Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MINTIM į KAZĮ BORUTĄ SUGRĮŽTANT PDF Spausdinti El. paštas
Mūsų laikais dažniau ir vis dažniau pasikartoja valanda, kada, ilgų dešimtmečių atitverti nuo kitame krante palikusių gyvųjų, sugrįžtame senoviškai bendrauti su jais tiktai numirusiais.

O kartais būna dargi tragiškiau. Kada nuo gyvojo gyvos širdies mes šiurkščiai nusikreipiame, o su mivėl susitinkame broliškoje meilėje ir draugystėje. Nesgi mirusieji jau tik atminimų tolimi šešėliai, kurie neprieštarauja pasilikusiųjų pažiūroms, negundo revoliucijų ir neverčia įsišaknijusių valdžių, kurie negali nieko beištart daugiau, negu yra pasakę. Šiandien ir Kazys Boruta yra jau mirusiųjų karalystėj. Todėl dabar, gal būt, atleis jam tie, kurie kadaise jo nekentė, nors niekada nepažino, ir tie, kurie jį skaudžiai baudė savo rykštėmis ir kurių jisai pats gal buvo priešas.

Ir Lietuvoj dabar jo atminimas puošiamas pagražintu žodžiu, užmirštama, kas gali sugadinti pagerbėjų nuotaiką, o garsiai paskardenama net tai, ko niekuomet nebuvo.
Atseit, kūryboj ir gyvenime jis ilgai "klaidžiojęs", tarytumei patamsėję, daug "išgyvenęs lūžių" ir svyravimų, kol pagaliau — "suradęs savo kelią".

Gal būt. Tegul ir klaidžiojęs, ir lūžęs, ir kankinęsis, kaip kiekvienam gyvam kūrėjui lemta. Bet kas yra dabartiniais laikais tenai "suradęs savo kelią"? Nejaugi kelias tas vis būtinai vingiuojasi per Sibirą, kalėjimus ir tardymus, kol baigiasi vėliak Lietuvoj tarybine daina, dėkojančia už jo laimingą galą? Tokiu keliu keliavo Inčiūra, Miškinis ir dar daug čia neminėtų kitų.

Tik Kazys Boruta išliko nelengvai įveikiamas. Toks buvo jis nuo pat atmenamos jaunystės. Audrinfal susijaudinąs dėl jam atrodančios skriaudos ar netiesos, kuri galėjo būti ir nedidelė, nesislepiąs už kito nugaros su savo nuomone ir pavyzdingai draugiškas už jį net viniai jaunesniam. Bet nesakyčiau, kad jo žingsnis iš ateitininki| ir šuolis aušrininkų eilėsna tebuvo vieno incidento pasėka.

Tai buvo tais laikais, kada politinės ir pasaulėžiūrinės aistros aštriausiai reiškėsi ir Marijampolės Klmnazijoj ir mokytojų seminariloj. Kada sėdėdavome viename suoI Ir keturiolikos ir dvidešimt keuiių metų jaunuoliai, nebaigę BOkslų barzdoti grįžę iš Voronežo ftr iš kitur, dar su regėtos Rusijoje revoliucijos vaizdais ir revoliumių dainų fragmentais. Tai darė Įtakos ne tik labiau subrendusiems Ir dar neapsisprendusiems, bet ir tokiems, kurie dar negirdėjo žodžio
ilrobra". Todėl ir Kazio Borutos pirmasis "lūžis" buvo ne atsitiktinis.

Anom dienom į mūsų, mokinių, nuspaustą kambarėlį Kazys Boruta 'iidavo beveik kas vakaras. Gal ir dėl to, kad gretimais čia buvo moteriškos giminės, vertos pasikalbėti ... Ir jaunesniems jis darė didį įspūdį. Netiktai svaresniu žinojimu, eilėm ir elgesiu. Jame gyveno visas jo Kūlokų kaimas ir plati apylinkė, su jo paties, tėvų arba senelių nutikimais ir Dovinės upe. Ta Dovinė, apaugus alksniais, karklais, lendrėmis, kai kur juodai gili, kitur šešerių metų vaiko kojom perbrendama. Bet Kaziui Borutai lig pabaigos ji buvo tarsi Nemunas. Jos vardas liko Baltaragio malūne bei Jurgio Paketurio fantastingose klajonėse. Išliko net apylinkės kaimynų pavardės, kuriom pakrikštyti jo veikalų herojai.

Po minėto "lūžio" ragino mus rašyt "Aušrinėje" eiles, patardavo ir kritikuodavo, kad tie pirmieji posmai vis susidėdavo kažkaip perdaug romantiški, kad trūksta jų tematikoje socialinės problemos ir kovos garsų, o mintys krypsta vis į meilės sacharininį saldumą... Pats Boruta jau buvo tartumei jkaitęs žaizdras ir rodėsi mums — niekad nepralenkiamas. Ir vėlesnėje jo eiliuotoje kūryboje aidėjo revoliucinė kalba su tada įprastais jai puošmenimis: granitas, plienas, vėtra, alkana minia, fabrikų kaminai, sirenos, barikados, kartuvės. Sakytumei, per Lietuvą tik vakar pražygiavo Aleksandro Bloko "Dvylika".

Neginčijamai Kazys Boruta tikėjo savo įžvelgtiems uždaviniams ir reičkėsi konkrečioje veikloje. Ir ne tiktai jau žinomoj universiteto auditorijoj. Ir Kaziui Borutai likimas lėmė vien kalėjimus ir emigranto sielvartą. Bet nuo jaunystės ilgus metus jį pažinusiam netenka abejoti, kad ir rūsčiausią valandą jo širdyje žydėjo "obelis iš Suvalkijos sodo", kad tolumoj girdėjo savo tėvo kiemo gluosnių ūžesį, savo Dovinės čiurlenimą.

Kuo skiriasi jo, emigranto, mėlyna nostalgija nuo ilgesingos mūsų, tremtinių, dainos, atsuokusios lig pat šio kranto? Argi mums nieko nebeprimena kad ir šis gluosnių Borutos atsidūsėjimas:
"Ir laimė bus. Neapsakyta laimė! Jei grįžęs ant tėviškės griuvėsių apverkti nuodėmes savas galėsiu, kad priglaustų kaulus tėviškės šilainė. .."

Jis ilgis klonių, sutemose klūpančių, akyse linguojančių beržų, jis verkia su tėvynės viesulu sykiu ir dar kitaip išsako savo kančią. Jo patriotika vietomis netgi perdaug tiesioginė, lyg skubantieji žodžiai būtų nespėti aprengti. Toks pat jis buvo laiškuose, rašytuose kadaise iš Berlyno.

Sitai klibėdami, mes nesisaviname jokiai propagandai jo numirusio, kaip ten Lietuvoje mums priekaištaujama, nes Kazys Boruta ir gyvas būdamas nusavintoj ų niekados nepasigedo. Gal tiktai nuostabu, kad po ilgos sovietinės tremties, kalėjimų ir po mirties "namie" jis buvo apšauktas tarybiniu...
 
Bene kasdien jį kadaise Vilniuj susitikdavau per pirmą bolševikmetį. Dažnai prislėgtą, pilną nerimo ir naujai tvarkai geliančios ironijos. Visokiais būdais vengė "valdiškų užsakymų", nes ten bet kuria forma vis turėjo būti: vadas, tėvas, neišsemiama išmintis, šlovė ... Tik tai, kas yra Korane, ar nieko. Sakydavosi, rašąs ilgesnį veikalą, kuris bus paremtas folkloru, o ne politika. Dėl to nesą ko skubintis. Dabar esą net naudingiau ilgiau rašyti ir nepabaigti ...

Jį sutikau Kaune jau paskutinę dieną prieš išvykdamas. Dar paskutinį kartą susisėdome kavinėje. Kiek daug jau buvo aplink mus pakitę nuo anos jaunystės. Netgi nuo Vilniaus jo paties romantiškų klajojimų, tarytum Paketurio. Jis buvo susirūpinęs, bet vis dar tas pats Boruta. Iš Lietuvos į Vakarus keliauti nesiryžo. Tą duoną pažįstąs ir jos atsiragavęs. Nors nieko gero ir Lietuvoje nesitikįs.

"Gal būt blogiau nebus, kaip tik kalėjimas. O tas man jokia naujiena ...".

Tai buvo jo sudie. Ir amžinai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai