Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į 1968 METUS PDF Spausdinti El. paštas
I
Baigiant Lietuvos laisvės kovos metus

Laisvajame pasaulyje pereitieji metai buvo paskelbti  Žmogaus  teisių  metais,  bet  sovietai
juos pavertė savo imperializmo metais, tankais "sudrausmindami" pradėjusią laisvintis Čekoslovakiją. Gi mums, seniai ištiktiems dar nuožmesnio likimo negu čekoslovakų, pereitieji metai buvo Lietuvos laisvės kovos metai, nes minėjome nepriklausomos Lietuvos atkūrimo penkiasdešimtmetį, savo nepriklausomybės vėl jau daug metų netekę.

Tais pačiais metais  žmogaus teisių  deklaravimas ir brutalios jėgos demonstravimas yra nuolatinė įtampa tarp žmoniškesnio pasaulio ilgėjimosi ir   niūraus   egoizmo,   pasitikinčio   tik kumščio jėga (asmenų ar valstybių, klasių ar rasių santykiuose). Šioj įtampoj slypi ir mūsų likimas. Pamaži, bet nesulaikomai gilėja žmonijoj laisvės ir teisės idėjos. Todėl reali ir mūsų viltis,  kad  bendroji  pasaulio  humanizacija įgalins ir mūsų tautą iškovoti teisę į savo laisvę.    Tačiau būtų naivu viltis, kad kas nors iš šalies laisvę padovanos. Kelias į Lietuvos laisvę yra nenumatomai ilgas, nors dėl to jis nėra beviltiškas.

II pasaulinio karo painiavoj sovietai galėjo pasigrobti Lietuvą ir kitus kraštus, nesutikę iš niekur pasipriešinimo. Tačiau, antra vertus, laisvasis pasaulis ir nėra pritaręs sovietinei agresijai. Eilė valstybių tebepripažįsta Lietuvos respublikos teisinę egzistenciją. Tarp jų yra ir Vakaru pasaulio pati lemiančioji valstybė — Jungtines Amerikos Valstybės. Ir pereitais metais Valstybės sekretorius Dean Rusk savo sveikinime Lietuvos atstovui Vasario 16 proga užtikrino: The United States Government, by its continued non-recognition of the forcible incorporation of Lithuania, affirms its belief in Lithuania's right of self-determination. JAV Kongrese Vasario 16 minėjime Lietuvos reikalu kalbėjo 27 senatoriai ir 94 atstovai su Atstovų rūmu pirmininku John J. McCormack priešakyje.

Nauju JAV prezidentu išrinktasis Richard Niksonas 1968.X.24 laiške JAV LB pirmininkui užtikrino:  We cannot  condone Soviet  imperialism, wheter in the case of Czechoslovakia, or in the case of the Baltic countries. It is my fervent hOpe that the brave peoples of Estonia, Latvia and Lithuania (...) will again enter the ranks of free nations. Dar tenka pridurti, kad Lietuvos atstovo Vašingtone titulas nuo pereitų metų vasaros sutvirtintas — iš chargé d'affaires ad intérim pakeistas į chargé d'affaires (be "ad intérim" — laikinai). Taip pat primintina, kad mirusio Lietuvos atstovo Londone (B. K. Balučio) vieton D. Britanijos vyriausybė priėmė V. Balicką (chargé d'affaires titulu). Tiesa, laikydamiesi principo, kad "there is no moral judgement involved in the récognition of reali-ty", anglai pernai patvirtino sutartį dėl Baltijos valstybių aukso perdavimo Sovietų Sąjungai. Vis vien, kaip ta proga britų parlamente pabrėžė užsienio reikalų ministras William Rodgers, ir D. Britanija pripažįsta tik faktinį (de facto) Baltijos valstybių "absorbavimą" į Sovietų Sąjungą, o teisiškai (de jure) jo nepripažįsta.

Žinome, kad eilė valstybių su JAV priešakyje tebepripažįsta Lietuvos respubliką, kad sulaukiame simpatijos pareiškimų pasimatymuose, kad amerikiečių kongresmanai pasako kalbų, burmistrai ir gubernatoriai paskelbia Vasario 16 proklamacijas. Norėtume daugiau: kad ne tik mums būtų ta ar kita proga pasakoma Lietuvai palankių žodžių, bet kad Lietuvos klausimas būtų iškeltas ir tarptautinėje viešumoje. Turime teisės to norėti, bet taip pat privalome ir patys suprasti, kad efektyviam mūsų reikalo iškėlimui reikia ir atitinkamo momento — palankios tarptautinės padėties.

Šiaip ar taip, būtų didžiai neprotinga prarasti kantrybę ir imti patiems nebevertinti "fikcijų" ir "rutinos". Lietuvos respublikos teisinis pripažinimas yra ne fikcija, o labai reikšmingas dalykas kovoje už jos laisvę. Nors ir kasmet sulaukiame iš amerikiečių politikų pareiškimų, jie nėra tik bereikšmė "rutina". Priešingai, labai svarbu, kad, ir užtrunkant sovietinei vergijai, ji aiškiai pasmerkiama. Kitas reikalas, kad nepakanka tik žodinio palankumo, kad reikia kiek galint šį palankumą suveiksmin-ti. Bet tai ir mums patiems kelia uždavinį labiau suaktyvinti savo pastangas.
Kiek ryžtasi ir kiek tesėta?

Vašingtone 1967 spalio 21-22 vykusi visų veiksnių Lietuvos valstybės atstatymo 50-čio sukakties konferencija buvo numačiusi didelę žygių ir darbų programą Lietuvos laisvės kovos metams. Deja, kaip J. Kojelis pereitame mūsų žurnalo numery klausė: daug pažadėta, bet kiek ištesėta? Šis tas, taip, bet labai ne daug. Pasiųstas laisvojo pasaulio vyriausybių galvoms Diplomatijos šefo ir VLIKo pirmininko memorandumas, o Čekoslovakijos įvykių proga Lietuvos reikalas vėl primintas laiškais. New Yor-ko televizijoj X.1 išsirūpintas Lietuvos reikalu pasikalbėjimas su VLIKo pirm. dr. K. J. Valiūnu ir dr. A. Budreckiu, be to, pora pasikalbėjimų per radiją. Kontaktuoti Peru vykusios tarpparlamentinės konferencijos atstovai, ir jų net 18 kėlė aikštėn sovietų agresiją. Naujasis VLIKo pirmininkas dr. K. J. Valiūnas asmeniškai Lietuvos klausimu informavo valdžios asmenis ir spaudą P. Korėjoj, Taivane, Filipinuose (buvo priimtas valstybės prezidento), Australijoj, o taip pat Europoj (Vokietijoj, Prancūzijoj, Vatikane). Nėra kalbos, kad ši VLIKo pirmininko judri iniciatyva yra pagirtina. Tereikia jam linkėti, kad per greitai nepavargtų.

Ilgas kelias į Lietuvos laisvę, o per laiką žmonės keičiasi. Todėl visą laiką lieka aktualu Lietuvos klausimą kiek galint palaikyti gyvą. Ir būtent, šalia politinių žygių bei kontaktų lygiai svarbu visą laiką turėti naujos ir rimtai parengtos informacijos Lietuvos klausimais. Šiuo atžvilgiu tikrai buvo laikas suprasti, kad ir "politikai" reikia "kultūros" talkos. Vašingtono veiksnių konferencijoje buvo numatyta pereitais metais išleisti visą eilę Lietuvos reikalui pravarčių leidinių. Deja, iš tos visos programos veik nieko neištesėta, nes tik Kanados LB išleido numatytą stambesnį leidinį "Lithuanians in Canada". O visa kita tėra smulkūs leidinėliai: VLIKo perspausdinta V. Vaitiekūno ankstesnė 64 psl. brošiūra "Lithuania", vysk. V. Brizgio brošiūra "Religious Conditions in Lithuania under Soviet Russian Occupation", Argentinoj E. Paršelio redaguota informacinė 72 puslapių knygutė "Lituania — Historia, Arte y Cultura".

Lietuvos laisvės kovos metų užsibrėžtiems darbams finansuoti buvo sudarytas Jungtinis finansų komitetas. Deja, šiam komitetui tepasisekė surinkti ketvirtadalį numatytos sumos — ne 100.000 dol., o tik 26.000 dol. Iš surinktosios sumos po 9300 dol. skirta VLIKo Tautos fondui ir LB. Aišku, kad su tokiomis sumomis ir nebuvo galima numatytųjų darbų atlikti.

Kodėl taip atsitiko? Visų pirma, tur būt, dėl to, kad Jungtinis finansų komitetas iš tiesų nebuvo "jungtinis", nes šalia jo liko ALTas, gindamas savo seną Vasario 16 rinkliavų monopolį. Gindamos ALTo monopolinę pretenziją į Vasario 16 minėjimų aukas, "Naujienos" 1968 vasario 10 vedamajame atvirai puolė Jungtinį finansų komitetą kaip sugalvotą "skymerių" grupelės, kuri panorusi "daugumos gražų sentimentą išnaudoti savo kromelio tikslams". "Naujienų" vedamasis nuėjo net ligi tokių įspėjimų: "Viešai jie skelbia, kad viena surinktų aukų dalis eis vienai grupei, o kita dalis eis kitai. Ką jie su aukotojų sudėtais ir jų pasidalintais pinigais darys, tai jau jų dalykas". Žinant, kad tomis "grupėmis" turima galvoj VLIKas ir LB, tiesiog sunku suprasti, ko "Naujienų" vedamasis ir siekė. "Naujieniškas" ALTo atšakumas, pačiam seniai sustingus rutinoj, jį daro nebe pozityviu, o greičiau bendrą lietuvišką darbą pa-ralyžuojančiu veiksniu. Nors ir naujas žmogus (inž. E. Bartkus) atsistojo ALTo priešakin, kol kas niekas į geresnę pusę nepasikeitė. ALTo žmonės turi nieko nelaukiant ieškoti būdų nugalėti tas vidines kliūtis, kurios jį stingdo. Antraip, Vasario 16 minėjimų dalyviai turės pradėti savo aukas nuo ALTo nukreipti į tas institucijas, kurios ko nors imasi. Jei būtų buvę taip plačiau pernai pasielgta, be abejo, tokia nesėkmė nebūtų ištikusi Jungtinio finansų komiteto ir tuo pačiu Lietuvos laisvės kovos metų visos programos. Gi pats ALTas pereitais metais niekam nesiryžo, lyg visa jo veiklos prasmė tebūtų buvusi susemti Vasario 16 minėjimų aukas.

Antra, Jungtiniam finansų komitetui surinkti numatytą sumą kliudė ir tai, kad užsibrėžtieji darbai nebuvo konkrečiai nusakyti, o tik gana "apvalai" apibūdinti. O kai stokoja aiškumo kam norima aukų, tai jos ir neplaukia. Galimas daiktas, kad planavusieji visus tuos leidinius ir patys nedaug nusivokė, jog "knygelės" ne taip jau greitai pasirašo. Lengviau išleisti, negu parašyti, bet — ar tai kada supras tie, kuriems nėra tekę patiems patirti, kad sunkiau rašyti negu posėdžiauti. Kas bent kiek turėjo reikalo su raštu, tiesą sakant, iš karto turėjo suabejoti, ar bus spėta taip greit tą ar kitą numatytą leidinį parengti (nebent jau būtų buvęs turimas seniau parengtas). Žinoma, nieko tokio, kad tas ar kitas leidinys, numatytas pereitiems metams, ir vėliau pasirodys. Prasčiau būtų, jei kartais visa būtų likę tik pasvajotu dalyku. Ypač daug ką buvo pažadėjusi JAV LB.
Visuomeninio sambrūzdžio apžvalga

Lietuvos laisvės kovos metai vis dėlto buvo jaučiami visuose lietuviškosios bendruomenės vienetuose, kolonijose, organizacijose. Visur Vasario 16 pernai minėta iškilmingiau ir turiningiau negu paprastai. Kur buvo rūpinamasi, pasisekė pasiekti ir vietinę spaudą, radiją ar televiziją. Reiktų gautąja patirtimi naudotis ir ateityje, nelaukiant kitos kokios jubiliejinės progos.

Stambesni susitelkimai buvo New Yorke VIII.29 - IX.2 vykęs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimas ir Čikagoj VII.7 vykusi JAV ir Kanados III tautinių šokių šventė. Abu susitelkimai rodė Lietuvių Bendruomenės organizacinį stiprėjimą.

Dauguma gyvųjų organizacijų pernai turėjo savo suvažiavimus, seimus, vasaros stovyklas. Vyko IX inžinierių suvažiavimas, III "Varpo" suvažiavimas, Atlanto pakraščio Kunigų Vienybės posėdžiai, SLA 55-sis seimas, Lietuvos Vyčių 55-sis seimas, LAS suvažiavimas, visuotinis Vilniečių suvažiavimas, ALRK vargonininkų 48-sis seimas, LVS Ramovės ir DLK Birutės bendras suvažiavimas, Katalikų federacijos kongresas, Lietuvių moterų klubų federacijos suvažiavimas. Stovyklines studijų ir poilsio savaites turėjo mokytojai, frontininkai, ateitininkai sendraugiai. Skautai buvo surengę 50-mečio jubiliejinę stovyklą. Vyko įvairios kitos skautų ir moksleivių ateitininkų stovyklos. Savaitę stovyklavo studentai ateitininkai ir neolituanai tudentai ir filisteriai). Buvo tradiciškai savaitgaliui suvažiavę visų kartų santariečiai. Buvo susirinkęs liet. evangelikų jaunimas. Turėjo suvažiavimą ir bendrinė studentų sąjunga. Brazilijoj metų pradžioj vyko Pietų Amerikos liet. jaunimo stovykla. Vokietijoj buvo suvažiavęs Europos liet. jaunimas ir vyko XV-ji Lietuviškųjų studijų savaitė. Pačioje metų pabaigoje Australijos lietuviai turėjo savo kas du metai rengiamas įvairios kultūrinės programos dienas.

Minėta eilė organizacinių sukakčių. VLIKas atšventė savo 25 kovos už Lietuvos laisvę metus. Penkiasdešimtinį jubiliejų šventė skautai — organizacija, telkianti daugiausia lietuvių jaunimo, bet tuo pačiu turinti ir didžiausią atsakomybę už jo lietuvišką nusistatymą. Tokį pat jubiliejų atšventė ir Putnamo Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos seserys, užėmusios platų barą lietuviškajame jaunimo auklėjime ir rodančios kieto tautinio atsparumo. Lietuvių katalikių moterų draugijos įsisteigimo 60 metų sukaktis paminėta leidinuku "Lithuanian Catholic Women", kuris teikia žinių ir aplamai apie Lietuvą. Gydytojų korporacija Fraternitas Lithuanica taip pat atšventė savo 60-metį.

Pažymėtinas nuolatinis Lietuvių fondo audimas. Pereitų metų spalio 20 jo kapitalas jau siekė per 470.000 dol. Iš tos sumos metinių nuošimčių įvairiems lietuviškiesiems reikalams 1968 metais paskirta 28.000 dol. Nebėra abejonės, kad Lietuvių fondas tampa rimta mūsų kultūrinių užsimojimų atrama.
Baltų bendravimo augimas

Teigiamas dalykas, kad pereitais metais atkreiptas didesnis dėmesys į baltų bendravimą. JAV įvyko pirmasis baltų mokslininkų suvažiavimas, kuris yra aprašomas šiame numery. Kanadoj Toronte birželio mėn. surengta baltų savaitė su simpoziumu, muzikine programa, dailės paroda, o rudenį Baltų studentų federacija suorganizavo baltų studijų savaitgalį. Australijos Baltų taryba birželio mėn. surengė Adelaidėje baltų savaitę su diskusijomis, koncertu, dailės paroda. Vienas diskusijoje prieitas nutarimas buvo skatinti, kad ir JAV būtų sudaryta Baltų taryba plėsti kultūriniam ir politiniam baltų bendravimui. Kreipiame į tai pirmiausia JAV LB valdybos dėmesį.
Bendravimas su Lietuva

Bendravimo su tėvyne klausimas buvo vienas iš gyvųjų pereitų metų klausimų. Santara-Šviesa buvo Čikagoj surengusi tuo klausimu paskaitų ciklą. B. Raila savo įprastiniu būdu "Dirvoje" varė galo nerandantį "dialogą su kraštu". V. Vaitiekūno paskelbtas leidinukas "Bendravimas su Lietuva" virto pirmuoju vasarą pasirodžiusių "Akiračių" taikiniu. Savo ruožtu patys "Akiračiai" susilaukė įvairios reakcijos. Sovietinė spauda ir "Vienybė" iš pradžių "Akiračius" sutiko su viltimis, bet paskui ėmė nusivilti, nesulaukus, ko buvo tikėtasi.

Klausimas rimtas, bet rimtai jis nedaug svarstytas. Daugiau šūkauta negu galvota, lyg dviejų partijų ginče. Todėl ir buvo užmirštama, kad ne vieni antriems esame priešai, o visų bendras priešas yra tėvynės okupantas. Laimė, daugiau abipusinio ekstremizmo buvo spaudoj negu žmonėse, daugiau teisuoliškos demagogijos polemikose negu tikro išsiskyrimo gyvenime. Kraštutiniai ekstremistai savo pačių srovėse lieka mažumoj.

Iš tiesų, bendravimo su Lietuva klausimas nėra iš tų, kur būtų tikro pagrindo savo tarpe skirtis. Blaiviai žvelgiant, aišku ir tai, kad 1. reikia su pavergtąja tėvyne puoselėti kiek galint glaudesnius ir nuoširdesnius santykius, ir tai, kad 2. santykiavimas su pavergtąja tėvyne nieku būdu negali reikšti ir nereiškia išsižadėjimo kovoti už jos laisvę ir nepriklausomybę. Ir kadangi šis reikalas stovi aukščiau partinių, generacinių ir kitų skirtybių, būtų ne tik demagogiška, bet ir tiesiog nedora jį naudoti grupinių varžybų tikslams. Dera tai suprasti visiems.
Kaip pereitais metais šioje vietoje pasisakėme, laikome, jog santykių su Lietuva klausimas yra ne teoretiškai painus ir sudėtingas, o tik praktiškai jautrus ir keblus. Iš esmės dalykas yra aiškus visiems, kurie nenori jo "komplikuoti" kokiais nors sumetimais. Dėl to yra naivu vis ieškoti "formulės" lyg kokio stebuklingo visrakčio. Kaip ką "suformuluosi", kas norės, tas vis ras prie ko prikibti ar savaip išsiaiškinti (tai, pavyzdžiui, paliudijo Br. Railos ir Z. Rekašiaus ir kitų vestoji polemika prieš V. Vaitiekūno minėtą knygutę).

Klausimas daugiau yra praktiškai jautrus ir keblus, nes tai yra reikalas ne kokios abstrakčios teorijos, o konkrečių atvejų, kurių neįmanoma visų iš anksto numatyti. Jautrus ir keblus klausimas dėl to, kad pavergtosios tėvynės ir laisvojo pasaulio lietuvių santykiavimas vis vien, vienaip ar antraip, vyksta okupanto priežiūroje. Šiandien lietuvis su lietuviu visiškai laisvai ir atvirai kalbėtis gali tik tarp keturių akių, ar iš čia nuvykus Lietuvon, ar iš Lietuvos atvykus į čia. Gi visa, kas viešai vyksta, Big Brother prižiūri ten ir seka čia. Dėl to visi stovime prieš pavojų iš nekalto naivumo pakenkti, nei galvojus, nei norėjus. Naivumo pavojų visiems sudaro pats sovietinis suktumas. Kurie pergyvenome pirmąjį bolševikmetį, jį pažįstame (jei per laiką neužmiršome). Bet jaunesnieji negali jo įsivaizduoti, kol patys jo kaip nors nepatirs.

Todėl šis klausimas mums atrodo sudėtingas tik praktiškai, o ne principiškai. Nėra klausimo dėl išeivių santykių su tėvyne, bet yra klausimas, kaip protingai santykiauti, kad tėvynei pagelbėtume, o ne okupantui pasitarnautume. Pagal tai mums atrodo, kad ne be pagrindo savo nusistatymu laikome 1. kiek galint mažiau šį klausimą viešai spaudoje beprasmiškai kedenti ir 2. kiek galint ramiau ir nuosaikiau į dalykus žvelgti. Antraip, tik žiebsime savo tarpe beprasmišką nesantarą.

Juo blaiviau į pačius dalykus žvelgsime ir juo mažiau abstrakčiai dėl "formulių" ginčysi-mės, juo viskas bus visiems aiškiau. Beprasmiška ginčytis dėl "kultūrinių ryšių", bet pamiršti, kad ne mes, o okupantas nusprendžia, kiek ir kokių ryšių leisti. Kad okupantas šiek tiek praskleidė ankstesnę uždangą "kultūrinių ryšių" vardan, galime tik teigiamai sutikti. Teigiamai ir sutinkame. Džiaugiamės visais tėvynėje pasiekiamais kūrybiniais laimėjimais (nors ir negalime dėl jų pamiršti nei aplamai okupacijos, nei sistemingai, nors tyliai vykdomos rusifikacijos).

Vertiname lituanistines studijas ir kitus mokslinius darbus. Domimės rašytojų kūrybiniu augimu ir naujomis pajėgomis. Bent iš reprodukcijų sekame tenykštį dailės gyvenimą. Klausomės bent iš plokštelių lietuvių muzikos kūrėjų ir atlikėjų, o kai atvyko V. Noreika ir kiti, pripildėme sales. Ir tai natūralu. Bet ar natūralu, peršant "kultūrinius ryšius", neįsileisti iš laisvojo pasaulio nei lietuviškos knygos, nei spaudos? Nėra gi kalbos, kad tėvynėje likusieji taip pat domisi mūsų pasiekimais, kaip mes įomimės jų laimėjimais. Teisėtas šis domesys, bet okupantas siekia jį suktai išnaudoti savo politiniams tikslams: jei kas ir yra naivus, manydamas galįs "kultūrą" atsieti nuo "politikos", tuojau pat patiria, kad sovietinio okupanto akimis "kultūriškai" nebendradarbiaus tol, kol savo domesio lietuvių kūrybiniams pasiekimams nepavers pritarimu "tarybinei santvarkai", taigi rusų okupaciniam režimui. Čia galime atsiedinė-ti "kultūrą" nuo "politikos", bet sovietiniame pasaulyje tai neatsiejami dalykai.

Tai komplikuoja net ir "kultūrinius" santykius. Kai anksčiau sovietinėje spaudoje buvome bendrai visi niekinami, tai dabar jau daromas mūsų tarpe skirtumas tarp "kultūrininkų" ir "politikų" (ar panašiai tarp "jaunųjų" ir "senųjų" ar "liberalų" ir "klerikalų"). Rodoma simpatiško dėmesio tai vienam, tai antram rašytojui, dailininkui, muzikui, pagarbiai paminint jo amžiaus sukaktį ar kuria kita proga. Tai, aišku, teigiamas dalykas. Bet ar kuris iš pagerbiamųjų gali be niekur nieko šia pagarba džiaugtis nepažeisdamas savo tautinės savigarbos, kai tose pačiose skiltyse mūsų politinio bei visuomeninio gyvenimo veikėjai niekinami kabutėse rašomais "vaduotojais"?

Tas bendras sovietinis suktumas iškyla ir visais konkrečiais atvejais, ieškant politinio pelno ir iš nekaltos "kultūros". Pavyzdžiui, ta pati krepšininkų išvyka, kurioj sportininkais dengėsi jaunieji politikai "disidentai". Nors mūsų politinė ir bendruomeninė vadovybė buvo pasisakiusi prieš šią išvyką, šio įspėjimo buvo nepaisyta, nes kaip tik ir buvo norėta "laužti" veiksnių frontą. Pagal paskutines "Vienybės" reveliacijas, buvę kreiptasi į Lietuvos krepšininkų federaciją, o ši tam reikalui ir paskyrusi savo narį V. Kazakevičių. Tuo būdu, "Vienybės" žodžiais, "vienas pagrindinių krepšininkų išvykos organizatorių" ir pasidarė Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto vicepirmininkas. Komentuoti nebereikia . . .

Arba vėl to paties užsiminto V. Noreikos išleidimas mums pakoncertuoti. Rašantysis ėjo į koncertą ir nesigailėjo ėjęs nei tą vakarą, nei dabar. Ir V. Noreika yra talentingas dainininkas, ir koncerto programa buvo rimta, be jokio propagandinio balasto. Tačiau vis vien sovietai sugebėjo galų gale išnaudoti savo politinei propagandai net ir šiuos koncertus. Būtent: po paskutinio koncerto New Yorke V. Noreika buvo tą patį vakarą pristatytas padainuoti Sovietų Sąjungos atstovo Jungtinėse Tautose svečiams, o žinomasis A. Laurinčiukas ten pat turėjo progos išdėstyti, kokią pažangą daro "komunistų partijos vadovaujama Lietuva". Daug buvo vargo mūsų jaunimui, kai po savo kongreso ėmėsi lankyti Jungtinių Tautų atstovybes. O A. Laurinčiuko klausėsi, patys svečiuose susirinkę. Mintin ateina ir kitas nejaukus klausimas: ar V. Noreikos koncertams nesudėjome daugiau aukų, negu Lietuvos laisvės kovų metų reikalams? Jei nedaugiau, tai tikrai ir nemažiau . . .

Mulokas: Berčiūnų bažnyčia (1942). Nuotraukoj vysk. K. Paltarokas (vidury), prel. P. Šidlauskas ir p. Mulokienė.

Priminėme pora pavyzdžių ne žadinti tam ekstremizmui, kuris pro okupantą Lietuvoje nebemato pačių lietuvių ir dėl to Lietuvos vardan nuo jų sukasi (menka tai logika, bet visi ekstremizmai daug logikos ir nepaiso). Bet šie pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, kaip būtų pravartu mažiau savo tarpe bravūruoti (vis vien, "patriotizmu" ar "liberalizmu" besišvaistant), o būti apdairiems ir niekada nepamiršti, prieš kokį priešą stovime, nors dėl jo anaiptol neturime nusisukti nuo Lietuvos.

Turint normalius ryšius su tėvyne, reiktų šioj apžvalgoj ir jos įvykius pereitais metais apžvelgti. Pernai Lietuvoj pasirodė daug mokslinių ir grožinių veikalų, vertų atviro ir nuoširdaus mūsų dėmesio. Juos (kiek bus pavykę gauti) vėliau apžvelgsime atskiru informaciniu straipsniuku. Deja, kitų sričių apžvalga iš toli neįmanoma, nemačius dailės parodų, neklausius muzikos koncertų, nedalyvavus teatro spektakliuose.

II
Moksliniai, informaciniai ir kt. leidiniai

Pereitais metais baigti bent trys didelio užmojo darbą. Didžiausias tarp jų yra Lietuvių Enciklopedijos leidimo užbaigimas. Nors paskutinysis XXXV-tasis tomas buvo išleistas jau 1966 m., bet vis dar stokojo X V-toj o Lietuvos tomo, pavesto redaguoti dr. V. Maciūnui. Šis tomas turėjo specialų uždavinį — atskiruose tomuose sutelktą lituanistinę medžiagą apibendrinti sintetiniu žvilgiu į visą lietuviškąją tikrovę. Ilgai šio tomo laukta ir daug iš jo tikėtasi. Pagaliau jo sulaukus, yra tam tikro nusivylimo: daug kur yra reikšmingų spragų (gal būt, didžiausia jų yra kultūros skyriuje pamiršimas mokslinės kūrybos, lyg ji nebūtų turėjusi lygios teisės būti aptarta šalia literatūros, dailės, muzikos etc.), daug kur duotosios apžvalgos yra parengtos gana atkištinai ir paviršutiniškai, daug kur atrodo, kad redaktorius gautuosius straipsnius tik suklojo į tomą, nesiimdamas jų enciklopediškai apipavidalinti. Iš antros pusės aišku, kad ir šio tomo redaktorius dirbo sunkiose sąlygose, nors ir keliolika metų savo tomui skyrė.

Sunku buvo išvengti trūkumų šiame ir kituose LE tomuose. Bet visų pirma reikia tiesiog stebėtis, kad galėjome ligi galo ištesėti tokio dydžio užsimojimą. Lietuvių Enciklopedija yra tikras laisvojo pasaulio lietuvių žygis dokumentuoti nepriklausomai Lietuvai ir tuo pačiu aplamai lietuvių laisvei. Kai pavergtoje tėvynėje sovietinė tritomė lituanistinė enciklopedija kiek galint stengiasi "represuoti" viską, kas susiję su mūsų tautos nepriklausomybe, tai Lietuvių Enciklopedija kiek galint stengėsi likti atvira visai lietuviškajai tikrovei. Laisvės dvasia ji alsuoja ir visoj kitoj (nelituanistinėj) medžiagoj, nebuvusi pavergta jokiam dogmatiniam -izmui. Kiekvienai tautai sulaukti savo pirmosios pilnos enciklopedijos yra didelis Įvykis — lyg brandos egzaminai ta prasme, kad žmonijos Žinija yra dokumentiškai integruojama į tos tautos kalbą. Tai žymiausias ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo penkiasdešimtmečio atžymėjimas. Ir leidėjas J. Kapočius, ir redaktoriai su veik visais bendradarbiais, ir lemiančioj i prenumeratorių dauguma esame nepriklausomos Lietuvos vaikai, jos mokyklose gavę mokslą, jos laisvėje subrendę.

LE leidykla pernai baigė ir kitą mažesnės apimties darbą — Lietuvos įvairiopą aprašą. Tai Br. Kviklio parengta keturių tomų "Mūsų Lietuva". Pereitais metais pasirodęs ketvirtasis tomas apima Žemaičius ir Mažąją bei Prūsų Lietuvą.
Heidelbergo Carl Winter leidykla baigė leisti A. Senno - A. Salio sudarytą "Wörterbuch der litauischen Schriftsprache" — lietuviškai vokišką žodyną (žr. jo recenziją šio žurnalo pereitų metų lapkričio numery). Penki jo tomai apima 3316 puslapių, ir kol bus baigtas didysis akademinis "Lietuvių kalbos žodynas", jis yra visame pasauly didžiausias lietuvių kalbos žodžių rinkinys, L. D. žodžiais, "visais atžvilgiais tobulesnis" už ankstesniuosius žodynus. Šio didelio ilgus metus (nuo 1929 m.) trukusio darbo sėkmingu baigimu su jo autoriais A. Sennu bei A. Saliu džiaugiamės ir visi gimtosios kalbos mylėtojai.

Lietuvių kalbos mokslui pereiti metai buvo laimingi ir naujo lietuviškai vokiško žodyno pradėjimu. Göttingeno Vandenhoeck und Ruprecht leidykla pernai išleido A. Kuršaičio "Litauisch-Deutsches Wörterbuch — Thesaurus lin-guae lituanicae" I tomą, apimantį 775 (XXXIX + 736) puslapius. Kiti du tomai numatomi išleisti 1969-70 metais. Tai istorinio pobūdžio žodynas, sutelkęs lietuvių kalbos žodžius ir iš senosios mūsų raštijos.

Iš kalbinių veikalų metų pabaigoj dar pasirodė Pedagoginio lituanistikos instituto išleistas Pr. Skardžiaus "Lietuvių kalbos kirčiavimas".
Kiti pernai pasirodę veikalai daugiau ar mažiau griežtai priklauso istorijai. Mažlietuvių veikėjas teisininkas dr. M. Anysas paskelbė knygą "Senprūsių (Pruthenorum gentes) kovos dėl laisvės su vokiečių riterių ordinu nuo 1230 iki 1283 metų" (antraštė ne tik gramozdiškai ilga, bet ir nejauki dėl prūsų pavertimo "senprū-siais"). Sibiro kankinio dr. I. Skrupskelio žuvimo 25 metų sukakty vietoj paminklo išversta į lietuvių kalbą ir išleista jo vertinga disertacija "Lietuviai XVIII amžiaus vokiečių literatūroje". JAV lietuvių istorijos iškarpą duoda dr. A. Kučo "Shenandoah lietuvių Šv. Jurgio parapija" (įkurta 1891 m., taigi viena seniausių lietuvių parapijų šiame krašte). Didelį istorinį įnašą sudaro pernai išėjęs LKMA Metraščio IV tomas, nes tik su viena išimtimi visos jo studijos yra įvairūs istoriniai darbai. Jų didžiausi — baigiama J. Reitelaičio monografija "Kalvarija" (369-511) ir B. Vileišytės "Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla" (51-161). Dr. A. Skėrys šiame tome išspausdino savo apie pusantro šimto puslapių studiją apie Lietuvos miškus.

Nors ir didelio užmojo darbų buvo pernai baigta, tačiau aplamai nedaug tesulaukiame mokslinių ir apskritai intelektualinio intereso knygų. Pernai kone visos jos siejosi su istorija. Tai atitinka išeivinėj visuomenėj gyvą istorinį domesį. Bet šis domesys nejučiomis pradeda vesti nuo mokslinės istorijos į bergždžių fantaziją, nuo tiesos į niekus. Dėl to pernai nė neminėjome inž. L. Mikšio "Iš istorijos ūkanų ateina Lietuva", nepaisant veikalo stambumo (smulkaus šrifto 700 puslapių). Tai nors mokslinių pretenzijų, bet savamoksliškai "aušrinin-kiška" lietuvių kalbos ir tautos proistorė. Nesulaukęs dėmesio savo veikalui, autorius pereitą vasarą mirė. Bet jo įpėdinių jau yra. "Dirvoje" pernai kone visus metus ėjo Č. Gedgaudo straipsnių serija "Lietuvių tautos kilmės beieškant", kurioj autorius mūsų protėvius "atsekė" per ankstyvuosius viduramžius ligi klasikinės senovės ir nuo Vakarų Europos ligi Mažosios Azijos - Persijos. Bene 19-tame straipsnyje ir Persepolis autoriui virto Paršpiliu. Galima tai laikyti moksliniais feljetonais. Nepažįstant autoriaus, sunku spėti, kuo jis pats savo raštus laiko. Deja, bėda, kad skaitytojai tai priima ne humoru, o mokslu. Atrodo, kad ir pati redakcija neatsilieka nuo skaitytojų, nes neseniai spausdino siūlymą, kad tie straipsniai būtų išleisti atskira knyga ir lietuviškai, ir angliškai, nes "būtų labai ir labai pasitarnauta lietuviams ir Lietuvai".
Praeities domesys yra ir atsiminimų versmė. "Nepriklausomybės saulėj" (2 tomai) tęs-


J. Mulokas: Maspeth, N. Y. lietuvių bažnyčia (1963)

damas savo atsiminimus, kan. M. Vaitkus (pernai atšventęs 85 metų amžiaus sukaktį) spalvingai piešia laisvą gyvenimą pradėjusios tautos kultūrinį srautą ir savo pažįstamuosius jo dalyvius. Nuo nepriklausomybės pradžios savo atsiminimus tęsia ir (jau mirusios) P. Kalvaitytės - Karvelienės atsiminimų knygos "Gyvenimo vingiuose" II tomas. Kito pobūdžio yra mokytojos S. Rūkienės Sibiro tremties užrašai "Vergijos kryžkeliuose", kurių I tomas pernai išėjo. Tai dar tebegyva dabartis. Niūrią Sibiro tremties kasdienybę autorė perteikia su tokiu konkrečiu vaizdingumu, kad lyg pasidarome autorės patirties dalyviai. S. Rūkienės sibiriniai užrašai verti plataus dėmesio.

"Krikščionis gyvenime" serijoj pernai išėjo leidinio "II Vatikano susirinkimo dokumentai" II dalis (dekretai ir pareiškimai). Šiemet turi išeiti šio leidinio paskutinė dalis ir po to prasidėti jau originalių veikalų leidimas.

Iš kitų serijinių leidinių dar tenka suminėti inžinierių ir studentų metraščius, o taip pat nepriklausomybės sukakčiai skirtąjį "Varpo" 8 numerį. Iš periodinių leidinių sustojo "Gimtoji Kalba", bet užtat pasirodė naujas leidinys "Akiračiai", savo būdingu bruožu iškėlęs "atvirą žodį", daugiausia kreipiamą prieš "veiksnius".

Iš lituanistinės tematikos knygų anglų kalba pernai išėjo A. Budreckio "The Lithuanian National Revolt of 1941" ir anksčiau lietuviškai pasirodžiusios H. Tautvaišienės knygutės vertimas "The Cemetery of Nations in the Siberian Tundra". Abi knygas būtų pravartu kiek galint plačiau paskleisti anglų kalbos visuomenėje. Kanados lietuviai išsileisdino Pr. Gaidos ir kitų redaguotą 370 puslapių leidinį "Lithuanians in Canada". Tai, sakytume, savo rūšies Kanados lietuvių enciklopedija, bet drauge ji pateikia žinių ir aplamai apie Lietuvą. Australijoj A. Zub-ras išleido informacinį leidinį "People of the Amberland", kuriame duoda istorinių, kalbinių ir kitų žinių apie lietuvius ir kitus baltus.

V. Lozoraitienė išvertė į italų kalbą J. Pet-ruičio knygą "Kaip jie mus sušaudė".
Eilė mūsų mokslo žmonių išleido savo specialybių veikalus kitomis kalbomis. Anglų kalba JAV išėjo V. Kavolio sociologinė studija "Artistic Expression" ir R. Šilbajorio literatūrinė ctudija "Russian Versification. The Theories of Trediakovskij, Lomonosov and Kantemir". Kanadoj A. Ramūnas - Paplauskas išleido fizinio ugdymo pedagoginį veikalą "Development of the Whole Man Through Physical Education". Informacinio pobūdžio leidinys yra kun. T. Narbuto knyga "Marian Shrines of the Americas". Prancūzijoj išėjo J. Baltrušaičio meno istorijos studija "La quête d'Isis", o A. J. Greimas išleido senosios prancūzų kalbos žodyną "Dictionnaire de l'ancien français" ir studiją "Pratiques et langages gestuels" (1967 italų kalba išėjo jo veikalas "Modelli semiologici").

Šioje knygoje dera suminėti ir pereitų metų du moksliniai suvažiavimai. Pirmasis — tai Pennsylvania State un-te IV.5-6 vykusi baltų kalbotyros konferencija, antrasis — tai Mary-lando un-te XI.28 - XII.1 vykusi baltų studijų konferencija, kuri šiame numery atskirai aprašoma. Pastarojoj konferencijoj nutarta steigti Baltų studijų sąjungą, kuri apjungtų įvairių sričių mokslininkus, dirbančius estų, latvių ir lietuvių tautų klausimuose.
Grožinė literatūra

Grožinės literatūros knygomis pereitieji metai buvo itin derlingi tiek poezijoj, tiek prozoj. Sulaukėme 8 eilėraščių rinkinių, 10 prozos ir 1 (dviejų) dramų knygą. Tačiau, deja, kiekybinis derlingumas dar nereiškia ir kokybinio derlingumo. Ir pereitų metų pusė (ar net daugiau) knygų buvo daugiau gaminiai, negu kūriniai, nes priklauso greičiau paprastai lektūrai (jei ne tiesiog makalatūrai), o ne literatūrai šio žodžio griežtąja prasme. Taip yra visur, ne tik pas mus. Tačiau kitur dėl lektūros aplamai nėra kalbama: ji randa savo skaitytojus kitais keliais. O pas mus vis norima, kad visa, kas parašoma, jau būtų laikoma literatūra. Todėl ir piktinamasi dėl sulaukiamos kritikos.

Eilėraščių rinkinių pernai sulaukėme iš trijų moterų ir penkių vyrų. Vyresniosios kartos poetė G. Tulauskaitė po daugiau negu dešimtmečio paskelbė būdingos antraštės rinkinį "Vakarė banga". D. Sadūnaitė trečiu savo poezijos rinkiniu "Tu esi mano žemė", tariant A. Vaičiulaičio žodžiais, "pakilo nauju, stipriu ūgiu" ir išryškėjo kaip mūsų poetų jaunosios kartos savita atstovė. Savo metu jaunimo spaudoj gausiai rašiusi, bet vėliau nutilusi A. Baužinskai-tė - Kairienė pernai pasirodė viešumon debiutiniu rinkiniu "Detalės", daugiau ribodamasi moters - motinos išsisakymu, negu naujų poezijos žemių ir formų ieškojimu. Kiti penki rinkiniai — vyrų. Lietuvių rašytojų draugijos 1966 m. premija apdovanota A. Gustaičio satyrinės bei humoristinės poezijos knyga "Ir atskrido juodas varnas" buvo tuoj išpirkta (300 egzempliorių), ir pernai ji buvo pakartota antru leidimu. Pačioj metų pabaigoj pasirodė L. And-riekaus naujas rinkinys "Po Dievo antspaudais". Rinkinio antraštė sugestionuoja religinę poeziją, kuri ir sudarė autoriaus pirmų trijų rinkinių pagrindą. Bet iš tiesų L. Andriekus šiame rinkinyje pasuka į naują barą — senosios mūsų istorijos poetinę interpretaciją. Pr. Naujokaitis eiliuoja gyvenimo rudens motyvus rinkinyje "Aukso rageliai". V. Jonikas išleido savo eilėraščių rinktinę "Lydėjau viešnią vėtroje", o L. Švalkus antrą rinkinį "Dienų sūkuriuos".

Pedagoginis Lituanistikos institutas pernai išleido ir Lietuvoj neskelbiamus V. Mykolaičio-Putino eilėraščius "Vivos plango" ir "Mortuos voco". Gaila, kad į tą dail. A. Kurausko gražiai apipavidalintą leidinį nebespėta įdėti jau vėliau mūsų žurnale (kovo numery) išspausdinto eilėraščio "Prieštaringas kraitis". Šis eilėraštis akivaizdžiai parodo, ką poetas turėjo galvoj savo anuose poetiniuose manifestuose.

Iš 10 prozos veikalų penki yra romanai. Savo trečiuoju romanu "Sąmokslas" V. Volertas laimėjo "Draugo" romano konkursą. Tai liudija knygos paskaitomumą, tačiau kritikas dr. K. Keblys (žr. lapkričio numerį) turėjo konstatuoti, kad "nežiūrint konkurso premijos, . . . invazija į romano teritoriją nepavyko". Produktyvieji mūsų autoriai A. Baronas ir A. Rūta pernai išleido naujus romanus: "Pavasario lietus" (pirmojo) ir "Prisikėlimas" (antrosios). Abu romanai lieka eiliniai žingsniai jų autorių kelyje. Ir A. Baronas, ir A. Rūta lengvai rašo, bet — ar kaip tik tai ir nesmelkia jų talento? Jei turėtų prasmės pašaliniai patarimai, norėtųsi abiems tarti: neskubėkite su knyga po knygos, o sunkiau pakovokite dėl tų pačių knygų, intensyviau jas subrandinkite (šią "neišnešiojimo" nelemtį kelia pati A. Rūta savo naujajame romane). Kiti du romanai — O. Nendrės "Aidas tarp dangoraižių" ir P. Laurinavičiaus "Be druskos". Ir pati atlaidžioji mūsų kritika jų atveju daugiau kalbėjo tik apie pažintinę reikšmę, o ne apie literatūrinę vertę. Bet "pažintinei reikšmei" nėra reikalo imtis beletristikos. Jai daug labiau tinka publicistika, atsiminimai ir kiti savo minčių ar patirties išdėstymo būdai. Literatūrinei kūrybai reikia meninės "druskos", be kurios jos aplamai nėra.

LE leidėjas J. Kapočius pernai pradėjo P. Andriušio raštų leidimą (trys tomai numatyti). Išėjusiame I tome, be žinomosios lyrinės apysakos "Anoj pusėj ežero", duoti ir šiam raštų rinkiniui specialiai parašyti "memuaro - autobiografiniai apmatai Septinton įleidus" (23-185 psl.). Tai naujas veikalas, kuris sodriai atskleidžia autorių memuarinės beletristikos žanre. Mūsų iškilaus rašytojo veikalų išleidimas atskiru rinkiniu yra džiuginantis LE leidėjo užmojis. Tačiau noromis nenoromis reikia apgailestauti, kad knygai pagailėta dailininko talkos meniniam apipavidalinimui. Kaip dabar, atrodo labai sausai — lyg koks vadovėlis. O P. Andriušio "Rinkkiniai raštai" tiesiog prašyte prašosi jų dailaus apipavidalinimo.

J. Mulokas: Custer, Mich., lietuvių bažnyčia (1968)
K. Barėnas išleido beletristikos rinkinį "Atsitiktiniai susitikimai". Kai pirmose savo dviejose knygose jis sėmė medžiagą iš kaimo buities, tai šiame rinkinyje atsispindi jau išeivine tikrovė. Svarbiausia, vienokią ar kitokią medžiagą rinkdamasis, K. Barėnas aplamai vis pajėgia ją meniškai perkurti. P. Jurkus grįžo į vis traukiantį legendų pasaulį, išleisdamas Vilniaus 26 legendų rinkinį, antrašte "Ant Vilneles tilto". H. Didžiulytės - Mošinskienės "Ošiančios pušys" yra dar labai neįgudusią ranka pateikti pusiau atsiminimai, pusiau beletristiniai bandymai. Apie J. Parojaus knygą "Į laisvę ir nulį" nėra ko pasakyti.

Dramai pereitais metais atstovavo A. Kairys knyga "Šviesa ir Eldorado", kurion sudėtos dvi dramos: 3 veiksmų tragedijetė "Šviesa, kuri užsidegė" ir 3 veiksmų drama "Eldorado", lie jo veikalai buvo apdovanoti I ir II premija Čikagos skautininkų-ių ramovės scenos veikalo konkurse (1965 m.).

Pereitieji metai tikrai buvo našūs lietuviškosios kūrybos knygomis anglų kalba. Be Donelaičio "Metų" ir Baranausko "Anykščių šilelio", berods, ligi šiolei lietuvių poezijos vertimų buvo tik antologiniuose leidiniuose ar žurnaluose. Gi pernai išėjo net dvi lietuvių poetų knygos anglų kalba. Tai L. Andriekaus "Araens in Amber" (išvertė Demie Jonaitis) ir D. Sadūnaitės "To Regions of No Admittance". Iš romanistų po antrą savo knygų vertimą į anglu kalbą parūpino A. Baronas, kurio "The Third Woman" išvertė N. Zobarskaitė, ir J. Gliaudą, kurio "The Sonata of Icarus" išvertė U. Sealey. Metų pabaigoj išėjo ir A. Landsbergio drama "Five Posts in a Market Place".

Tuo būdu pernykščiuose mūsų literatūros vertimuose į anglų kalbą yra atstovaujami visi trys pagrindiniai literatūros žanrai. Visas penkias knygas dailiai išleido S. Zobarsko leidykla Many-land Books.

Reikia dar pridurti, kad vertimų reikalui pasitarnavo ir "Lituanus", savo dviejuose numeriuose duodamas keturių vienveiksmių vertimus. Tai K. Sajos "The Orator" (vertė S. Makaitytė), A. Škėmos "A Christmas Skit" (vertė R. ir A. Page), A. Landsbergio Every-body (or the Beard) ir K. Ostrausko "The Gravediggers" (vertė R. Šilbajoris). Abu šiuos "Lituanus" specialius lietuvių dramos numerius redagavo B. Vaškelis. Užmojis vertas pagyrimo. Kitas reikalas, kad tiedu "Lituanus" numeriai yra nelemtai pavėlavę — datuoti 1967 rudeniu ir žiema, o pasirodė tik pačioj pereitų metų pabaigoj. Iš redaktoriaus įžanginiame straipsnyje naudotos medžiagos matosi, kad tą 1967 rudens numerį redaktorius rengė jau 1968 metais.

Ir literatūros kritikoj pereitieji metai nebuvo tušti. Priešingai, sulaukėme itin stambaus (697 psl.) kolektyvinio veikalo "Lietuvių literatūra svetur 1945-1967". Išeivinę poeziją šiame veikale apibūdina A. Vaičiulaitis, romaną —K. Keblys, novelę — R. Šilbajoris, dramą — St. Santvaras, kritiką — V. Kulbokas. Įdomu pastebėti, kad nors pats veikalo redaktorius K. Bradūnas yra žemininkas, tačiau veikalo autoriai arba vyresniajai kartai priklauso, arba jau po žemininkų yra atėję. Negi tai būtų ženklas, kad patys žemininkai ėmė trauktis iš kovos arenos? Pavargimas ar ant pjedestalų nuri-mimas?

V. Kavolis išleido savo ankstesnių (1961-66) straipsnių rinkinuką, apibendrintą antrašte

J. Mulokas: Custer lietuvių bažnyčios altorius

"Nužemintųjų generacija (Egzilio pasaulėjautos eskizai)". Nesiimdamas žvelgti į visus jaunuosius mūsų kūrėjus ir ieškoti jiems bendrų generacinių bruožų, autorius faktiškai ribojasi A. Mackaus ir L. Sutemos poezijos ideologine interpretacija santarietiškosios "pasaulėjautos" šviesoje. Bet ir šitaip apsiribojus, lieka klausimas, kiek kas yra "egzilio pasaulėjauta" ir kiek kas tėra paties autoriaus ar aplamai šio meto tam tikros amerikiečių generacijos dalies "pasaulėjauta".

Sulaukėme ir tolimesnės metraštinės "Ketvirtosios Pradalgės" (datuota 1967 m., bet gauta tik pernai). Aplamai imant, ji išėjo tokia, lyg norėta patvirtinti, kas A. Sietyno buvo principiškai pasakyta dėl "Trečiosios Pradalgės" (vasario numery). Tiesus kritiko žodis buvo iššaukęs tokią visokią reakciją, kaip asmeninių santykių su redaktoriumi nutraukimas, sutartų straipsnių atšaukimas, prenumeratos atsisakymas. Tai liudija, kad mūsuose vis dar laukiama iš kritikos ne tiesos, o pagyrų. Suprantama, pagyros visada saldžios, o tiesa dažnai ir karti pasirodo. Bet jei nesiginama nuo pagyrų, reikia pakęsti ir tiesą.

Už anksčiau pasirodžiusius veikalus pernai premijas gavo: Lietuvių rašytojų draugijos — pusiau J. Jankus už dramą "Peilio ašmenimis" ir J. Švaistas - Balčiūnas už atsiminimus "Dangus debesyse", V. Krėvės vardo (skiriamą kas antri metai Montrealio akademinio sambūrio) — A. Vaičiulaitis už padavimus "Gluosnių daina". Gi "Draugo" romano konkurso septynioliktoji premija teko, kaip minėta, V. Volertui už romaną "Sąmokslas".

Kalbant  apie  literatūrines  premijas,  galima dvi kitas suminėti. Ohio liet. gydytojų draugija savo metinę premiją paskyrė žurnalistui Br. Railai. Ateitininkų sendraugių sąjunga, minėdama nepriklausomos Lietuvos atstatymo 50-metį, įsteigė Ateitininkų Šalkauskio vardo kūrybos premiją ir pernai ją paskyrė dr. J. Girniui.

Visuomenės domėjimąsi knyga skatino literatūros vakarai. Tautinių šokių šventėj aktorė A. Eretaitė skaitė "nuo Donelaičio iki Brazdžionio". PLB seimo programoj literatūros vakare dalyvavo M. Vaitkus, B. Brazdžionis, M. Katiliškis ir H. Nagys. Septyniose didžiosiose JAV kolonijose ir Toronte LE leidėjo suorganizuotuose vakaruose savo kūrybą skaitė P. Andriušis, B. Brazdžionis, A. Gustaitis ir St. Santvaras. Rochesteryje ir Čikagoj buvo surengti J. Aisčio kūrybos rečitaliai. Įvairių organizacijų vasarinių suvažiavimų meninėse programose buvo skiriama vietos ir literatūrinei kūrybai. Eilėj kolonijų pernai vyko Putino mirties ir Vydūno gimimo šimtmečio minėjimai.
Teatras

Pernykštėj apžvalgoj buvome konstatavę, kad 1967 mūsų scenoj kaip dramaturgas vyravo A. Landsbergis. Pereitais metais tik latviai vaidino jo "Penkis stulpus" (Toronte ir savo II teatro festivaly Čikagoj). Gi mūsų scenoj 1988 m. A. Landsbergio vietą užėmė A. Kairys. Jo veikalų daugiausia pernai statyta. Naujai susidaręs LB Jaunimo teatras debiutavo vienaveiksmiu "Curriculum vitae", režisuotu D. Lapinsko. Australijoj Melbourne "Viščiukų ūkį" režisavo M. Gylytė. O dar du jo dalykai buvo pastatyti I teatro festivalyje.

A. Kairys pereitus metus paženklino ir savo, kaip LB Kultūros fondo pirmininko, suorganizuotu I teatro festivaliu, vykusiu Čikagoj JCI.27 - XII.1 ir šiame numery atskirai aptariamu. Šis festivalis atspindi visą pereitų metų mūsų dramos mėgėjų veiklą, nes nieko reikšmingesnio daugiau pernai ir nebuvo be minėtų kitų A. Kairio dalykų, Los Angeles J. Kaributo surežisuotos J. Grušo vienaveiksmės "Nenuoramos žmonos" ir Australijoj M. Gylytės surežisuoto Pr. Pusdešrio vienaveiksmio Trys broliai". Kas buvo kur pastatyta, tas buvo ir festivaliui pristatyta. Kurie dramos mėgėjų sambūriai festivalyje nedalyvavo, tie pernai Ir aplamai nepasireiškė.

Tačiau, nors festivalis ir atspindėjo pernykščių metų sceninę veiklą, dar nebūtų galima sakyti, kad jis aplamai parodė mūsų scenos lygį. Vidurkį — taip, viršūnes — ne. Todėl ne be pagrindo S. Ž. savojoj festivalio apžvalgoj ir klausia: "Kodėl teatro meninių pasiekimų kreivė su festivaliu krito taip staigiai žemyn?".

Nėra kalbos, kad aplamai I teatro festivalio surengimas yra sveikintinas. Bet jis buvo suruoštas be reikiamo pasirengimo, per skubiai, be to, ir be sistemingesnio suplanavimo. Per daug neskubėjus, be abejo, būtų buvę galima susitarti, kad festivaliui būtų pasirengę ir kiti dramos mėgėjų sambūriai. Būtų taip pat reikėję pasistengti, kad festivalis būtų atspindėjęs ir mūsų dabarties dramą (dabar gi Čiurlionienės ir Kairio rodyta po du scenos veikalus, o Visai dabartinei mūsų dramai atstovavo tik A. Kairys). Reikia taip pat abejoti, ar tikslinga imtis premijavimo, kai turima reikalo su mėgėjų nuoširdžiomis pastangomis. Festivalių pobūdį turėtų sudaryti ne varžymasis, kurie "geresni", o bendras pasidžiaugimas savo darbu. Vienus premijuojant, greičiau galima kitų entuziazmą nuslopinti negu agresyvią ryžtį sužadinti. Vis vien, nors ir "teatro" vardu puošiasi mūsų scenos mėgėjų sambūriai, neišvengiamai jų pastangos lieka mėgėjų lygyje.

Pasinaudojus šio I teatro festivalio patirtimi, linkėtina visiems dramos mėgėjų sambūriams ryžtis naujiems scenos žygiams, žinant savo darbo vertę, bet nepervertinant savo pajėgų. Drauge linkėtina visų pirma laikyti savo uždaviniu mūsų dabartinės dramos veikalų išvedimą į scenos gyvenimą.
Muzika

Pereitų metų jubiliejinis pobūdis buvo paskata ir muzikiniam gyvenimui daugiau sugy-vinti.
Pirmiausia minėtinas PLB seimo liet. muzikos koncertas New Yorko Lincoln centro Filharmonijos salėj. New Yorko simfoninį orkestrą diriguojant prof. V. Marijošiui ir dalyvaujant solistams D. Stankaitytei, St. Barui ir J. Vazneliui, buvo atlikta ir specialiai šiam koncertui sukurtų dalykų — J. Gaidelio Dramatinė uvertiūra ir J. Kačinsko trys dainos. Antrojoj koncerto daly Čiurlionio ansamblis, diriguojamas J. Mikulskio, padainavo daugiausia jo paties harmonizuotų liaudies dainų (spaudoje pasigesta kitų mūsų kompozitorių atstovavimo).

J. Mulokas   Senelių prieglauda Omahoje

Čikagos lietuvių opera pernai (III.23, 24 ir 30) statė L. v. Beethoveno "Fidelio", kuriame pagrindinius vaidmenis dainavo D. Stankai-tytė, D. Mongirdaitė, St. Baras, A. Brazis, J. Vaz-nelis. Koncertine forma New Yorke atlikta užpernai Čikagos lietuvių operos statytoji "Gražina" (beje, ištraukų iš jos buvo panaudota televizijos "Telephone Hour" programoj, trans-liuotoj 11.16).

Nauja J. Gaidelio kantata "Kovotojai" (St. Santvaro žodžiai) su simfoniniu orkestru atlikta Čikagoj (11.18) ir Bostone (XI.2). Čikagoj ją atliko Dainavos ansamblis, diriguojamas P. Armono, Bostone — amerikiečių Chorus pro Musica (diriguojamas A. N. Pattersono). Solistų partijas dainavo D. Stankaitytė, A. Voketai-tis ir A. Pavasaris (Čikagoj) su L. Baltrumi (Bostone).
Pirmą kartą pernai buvo atliktos ir dvi B. Budriūno kantatos: "Lietuvos šviesos keliu" (pagal B. Brazdžionio žodžius sukurta 1967 ir išleista 1968, atlikta Los Angeles 11.11) ir "Gintaro šalies legenda" (žodžiai E. Tumienės, ten pat atlikta VI.16). Abi kantatas atliko paties kompozitoriaus vadovaujamas Šv. Kazimiero parapijos choras. Be to, Australijoj, Adelaidėj, 11.18 V. Šimkaus vadovaujamas choras atliko jo senesnę kantatą "Tėviškės namai", dalyvaujant solistams G. Vasiliauskienei ir G. Kalpokui.

Taip pat pirmą kartą buvo atlikta ir VI. Ja-kubėno kantata "De profundis" (B. Brazdžionio žodžiai, parašyta ir išleista 1966 St. Šalkauskio 25 m. mirties sukakčiai paminėti). Čikagoj IV. 7 ją atliko J. Lampsačio vadovaujamas liet. evangelikų Tėviškės parapijos choras.

Nuo kantatų pereinant į chorus, suminėti-na New Yorko ir apylinkės 10 chorų bendras koncertas New Yorke XII.8. Vietiniais ar gas-troliniais koncertais savo gyvybės ryžtį rodė Rūtos ansamblis, New Yorko liet. vyrų choras, New Yorko Operetės moterų choras, Rochesterio LB apylinkės choras, Omahos liet. choras Ram-bynas, Toronto Prisikėlimo parapijos ir Varpo chorai, Montrealio Aušros Vartų parapijos choras. Aplamai chorų padėtis sunkėja, stokojant jaunesnių choristų ir pasitraukiant senesnie-siems. O liturginės reformos nesustiprino nė parapinių chorų. Mažiau vietos giedojimui turint pamaldose, būtų pravartu daugiau turėti bent religinių koncertų. Tačiau jų pernai, berods, tik trys buvo surengti: Bostono Šv. Petro parapijos choras atliko G. Faurė "Requiem", Brook-lyno Apreiškimo parapijos choras — Th. Dubois oratoriją "Septyni paskutiniai Kristaus žodžiai", Toronto Prisikėlimo parapijos choras —- įvairią programą (iš lietuvių kompozitorių kūrybos tebuvo viena Č. Sasnausko giesmė).

Kaip visada, įvairių parengimų programai ar atskiriems koncertams gausiai buvo kviečiami dainininkai. Visi jie turėjo progos pasireikšti, ir visose kolonijose buvo jų koncertų. Amerikiečių dviejuose koncertuose (su San Diego simfoniniu orkestru ir su develando Filharmonijos orkestru) dainavo A. Stempužienė. Vieną koncertą Vašingtone surengė L. Šukytė. Įdainavo plokšteles J. Liustikaitė ir G. Vasiliauskienė (Australijoj). "Dirvos" surengtame jaunųjų dainininkų konkurse pirmą vietą laimėjo V. Či-žauskaitė - Balčiūnienė.

Iš instrumentinės muzikos Baltimorės Lo-yolos kolegijos koncerte pirmą kartą atlikti Br. Markaičio Piano concertó Nr. 1 ir Concertino Nr. 1, pačiam autoriui diriguojant Baltimorės simfoninį orkestrą.

Amerikiečiai savo koncertuose yra atlikę J. Kačinsko kūrinių: Saksofonų kvartetą, Transcendentines išraiškas ir kt. O Kačinsko diriguojamas Melrosės (Bostono priemiesčio) simfoninis orkestras parengė M. K. Čiurlionio simfoninę poemą "Miške" ir ją atliko Bostono Vasario 16 minėjime, Kennebunkporte ir amerikiečiams Melrosėj.

Plačią veiklą vystė smuikininkas I. Vasy-liūnas, talkinamas sūnaus pianisto V. Vasyliū-no ir pasikviesdamas amerikiečių, kur reikėjo sudaryti trio ar kvarteto ansamblius. Tuo būdu lietuvių muzikos koncertų serijoj Bostono Jordán Hall jis pernai surengė keturis koncertus. Vienas jų buvo ištisai skirtas K. V. Banaičio kūrybai (šio kompozitoriaus kūrinių koncertas buvo surengtas ir Clevelande, kur dalyvavo pianistė A. Kepalaitė ir dainininkė J. Krištolaitytė - Daugėlienė). Du koncertai (V.5 ir XII. 15) ištisai buvo skirti J. Gaidelio kūrybai; viename iš lietuvių talkino ir fagotistas V. Rastenis; antrame koncerte su amerikiečių talka buvo atlikti J. Gaidelio keturi styginiai kvartetai. Be to, I. Vasyliūnas buvo pagrindinis dalyvis ir PLB seimo kameriniame koncerte. Jis surengė savo koncertus dar New Havene ir Los Angeles.

Smuikininkė E. Kuprevičiūtė surengė koncertą New Yorko Town Hall. Toj pačioj salėj koncertavo pianistė J. Rajauskaitė, savo rečitalį skyrusi F. Liszto kūrybai. Ten pat du koncertus turėjo pianistė A. Kepalaitė, be to, ji koncertavo ir Vašingtone. Pianistas A. Kuprevičius koncertavo Bostono baltų koncertų serijoj, o Clevelande jis surengė kamerinės muzikos koncertą su čelistu Algimantu Motiekaičiu (iš Pits-burgo simfoninio orkestro). Iš Europos grįžęs pianistas A. Smetona surengė savo rečitalius Čikagoj, Detroite, Clevelande, Hartforde.

Z. Nomeika surengė du vargonų muzikos koncertus: Clevelande Covenant bažnyčioj ir Detroito katedroj. Iš lietuvių kompozitorių jis atliko J. Kačinsko Improvizaciją vargonams.

PLB valdybos rūpesčiu buvo surengta lietuvių menininkų išvyka į P. Ameriką: Venecuelą, Kolumbiją, Argentiną, Braziliją ir Uragvajų. Šioj išvykoj dalyvavo solistė A. Stempužienė, kompozitorius D. Lapinskas ir aktorius L. Barauskas. Rodytasi ne tik lietuvių tarpe, bet ir tų kraštų viešosiose salėse, o taip pat per televiziją. Kolumbijoje D. Lapinskui buvo suteikta proga diriguoti Bogotos simfoninio orkestro po du koncertus, kuriuose dainavo ir A. Stempužienė.

Galima suminėti dar vieną išvyką: Hamiltono "Gyvataro" šokėjai (vadovė Breichmanienė pernai dalyvavo Prancūzijos tarptautiniame tautinių šokių festivalyje, atstovaudami Kanadai, bet garsindami ir Lietuvą.

Metų pabaigoj išleistas prieš keletą metų mirusio Stepo Sodeikos 16 kūrinių, dainų ir giesmių, rinkinys "Kad sugrįžęs ant Nemuno kranto", kurį parengė VI. Jakubėnas.

Iš Lietuvos atvykęs Vilniaus operos solistas V. Noreika surengė 8 koncertus Kanados ir JAV lietuvių kolonijose. Montrealyje Lietuvos menininkų koncerte dalyvavo S. Sondeckio vadovaujamas Vilniaus filharmonijos styginis kvartetas, solistai E. Kaniava ir R. Marijošius, liaudies instrumentų kamerinis ansamblis.
Dailė

Žvelgiant į 1968 m. mūsų dailės gyvenimą, pirmiausia reikia kalbėti apie tai, ko jis stokojo.

Paskutinė platesnio pobūdžio mūsų dailės paroda įvyko PLB seimo proga prieš dešimtį metų — 1958 New Yorko Riverside muziejuje. Iš vėlesnių parodų galima dar išskirti II Kultūros kongreso parodą Čikagoj 1962. Buvo natūralu tikėtis, kad PLB III seimo proga bus surengta rimta apžvalginė dailės paroda. Deja, vietoj jos sulaukėme tik skaidrių demonstracijos, atliktos atkištinai ir be atrankos.

Tuščiai teisintasi, kad kongreso rengėjai neįstengė parodos surengimui skirti prašytos sumos. Jei norėtume sudarinėti amerikoniškus biudžetus, tai niekur nieko neįstengtume padaryti. Bet kaip anksčiau, taip ir dabar buvo galima išeitį rasti.

Žinoma, ne vieno žmogaus čia kaltė, o bendras visų abejingumas. Nors iš paviršiaus mūsų dailės gyvenimas atrodo gana gyvas, bet iš tiesų tik atskiri dailininkai kas sau rengia parodas, o bendro dailės gyvenimo beveik nėra. Iš savo hibernacinio (žiemos) įmigio Dailės institutas, telkiąs pajėgiausius mūsų dailininkus, nė pernai neišbudo. Kitos dailininkų organizacijos irgi tėra popieriuje, pvz., New Yorko liet. dailininkų sąjunga pernai savo veiklą tiek "teatgaivino", kad naują valdybą išsirinko. Kasmetinę parodą tesurengia Čikagos jaunieji dailininkai, dabar pasivadinę Dailės grupe. Bet pernykštė ir jų paroda buvo sumenkėjusi. Lokalinė liko ir Čikagoj vykusi vietinių ir apylinkės 32 dailininkų nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 50 m. sukakties paroda (premijas joje gavo H. Blyskis, A. Marčiulionis ir Al v. Bičiūnas).

Nestokojame grafikų, bet stokojame jų talkos lietuviškajai knygai. Labai tai krinta į akis, palyginus daugumą čia išeinančių knygų su Lietuvoj dabar leidžiamomis. Lietuvos grafikai yra intensyviai įsitraukę į knygos meninį apipavidalinimą. Gi čia dauguma knygų meniniu atžvilgiu skurdžiai atrodo. Gal būt, leidėjų kaltė, kad nesusipranta pasirūpinti savo leidžiamų knygų meniniu apipavidalinimu. Jei tai dėtųsi dėl grafikų talkos brangumo, reiktų pasakyti: kaip autoriai "nesibrangina" savo knygų atiduoti viešumai be honoraro (tai nėra normalu, bet tokios gi sąlygos), taip ir dailininkai savo talką knygai galėtų laikyti proga savo menui plačiau paskleisti, nors ir mažai ar pagaliau nieko iš to neuždirbdami. Kad paveikslai ne dovanojami, o parduodami, žinome. Bet, gal būt, nereiktų įprasti už viską laukti atlyginimo. Mūsų sąlygose visur tenka dalį laiko skirti veltui. Bet tai ir yra visuomeninis idealizmas. Ar ne dėl šio idealizmo stokos yra sunykęs ir bendrasis mūsų dailės gyvenimas? Kai kiekvienas tesirūpina savo reikalais, tai ir nebėra kam rūpintis bendraisiais reikalais.

Šiaip mūsų dailės tikrovę galima labai paprastai apibūdinti: ten pat visi rengia savo parodas, tie patys rengėjai lygiai visiems talkina, visų parodas lygiai išgiria draugiškos recenzijos, visų paveikslai lygiai perkami, trumpai tariant, visi lygiai lygūs. Deja, ši "lygybė" yra iliuzinė, nes paveikslų kaina dar neliudija jų lygios vertės (paaiškės tai, bet jau "po laiko"). Niekur kitur taip aštriai nesijaučia kritikos stoka, kaip dabartinėj mūsų dailės infliacijoj. Nieko negalima čia padaryti, kol dailės vertinimas plačiojoj spaudoj lieka mielų minkštaširdžių, bet nieko apie meną nenutuokiančių žmonių rankose. Padėtis nepasikeis,  kol neiškils bent vienas antras kompetentingas dailės kritikas.

Apžvalgiškai rekorduojant, ir pernai parodų buvo gausu. Žinoma, gausiausia Čikagoje. Iš Čiurlionio galerijoj vykusių parodų teigiamai išsiskyrė V. Krištolaitytės tapybos darbų paroda. Ten pat rodė savo darbus P. Lapė, I. Leškienė - Totilaitė, A. Nakas. Daugiausia parodų surengta Balzeko Lietuvių kultūros muziejuje — bene 9 parodos su 13 dailininkų darbais. Ten rodė savo darbus J. Paukštienė, J. Pau-tienius, A. Petrikonis ir kt. Po Čikagos parodų gausumu pernai ėjo Bostonas su pomirtine P. Andriušio, P. Vaškio keramikos, R. Astrausko skulptūros, Br. Murino akvarelės, vietinių tapytojų mėgėjų D. Baltienės ir J. Laurinaičio parodomis. Kitose kolonijose jausta lyg šiokio tokio "apsipirkimo": pvz., Detroite tebuvo A. Petri-konio ir V. Igno, Clevelande — A. Rūkštelės paroda.

Savo pirmąsias individualines parodas surengė J. Tričys, M. Stankūnienė, B. Morkūnienė (visos trys parodos Balzeko muziejuje), R. Jautakaitė ("Draugo" patalpose) ir J. Juodis ("69" galerijoj), išleidęs savo 50 tapybos darbų aplanką "Tautos keliu".

Amerikiečių galerijos surengė A. Dargio dvi parodas, New Yorke R. Viesulo ir K. Zapkaus, Čikagoj — Br. Jameikienės (vitražų), Clevelande — A. Vaikšnoro parodas. Pernai eismo nelaimėj žuvęs skulptorius V. Raulinaitis New Roehelle kolegijoj buvo surengęs savo 16 skulptūros darbų parodą.
Kanadoj turėjo parodas A. ir A. Tamošaičiai, J. Račkus, R. Bukauskas, V. Remeika, R. Astrauskas.
Prancūzijoj Paryžiuj buvo surengtos A. Mon-čio skulptūros ir Pr. Gailiaus grafikos parodos. Vokietijoj savo darbų parodą surengė A. Krivickas Ludwigshafene, Šveicarijoj — G. Stanu-lis Ženevoje. Anglijoj vieną konkursą laimėjo skulptorius A. Braždys.

Australijoj individualias parodas turėjo V. Ratas, E .Kubbos, L. Žygas. Stambų architektūrinės skulptūros konkursą laimėjo V. Jomantas.

Bendros baltų dailės parodos surengtos Toronte ir Adelaidėje.
Lietuvių tautodailės paroda buvo surengta Detroito miesto centrinėj bibliotekoj.

III
Palikusieji

Kiekvieni metai iš mūsų tarpo išskiria tuos, kuriems dovanotasis laikas išsisėmė. Ir pernai mus negrįžtamai paliko daug žmonių, visiems brangių dėl to, kad duotąjį laiką išnaudojo savo talentų išskleidimui vienoj ar kitoj srityje.

Ypač daug mokslo žmonių mus pernai paliko. JAV mirė buvęs paskutinysis Vytauto D. un-to rektorius ir ilgametis Kauno aukštesniosios technikos mokyklos direktorius mechanikos profesorius J. Gravrogkas. Kalėdų dieną mirė ir buvęs Pabaltijo un-to prezidentas ir lietuvių skyriaus rektorius teisininkas ir filosofas VI. Stanka. Iš buvusiųjų Vytauto D. un-to profešorių bei dėstytojų pernai mirė chirurgas V. Kanauka, chemikas V. Jasaitis, technologas A. Glodenis. Prie jų jungiasi chemijos inž. J. Ru-gis, dėstęs vienoj amerikiečių kolegijoj. Lietuvoj mirė daug jos mokslui nusipelnę ilgamečiai profesoriai: buvęs Žemės ūkio akademijos rektorius bei žemės ūkio ministras J. Tonkūnas, geologas M. Kaveckis, biologas Pr. Šivickis, medikas J. Šopauskas, matematikos docentas G. Žilinskas. Taip pat tarp pirmųjų mirties aukų pernai buvo prof. M. Račkauskas, nusipelnęs Platono, Lukrecijaus ir Erazmo Roterdamiečio veikalų vertimais.

Rašytojų šeima neteko savo draugijos buvusio pirmininko lituanisto mokytojo ir literatūros kritiko B. Babrausko ir romanisto J. Ig-natonio, taip pat mokytojo, pastaraisiais metais pirmininkavusio JAV LB Švietimo tarybai. Lietuvoj mirė komunistinė vaikų rašytoja A. Kazanavičienė - Didžiulytė.

Lygiai visur, krašte ir už tėvynės, buvo pergyventas didžiojo Lietuvos operos dainininko K. Petrausko netekimas. JAV senelių prieglaudos nuošalumoj mirė taip pat ilgo amžiaus sulaukęs Lietuvos operos solistas ir vėliau dainavimo mokytojas J. Būtėnas. Anksti mirtis nutraukė Lietuvos solisto ir kompozitoriaus J. Indros gyvenimą ir kūrybą.

Iš dramos teatro žmonių pereitais metais mirė vienas pagrindinių lietuviškosios scenos pionierių režisierius A. Sutkus. Taip pat Lietuvoje mirė ir dramos aktorius V. Dineika. JAV netekome aktoriaus bei režisieriaus Ip. Tvirbu-to ir scenos mėgėjų režisierės J. Jarienės, savojoj Kenoshos kolonijoj pastačiusios keliolika veikalų.

Iš dailininkų eismo nelaimėj žuvo skulptorius V. Raulinaitis (su okeanografu dr. M. Slapšiu bei žmona ir R. Puzinauskiene).

Gausiai pernai metais mirė kunigų. JAV mirė judrusis BALFo veikėjas L. Jankus, Dainavos stovyklos vienas steigėjų Br. Dagilis, kan. K. Steponis, dr. J. A. Starkus, dr. V. Goras, Wilkes-Barre liet. parapijos ilgametis klebonas A. Ežerskis, Pr. Garmus ir kt., Kanadoj — ka-teketinių veikalėlių autorius J. Danielius, Brazilijoj — prel. K. Miliauskas, Vokietijoj — A. Butkus. Ypač daug kunigų išmirė Lietuvoj (daugelis buvę Sibiro- tremtiniai bei kaliniai): J. Stankūnas (dramos veikalų autorius, sovietų gundytas skaldyti katalikus ir už nepasidavimą kalintas Sibire), J. Kriščiūnas (buvęs vysk. K. Paltaroko sekretorius Panevėžyje ir kancleris Vilniuje), P. Jakas (socialinio pažangumo skelbėjas), P. Durasevičius, VI. Pėstininkas, A. Paurys, St. Irtmanas, Aug. Vaitiekaitisr Alb. Žilinskas, J. Norbutas ir kiti.

Pernai Lietuvoj mirė ir abu nepriklausomybės metų Pedagoginio instituto direktoriai: dr. V. Soblys ir M. Mačernis. Iš kitų pedagogų Lietuvoj mirė J. Gvildys, pasižymėjęs ir visuomeniniu bei spaudos darbu. JAV netekome mokytojų K. Augulio ir L. Bulgario.

Retėja ir buvusių Lietuvos kariuomenės kūrėjų - savanorių ir aplamai karių eilės. Pernai mirė gen. K. Tallat-Kelpša, pulkininkai A. Špokevičius, B. Svilas, Br. Pulkauninkas, pik. ta inž. K. Babickas, majorai Ig. Grigaliūnas, J. Šimkus, N. Zabulionis, kpt. J. Ignas - Ignatavičius (dail. V. Igno tėvas), savanoriai Ad. Žaliukas, A. Laukaitis ir kt. Vietname žuvo kpt. E. Petrauskas, ltn. A. Prižgintas ir karys A. Butkus.

Ir daug kitų pernai mirtis išskyrė iš mūsų tarpo. Besibaigiant metams, Clevelande mirė Sofija
Smetonienė, buv. prezidento A. Smetonos našlė.  Čikagiečiai neteko tokių visuomeniškai
aktyvių vyrų, kaip Z. Bakaitis, St. Šiaučiūnas, J. Vepštas. Niujorkiečiai gedėjo eismo nelaimėj
žuvusio A. Vainiaus, inž. L. Šušio (pianistės J.Rajauskaitės vyro), teisininko A. Sodaičio ("Teisės" redaktoriaus). Visose kolonijose ir profesijose patirta mirties neišvengiamybė. Patyrė
ją ir gydytojai, kurių pernai mirė Alb. Klimas, J. Šabanas, V. Paliokas, Alb. Grigaitis ir kt,
Iš gydytojų jaunas mirė dr. Alf. Grinius, kuris buvo   atsidėjęs  moksliniam  darbui  medicinoje
Ir  buvo Lietuvių  Enciklopedijos   paskutiniųjų tomų   pagrindinis  medicinos   skyriaus  bendradarbis. Australijos lietuviai neteko savo LB valdybos buvusio pirmininko inž. B. Daukaus. Vokietijoj   mirė  uoliai   lietuviškąjį  darbą  dirbęs mkt. J. V. Krištolaitis. Argentinoje eismo nelaimė ištiko jos jaunimo veikėją mokytoją Zuzaną Vanagaitę, kuri pažįstama ir kitų kraštų jaunimui iš Pasaulio liet. jaunimo kongreso.
Atėjusieji?

Nėra klaustuko dėl mirusiųjų, nes mirties atsakymas yra galutinis. Bet yra klaustukas dėl ateinančiųjų, nes jie stovi prieš klausimą, kiek ryšys taip gyventi, kad neliktų tik sau gyvenę, Ir būtent, specifiškai šis klausimas kyla lietuviškojoj plotmėj. Veržliai mūsų jaunimas siekia mokslų kūrybingam į gyvenimą įsijungimui. Tik  svetur, deja, tai dar nereiškia įsijungimo ir i   savają bendruomenę. Šiaip ar taip, su viltimi žvelgiame į visus, kurie prasiveržia priešakin. Tokio prasiveržimo vienu iš ženklų yra įsigijimas mokslo laipsnių.

Neįmanoma suskaičiuoti visus, kurie pernai baigė aukštąsias mokyklas, įsigydami bakalauro, didelė dalis ir magistro laipsnius. Tačiau norime (bent dalinai) išvardyti tuos, kurie pereitais metais gavo įvairiose specialybėse daktaro laipsnius.

Filosofijos (ne tik vardu, bet ir dalyku) daktaro laipsnius gavo K. I. Skrupskelis (Toronto un-te už disertaciją "The Problem of God in the Philosophy of Josiah Royce"), V. A. Mantautas (Fordham un-te už disertaciją "Meis-ter Eckhart's Mysticism and its Place in the History of Western Philosophy") ir Argentinoj, Buenos Aires katalikų un-te Ern. Paršelis (disertacija apie XVII a. tomistinį sąjūdį). Visi trys jau keleri metai dėsto filosofiją aukštosiose mokyklose (Skrupskelis — Pietų Karolinos un-te, Mantautas — Albertus Magnus kolegijoj New Havene, anksčiau Worcesterio Holy Cross kolegijoj, Paršelis šiuo metu — Buenos Aires vieno pedagoginio instituto direktorius). R. Šliažas gavo Ph. D. laipsnį germanistikoj ir šiuo metu dėsto Monmouth kolegijoj. Londono univ. sociologijos mokslus Ph. D. laipsniu baigė M. Gorodeckaitė (šiais mokslo metais dėsto Kanadoj). Indianos univ. Bloomingtone antropologijoj doktorizavosi D. Variakojytė. Harvardo un-te fizikoj Ph. D. laipsnį gavo E. Užgiris, Illinois un-te — J. Boguta. Chemijoj Ph. D. laipsnius gavo J. Z. Augius Iowos un-te, J. R. Simonaitis — Kalifornijos un-te. Elektros inžinerijoj Ph. D. laipsnį įsigijo R. Palčiauskas, studijavęs Illinois un-te. Urbanistas K. Balkus doktorizavosi New Yorko un-te (šiais mokslo metais tyrimų darbą dirba Harvarde). Teisės mokslų doktoratus gavo Kalifornijoj J. Gliaudys (Loyolos un-te Los Angeles) ir D. Januta (Kalifornijos un-te Berkeley), Detroito Wayne State univ. un-te — R. Petrauskas ir D. Petrulis. Ypač gausiai sulaukėme medicinos daktarų: JAV — A. Aglinskas, B. Atkočiūnaitė, I. Bendoraitytė - Radvilienė, A, Gaižiūnas, R. Stra-sevičius, J. Valaitis, S. Vydas (anksčiau gavęs zoologijos magistrą Michigano un-te), Kanadoj —A. Balsys, J. Gutauskas, D. Paulaitytė, Argentinoj — A. Baronas, Brazilijoj — A. Garš-kaitė, Vokietijoj —R. Petrys - Petravičius, V. Totoraitis, Australijoj — A. Stepanas, J. Miknius, V. Mikutavičius.

Tai vardai pastebėti spaudoj. Be abejo, liko spaudos nepaminėtų ar joj nepastebėtų. Bet ir dalinis sąrašas yra gana įspūdingas: paliekant nuošaliai medicinos ir teisių daktarus, kurių dauguma liks tik profesionalai, priskaičiavome įvairių sričių Ph. D. mokslinį laipsnį gavusiųjų visą tuziną (12). Turėdami galvoj savosios bendruomenės mažumą, pagrįstai galime šiuo skaičiumi džiaugtis bei didžiuotis. Juk aplamai bene pirmą kartą mūsų tauta per metus susilaukė net trijų lietuvių filosofijos daktarų! Nors ir kitaip paskirsčiusio, sulaukiame
 
panašaus panašaus intelektualinio prieauglio ir kitais metais. Jis yra tikrai nemažas.
Pagaliau galime džiaugtis, kad pereitų metų gale sulaukėme pirmosios Pedagoginio lituanistikos instituto absolventų laidos. XII.28 iškilmėse pradinės lituanistinės mokyklos mokytojo cenzo diplomus gavo J. Bradūnas, E. Juodvalkytė, U. Juodvalkis, J. Juozevičiūtė, E. Mi-niataitė - Jasaitienė, M. Pakalniškytė, M. Pakalniškytė - Girniuvienė, D. Prišmantaitė - Ma-lauskienė, J. Raslavičiūtė, J. Reinys, D. Šuke-lytė, A., D. ir J. Vaičeliūnaitės (viso 14). Aukštesniosios lituanistinės mokyklos mokytojo cenzą įsigijo Pr. Alšėnas, M. Drunga, N. Jankutė - Užubalienė, J. Jasaitytė, V. Narutis, J. Račkauskas, J. Šuopytė, D. Valatkaitytė ir A. Veličkai tė (viso 9). Per dešimtmetį sulaukti 23 absolventų nėra daug. Čikagai (berods, tik vie-nas absolventas iš kitur — Pr. Alšėnas iš Toronto) gal jų ir pakanka. Betgi ir kitose kolonijose reikia lituanistinėms mokykloms mokytojų prieauglio. Todėl didžiai aktualu, kad kiek galint plačiau būtų naudojamasi ir šio instituto neakivaizdinėmis studijomis.
Į lituanistinio švietimo metus

Rūpestis savo lietuviškąja ateitimi savaime kreipia žvilgį į lietuviškąjį švietimą. Todėl PLB valdyba su pagrindu šiuos 1969 metus paskelbė Lietuvių švietimo ir šeimos metais. Šių metų programai numatyta pravesti tarpmokyklinį konkursą, atitinkamą mokytojų atžymėjimą ir šeimų įtraukimą į lietuviškosios mokyklos bendruomenę. Iš PLB ir atskirų kraštų LB švietimo vadovybės reikia laukti konkretaus visų šių metų uždavinių išryškinimo ir jų vykdymo plano. Šioje gi vietoje norime tik keletą klausimų apžvalgiškai iškelti.

Nieko daug nepadės vaikų išsiuntimas ir į lituanistines mokyklas, jei nevyks drauge vaikų pratinimas į lietuvišką skaitybą. Tai, be abejo, turima galvoj, tarpmokykliniam konkursui pagrindu paimant vaikų laikraštėlį "Eglutę". Sunku suprasti tuos tėvus, kurie šio laikraštėlio neužsako savo vaikams. Ir tačiau statistiniai duomenys yra tokie: Čikagoj lituanistines pradžios mokyklas lanko 1375 vaikai, o "Eglutę" skaito tik 263. Laikraštėlio administracija apskaičiuoja, kad galėtų skaityti bent 800. Ne kitaip yra ir kitur. Todėl krinta ir "Eglutės" prenumeratorių skaičius: 1963 jų buvo 1622, o 1968 beliko 1272. Ar laukiama jos užsidarymo?

Rimta padėtis ir su knyga vaikams bei jaunimui. Jos tiesiog baisiai stokojame. Pereitais metais  tepasirodė  vienas   eilėraščių   rinkinėlis

(Pr. Imsrio "Tėviškėlę aš regiu") ir Australijoj pora A. Saudargienės vaidinimėlių ("Sigutė" ir "Buvo broliai devyni"). Čikagos aukštesnioji lituanistikos mokykla išleido metraštį "Laisvės rytas". Tai ir viskas, taigi —beveik nieko vaikų ir jaunimo literatūros badui nugalėti. Vaikų rašytojų (ypač pajėgiančių vaikus pagauti) per mažai turime ir jų iš niekur neiš-kasime. Nelieka nieko kito, kaip vaikams parūpinti knygų iš Lietuvos. Yra ir tokių, kurios švarios nuo propagandos ir vaikams tinkamos. Tačiau reikia informacijos, kokiam amžiui kokios knygos yra rekomenduotinos.

Nemažiau aktualu, kad lituanistinis švietimas nesibaigtų tik su lituanistinių mokyklų baigimu, taigi — su vaiko metais. Reikia, kad ir toliau jau pats jaunimas išlaikytų lietuvišką domesį. Tik tokiu būdu, pereinant nuo "privalomojo" (tėvų nusprendžiamojo) lituanistinės mokyklos lankymo į jau laisvą savarankišką domėjimąsi lietuviškosios tikrovės klausimais, galima tikėtis lietuviškos kartos išaugimo.

Šis reikalas daug kur jaučiamas. Pernai Sydnejuj buvo pradėtas paskaitų jaunimui pusmetis (po paskaitą kas dvi savaites). Atrodo, kad bandymas pasisekė, nes pats jaunimas pageidavo ir kitiems metams tokio pat "pusmečio". Tam pačiam reikalui Toronte buvo suorganizuotas lituanistikos seminaras baigusiems lituanistines mokyklas (jam vadovavo V. Ta-mulaitytė). LB švietimo vadovybei reikėtų pagalvoti šiuo reikalu ir jį sistemingiau išjudinti ir kitose bent didesnėse kolonijose. Šian darban turėtų jungtis ir studentinės organizacijos, ypač bendrinė studentų sąjunga, vis nerandanti ką veikti ir dėl to vos vegetuojanti.

Išeiti iš "Eglutės" skaitytojų amžiaus neturi reikšti atsisveikinimo su lietuviška spauda, o' tik perėjimą į "Ateitį" ar "Skautų Aidą" (kodėl ir ne į abu?). Panašiai ir toliau turėtų būti pereinama į bent vieną lietuvišką laikraštį ir į "Aidus" ar "Metmenis" (kodėl ir ne į abu?). Reikia prileisti paties žmogaus tam tikrą domėjimąsi, bet reikia šį domėjimąsi ir paskatinti. O kiek gi tėvų ateina galvon, savo vaikus išleidžiant į savarankišką gyvenimą, baigus mokslą ar kuriant šeimą, apdovanoti tarp kitų "reikmenų" ir kultūros žurnalo prenumerata? Toks pat reikalas su knyga. Kai vaikams bei jaunimui knygų tiesiog badas, tai suaugusiesiems tuo skųstis nebėra ko. Yra menkų, kaip visur, bet yra ir vertų pasidalyti su savo artimaisiais bei pažįstamaisiais. Bet kiek gi, sakysime, ir per dovanines Kalėdų šventes dovanoms pasirinko žurnalo prenumeratą ar lietuvišką knygą? Kiti nauji metai iš tikro auštų, jei tai būtų buvę ne vieno antro, o daugelio padaryta.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai