpai pažvelgus į išimtis, t. y. į kraštus, kurie pasiekė aukštą kultūrą, nors jie nebuvo valdomi hidrauliniais dėsniais. Vakarų Europa viduramžiais buvo viena išimtis; juk kiekvienoje jos valstybėje kilmingieji pakartotinai turėjo progų pasipriešinti karaliams; miestai savo teises išvystė tokiu mastu, kad jie virto dalinai nepriklausomi nuo karališkos valdžios; ir bažnyčia savo teises plačiausiai išvystė. Japonija buvo kita išimtis, nes joje kilmingieji valdė kiekvienas savo žemės sritį; jie turėjo savo teises prieš valdžią ir galėjo prieš ją išsilaikyti. Čia nėra neigiama, kad viduramžių Europoje ir agrarinėje Japonijoje buvo daug žiaurumo; plačios apimties laisvė buvo pasiekiama vien labai ribotam gyventojų sluoksniui. Tik tiek yra teigiama, kad tuose nehidrauliš-kuose kraštuose centrinė valdžia nebuvo vienintelis galios šaltinis; šalia jos, tame pačiame krašte buvo dar kitų instancijų, kurios taip pat turėjo teisę į žmonių ištikimybę.

Iki šiol šiame straipsnelyje buvo stengtasi trumpai apibendrinti civilizacijos kilmę ir išdėstyti Wittfogelio teoriją. Dabar dviejų rūšių pastabos bus pridėtos. Pirmos pastabos liečia senovę. Reikia pripažinti, kad pirma civilizacija atsirado branduolinės hidrauliškos bendruomenės pavidalu, ir beveik visi žalvario amžiaus kraštai buvo valdomi hidrauliškais dėsniais; vienintelę galimą išeitį sudaro minoj iečių Kreta, kur, šalia karališkų rūmų, kilmingųjų dvarai buvo savarankiški ūkiniai centrai. Apie 1200 m.  pr. Kr.  įvairios ir dar nevisai aiškios kilmės įsibrovėliai pradėjo pulti Artimuosius ir Vidurinius Rytus. Dalinai jie buvo apsiginklavę geležiniais ginklais; jie sugriovė žalvario gadynės kultūrą, ir jų puolimai prasitęsė bent per du šimtmečius. Vėliau, kai įsibrovėliai virto sėslūs, civilizacija pradėjo atsigauti, ir daugely kraštų, kaip Asirijoje, Egipte ir Sirijos dalyse, ji vėl pasirodė hidraulišku pavidalu. Kituose kraštuose, kaip Graikijoje nuo 800 m. pr. Kr., nauja civilizacija atsirado nehidraulišku pavidalu; Graikijos miestuose žmonių santykiavimas pasiekė aukštą laisvės laipsnį.

Gi ankstyvame geležies amžiuje bene įdomiausia nehidrauliška kultūra buvo įkurta Izraelyje. Kol izraelitai, jau iš Egipto pabėgę, klajojo dykumoje, jų bendruomenė buvo labai laisvai valdoma. Įsibraudami į Palestiną ir kovodami su filistinais, jie įsteigė griežtesnę valdžią; anksčiau juos valdė sritiniai hetmonai, vadinami teisėjais, o nuo dabar visas Izraelis virto viena karalija, kurią valdė Saulius ir vėliau kiti, pvz. Dovydas. Pagaliau Dovydo įpėdinis Saliamonas pamėgino įvesti hidraulinės bendruomenės valdymo dėsnius. Tarp kitko, jis privertė gyventojus dirbti po keturis mėnesius per metus prie karališkos statybos. Jis panaikino sritinės autonomijos pėdsakus, įvesdamas naują mokesčių sistemą ir įsteigdamas didelę biurokratiją. Jis pastatė šventyklą, kad krašto religija turėtų vieną centrą karališkos valdžios prieglobstyje. Jis taip pat pastatė kitus didelius pastatus, pvz., karališkus rūmus ir šventyklas savo užsienietiškų žmonų dievams. Dar Saliamonui karaliaujant, tam tikras pasipriešinimas pasirodė; jam numirus, jo darbai suiro; net pats kraštas buvo padalytas į dvi valstybes, vadinamas Izraeliu ir Judėja. Vėliau kilo vadinami pranašai, kurie, skelbdami dievišką teisybę, priešindavosi karalių ir kitų didikų atliktiems peržengimams. Verta pastebėti, kad Izraelio tautoje centrinė valdžia negalėjo pasisavinti visuotinės galios, kadangi kitos instancijos turėjo teisę į žmonių ištikimybę, ir jos turėjo religinį galios šaltinį.

Kiti klausimai kyla, nagrinėjant dabartines valstybes Wittfogelio minčių šviesoje. Pramoninis laikotarpis yra sukūręs naują bendruomenės pavidalą, vadinamą totalitarizmu. Jis yra tuomi panašus į hidraulinę bendruomenę, kad tiek pirmame, tiek antrame bendruomenės pavidale centrinė valdžia pretenduoja į visuotinę galią, neleisdama įsikurti jokiai kitai instancijai, apie kurią žmonės galėtų susispiesti.

Bet totalitarizmas skiriasi nuo hidraulinės bendruomenės tuomi, kad jis yra atsiradęs pramoniniame amžiuje. Šiuo atžvilgiu pramoninis kultūros perversmas yra atnešęs svarbių pakeitimų. Jis yra išradęs naujus ginklus: kulkosvaidžiu apsiginklavęs kareivis gali sulaikyti daugiau žmonių, negu jo pirmtakas agrariniame laikotarpyje. Paskutinių laikų technika yra išradusi žymiai greitesnius susisiekimo būdus; užtat iš vieno centro galima valdyti platesnę žemės dalį negu anksčiau. Gi bene svarbiausias pramoninio amžiaus pakeitimas yra tas, kad dabar didelė dauguma žmonių gyvena susigrūdusi dideliuose miestuose. Atskiras didmiesčio gyventojas nesijaučia savarankiai; jis neturi savos vietos; jis nesiskiria nuo savo kaimyno, kuris gali užimti jo vietą rytoj. Kaime buvo kitaip, nes ten kiekvienas turėjo savo visuomeninę paskirtį; kalvis negalėjo būti pakeistas prekiautoju ar kampininkas mokytoju. Užtat didmiesčio gyventojas lengvai pasiduoda perversmo srovėms, kurios siekia visuotinės galios.

Šio šimtmečio pasaulis yra padalytas tarp totalitarinių ir laisvų valstybių. Reikia pripažinti, kad laisvame krašte gali būti daug blogio ir žiaurumo, kaip ir buvo viduramžių Europoje; bet jeigu gyventojai gali laisvai organizuotis (sudaryti sąjungas) ir išvystyti savarankišką galios šaltinį nors žemu mastu, jų kraštas dar nėra totalitarinis. Yra įmanoma, kad laisvuose kraštuose išsivystys totalitarizmo bruožai, bet yra vos įmanoma, kad totalitariniame krašte išsivystys laisvo santykiavimo bruožai, nes jei taip atsitiktų, pati valdžia su visa plačia biurokratija turėtų sugriūti. Tik užsienietiško karo dėka nacistinė Vokietija sugriuvo. Antra vertus, kyla klausimas, ar totalitarinė valdžia, kuri siekia visuotinės galios, gali pripažinti teritorines ribas savo galiai, kitaip tariant, ar taikingas sambūvis tarp totalitarinių ir laisvų kraštų yra įmanomas. Teisingas atsakymas į šitą klausimą turi būti neigiamas. Prisiminkime juk, kad totalitariniame krašte, kaip ir hidraulinėje bendruomenėje, valdžia su biurokratija, arba chruščioviškai kalbant, partijos aparatas, panašiai elgiasi su gyventojais, kaip įsibrovėlių kariuomenė svetimame krašte; o; anot Napoleono, durtuvais galima beveik viską atlikti, tik ant jų negalima atsisėsti.

šis straipsnis yra paskaita, kurią autorius skaitė Buffalo lietuviams studentams 1966 gruodžio 7. Nuo pereitų metų rudens prof. R. Sealey yra persikėlęs į Berkeley universitetą Kalifornijoj.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai