Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZYS PAKŠTAS — nepripažintas pranašas? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS ERETAS   
1. Regėtojo stiprybė ir silpnybė
Iš visų dvasios jėgų fantazija, tur būt, pati paslaptingiausia. Kada vadinamoji tikrovė mus nori prirakinti prie žemės ir kasdienybės, pasaulį paversdama kalėjimu, vaizduotė mus išvaduoja iš tariamosios realybės ir neša į aukštybes, kur karaliauja laisvė. Goethe ją vadino suvo "deive".

Regėtojai fantazijos miražuose įžiūri dar Platono minimą pirmavaizdį skaistesnio pasaulio, kuris prašosi įkūnijimo, kad visa mūsų būtis būtų tobulesnė. Šito pirmavaizdžio įkvėptas, vizionierius išjudina susnūdėlį ir skatina jį prie pažangos.

Tuo būdu žmonijai užgimsta idėjų mintytojų, visuomenės pertvarkytojų, valstybės atnaujintojų, meniškų gyvenimo giedrintojų, ekonominės gerovės gerintojų ir dar kitokių reformatorių. Šitokie savo vizijų sukrėsti regėtojai priklauso prie brangiausio savo tautos turto.

Tokių pasirodo kiekvienoje tautoje, pagal jos prigimtį ir likimą, ypač tamsiose dienose. Taip žydai turėjo savo religinių pranašų, prancūzai savo politinių maištininkų, italai savo grožiu vizionierių, vokiečiai savo idėjininkų, amerikiečiai savo Edisonų, o senovės graikai juos visus turėjo kartu.
 

Mažiausia jų užtinkame ūkininkų tarpe, nes, būdami pririšti prie kiečiausios realybės, — prie žemės, lenkiančios jų nugarą, jie sunkiai gali nuo jos atsiplėšti. Kadangi tokia "žemininkų" tauta daugiau gyvena iš tradicijos negu iš pažangos, tai regėtojo dalia joje sunki.

Geresnė dirva jam miestelėnuose, sugebančiuose nukreipti savo žvilgsnį net iki žvaigždžių. Jis dėl to ir mieliau išklausomas, dažnai net "tautos aru" laikomas.

Tačiau ir urbaniškoje aplinkoje jis sutinka pasipriešinimo. Daugiausia iš įstaigų, įsigalėjusių gal jau nuo šimtmečių ir virai nelinkusių palikti įprastą vagą. Suprantama, socialinė žmogaus prigimtis ir dienos reikalai verčia kurti įstaigas bei institucijas, padedančias atsiekti tai, ko pavienis pilietis nepajėgia pasiekti. Bet tvarkydamos mūsų gyvenimą, įstaigos linkusios save pervertinti, kartais tiek, kad administracija gali virsti sau tikslu. Nors Vakarai ir peikia šį frahison des clercs ir Rytai raukiasi dėl savo "aparačikų", šie daug kur visuomenę laiko savo replėse.
Idėjininkai tad visur sutinka aibę priešų. Tai juos ir įvelia į nesibaigiančias kovas. Ne vienas tų idealų skelbėjų nusiminęs pasitraukia iš viešojo gyvenimo ir susigraužia mizantropiškoje vienatvėje arba net tragiškai žūva. Istorija pilna tokių idėjinių Koriolanų.

Bet kieno teisybė šiame skaudžiame susidūrime tarp vizionieriaus ir administratoriaus? Šį klausimą statyti reiškia jį ir atsakyti, nes savaime aišku, kad pirmenybė priklauso idėjai, juk ji inspiruoja, ji judina, ji veda pirmyn. Teisingai tad tvirtino dar graikai, kad valdovui pirmiausia reikia mintytojų bei šauklių.

Nesunku suvokti, kad šioje dvikovoje išoriškai dažniausia laimi įstaiga; bet taip pat aišku, kad išvidinis laimėjimas beveik visuomet priklauso idėjai. Tačiau daugumoje atvejų šis vidinis laimėjimas pasireiškia tik sekančiose generacijose, ir tai tik iš dalies, ir netobulai, nes kiekviena realizacija kartu yra ir deformacija. Tokiu būdu tik retas idėjininkas sulaukia savo vizijų įkūnijimo dabartyje, kurią valdo įstaiga ir institucija. O tai nekritiškos masės akyse dėl to įgyjanti neužtarnauto autoriteto.

Aparato persvarą dar palengvina tai, kad regėtojų sumanymai dažnai netinka realybei ir kad jų gimdytojai yra prasti realizatoriai. Tai, žinoma, jiems gerokai kenkia visuomenėje, kuri laiko juos "fantastais", gal net "kliedėtojais". Apie Churchillį sakoma, kad jis kasdien gaminęs visą šimtinę planų, kurių vos vienas kitas tikęs realizuoti. Bet ar jis tik ne dėl šių kelių įkūnytų idėjų pasidarė istoriška asmenybė? Dar Schilleris konstatavo, kad nors regėtojas ir regi žavių idealų, bet dėl savo nesugebėjimo jų idealiai ir įgyvendinti dažnai yra pasmerktas pasidaryti vox clamantis in deserto, kur niekas jo neklauso.

Kadangi šis antagonizmas amžinas, žmonijos raidoje užtinkame ilgą eilę vizionierių, kone beviltiškai besirungiančių su "tikrovininkais". Į šitą grandinę įpynė savo šauklius ir lietuvių tauta. Nepriklausomybės laikais iškiliausias jų buvo Pakštas.

2. Pakšto pranašiška prigimtis

Jį tikrai galima priskirti prie regėtojų, nes jis gerai žinojo lietuvių išeitąjį istorijos kelią, taip pat aiškiai suprato atnaujintos valstybės geopolitinę padėtį, o iš tų dviejų įžvalgų dar intuityviai suvokė artimesnę tautos ateitį. Be to, jis sugebėjo tuos savo numatymus pagaunančiai skelbti, ką be atvangos ir darė. Ir kiti tuomet pasižymėjo tai vienu, tai kitu šių penkių bruožų; bet jis vienas, berods, sugebėjo juos visus savyje apimti.

O apie Pakšto fantaziją dar galima sakyti, kad ji nebuvo beribė, kuri, atitrūkusi nuo gyvenimo, būtų žaidusi miglotais įsivaizdavimais. Pakštui svetimi herbačiauskiški svaičiojimai; jis atsirėmė į tikrovę. Joje jis dažniausiai ribojosi geopolitika, kuo jo vaizduotė buvo panaši į prožektorių, akinančiai apšviečiantį tik siaurą gyvenimo ruožą. Šiame gi ruože jo fantazija nebuvo "fantastiška"; ji nekliedėjo.

Kadangi Pakšto regėjimai lietė visus Lietuvos nepriklausomybe susisielojusius, jis laimėjo daug sekėjų. O šie pastarieji, norėdami tokio šauklio pagalba pagyvinti savo organizacijų veiklą, jį rinko į daugybę valdybų. Bet tai buvo meškos patarnavimas ir joms, ir jam, nes kas idėjininką įkinko į draugijų vežimą, jį nukankina. Gr. Valančius rašė tuo reikalu: "Mes gai-lėjome jo į visas puses barstomos energijos, nes visų buvo kviečiamas, tampomas" (Draugas, 1960.X.15). Dėl to — tęsia Valančius — mes jam nebedavėme (Vakarų Sąjungai) pirmininkauti. Bet tegul tik atsiranda svarbus reikalas, jį gali ir vidurnaktį prikelti". Kur kiti nesusiprato, jis pats darė reikiamas išvadas. Tai, pvz., paliudija A. Kučas: "Prieš 1927 m. ateitininkų reorganizacinę konferenciją buvo statutui ir reformoms ruošti komisija. Ši veikia apie porą metų, bet niekad nepavyko prisiprašyti (komisijos narį) Pakštą". Ne astronautui anglių kasti.

Pakštui kenkė ir ta fatališka aplinkybė, kad jis (kaip kone visi vizionieriai) nebuvo psichologas, nes nemokėjo pasirinkti nei momento, nei vietos savo numatymams apskelbti. Tuo reikalu dr. A. P. Mažeika rašė: "Man rodos, kad jis neturėjo kantrybės savo planus paruošti ir jiems duoti laiko įleisti šaknis. Jis užklupdavo visuomenę savo idėjų ataka ir tuo būdu sukeldavo nemaža dulkių, kurioms nusėdus, likdavo tas pats, tik gal dar papilkėjęs vaizdas". — Bet visa savo būtimi gyvendami už stangrios pilietinės tvarkos, regėtojai niekad ir niekur nebuvo diplomatai ar strategai, o visada ir visur tiesmuki uraganai.

Šitą ypatybę laikydamas silpnybe, tuometinis režimas ją uoliai panaudojo prieš nepageidaujamą ramybės drumstėją. "Dėl to — apgailestauja dr. J. Grinius — nė viena jo idėjų nebuvo vykdoma, nes autoritetinė vyriausybė beveik kiekvieną idėją, siūlomą ne tautininkų, palaikydavo opozicija. Tuo tarpu Pakštas galvojo apie Lietuvos reikalus pasauliniu geografo žvilgsniu". Ir gen. St. Raštikis pastebėjo šį nuvertinimą: "Daugeliui politikų nepatiko jo šūkiai ir planai. Jį vadindavo svajotoju, net fantastu".

Ta akcija savo padarė. Kadangi režimas ironiškai numojo rankomis, tai ir žymi visuomenės dalis atšalo. Būdinga, kad profesorių entuziastiškai palaikė jaunieji idealistai, dar neinkorporuoti į kokią įstaigą. Taip pat būdinga, kad į institucijas perėję ir vedę profesionalai, pvz. sendraugiai, jau skeptiškiau į jį žiūrėjo. Tai suprantama, nes kiek vizionierius nemėgsta "es-tablishment", tiek šis nemėgsta ano.
Režimui ir jo "establishment" atšaudamas, Pakštas karštai prabildavo į mokslus besiveržiantį jaunimą universitete arba ateitininkų sali I c, kurios sienos jau atmintinai žinojo jo numatymus. Šiuos itin suprato tas katalikų elitas, kuris, žinomas "1936 m. generacijos" vardu, rašė vieną gražiausių mūsų istorijos puslapiu.
Neatsitiktinai 1938 m. jis savo regėtoją siūlė į valstybės prezidentus. Stiprus ramstis jam ir buvo Šalkauskis, kuris savo bičiulį rėmė kovoje su tais "rytietiškais biurokratais", "nesupratusiais nei Lietuvos padėties, nei laiko dvasios, iH'i gresiančių pavojų", kaip pats paliestasis (Pakštas) vėliau išsireiškė (Aidai, 1957 nr. 5). Bet kurmis aro niekad nesupras.

Dar minėtina, kad mūsų šaukliui kenkė ir svetimų kraštų agentai savo pašnabždomis varoma pašaipos akcija, kurios auka tapo visuomenes reikaluose neįgudę mūsų lengvatikiai. Jų netrūko nė (ypač institucinių) katalikų tarpe.

Bet kai kuriais atvejais prie Pakšto priešų reikia priskirti ir jį patį. Niekas nėra laisvas nuo ydų, kuriomis pikti liežuviai mielai "gardžiuojasi"; bet jei tokios silpnybės, politinės agitacijos arba pavydo garsiakalbių sustiprintos, nuaidi po visuomenę, tai jos skaudžiai gali su-žaloti veikėjo reputaciją. O taip ir atsitiko su daugeliu atžvilgių perdėm nerūpestingu Pakštu.

Kaip jis pats jautėsi mūsų verpetingoje visuomenėje, kuri jį glostė ir kartu draskė?

Jis mūsų tarpe gyveno spalvingą, tačiau paprastą gyvenimą. Įsitikinęs turįs tautiečiams apskelbti savo vizijas, jis tam uoliai ir ieškojo progų. Bet jis veikė be egzaltacijos ir kalbėdamas neputodavo. Tačiau, nepaisant tokio santūrumu, nesėkmė mūsų šauklį lydėjo kaip šešėlis, nes žymi visuomenės dalis jį telaikė "savotišku originalu". Bet ar būtų visuomenė jį pripažinusi regėtoju, jei būtų buvęs aukštas kaip Kolupaila, šventas kaip Matulevičius, aštriaprotis kaip Jakštas, gudrus kaip Kuraitis, strategiškas kaiup Raštikis? Vargu, nes masės akyse ir toks idealas dar toli atsiliktų nuo tų aukštybių, kultose ji ieško savo pranašų. Juk ji nežino (ar nenori žinoti), kad ir regėtojai minkyti iš tos pačios tešlos, kaip mes visi. Bet eiliniai savo priešakyje nori matyti "antžmogius", spindinčiius visu tuo, kuo patys negali pasigirti. Liaudis tikrai yra linkusi iš veikėjo padaryti legendą, 0 biografai iš legendos — herojų: jų išrinktieji spindi tobulybėmis ir skaisčiai nušviečia tautos kelią. Šitaip nuteiktiems netelpa galvoje mintis, kad pranašas gali vienmarškinis ristis po Laisves alėją ir kokioje kavinėje dėstyti savo vizijas: juk kokiu aliejumi jis pateptas, kad turėtų teisę mus veikti regėtojo balsu, šauklio ugnim, vado mostu? Ar mes kadaise ne sielius plukdėme su juo?

Nors nusivylimai įskaudino Pakšto širdį, jis betgi nepasitraukė į "dykumas". Manijos, kad jis vienas težino tautos kelią, Pakštas neturėjo.

Po visų nesėkmių vis iš naujo išsitiesti Pakštui padėjo bičiuliai ir gerbėjai, kurie dar po kelių dešimtmečių jam reiškė savo pagarbą bei pripažinimą. Štai keli tų atsiliepimų:
Filosofas: "Daug mąstė apie savo tautos kelius, jos uždavinius. Savo raštais ir gyva retorika jis tapo didžiu mūsų tautos pranašu. Jis nebuvo fantastas, bet turėjo didelę fantaziją, ir galėjo įžvelgti istorinę perspektyvą" (J. Girnius, Draugas, 1960.X.28).
Istorikas: "Jis sakydavo kalbų, kuriose būdavo įžvalgių pastabų, tiesiog pranašiškų teigimų. O kad tik būtų atsiradę žmonių ar institucijų, kurios būtų galėjusios jo mintis realizuoti" (Z. Ivinskis).
Teisininkas: "Deja, jo pranašiškos idėjos buvo per daug naujos ir per didingos, kad jas būtų galėję suprasti valdantieji. Dabar visi supranta, kad jis savo vizijose buvo realus" (Pr. V. Raulinaitis, Lietuvių Dienos, 1961.1.17).
Gamtininkas: "Pakštas buvo bene vienintelis, kuris nujautė būsimą Lietuvos tragediją. Tik kiti jo nesuprato ir dar išjuokė" (St. Kolupaila, Draugas, 1962.IX.).
Geografas: "Visuose jo planuose buvo juntama jo fantazija. Anot jo, geriau svajonėmis atausti didingus planus negu merdėti apatijoje. Ir patirtis jam padiktavo, kad tik 'fantastai' sudaro pažangos avangardus" (VI. Viliamas).
Diplomatas: "Jo meilė Lietuvai ir jo idealizmas jam diktavo tolydžio sumanymus, kuriuos 'realistai' pavadindavo fantazijomis" (E. Turauskas, Prancūzijos Lietuvių žinios, 1960 nr. 22).
Rašytojas: "Pakštą su Herbačiausku artina jų nepaprasta tolregystė. Skirtingas tačiau jųdviejų pagrindas: anas rėmėsi realybe, šitas — mistika" (B. Babrauskas, Draugas, 1960.IX.24).
Dramaturgas: "Jo šūkiai nebuvo jaunystės impulsas; tai buvo įžvalga į ateitį" (A. Kairys).
Socialistai: "Jis buvo svajotojas ir turėjo drąsos už savo vaizduotėje sukurtą dalyką kovoti, eidamas prieš daugumą" (Naujienos, 1960 nr. 217).

O kaip tie žmonės ir institucijos, kurios, anot Ivinskio, "būtų galėjusios jo mintis realizuoti", pasielgė su juo konkrečiu atsitikimu?

3. "Blogas ir fantastiškas pranašas"?

"Pasaulio įvykiai žaibo greitumu ėmė rutuliuotis, artindami katastrofą. Pakštas visa tai suprato ir berods 1938 m. pabaigoje nuėjo pas prezidentą, kurį susirūpinęs įspėjo". Šis Valančiaus prisiminimas (Draugas, 1960.X.15) yra tikras.

Buvo kuo susirūpinti, nes 1938 m. kovo mėnesio lenkų ultimatumas dėl santykių užmezgimo ir 1939 m. kovo mėnesio Hitlerio žygis į Klaipėdą, taip pat už kelių mėnesių Maskvoje sudarytas Molotovo - Ribbentropo paktas, nu-matąs naują Lietuvos padalijimą, — visi tie siaubingi ženklai rodė, kad mūsų nepriklausomybei grėsė mirtinas pavojus. Kadangi iš valdžios pusės trūko ryžtingumo, kraštą apniko apatija. Net daugelis tautininkų piktinosi savo režimo fatalistiška laikysena, bet ir jie apčiuopiamų planų neturėjo.

Bet tokių turėjo Pakštas, iš kurių Valančius mini (Draugas, X.15) šią intervenciją pas prezidentą: "Ateina baisios audros, Įsakyk pasiruošti evakuacijai viso to, kas įmanoma laikinai užsienin perkelti. Laivai turi būti pasiruošę pilnu kroviniu išplaukti į vakarų uostus. Reikia išvežti lituanistines bibliotekas, archyvus, aukso bei svetimų valiutų atsargas, apskritai visą vertingą tautos inventorių. Taip pat siūlė parinkti būrį lituanistikos stipendininkų lydėti krovinį, sutelktiną kuriame nors Vakarų universitete, idant nenutrūktų lituanistikos darbai". Bet "Smetonos reakcija buvo labai pasyvi: 'Gal kaip nors išvengsime viso šito'. Kiek vėliau jis tūlam skundėsi: 'Ech, tas Pakštas su savo planais tik paniką kelia' ".

Pakštas visai nemanė panikos kelti, tik siūlė diskretiškai imtis priemonių, kurios, katastrofai ištikus, būtų naudingos. Tuo reikalu jis savo autobiografijoje šitaip pasisako: "Turėdamas galvoje pavojingą Lietuvos geografinę padėtį ir žinodamas didžiųjų kaimynų apetitą, niekuomet nemaniau, kad mūsų nepriklausomybė bus ilgai toleruojama. Todėl ir kalbėdavau studentijai, o protarpiais ir vyriausybės nariams, kad reikia darbų programą tvarkyti, atsižvelgiant į naujo karo artėjančią tikrenybę. Man aišku buvo, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi tie abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu. Ne tik (kaimiečiai) bus apvogti, dar didesniu į-nirtimu bus naikinami dvasiniai turtai ir bus stengiamasi užmušti kiekvieną lietuvių dvasios ir kūrybos spindulėlį".

Pas prezidentą nieko nelaimėjęs, Pakštas kreipėsi į jo svainį Juozą Tūbelį, maždaug prieš dešimtį metų paskirtą ministeriu pirmininku. Jį pasirenkant, kaip aiškina Merkelis, "daug lėmė geras jo pažinimas žemės ūkio reikalų". Nėra abejonės, kad gaspadoriškas Tūbelio protas yra nusipelnęs krašto ūkiui; bet ar jis buvo ir tinkamas premjeras? Tarsi atsakydamas į šį klausimą, Smetonos biografas tvirtino, jog jis "į kitų ministerijų reikalus tesikišo tiek, kiek lietė finansinius reikalus". Pasekmė buvo ta, kad jo bendradarbiams kabinete trūko sugestijų, kūrybinės fantazijos. Ar tad beverta belstis į ūkio technologo duris? Bet lemtingoji situacija vertė.

"Tūbelis — Pakštas vėliau pasakojo antrai savo žmonai Janinai ("Atsiminimai" III, 62) — priėmė mane maloniai". Pakštas "dėstė savo projektą, kad jau dabar laikas sudaryti evakuacinį planą. Tūbelis įtemptai sekė papasakojimą, tačiau tuo momentu ėmė rinktis posėdžiui. Jis atsiprašė: 'Tai, ką kalbėjai, įdomu. Aš Tamstai paskambinsiu, kai būsiu kiek laisvesnis'. Tačiau kitaip išėjo: netrukus jį (apsirgusį) pakeitė kun. Mironas. Ir vėl visi projektai subyrėjo".

Bet ar savo išgąstingų vizijų sukrėstas šauklys galėjo ko geresnio tikėtis šiame beveik chaotiškame perėjime nuo Tūbelio prie Mirono? Mums atsakyti gali prezidento asmeninis sekretorius (Merkelis): "Lenkų ultimatumas (1938. 111.17) Lietuvą užklupo tuo metu, kai ministe-ris pirmininkas Tūbelis buvo gavęs širdies priepuolį ir buvo išvežtas gydytis į Šveicariją. Jį laikinai pavadavo susisiekimo ministeris inž. Stanišauskas, kuris buvo silpna vyriausybės galva. Tūbelio būklė mažai teikė vilties greit pasveikti, tai buvo susirūpinta vyriausybės pertvarkymu". Nauju pirmininku 1938 kovo mėn. buvo paskirtas kun. Mironas. Naujoj vyriausybėj "Tūbelis liko žemės ūkio ministru. "Iš visų kabinetų šis buvo pats tautininkiškiausias" (496). Gruodžio 5 vyriausybė vėl buvo keičiama: "Po pusės valandos (Smetona) patvirtino naują ministeriu tarybą". "Iš visų tautinių vyriausybių ši buvo pati silpniausia. Pats Mironas neslėpė, kad pirmininko pareigos jam nepakeliama našta" (502). Tarp dviejų ultimatumų kokia valdžia!

Bet juo ši silpnesnė, juo stipriau ėmė veikti Pakštas. "Visą 1939 m. pavasarį — jis vėliau aiškino "Drauge" (1941.IV.2) — slankiojau po ministeriu kabinetus, įkalbinėdamas pradėti pasiruošimą nelaimei sutikti, ruošti naują Lietuvos prisikėlimą. Pradėjau nuo (vėl naujo) ministerio pirmininko (1939.III.-XI.) gen. J. Černiaus. Jis maloniai pakalbėjo ir pasiuntė mane pas finansų ministerį, irgi generolą (J. Sutkų). Tas pas savo direktorių (M. Lipčių). Panašiai kitose ministerijose. Teoretinio pritarimo buvo ir šen, ir ten; bet visi buvo nusistatę darbus pavesti mažesniems, kurie yra įpratę savo valia nieko nedaryti. Rezultatai žinomi".

Bet ir po tokių nusivylimų Pakštas batus plėšė, verždamasis pas atsakinguosius, ragindamas, maldaudamas. O pasekmės? Apie jas mus informuoja antra jo žmona (III.61), kuriai jis pusę metų prieš mirtį išliejo širdį: "Valstybės Banko direktorius J. Paknys priėmė Kazį savo kabinete. Šis įspėjo, kad dabar jau laikas perkelti iždą į JAV. Tada Paknys garsiai nusijuokė ir, pažiūrėjęs į laikrodį, davė suprasti, kad jis toliau nediskutuos tuo klausimu. Nedaug ką geresnio išgirdo ir prezidentūroje. Nors Smetona su įdomumu klausėsi ir net arbata vaišino, bet sekretoriaus, kun. Bielskaus buvo toks įsiterpimas ir pašaipingas pasakymas: 'Negąsdink taip smarkiai mūsų! Atrodo, daug atneši bereikalingo bailumo'. 'Užliūliuota ramybėje šventa Lietuva!' — su skausmu pagalvojo Kazys ir išėjo".

Šį atsitikimą dar išryškina kun. dr. Ig. Urbonas šiuo prisiminimu: "Vieną dieną atvyko pas Kaišiadorių vyskupą J. Kuktą kan. F. Kemėšis. Aš tada dirbau kurijoje. Pietų metu šis pasakojo: 'Šiandien buvau pas Smetoną. Radau jį labai susinervavusį, nes prieš mane buvęs tas durnius Pakštas, kuris įrodinėjo, kad Lietuvos okupacija neišvengiama, kad reikia išgabenti aukso atsargas, meno turtus, archyvą ir padaryti translokaciją svarbesnių (diplomatinių) postų užsieniuose".

Kadangi sunku buvo laukti ko iš tokio režimo, Pakštas vis įsakmiau kreipėsi į ateitininkų elitą, pirmiausia į "1936 m. generaciją", kuri leido "XX Amžių" bei "Naująją Romuvą" ir ji 1938 lapkričio mėnesį buvo siūliusi Pakštą į valstybės prezidentus. Štai keli atgarsiai:

Jonas Grinius: "Iš visų susitikimų su Pakštu man giliausią įspūdį yra palikęs vienas draugų popietis 1939 m. pavasarį jo bute. Jis kalbėjo apie artėjantį karą ir apie Lietuvos laisvės sutemas. Jis galvojo, kad reikia (be kitko) žymiausius meno kūrinius, sakysime, Čiurlionio, išvežti. Ir į tais metais New Yorke ruošiamą pasaulio parodą turėtų vykti Kauno universiteto choras, kurio dalyviai kaip stipendininkai galėtų likti Amerikoje. Jie galėtų kadrą sudaryti laisvei atkovoti. Vėliau jo liūdnas pranašystes nekartą prisimindavau".

Juozas Brazaitis: "Vieną sekmadienį Pakštas visame pasikalbėjime buvo labai tylus. Prieš pašnekesį baigiant, jis staiga prašneko apie dalykus, kurie visus pribloškė. Jis kalbėjo apie Lietuvos geografijos padėties pavojingumą ir kad mes vargiai išvengsime okupacijos. Kalbėjo apie reikalą gelbėti kultūrines vertybes ir apie sudarymą sąlygų lietuviškai akcijai užsieniuose" (Aidai, 1953. X.).

Kun. Juozas Prunskis: "Mums darė įspūdį jo įžvalgumas, kurį pilnumoje įvertinome tik tada, kai įvyko okupacija. Tada ryškiai atsiminėme jo raginimus, pvz. intelektualų ekskursiją į Vakarų pasaulį.

Antanas Bendorius: "Užsukus mudviem (1939 m. per Velykų atostogas) į Konrado kavinę (Kaune), sutikome Lenkijos atstovybės sekretorių Westfalį, kuris gerai mokėjo lietuviškai, mat, eilė metų čia buvo studijavęs lietuvių tarmes. Jis tuoj paklausė apie karo galimybę. Pakštas be svyravimo pareiškė: 'Karas prasidės neužilgo". Jis nesenai buvo grįžęs iš (jau apkarpytos) Čekoslovakijos, kur buvo išvykęs geopolitinių studijų reikalu ir ten įsitikinęs karo neišvengiamumu. Tą jo įsitikinimą dar buvo sustiprinę Vokietijoje patirti įspūdžiai".

Kokią akciją tuomet dar vedė režimo nepripažintas vizionierius, dar aiškiau sužinome iš to laiško, kurį jis vėliau (1940.IX.17) iš Los Angeles siuntė savo bičiuliui Ed. Turauskui į Berną: "Nedovanotinas mūsų pakvaišusių valdovų naivumas. 1939 m. visą pavasarį beveik kasdien landžiojau tai Finansų, tai Užsienių ministerijos-na, siūlydamas pasiruošti liūdnesnei dienai; bet nepavyko įtikinti, nes visi tingėjo ką nors daryti. Įnirtusiai agitavau. Ypač Lipčiui ausis ilgai zirziau. Bet jie ten turėjo daug laiko, o mane gal laikė blogu ir fantastišku 'pranašu' ".

Kad tokiu jį tikrai laikė, patvirtina ir Ivinskis: "Ano meto valdovai jo laikyseną telaikė 'clowniška', kai jis įspėjo gelbėti kultūrines vertybes, kurti kur nors 'antrą Lietuvą', apie kurią kalbėdavo jau nuo 1936 m. Šitaip Lietuva pasiliko okupacijai tobulai nepasiruošusi".


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai