Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Iš latvių poezijos PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vertė Andrius Baltinis   
Ingrida Viksna

DAINA

Miškų šlamesys ir ežerų ramybė,
Paukščių balsai ankstyvoj aušroj, —
Saulės spindesys ir žvaigždėtų naktų
Vasaros žėrėjimas —
Skamba mano dainoj.

Miškų tyla ir vandenų ramybė,
Audringi džiaugsmai gyvybės alkyje;
Tolimi keliai ir atsisveikinimo skausmas,
Rankoms atsileidžiant —
Visa susilieja dainoje.

Ir mano sieloj atsispindi
Kaip ežero vandenyse ramiuos
Veidai atsiminimų tolimuosiuos soduos
Per mirties ir gyvenimo jūras . . .

Miškų skambesys ir vandenų ramybė,
Audringi džiaugsmai gyvybės alkyje
Viskas susilieja į saulėtą liepsną
Ir skamba mano dainoje.


SNIEGE

Ant tolimų namų seniai jau sninga,
Ir bus užsnigę jau visi šviesos keliai.
Vienatvėj reiks juos visus išbristi,
Nors anoj pusėj laukia tik mirtis.

Ant tolimų namų seniai, seniai jau sninga,
Ir giliame sniege išblėsta šviesios amžiaus dienos.
Kad tik netektų be saulės čia užmigti,
Šiame sniege pasilikt be vienos saulės dienos.

Ant tolimų namų jau seniai sninga,
Ir giliame sniege visi keliai išnyksta.


Alberts  Spogis

LAIKAS

Apvagia mus čia,
Tamsoj pabėga.
Nepastebėtas nuneša mūsų dienas,
Pats iš visko juokias.

Pabudę
Dar pamatome:
Laikas sėdi gyvenimo aludėj,
Alkanas girtuoklis,
Mūsų dienas geria.

Roberts Mūks

GAIDYS

Tau pragystant kas rytą vyksta dideli stebuklai:
Daiktai, medžiai ir vandenys pradeda gyvuoti
tarsi pirmą kartą žemėje,
Ir žmogui gera tik dėl to, kad jis yra,
Tiek daug žmonių ir tiek daug gaidžių.

Tavo balsas lyg traukinio švilpimas iš dangaus,
Aštrios nekaltybės sklidimas po pasaulį,
Kaip Dievo ir žmogaus kalbėjimasis be garso.

Tu esi pasiuntinys ir šauklys,
Tarpininkas ir ramintojas — tuojau po Kristaus.

Bet, kilnusis gaidy, ir tu turi savo kryžių:
taip kaip pelkė nėra jūra, taip ir višta nėra
tavo žmona,
Bet tavo karikatūra.


Andrius Baltinis

NEIŠVENGIAMOJI PRAEITIS
Ėjau ir nusipirkau karstą,
pušinį, švelniais šonais,
geltoną.
Ir kiekvieną šešėlį,
slenkantį paskui mane praeities vilionėm,
dėjau tarp šakotų sienų.
Eilę po eilės. Šalia šviesiųjų dienų
(Tiek mažai jų!) liūdnąsias visas,
šalia ilgųjų kančių — trumpąsias,
ir galvojau: užbaigsiu iki vakaro
Užkasiu. Gyvensiu.
Užkasiau. Save kartu —
naujas rytas
neaušta be vakardienos.

Iš latvių kalbos išvertė Andrius Baltinis
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai