Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KALBOS KIRČIAVIMO SENUMAS PDF Spausdinti El. paštas
Lietuvių kalba nuo pat žilosios senovės ligi šių dienų yra išlaikiusi ne tik laisvą, kilnojamą kirčio vietą, bet ir priegaidžių skirtumą, ir tuo būdu ji išsiskiria iš daugelio kitų indoeuropiečių kalbų, kuriose šie dalykai yra arba jau išnykę, arba vienur kitur tik iš dalies bepažįstami. Todėl, suprantama, daugelis įvairių kraštų kalbininkų yra apsčiai dėmesio kreipę ir tebekreipia į lietuvių kalbos kirčiavimą, ypač į jo senovę ir tolimesnę raidą.

To kirčiavimo praeičiai tirti pirmiausias šaltinis yra pati lietuvių kalba, jos tarmės ir senesni kirčiuotieji šaltiniai; pvz. M. Daukšos kalba ir dabartinės tarmės dar aiškiai rodo, kad seniau būdvardžiai, panašiai kaip ir daiktavardžiai, yra irgi skyrę keturias kirčiuotes, kaip antai: lygus, -aus, drąsus, -aus, gardūs, -aūs, gardų ir platūs, -aūs, platų. Bet iš vienos lietuvių kalbos negalime patirti labai tolimos senovės: seniausi jos rašytiniai šaltiniai siekia tik XVI amžiaus, o dabartinės tarmės daugiausia tėra tik vėlyvesnių kirčiavimo atmainų liudininkės.

Kitas šaltinis lietuvių kalbos senovei pažinti yra kaimyninė latvių kalba, kuri kirčio vietą yra supastovinusi pirmajame skiemenyje, bet, kad ir nebevisur, dar tebeskiria tris priegaidės — tęstinę, laužtinę ir krintančiąją. Tęstinę priegaidę J. Endzelyno aiškinimu turi tie žodžiai, kurie lietuvių kalboj iš senovės yra buvę 1-sios kirčiuotės, pvz.: lat. kaūls — liet. kaulas,-ai, duona — duona ir kt. Laužtinę priegaidę turi žodžiai, kurie lietuvių kalboj yra 3-sios kirčiuotės ir senovėj buvo galūnėj kirčiuojami, pvz.: lat. luogs — liet. langas, -ai, dzis — ožys, ožį ir kt. Latvių krintan-čioji priegaidė, kuriai lietuvių atliepia tvirtagalė, nieko nesako apie senovę, plg. lat. draugs — liet. draugas, -ai ir pirksts — piritas, -ai. Bet šie santykiai dabar nebevisur yra išlaikyti; pvz. lat. bėrzs, daikts, nauda, vdts dabartinėse liet. kalbos tarmėse atliepia ne tik beržas, -ai, daiktas, -ai, nauda,-ds, naudą ir retai tevartojama votis,-iės, votį, bet ir beržas, -ai, daiktas, -ai, nauda, -os, naudą ir dažnesnė votis, -iės, votį. Galima manyti, kai kurios šios rūšies kirčiuojamosios lytys yra vėlyvesnį naujadarai; pvz., kaip sutartinai rodo M. Daukšos bei K. Donelaičio kalba ir kai kurios ryt. aukštaičių tarmės, senesnė lietuvių kalbos lytis gali būti tėvas, -ai, kuri sutinka su latvių tėvs, o dabar plačiausiai vartojamasis tėvas, -ai tuo būdu turėtų būti jau vėlyvesnis darinys. Bet dabartinis daiktas, -ai, kurį daugiausia aukštaičiai pažįsta, M. Daukšos ir daugelio žemaičių yra pastoviai šakny kirčiuojamas — daiktas, -ai. Tad kuri iš tų lyčių yra senesnė? Istoriškai tokia turėtų būti pastaroji (daiktas,-ai), o pagal latvių kalbą senesnė lytis būtų daiktas, -ai. Plg. dar lat. juoks — liet. juokas, -ai, jėga — jė-kalbos lytis gali būti tėvas, -ai, kuri sutinka su gd,-os, jėgą, lava — lova (rus. lava), siena — siena, uoga — uoga (rus. jdgoda), Vdudis — liaudis, -ies ir kt. Taigi ir latvių kalba nevisados mums gali padėti susekti senovinę lietuvių kalbos kirčio vietą: joje, kaip ir lietuvių kalboje, ilgainiui yra, be abejonės, įvykę nemaža įvairių atmainų, o kai kurie žodžiai gal būt čia jau ir nuo senovės galėjo būti pagrečiui įvairiai kirčiuojami.

Norėdami tad įsiskverbti į dar gilesnę senovę, kalbininkai yra mėginę lietuvių, latvių arba slavų kalbų kirčiavimą lyginti su kitų senesniųjų indoeuropiečių kalbų kirčiavimais ir iš to spręsti apie senovę. Štai vokiečių kalbininkas Hermannas Hirtas vienas iš pirmųjų, remdamasis tokiais lyginimais, manė, kad tokie žodžiai kaip liet. duktė šalia sen. indų duhitd (čia ilgas a) arba drąsūs šalia graikų thrasūs iš senovės buvę galūnėj kirčiuojami, o rusų dom, km. doma arba ston, km. stoną šalia sen. indų damas, gr. domos, stonos turėję šakninį kirtį. Bet juo daugiau lietuvių ar slavų kalbų kirčiavimas buvo tyrinėjamas, juo vis daugiau buvo įsitikinama, kad tokiu keliu nedaugiausia ką galima pasiekti: viena, buvo rasta, palyginti, labai maža visai tikrų duomenų, kuriais remiantis būtų galima šių kalbų kirčiavimą susieti su indoeuropiškuoju; antra, ilgame laiko būvyje, gal būt kelių tūkstantmečių tarpe, tose kalbose yra įvykę daugybė įvairių atmainų, kurių dabar istoriškai dėl senesnių duomenų stokos jau nebegalime ištisai susekti. Todėl olandų kalbininkas N. van Wijkas (Die balt. und slav. Akzent- und Intonationsysteme, 21958, 81 psl.) manė, kad tarp paskirų lietuvių kalbos kirčiuočių ir kitų ide. kalbų kirčiuojamųjų klasių esą nebegalima įrodyti jokių tvirtų santykių. Panašiai galvojo ir latvių kalbininkas J. Endzelynas bei K. Būga.

Visai kitokios nuomonės yra V. M. Illič-Svi-tyčius, kurio 1963 m. Maskvoje buvo Mokslų Akademijos išleista "Imennaja akcentuacija v baltijskom i slavianskom" (177 psl.). Gerai susipažinęs su akcentologine literatūra bei šaltiniais ir iš dalies net dar su nespausdinta surinkta lietuvių kalbos medžiaga Lietuvoje, jis šiame darbe yra pasiryžęs eiti toliau, negu kad lig šiol kitų tyrinėtojų buvo daryta. Išnagrinėjęs visos eilės lietuvių kalbos vardažodžių kirčiavimą, jis prieina išvadą, kad senoviniai lietuvių baritoniniai (t.y. ne galūnėj kirčiuotieji) vardažodžiai atitinką indoeuropiškuosius baritonus, o kilnojamai kirčiuotiesiems lietuvių vardažodžiams atliepia indoeuropiški kilnojamo oksitoninio (galūninio) kirčio vardažodžiai; plg. liet. ratas, -ai — sen. indų rdthas "vežimas", liet. dievas, -ai — sen. indų devds (iš ide. *deiwos) ir kt. Tuo būdu jis tariasi galįs patvirtinti šveicarų kalbininko F. de Saus-sure'o jau 1896 m. pareikštą nuomonę, pagal kurią lietuvių baritoninė kirčiavimo paradigma (t.y. 1-oji ir 2-oji kirčiuotė) išsivysčiusi iš ide. barito-ninės, o lietuvių kilnojamo kirčio paradigma (t.y. 3-ioji ir 4-oji kirčiuotė) iš ide. oksitoninės paradigmos, ir todėl jis randa nepriimtiną lenkų kalbininko J. Kurylowicziaus samprotavimą, pagal kurį baltų bei slavų kalbų kirčiavimo sistemos esančios tų kalbų naujovės ir todėl neturinčios nieko bendro nei su sen. indų, nei graikų, nei germanų kalbų kirčiavimo sistemomis. Toliau, sekdamas H. Hirtu, jis dar mano, kad lietuvių bei latvių kalbose kirtis galėjęs būti atitrauktas į šaknį su ilgu neapofoniniu balsiu, dvibalsiu arba sonantu, plg. liet. dūmai, latvių dūmi — sen. indų dhūmds; liet. kaulas, -ai, lat. kaūls — graikų kaulės "stiebas, kotas, stegerys" ir kt.

Šituo keliu eidamas, autorius elgiasi dvejaip: iš vienos pusės jis stengiasi surasti ko daugiau lietuvių kalbos žodžių, kurių kirčiavimas būtų tikrai senas, tiesiog indoeuropiškas; iš kitos pusės tam šių žodžių kirčiavimo senumui patvirtinti jis ieškote ieško kirčiuojamų atitikmenų sen. indų, graikų arba germanų kalbose ir, jeigu jų neranda, tai mėgina juos net rekonstruoti. Tačiau neatrodo, kad jam būtų visur pasisekę: jis vietomis duomenis tempte tempia ant kurpalio, kad tik savo tikslą pasiektų. Pvz., remdamasis vienu Joniškėlio apylinkės (Dovydų k.) būdvardžiu sulinis, jis mano, kad sula seniau buvus ne 4-sios, bet 2-sios kirčiuotės — sula, km. sulos, ir tuo būdu ji rodanti tą pačią kirčio vietą, kaip ir sen.

indų sūrd "svaiginamas gėrimas, svaigalas"; bet tuo labai sunku tikėti: viena, visoj Lietuvoj tėra vartojama sula, -os, o sula, km. sulos niekur nepažįstama; antra, tarminis, tik vienoj kitoj vietoj tesutinkamas būdvardis sulinis gali būti ir vėlesnio kilimo, panašiai kaip tarm. dieninis, lentinis šalia diena,-os, lenta,-os ir kt.; plg. dar skolininkas (ir skolininkas) šalia skola, -os, skolą arba žuvininkas (ir žuvininkas) šalia žuvis, -iės, žuvį.

Toliau autorius mano, kad sena lytis esanti kaina, -os, kainą, kuri savo galūniniu kirčiavimu sutinkanti su graikų poinė (ilgas galūninis e), o vėlyvesnė, antrinė — kaina. Kaina, -os pagal J. Senkų dabar esanti vartojama vak. aukštaičių šnektose ligi pat Nemuno šiaurėj; toks pat kirčiavimas esąs pažįstamas ir ryt. aukštaičių (šaltinis: J. Šlapelio Lenk.-liet. žod. 1940, kur šalia kaina, -os, kainą duodama ir kaina). Kaina rodanti tokią pat priegaidžių kaitą kaip varna : varnas (o-kamieno atstovas esąs latvių ciens "garbė, pagarba"). Bet kaip iš tikrųjų yra? K. Būga 1905 ir 1912 m. mini per J. Jablonskį iš alsėdiškių gautą kaina, -os, kainą (žr. jo Raštai I 105, 362), bet 1917 m. jis jau bevartoja tik kaina (žr. jo Raštai II 487); ta pati lytis duodama ir jo redaguoto j A. Juškevičiaus žodyno trečioj o j daly, kuri pasirodė 1922 m. Didžiajame liet. kalbos žodyne pagrindine lytimi duodama kaina, antrine — kaina, -os, kainą, ir ši pastaroji lytis yra kaip tik per J. Jablonskį iš Alsėdžių gautoji, t.y. ta pati, kurią anksčiau iš jo pažino ir K. Būga; bet ten pat iš tų pačių Alsėdžių, taip pat dar iš Skirsnemunės ir Surviliškio duodama ir kaina. Ryt. aukštačiai mano žiniomis prieš karą ir kiek anksčiau visai nepažino kainos ir jos vietoj te-vartojo čienia, kuri taip pat gerai pažįstama ir vak. aukštaičiams. Kaina, man rodos, yra tos pat rūšies, kaip ir oda arba proga: ji jau daug kur Lietuvoj buvo išėjusi iš apyvartos, bet paskutiniaisiais dešimtmečiais vėl buvo pradėta plačiau vartoti, todėl bendrinėj kalboj įsigalėjo teikiamoji kaina, o šnekamo joj kalboj atsirado kaina, -os, kainą, panašiai kaip ir odd, -os, odą arba proga, -os, progą (žinomos senesnės lytys yra oda, proga). J. Šlapelis savo žodyne duoda abi lytis, bet tai nerodo, kad ryt. aukštaičiai būtų tas lytis tikrai pažinę. Aš taip pat esu linkęs manyti, kad ir vak. aukštaičiai yra vėliau pradėję vartoti atgaivintą kaina, -os, kainą. Pagaliau abejotinas yra ir autoriaus tvirtinimas, kad kaina būtų panašios rūšies kaip varna šalia varnas ir kt.: kaip aiškiai rodo kitų ide. kalbų atitikmenys (avest. kaėnd "atpildas, kerštas, bausmė", graikų poinė "atpildas, pabauda, bausmė, kerštas," rus. cen-a "kaina" ir kt.), kaina yra senas paveldėtinis d-kamieno daiktavardis, šalia kurio nei lietuvių, nei latvių kalboj nepažįstamas joks * kainas; plg. Idima — laimas, mdiša "maišė" — maišas, svirną svirnas, vieką "jėga" — viekas "jėga, gyvybė" ir kt. Latvių ciens, jeigu jis nėra skolinys, gali būti vėlesnis darinys; plg. liet. niežas — lat. naizs, piešas — paišąs, smirdas "smarvė; smirda-lius" — smafdas ir kt. Taigi galimas daiktas, kad autoriaus buvo kiek pasiskubinta kaina, -os, kainą paskelbti seniausia, o kaina — vėlyvesne lytimi.

Kitas savotiškas autoriaus samprotavimas yra apie lauką: jis mano, kad šis žodis seniau buvęs 2-sios kirčiuotės (laukas, -ai), tolygus germanų *lduhaz, ir tik vėliau buvęs perkeltas į 4-ją kirčiuotę (laukas,-ai). Tam vieninteliu įrodymu jis laiko žem. ir vak. aukštaičių tarmėse sutinkamą ir jau prieveiksmiskai vartojamą senovinį einamąjį vidaus vietininką (ilatyvą) laukan, kurio vietoj ryt. aukštaičiai, kuriems einamieji vidaus vietininkai dar tebėra gerai pažįstami, tesako laukan; plg. darbas, -ai — darban, gdlas,-ai —galan, kiemas, -ai — kieman, bet pirštas, -ai — pifštan, ratas, -ai — ratan ir kt. Tad kaip tai suprasti? Ar žemaičiai ir vak. aukštaičiai, kurie nebepažįsta einamųjų vidaus vietininkų ir jų liekanas tik prieveiksmiskai bevartoja, galėjo laukan geriau išlaikyti, negu ryt. aukštaičiai, kurie tuos vietininkus dar plačiai vartoja? Jei taip, tai kodėl visi lietuviai tariamą senovinį laukas, -ai lyg sutartinai yra pavertę į laukas, -ai ir jokių kitų šio žodžio 2-sios kirčiuotės pėdsakų, išskyrus tarminį laukan, nėra niekur palikę? Kcdėl antriniai šio žodžio dariniai su priesagomis -inis ar -ininkas paprastai tose priesagose, ne šaknyse kirčiuojami, plg. laukas, ai — laukininkas (Kuršaitis, Klaipėdos krašto žvejai) arba laukinukas (Linkmenys)? Man rodos, iš vieno laukan, kol dar neturime kokių nors kitų aiškesnių ir svaresnių įrodymų, yra gana rizikinga tokią išvadą daryti. Antra vertus, vieno liet. laukas, -ai "field" kirčiavimo negalime spręsti nepalietę būdvardžio laukas, -d (žem. laukas, -d) "turįs kaktoje šviesią žvaigždę, vok. blassig" ir latvių lauks "field" bei lauks "blassig". Visą šitą priegaidžių įvai-ravimą galime aiškinti šiaip: visų pirma kalbamasis būdvardis galėjo būti kirčiuojamas laukas, -d (=latvių lauks, graikų leukos "baltas"), o šis vėliau daiktavardėdamas pavirto į *ldukas, -ai (=latvių lauks) "laukymė, proguma, Lichtung; (vėliau) field"; dėl priegaidžių kaitos plg. biaū-ras, -d "biaurus" ir biduras, -ai "biaurybė", latvių plans "plonas" ir pldns "klojimo padas, laitas" arba aukštas, -d ir aukštas, -ai "vieta ant lubų, antlubis; gyvenimas, etažas" ir kt. Ilgainiui *ldu-kas, -ai pagal laukas, -d galėjo būti paverstas į dabartinį laukas,-ai, o žemaičių tarmėse, priešingai, laukas, -d pagal *ldukas, -ai galėjo pavirsti į laukas, -d. Dėl to plg. dar K. Būga, Zeitschr. f. vgl. Sprachforschung 52,110 (=jo Raštai, II 387), J. Endzelins, Latvju gram. (1951) 44.

Visai panašiai kaip laukas, svarstytinas ir laikas,-ai "galas, mirtis, likimas; time, Zeit". Kaip rodo panašios rūšies žodžių daryba, šis žodis iš pradžios yra buvęs ne niekatrosios giminės daiktavardis (neutrum), kaip kad autorius galvoja, bet būdvardis — * laikas -d (=gr. loipos "liekas, atliekamas"), kuris daiktavardėdamas galėjo pavirsti į * laikas, -ai (latvių laiks). Ilgainiui * kukąs, -ai lietuvių kalboj pagal *laikas, -a galėjo būti perdirbtas į laikas, -ai, o latvių laiks, išnykus jų kalboj to pat kamieno būdvardžiui, galėjo savo senovinę priegaidę išlaikyti lig šių dienų. Kad *laikas, -d yra buvęs arba galėjo būti lietuvių kalboj, tarp ko kito dar rodo tokie dariniai kaip dt-laikas, -d "liekas, atliekamas", nūo-laikas, -d "nuliekamas; atspėjamas, laisvas", pa-laikas, -d "senas nudėvėtas" (Saugai), taip pat ata-lan-kas,-a "atlinkas, atlinktas": *lankas, -d (=latvių luoks "sulenktas, gebogen"), išdraikąs,-d "išdrikęs, išdrikas": draikas,-d "išsidriekęs, laibas" ir kt. Dėl to plg. dar K. Būga, Zeitschr. fūr vgl. Sprachforsch. 51, 100=jo Raštai II 387; J. Endzelins, Lat. valodas vardnica II 407; J. Otrębski, Gram. języka litewskiego II 31.

Įvairiose tarmėse sutinkamas stdmbas, -ai "žolės kotas, stiebas; kamienas, kamblys" (Marcinkonys, Vilkija, Subačius, Dusetos ir kt.) negali būti drauge su autorium aiškinamas vien tik kaip skolinys iš tarmių su daliniu kirčio atitraukimu; pvz. subatėnai, kirčiuodami laukas, -ai, ds. gl. laukus (užuot laukus), tuo pat metu kirčiuoja ir stdmbas, -ai, ds. gl. stambus, visai panašiai kaip arklys, -iai, arklius ir kt. Antra vertus, stdmbas, -ai sutinkamas kaip tik ir tokiose tarmėse, kurios ne tik nepažįsta jokio kirčio atitraukimo, bet net visai ir nesusisiekia su kirčio atitraukimo sritimis. Taigi stdmbas, -ai šalia stambas, -ai savo kirčiavimu gali prilygti pvz. niežas, -ai šalia niežas, -ai arba pidulas, -ai šalia piaūlas, -ai (Kvėdarna); plg. dar stdmbas, -ai — stėmbti, daigas, -ai -— diegti ir stambas, -ai — stcmbti, lankas, -ai — lenkti, raukas, -ai — raukti ir kt. Kuršaičio maišas yra pagal mdiša arba mdvlė, perdirbtas iš maišas visai panašiai, kaip varnas pagal varna yra atsiradęs iš varnas ir kt., taigi jis neturi nieko bendro su bet kokiu kirčio atitraukimu, kaip kad autorius dar iš dalies yra linkęs manyti.



Pažindamas tik pūras, -ai ir pūras, -ai "žieminis kvietys", autorius nusprendžia šį daiktavardį buvus baritoną, t.y. senovinio šakninio kirčiavimo, ir latvių pūr'i "žieminiai kviečiai", jo nuomone, dar kaip tik teberodą pirminę šaknies priegaidę. Bet, kaip pasirodo, šis žodis tų pačių žemaičių dar paž'stamas ir 1-sios kirčiuotės — pūras,-ai, pvz. Babrungėnuose, Darbėnuose, Klaipėdoj (šalia pūras,-ai), Kretingoj, Palangoj, Pikeliuose, Sedoj, Skuode (šalia pūras, ai ir pūras, -ai), žr. Liet. kalbos morfologinė sandara ir jos raida (Vilnius, 1964) 235. Taigi kaip šis žodis iš tikrųjų galėjo būti senovėj kirčiuojamas? Žem. pūrai (Alsėdžiai, Mosėdis, Salantai, Veiviržėnai ir kt.) savo galūniniu kirčiavimu prilygsta graikų pūrds. Latvių pūr'i (pagal kviesi = liet. kviečiai atsiradę iš senesnės lyties puri) irgi rodo senovinį galūninį kirčiavimą, o žem. pūrai (latvių būtų "puri) tegalėtų būti senovinis baritonas; tai patvirtina ir serbų kroatų pir "Spelt" su senovine akūtine šaknies priegaide, ček. pyr ir kt. Dėl priegaidžių įvairavimo plg. dar votis,-iės, votį, votis, -iės, votį ir votis, -ies ir kt. Taigi tuo tarpu dar negalime visai tikrai nuspręsti šio žodžio kirčiavimo senovės.

Dar daugiau abejonių sukelia autoriaus tariamas senovinis sūnaus arba piemens baritonu-mas: abu šie žodžiai visoj Lietuvoj yra 3-sios kirčiuotės; panašiai šiuos žodžius yra kirčiavęs ir M. Daukša; be to, jų galūninį kirčiavimą dar patvirtina ir sen. indų sūnūs bei graikų poimėn (su ilgu galūniniu ė). Vienintelis autoriaus šių žodžių ba-ritonumo įrodymas yra M. Daukšos raštuose kartais visai prieštaringai padedamas kirčio ženklas tų žodžių šaknyse; bet tai yra toks miglotas ir daugeliu atveju netikras dalykas, kad iš to, be kitų autentiškų šaltinių pagalbos, negalima daryti jokių tikresnių išvadų.

Iš kitų abejotinų pavyzdžių, kuriuose autorius nori matyti pirminį šakninį kirčiavimą, tarp ko kito dar paminėtina avis, -iės, avi, migla, -os, naktis, -iės ir kt. Kalbėdamas apie avį, jis mini iš mano "Daukšos akcentologijos" šio žodžio 7 lytis 4-sios kirčiuotės ir 2 kartus ds. km. avių su šakniniu kirčio ženklu, ir iš to vis dėlto sprendžia, kad šis žodis seniau turėjęs būti šakny kirčiuojamas, panašiai kaip sen. indų avis. Viskas perdėm abejotina.

Radęs liet. kalbos žodyno medžiagoj 1942 m. Marcinkonyse užrašytą migla, km. miglos, jis tuojau nusprendžia, kad šis žodis jau ir senovėj buvęs šakninio kirčiavimo, panašiai kaip ir graikų omichlė, nors dabar visur, kur tik šis žodis pažįstamas, tesakoma migla, -os.

Kad šalia naktis, -iės, naktį kartais Maž. Lietuvos raštuose arba vietomis dabartinėse tarmėse vietininkas turi šakninį kirtį — nakty arba naktyj (e), galima iš dalies aiškinti ir tuo, kad laikas liet. kalboj, be to, dar dažnai nusakomas ir galininku — naktį, taigi čia lengvai galėjo įvykti kirčiuojamas sinkretizmas, ir todėl tas vienas atvejis negali būti sprendžiamas šio žodžio bari-tonumo (šakninio kirčiavimo) įrodymas.
Pagaliau dar tenka trumpai pastebėti, kad ne be priekaištų yra ir kai kurie autoriaus etimologiniai samprotavimai. Pvz. jis liet. ranka, km. rankos kildina iš *wronkd "kas nors išlenkta, iškraipyta" ir, panašiai kaip J. Pokorny, Idg. etym. Wb. 1155 ir kt., lygina su germ. *wrdnh6 "kampas"; be to, šių abiejų prolyčių reikšmių raidai pavaizduoti jis dar mini germ. *armaz "ranka, viršutinė rankos dalis" (got. arms ir kt.) bei liet. armai "pirmagalinė ratų dalis, kur įtaisomas grąžulas (arba rodiklis, dišlius)." Bet liet. armai, gl. armūs (arba afmos, gl. armds) yra ne kas kita kaip vokiškas skolinys (žr. K. Būga, Rinktiniai raštai II 531; K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen 27), taigi tai, kaip palyginamos reikšmės raidos įrodymas, čia atkrinta. Pati ranka neatskirtina nuo renka, rinkti, taigi pirminė jos reikšmė veikiausiai buvo "rinkimas" arba "rinkėjas, ėmėjas", ne "vingis", "kampas" ar pn.; dei to plg. dar E. Fraenkel, Lit. etym. Wb. 697.

Arba štai vėl senovinis baritonas pėkus "galvijai" (Bretkūnas, Daukša, Zietela, Zasečiai) savo kirčiavimu gerai atitinka sen. indų pasu, germ. *fėhu (gotų faihu ir kt.), bet autorius, panašiai kaip K. Būga ir kt., dar tebegalvoja, kad šis žodis, turėdamas priebalsį k užuot laukiamo š, veikiausiai esąs paskolintas iš kurios nors kentumi-nės kalbos (K. Būga, Kalba ir senovė 65 == Raštai II 85-86 tarė tai esant paskolintą iš gotų kalbos); bet, kaip E. Hermannas, Archiv. f. slav. Philologie 40, 161 tt. pirmas yra pastebėjęs, tai gali būti ir pačių lietuvių žodis, nes indoeuropiš-kas velarinis k greta palatulinio k', iš kurio lietuvių kalboj yra kilęs s (plg. liet. šimtas — sen. indų Šatam, lot. centum ir kt.), pasitaiko tiek lietuvių, tiek slavų, tiek kitose ide. kalbose, pvz.: kleivas—šleivas, akmuo—sen. indų ašman-, slav. kloniti—sloniti ir kt.; plg. dar E. Fraenkel, Lit. etym. Vb. 564.

Apskritai imant, autorius, tiek parinkdamas liet. kalbos pavyzdžius, tiek spręsdamas tų parinktųjų žodžių kirčiavimo senumą arba naujumą, tiek etimologizuodamas, stengiasi ko daugiau surasti indoeuropiškų (baltų, slavų, sen. indų, graikų arba germanų kalbų) atitikmenų, kurie rodytų liet. kalbos vardažodžių kirčiavimo sąryšį su indoeuropiškuoju. Bet šitą tikslą jis tik iš dalies tepasiekia: kaip kiti ligšioliniai tyrinėtojai, taip ir jis visai tikrų senų akcentologinių lietuvių bei latvių ir minėtųjų kitų ide. kalbų bendrybių randa, palyginti, nedaug, tik keliolika; nemaža kitų jo tariamų bendrybių dalis yra abejotina ir kaip reikiant nepagrįsta aiškiais, autentiškais duomenimis ar giliau istoriškai neinterpretuota. Ir tai yra suprantama: kokių nors griežtesnių tolimesnių akcentologinių išvadų bus aglima darytis tik tada, kai bus nuodugniai ištirtos visos lietuvių kalbos tarmės, bus sudarytas lingvistinis atlasas, išleistas visas didysis lietuvių kalbos žodynas, paruoštas pagrindinis moksliškas lietuvių kalbos akcentologijos veikalas ir atlikta visa eilė kitų paruošiamųjų darbų; pvz. itin reikalingas yra išsamus Maž. Lietuvos senesniųjų, išskyrus K. Donelaičio (jo kalbos kirčiavimo monografiją jau turime), raštų kalbos kirčiavimo aprašymas.

Šiaipjau visas šis autoriaus darbas sudaro gerą įspūdį: jis parašytas be jokios ideologinės tendencijos ir apskritai be jokių atrūgų vadinamajai buržuazinei idealistinei kalbotyrai; tai yra tos pat rūšies darbas, kaip ir visi kiti vakariečių mokslininkų akcentologiniai darbai. Daugiausia, kas tuojau krinta į akį, yra tai, kad autorius daug kur perskubiai daro tolimas išvadas ir nemaža lietuvių kalbos dalykų sprendžia pergreitai bei izoliuotai, be sąryšio su kitais tolyginiais pavyzdžiais, kaip reikiant neįsigilinęs į jų raidą ir vėlyvesnes atmainas, todėl, suprantama, ne visur jam ir pavyksta įtikinamai įrodyti svarstomųjų lietuvių kalbos žodžių kirčiavimo senumą.

N. B. Šiame straipsnyje tyčiomis vengiau specialesnių, ypač palyginamųjų, akcentologinių (pvz. slavų arba germanų kalbų) dalykų, nes, viena, dėl to visas straipsnis būtų gerokai ištįsęs; antra, ir spaustuvė daugiau neturi reikiamųjų specialių rašmenų.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai