Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ BENDRINĖS KALBOS RAIDA IR DABARTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. PRANAS SKARDŽIUS   
Gyvoji kasdieninė lietuvių kalba yra įvairi, suskydusi daugybe tarmių bei šnektų ir daugiausia vartojama vietiniams tarpusavio susižinojimo reikalams. Bet ištisame krašte, kur susiduria įvairiatarmiai žmonės ir jiems tenka turėti bendrų reikalų, jau nebegalima išsiversti viena kuria vietine tarme ar šnekta, — prisi-reikia ieškoti kalbinių priemonių, kurios daugiau tiktų bendriesiems didesnio ploto, įvairių tarmių žmonių susisiekimui ar susižinojimui. Tuo būdu atsiranda bendroji arba bendrinė kalba.

Dabartinė bendrinė lietuvių kalba pradėjo formuotis tik XIX a. pabaigoj, ir dabartinė jos forma daugiausia išsivystė pirmame ir iš dalies antrame šio amžiaus ketvirtyje. Pats šios kalbos pavadinimas mano buvo pradėtas vartoti 1927 m. Bet ši kalba, kad ir vėlai pradėjus formuotis, vis dėlto yra ilgesnio proceso išdava, iš dalies siekianti net XVI a.

Kaip iš senųjų raštų kalbos matyti, XVI-XVII a. jau buvo pradėjusios formuotis bent kelios žymesnės sritinės bendrinės kalbos. Visų pirma iškilo Maž. Lietuvos bendrinė kalba, kurios pradžia yra gana savotiška. Jos pradininkas buvo ne koks nors aukštaitis, bet gudnas žemaitis, Martynas Mažvydas, buvęs Ragainės klebonas. Jo pirmojo darbo, katekizmo vertimo, kalba yra tipiškai žemaitiška, iš dalies net prože-maitiška, tik su mažomis aukštaitiškomis priemaišomis; čia jis tarp kito rašo: tretes, szadei, gieid, gieidem, bet treczia, iauczia, negaleczia, gieidenczius ir t. t. Tačiau savo vėlyvesniuose raštuose šalia žemaitybių jis vis daugiau ėmė vartoti aukštaitiškų garsų ir lyčių, pvz. gieidz, meldzem, Dievas, diena, kaltiemus ir kt. Tai reikia aiškinti tuo, kad jis, iš Didž. Lietuvos atvykęs žemaitis, iš pradžios gerai nesiorientavo dėl kalbinės padėties Maž. Lietuvoj, ir todėl pradėjo rašyti savo gimtąja žemaičių tarme. Bet vėliau paaiškėjus, kad dauguma Maž. Lietuvos gyventojų yra ne žemaičiai, o aukštaičiai, jis pasuko tos daugumos pusėn; prie to posūkio galėjo prisidėti ir jo kitatarmiai bendradarbiai, kurių darbais jis naudojosi, pvz. Stanislovas Rapailionis, ar Rapolionis, kilęs iš Eišiškių smul-
-------
Pedagoginio Lituanistikos Instituto 1968.XII.29 ruoštoji, bet dėl audros sukliudytos kelionės neįvykusi paskaita.

kių bajorų, Aleksandras Rodūnionis, iš Rodūnios, Abraomas Kulvietis, iš Kulvos prie Kauno, taip pat jo pusbrolis Baltramiejus Vilentas, irgi kilęs iš Didž. Lietuvos bajorų, redagavęs jo giesmyną ir pats rašęs vien aukštaitiškai. Ypač įdomu, kad Simanas Vaišnoras, varniškis žemaitis, 1600 m. išleidęs "Žemčiūgos Teologiškos" vertimą, rašė jau, palyginti, visai gryna Maž. Lietuvos aukštaičių tarme, tik kur-ne-kur vieną kitą žemaitybę pavartodamas. Panašiai kaip M. Mažvydo katekizmas bylojo "Lietuvi-nykump ir žemaičiump", taip ir jo Žemčiūgą buvo skiriama "Lietuvai (t. y. Aukštaičiams) ir Žemaičiams". Dar daugiau bendrinę rašomąją kalbą pasuko į aukštaičių tarmę ir aiškiau at^ ribojo nuo žemaičių tarmės tilžėnas Jonas Rėza, 1625 m. išleidęs gerokai pataisytą J. Bretkūno verstą Dovydo psalmyną, o Danielius Kleinas savo 1653 m. lietuvių kalbos gramatikoje (Grammatica Litvanica) tą kalbą galutinai stabilizavo, jos pagrindu pasirinkdamas "bendriausią ir visų geriausią" Ragainės Įsruties tarmę ir nustatydamas jos vartosenos taisykles. Šiai kalbai įsigalėti ypač daug padėjo to paties D. Kleino 1666 m. išleistosios "Maldų knygelės" ir 1735 m. pirmą kartą visas išspausdintas J. Quandto Biblijos vertimas. Abu šie darbai vėliau buvo daugeliu leidimų leidžiami bei taisomi ir net lig paskutinių laikų kaimiečių vartojami. Taip pat ir P. Ruigio (Ruhigo) 1747 m. išleistoji gramatika remiasi ta pačia Įsruties Ragainės tarme. Tuo pat keliu toliau ėjo K. Donelaitis, J. Šulcas (Schulz), G. Milkus (Miel-cke), G. Nesselmannas, G. Ostermeyeris ir kt. Pagaliau Maž. Lietuvos aukštaičių tarmė pagrindu buvo parinkta ir pirmajai mokslinei A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatikai, 1856 m. Prahoje išspausdintai, ir Fr. Kuršaičio 1870-83 m. Hallėje išleistiems žodynams ir ten pat 1876 m. išspausdintai jo lietuvių kalbos gramatikai.

Visai kitaip bendrinė rašomoji kalba vystėsi Didž. Lietuvoj: čia visas kraštas buvo daugiau administratyviai suskaldytas; čia XVI-XVII a., kaip ir dabar, reiškėsi daugiau tarmių, negu Maž. Lietuvoj; čia iš pradžių yra buvę dideli ir religiniai skirtumai; pagaliau ilgai, net ligi XIX a. pradžios, čia nebuvo kas parūpina geresnių kodifikacinių rašomosios kalbos veikalų — gramatikų ir žodynų, kurie būtų galėję visam kraštui tikti. Todėl, suprantama, čia iš pat pradžios buvo pradėta eiti įvairiais keliais.

Visų pirma Mikalojus Daukša, kilęs iš Babėnų km. (pusketvirto km. nuo Kėdainių), tiek 1595 m. J. Ledesmos katekizmą, tiek 1599 m. J. Wujeko postilę vertė, daugiausia prisilaikydamas savo gimtosios, vidurio aukštaičių, tarmės. Taigi šiuo atveju M. Daukša yra elgęsis beveik panašiai, kaip ir M. Mažvydas: kad ir didžiausią Žemaičių vyskupijos dalį sudarė žemaičiai, ir jis gana ilgai, nuo 1572 m. ligi mirties, gyveno Varniuose, kurį laiką buvo tos vyskupijos oficiólas ir net administratorius, vis dėlto katekizmą ir postilę vertė ne žemaitiškai, bet, kaip jau minėta, savo gimtąja vid. aukštaičių, tiksliau — Kėdainių Dotnuvos apylinkių, tarme.

Bet šiokia M. Daukšos kalba netiko ryt. aukš taičiams: 1605 m. anoniminio katekizmo vertėjo žodžiais tariant, rytiečiai neišmaną "žemaitiškai" versto katekizmo, ir todėl jis, tas anonimas, šį katekizmą iš naujo išvertęs, "idant Lietuva (t. y. Aukštaičiai) tuo geriaus ir la-biaus savo prigimtą lietuvišką liežuvį ir pažintų ir permanytų"; todėl jis pvz. rašė: dungus, untaras, runda, pinktas, szwiskis, essus, per milis-tu, kadu, tami, unt žemes, ažu mani Dievu melsk ir pan.

Anoniminio J. Ledesmos katekizmo vertėjo pradėtuoju keliu toliau ėjo ryt. aukštaitis Konstantinas Sirvydas. Jis parašė dviejų dalių "Punktus sakymų" (Punkty kazañ) ir "Dictiona-rium trium linguarum" (lenkų, lotynų ir lietuvių kalbų žodyną), kurio iš viso yra pasirodžiusios bent penkios laidos (pirmoji 1629, o paskutinioji 1713 m.); jis pvz. rašė: dungus, žink-las, kincia, tokiami stony, kitami svoieti priesz Diewu nusidėt, buwo prapuoty, gielaži, ažudirbo ir 1.1. Taip pat ir "Ewangelie polskie i litew-skie", kurių seniausias žinomas leidimas yra 1637 metų ir kurios buvo bent 40 kartų perspausdinamos, iš pradžios buvo rytietiškai rašomos (pvz. essuntis, atsigrižis, paskui mani, sapnį, sulasė, ažlaysiu, ažuvertos duris, ažuraugie ir kt.), bet tolimesniuose leidimuose pamažu buvo pradėta krypti į vidurio ir vėliau net į vak. aukštaičių tarmę.

Šiuo atveju ypač įdomi yra pirmoji 1737 m. Vilniuje išspausdinta lietuvių kalbos gramatika "Universitas lingvarum Litvaniae". Čia visų pirma užuot untis, untras, kundu, puntis, sum-tis . . . rašoma antis, antras, kandu, pantis, samtis, skambinu, esąs, esancziam, kięcziu (t.y. kenčiu) ir 1.1.; bet priebalsis I prieš e ar ė sukietinamas, ir po jo einantis balsis kartais paverčiamas į a, pvz. didele, laydziu, aplankiu ir kt.
Kita savotiška šios gramatikos kalbos ypatybė yra ta, kad kirtis iš trumpos galūnės atitraukiamas _ į šaknį su ilgu balsiu arba dvibalsiu, pvz. ponus, diena, sunkus, buwu, sergu (suba-tėnų, kupiškėnų ir kt. ponus, diena, sunkus, būvu, trunku, sergu, vak. aukšt. ponus, diend, sunkūs, būvu, trunku, sergu).

Vėlyvesniais laikais, tame pačiame XVIII amžiuje ir XIX a. pradžioj bei vidury, Didž. Lietuvos raštų kalba dar daugiau įvairavo, kaip XVI ir XVII a. Tuomet ypač aktyviai reiškėsi žemaičiai, pvz. Dionizas Poška (1757-1830), Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849), Simanas Daukantas (1793 - 1864), Motiejus Valančius (1801 - 1875), Laurynas Ivinskis (1808-1881) ir kt. Nors jie rašė arba stengėsi rašyti žemaitiškai, bet norėdami, kad jų raštai pasiektų ir kitų tarmių skaitytojus, vienas kitas jų ėmė daugiau ar mažiau vengti tik savo tarmei būdingų ypatybių, daugiau vartoti plačiau žinomų vakarietiškų formų ar žodžių. Pvz. Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulpas Giedraitis (1754-1838), 1806 m. leisdamas "Lietuviškas Evangelijas", iš naujo ištaisė ankstyvesnę vertimo kalbą ir pridėjo įvairių arba nevienodai visoj Lietuvoj suprantamų žodžių aiškinimų, o jo 1816 m. "Naujo Įstatymo" kalba yra jau daugiausia vakarietiška, tik vienur kitur joje pasitaiko žemaitybių.

Gana savotiškas ir įdomus yra vyskupo Antano Baranausko bendrinės rašomosios kalbos supratimas ir dorojimas. Būdamas ryt. aukštaitis, anykštėnas, jis ir savo "Anykščių šilelį" parašė anykštėniškai: Kolnai k'almūoti, pakolnaes nupliky, kas jūsū grožei sanobinei tiki. Bet Kauno kunigų seminarijoj dėstydamas šventosios iškalbos mokslą ir lietuvių kalbą klierikams, kilusiems iš įvairių buv. Kauno gubernijos vietų, jis negalėjo išsiversti viena kuria tarme, — reikėjo susidaryti bendrą, visiems klausytojams įmanomesnę kalbą. Ir jis tokią kalbą susidarė kilminiu būdu, anykštėnų tarmę pasirinkdamas pagrindu, o visas kitas tarmes suvesdamas į "žodžūgį". "Šitoj mano kalba, — rašo jis, — yra tai tarmė R-4 (t. y. ketvirtųjų aukštaičių, arba anykštėnų tarmė), sulyginimais su kitomis tarmėmis pataisyta ir dapildyta, ir ne pagal yš-tarmės, bet pagal žodžūgio rašyta" (Archivum Philologicum, I, 86). Pvz. iš gretiminių lyčių vaikas, vaiks ir vdks jis savo rašomajai kalbai pasirenka vaikas, nes ši lytis esanti seniausia, ir iš jos visos kitos tarminės lytys išriedėjusios. Tačiau šituo lyginimo keliu jis neina perto h | senovę: jeigu kuris garsas arba lytis nebesutinkami dabartinėj gyvojoj kalboj, tai jų nebepa-sirenka ir savo rašomajai kalbai; pvz. iš dviejų lyčių, raukomus ir rankoms, jis pasirenka rankoms, nes ši pastaroji esanti kilusi iš pirmosios, kuri dabar jau nebevartojama. Toliau dėl atskirų žodžių ar posakių atrankos jis šiaip rašė: Sudarymai žodžių yra vieni visai Lietuvai žinomi, kiti nekurioms tarmėms bemažu kone svetimi; vieni regimai savieji, lietuviški, kiti regimai svetimi, gudiški, vokiški; kiti vėl ant abeją ar savi ar svetimi. Regimai svetimųjų saugaus dėties savon kalbon kaip žodžių, taip ir sudarymų: jieškau, kaip ta mislis saviškai, lietuviškai išpasakyti. Neaptikdamas eiškesnio sudarymo ar žodžio kokio, neniekinu ir abejotinai savojo. Iš terpu visokių tarmių labiaus mėgiu žodžius ir sudarymus R-4, bet prireikus ir kitų tarmių savuosius žodžius ir sudarymus, terp R-4 nesakomus, dedu savon kalbon. Tiktai sergiuosi, kad niekokio sudarymo, žmonių po visą Lietuvą suvisu nežinomo arba nebežinomo, kalbon ne-indėti" (ib. 87). Šituo būdu A. Baranauskas savam reikalui buvo susidaręs savotišką bendrinę rašomąją kalbą, praktiškai gana artimą vak. aukštaičių tarmei, — apie bendrinę šnekamąją kalbą jis dar negalvojo, — bet toji jo kalba tiesiogiai neturėjo beveik jokios įtakos būsimajai rašomajai kalbai, nes, viena, jo parašytasis kalbomokslis liko neišspausdintas, ir, antra, jis pats laikėsi visai nuošaliai nuo anuometinio lie^ tuvių tautinio sąjūdžio. Taip pat ir Kazimieras Jaunius, didžiai gabus A. Baranausko mokinys, savo mokytoją gerokai pralenkęs savo kalbiniu žiningumu, nedaugiausia yra turėjęs tiesioginės įtakos dabartinės lietuvių bendrinės kalbos raidai, nes jis, kad ir būdamas nepaprastas kalbininkas savamokslis, daugiausia temėgo probleminį, mokslišką kalbos tyrinėjimo darbą, o praktiniais kalbos dalykais beveik visai nesirūpino; pvz. net savo gramatikoj, kurios uždavinys buvo padėti klierikams išmokti lietuviškai skaityti, rašyti, jis ne tiek kasdieninės praktikos žiūrėjo, kiek stengėsi pagrindinius gramatikos dalykus spręsti ir juos kalbotyriškai aiškinti; dėl to jis buvo susidaręs savo gana painią rašybą, kurios niekas kitas negalėjo vartoti, daugelis jo sudarytų terminų buvo labai gramozdiški, ir 1.1.

Dabartinės lietuvių bendrinės kalbos pradžią tenka sieti su "Aušra", 1883-1886 m. Ragainėj bei Tilžėj spausdintu ir Didž. Lietuvai skirtu tautiniu laikraščiu. Šio laikraščio kalba nuo pat pradžios buvo paremta vak. aukštaičių tarme, ir štai kodėl. Visų pirma šis laikraštis buvo leidžiamas Maž. Lietuvoj, kur vak. aukštaičių tarme pagrįsta bendrinė rašomoji kalba jau anksčiau buvo įsigalėjusi; antra, šio laikraščio redaktoriai ir leidėjai bei žymesnieji bendradarbiai yra buvę vakariečiai arba vidurio aukštaičiai, pvz. Jonas Basanavičius (iš Ožkabalių, Bartninkų vis., Vilkaviškio aps.), Andrius Vištelis, arba Višteliauskas (iš Kluoniškio km., Zapyškio vis., Kauno aps.), Martynas Jankus (iš Bitėnų km., Pagėgių aps.), Jonas Šliūpas (iš Rakandžių km., Gruzdžių vis., Šiaulių aps.) ir kt. Jurgis Miksas (iš Virkyčių km., Šilutės aps.), su kuriuo J. Basanavičius ir A. Vištelis susitarę pradėjo leisti "Aušrą", buvo Maž. Lietuvos žemaitis, bet jam pasirinktoji "Aušros" tarmė nesudarė didelio galvosūkio, nes jis jau anksčiau buvo apsipratęs su aukštaitiška to krašto bendrine rašomąja kalba. Pagaliau "Aušros" kalbai susiformuoti ir nusistoti, be abejonės, nemaža padėjo A. Schleicheris, kurio rašyba iš pradžios aušrininkų buvo priimta, ir vak. aukštaitis Fr. Kuršaitis (iš Noragėlių km., Gastų vis., Pilkalnio aps.), kurio gramatika buvo patariama "Aušros" bendradarbiams naudotis.

Bet aušrininkai, kad ir priėmę vak. aukštaičių tarmę savo raštų kalbos pagrindu, žengė tik pirmuosius žingsnius, — jie dar negalėjo ir nesugebėjo kaip reikiant doroti visos rašomosios kalbos. Patys nebūdami geriau kalbiškai išlavinti ir savo tarpe neturėdami nė vieno mokyto kalbininko, — J. Basanavičius ir J. Šliūpas buvo gydytojai, o J. Vištelis, M. Jankus ir J. Miksas savamoksliai, — jie į kalbos dalykus žiūrėjo, kaip kas iš jų nusimanė, daugiausia deduktyvinėmis romantikų akimis: jie iš anksto buvo aprioriškai nusprendę, kad lietuvių kalba yra seniausia, geriausia ir garbingiausia, ir todėl jos iš pat žmonių daugiau nebesistengė mokytis, savo kalbinių išvadų nebegrindė tų žmonių kalbos dėsniais bei taisyklėmis, — jie kalbos duomenis traktavo, kaip jie suprato arba kaip jiems geriau atrodė, t. y. savamoksliškai, remdamiesi nekultivuotu savo kalbos jausmu ir dažnai net visai palaida vaizduote. Jie pirmoj vietoj žiūrėjo, kad lietuvių raštų kalba būtų laisva nuo svetimybių, todėl kiek galėdami vengė skolinių, stengėsi daugiau vartoti lietuviškuosius žodžius arba, jų pritrūkę, susidarinėdavo visokių visokiausių naujadarų, dažnai net visai nevykusių. Kokia nors pastovesne rašybos sistema jie nesirūpino, jų kalbos sintaksė buvo gerokai palaida, o žodžių darybą dažnai remdavo ne žmonių kalbos duomenimis, bet savo palaidais samprotavimais.

Tokia aušrininkų pažiūra į kalbą savo laiku gerai tiko lietuvių tautinei sąmonei kelti, — tai kaip tik ir buvo jų didžiausias tikslas, — bet ilgainiui nebegalėjo patenkinti naujų kalbinių gyvenimo reikalavimų, — reikėjo vis naujai iškylančius kalbos klausimus spręsti daug konkrečiau, aiškiau ir tiksliau. Bet aušrininkai to nebesugebėjo padaryti: jiems trūko ir pasiruošimo, ir reikiamų specialesnių žinių. Ir štai kaip tik savo laiku pasirodė Jonas Jablonskis, slapyvardžiu  taip  pat vadinęsis  Rygiškių

V. VIZGIRDA             Vasara kapinėse

Jonas (1860-1930), vakarietis aukštaitis, zanavykas (iš Kubilių km., Naumiesčio aps.), pirmas mokytas kalbininkas, specialiai studijavęs klasikinę filologiją ir grynąją kalbotyrą I lingvistiką) ir kaip reikiant susipažinęs su kitų kaimyninių tautų rašomųjų kalbų sandara ir jų kultūros darbu. Jis pirmas aiškiai pastebėjo "Aušros" ir aušrininkų kalbos trūkumus ir pats pasuko visai kitu, nauju, keliu. Jis ėmėsi darbo pagal tam tikrą planą, pirmą kartą išdėstytą 1901 m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išleistoj "Lietuviškos kalbos gramatikoj", kur tarp kitko rašoma: "Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, nes rašomoji, arba raštų, kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti. Kur tautos raštenybė yra labai plati, kur yra nemaža rašytojų, supratusių žmonių kalbos dvasią ir kaip reikiant suvartojusių tą supratimą savo raštuose, tę galima gramatikos tikslui ir tais raštais naudotis. Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai yra paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tartum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama. Kitaip reikia elgtis tuo tarpu sustatytojui lietuvių kalbos vadovėlio. Jisai turi visą savo mokslą remti ant žmonių kalbos įstatymų, nes mūsų rašytojai patys yra dažnai parėmę savo raštų kalbą ne ant žmonių kalbos, bet ant svetimų kalbų įstatymų. Todėl gramatikos tikslui tuo tarpu tokie raštai arba tokios raštų dalys tegalima vartoti, kur rašytojo yra išreikštas kokis norint žmonių kalbos įstatymas, kur rašytojas, išreikšdamas savo mintis ir nuomones, į-vykino savo raštuose žmonių kalbos dvasią". Panašiai kaip iš rašytojų, taip iš žmonių kalbos ne viskas imtina į gramatiką, į raštų kalbą, nes ten "daug kas paremta ant svetimųjų kalbų, iš svetimųjų kalbų įsibrovė mūsų kalbon ne tiktai daugybė svetimų žodžių, bet ir nemaža reiškinių, kurie teršte teršia mūsų kalbą. Teip, prie žodžių ir reiškinių tikrai lietuviškų, vartojamų tarp žmonių nuo senų senovės, yra mūsų šnekamojoje kalboje daug ir šiukšlių. Tos šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti".

Ypač įdomiai jis pasisako dėl rašomosios kalbos tarmės: "Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgija kokia norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebevartojami. Jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vistiek kame jį rasdamas; jei raštų tarmėje nėra kokių tikrai lietuviškų reiškinių, vartojamų kitose tarmėse, rašytojas privalo naudotis kitomis tarmėmis; jei rašytojui yra žinoma, kad jo vartojamas žodis beveik visur kitaip suprantamas, jis turi kiek galėdamas taikintis prie skaitytojų ir visada rūpintis, kad jį suprastų daugumas. Teip pasielgiant su kitomis tarmėmis ir rašant 'viena' tarme, galima bus tikėtis, juog raštų tarmė bus suprantama skaitytojams ir ji įgis visas "rašomosios kalbos" tiesas. Taigi šitos gramatikos kalba bus 'paprastoji suvalkiečių tarmė', tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama".

Iš šitos ilgokos citatos galime aiškiai matyti, kuriuo keliu J. Jablonskis yra pasiryžęs eiti, tvarkydamas ir tobulindamas lietuvių bendrinę rašomąją kalbą. Pasirinkęs šios kalbos pagrindu suvalkiečių, iš tikrųjų — Didž. Lietuvos vak. aukštaičių, tarmę, beveik tokią pat, kaip ir Maž. Lietuvos lietuvių aukštaičių, jis nepaneigia ir kitų tarmių, kurios, jo nuomone, turi papildyti rašomosios kalbos tarmę. Jo rašomosios kalbos vartosenos kriterijas yra žmonių kalba; bet iš jos teimtina tik kas geriausia, tikrai lietuviška, ir visa tai remtina žmonių kalbos dėsniais, arba, kaip jis vadina, įstatymais. Ypač vengtina nereikalingų svetimų ne tik atskirų žodžių, bet ir posakių. Ir, šitaip pradėjęs elgtis, jis ėmė lietuvių raštų kalbą gryninti, daryti taisyklingesnę: grubias, nereikalingas svetimybes, be kurių galima lengvai apsieiti, keitė savais žmonių kalbos žodžiais arba, jų pritrūkęs, naujadarais, tiksliau vartojo darybines lietuvių kalbos priemones, atitaisinėjo suraizgytus sakinius arba lietuvino svetimas konstrukcijas, tvarkė rašybos dalykus ir 1.1. Pvz. seniau plačiai vartoti skoliniai bakūžė, balana, bujoti, gromata, jomarkas, kuknia, kvartūkas, liekarsta, prietelius, svobda sūdąs, sūdžia, Žalnierius (ar saldotas) jo buvo keičiami į lūšnelė, trobelė, skala, tarpti, klestėti, laiškas, prekymetis, virtuvė, prikyštė, prijuostė, vaistas, bičiulis, vestuvės, teismas, teisėjas, kareivis ir kt. Taip pat "Aušros" laikais ir vėliau vartotieji nevykę naujadarai ar verstiniai skoliniai ir hibridai (pvz. ateitinė, atvrlaiškis, daugiskaitlis, gydytuvė arba ligonbutis, įdomautis, įspaudas, išdirbinys, įtekmė, langinyčia, moks lainė ar mokslinyčia, neprigulmybė, paišelis, pa-mokslinyčia, pirmyneiga, sandarbininkas, skaitlinė, šnypštukas, vaidintuvė, viršžmogis, žingeidus . . .) jo rūpesčiu dabar beveik jau visuotinai pakeisti į ateitis, atvirukas, daugiskaita, ligoninė, domėtis, įspūdis, įtaka, langinė, mokykla, nepriklausomybė pieštukas, sakykla, pažanga, bendradarbis, skaitmuo, nosinė, vaizduotė, antžmogis, smalsus ir kt. Arba štai tokie senesnės raštų kalbos posakiai kaip atsiuntė gromatą ant šio adreso, buvau ant stoties, jų nekvietė ant lietuvių vakaro, susirinko keli lietuviai, kad į-steigti draugijos skyrių, sugadintas vanduo veikia į žmonių sveikatą jo buvo taisoma į atsiuntė laišką šiuo adresu, buvau stotyje, jų nekvietė į lietuvių vakarą, susirinko keli lietuviai draugijos skyriaus įsteigti (ar kad draugijos skyrių įsteigtų), sugadintas vanduo veikia žmonių sveikatą ir t.t.

Šitokiu savo ilgamečiu, beveik pusšimtmečio, darbu J. Jablonskis įstatė lietuvių bendrinę rašomąją kalbą į tvirtas ir solidžias vėžes; į bendrinę šnekamąją kalbą jis dar nedaugiausia tekreipė dėmesio. Bet visa tai buvo tik pradžia, ne paskutinis jo tartas žodis. Tiek nepriklausomybės laikais, tiek po karo gyvenimo reikalavimai įvairėjo, kaskart rados vis naujų ir įvairesnių bendrinės kalbos vartosenos dalykų, kurių visų jau nebegalima buvo spręsti tuo pat būdu, kaip tai buvo daroma prieš 40 ar 50 metų. Tuomet dar buvo galima daugiau pasitenkinti bendrinės kalbos vartosenos taisyklingumu, aiškumu, sklandumu, lietuviškumu, o dabar vis daugiau iškyla ir tos kalbos funkcionalumo, tikslingumo problema: kam, kuriam tikslui vartojamieji arba teikiamieji dalykai geriau tinka, kokį jie uždavinį tinkamiau atlieka? Pvz. vieni dalykai geriau tinka bendrajai kasdieninei komunikacijai, kiti tiksliajai mokslo kalbai, treti literatūros, poezijos kalbai, o kiti vėl kokiai specialiajai (pvz. profesinei, liaudies būties vaizduojamąja!, žargoninei . . .) kalbai ir 1.1. Todėl pagal šią paskirtį vis daugiau tenka normuojamuosius bendrinės kalbos dalykus svarstyti konkrečiau, specialiau ir, žinoma, apdairiau. Čia seniau dažnai vartoto analogijos principo dabar nebeužtenka, — vartotinumo klausimus sprendžiant, vis daugiau prisireikia naudotis darybinėmis, semantinėmis ar funkcinėmis kategorijomis. Pvz. nors paprastai ir nesakoma rašytojauti, skaitytojauti bet mokytojauti, kad ir ilgokai to paties J. Jab-


V. VIZGIRDA   Osterville peizažas

lonskio smerktas, vis dėlto pasiliko gyvas: panašiai kaip šalia artojas vartojama artojauti "ariant uždarbiauti", bernas — bernauti "būti bernu, bernu tarnauti", girtuoklis — girtuokliauti "būti girtuokliu, girtauti", kūlikas (ir kūlikas) — kulikauti (ir kūlikauti) "eiti per žmones kuliant, verstis kūlimo darbu", taip ir šalia mokytojas ilgainiui įsigalėjo mokytojauti "būti mokytoju, dirbti mokytojo darbą, mokyti"; jo likimą čia nulėmė ne darybinė, bet reikšminė, funkcinė kategorija.

Lietuvių bendrinė kalba (Lithuanian Standard, litauische Gemeinsprache) yra kultūrinė kalba, bet didžiąja dalimi ji pasilieka natūrali, gyva kalba: kad ir tam tikra jos dalis yra atskirų asmenų (kalbininkų, rašytojų) kuriama, turtinama ar normuojama, jos vartosenoj daug kas yra pačios plačiosios visuomenės apsprendžiama, absorbuojama, kad ir kartais lyg nevisai reguliariai. Pvz. šalia geras, piktas paprastai sudaromi prieveiksmiai gerai, piktai, o šalia dailus, gražus — dailiai, gražiai; bet jau senovinėj raštų ir dabartinėj gyvojoj žmonių, taip pat ir šių dienų bendrinėj kalboj šalia senas gana plačiai vartojamas prieveiksmis seniai "prieš daug laiko, ne dabar, long time ago, long since", pagal naujai (tariama naujei) analogiškai perdirbtas iš senesnio senai, vietomis dar ir dabar tarmėse pažįstamo. Abu šie dariniai, senasis senai ir naujadaras seniai, yra kalbiškai pateisinami ir todėl taisyklingi; bet pastarasis yra daugiau pažįstamas ir plačiau vartojamas, todėl pirmoj vietoj ir normine lytimi laikomas; senai vienų kitų dar vartojamas tam tikra, specialesne, reikšme, pvz. jis senai (t. y. senas) atrodo. Taigi čia bendrinės kalbos vartosena yra tarusi savo sprendžiamą balsą.

Visai kas kita yra, kada bendrinės kalbos vartosena pasireiškia savaimingai, natūraliai arba kada ji yra paliesta kokios didesnės pašalinės įtakos. Štai dabar Lietuvoj rusų kalba vis daugiau įsigali: toji kalba čia plačiai dėstoma mokyklose; daugelis mokyklinių vadovėlių verčiama iš rusų kalbos; taip pat apsčiai tąja kalba spausdinama straipsnių, knygų, laikraščių; tam tikras nuošimtis yra rusų atvykėlių, ir 1.1. Bet, svarbiausia, drauge su sovietine komunistine ideologija bei jos praktika į lietuvių kalbą skverbiasi ir sovietinės, komunistinės sąvokos, anksčiau susiformavusios rusų kalboj. Pvz. seniau, prieš karą, buvo sakoma priešmokyklinis amžius (plg. prieškariniai laikai, priešpietinė pamoka ir kt.), o dabar jau atsirado ikimokyklinis amžius (rusų doškol'nyj vozrast); visai kaip rusų peredovoj dabar vartojamas ir lietuvių priešakinis: priešakinis mokslas ("advanced science" (rusų peredovaja nauka), priešakinės idėjos "leading ideas" ir net priešakinė moteris "foremost women"; anksčiau visuotinai vartotoji gailestingoji sesuo "nurse, Krankenschwester, (anksčiau) miloserdnaja sestra" dabar paversta į medicinos sesuo arba medsesuo (rusų me-dicinskaja sestra, medsestra); kūrybos t'ietoj dažnai vartojama statyba, pvz. kultūrinė statyba (rusų kul'turnoe stroitel'stvo) ir t.t. Kaip toli eis ši niveliacija, dabar sunku pasakyti.

Pagaliau dabartinėj Lietuvoj bendrinės kalbos sąvokos vietoje vartojama literatūrinė kalba, panašiai kaip ir rusų literatumyj jazyk. Bet kokia tai yra ta kalba? Rusų literatumyj jazyk paprastai vadinama tokia apdorota bendroji tautos kalbos forma (obrabotannaja forma obščena-rodnogo jazyka), kurioje yra įsigalėjusios rašytinės normos; ji apima tai, kas vokiečių vadinama Schriftsprache ir Gemeinsprache, t. y. rašomoji ir šnekamoji kalba. Bet docentas J. Palionis savo disertacijoj šią kalbą šiaip apibrėžia: "Literatūrinė kalba — tai rašto kalba, literatūros, plačiąja šių žodžių prasme, kalba; tai daugiau ar mažiau apdorota, sunorminta kurios nors epochos liaudies šnekamoji kalba, tarnaujanti bendriems tam tikros tautybės ar nacijos tarpusavo susižinojimo ir ypačiai kultūros bei civilizacijos reikalams" (žr. jo "Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a.", Vilnius, 1967, p. 5). Bet čia gali būti skiriami du dalykai: raštų, arba rašomoji, kalba yra toji, kuri vartojama raštuose arba kurią j a rašomi raštai; literatūrinė kalba, tiesiogine prasme, yra literatūros, literatūriniuose (poeziniuose, proziniuose) raštuose vartojamoji kalba. Taigi čia literatūrinės kalbos sąvoka yra gerokai išplėsta. Antra vertus, literatūrinė (arba bendrinė) kalba gali būti sukultūrinta (apdorota, sunorminta) tiek šnekamoji, tiek rašomoji kalba. Kaip rodo lietuvių kalbos istorija, bendrinė rašomoji kalba buvo anksčiau pradėta kultivuoti ir iš pradžios daugiausia buvo grindžiama žmonių (liaudies) šnekamąja kalba; bet ilgainiui šalia bendrinės rašomosios kalbos prireikė kultivuoti ir bendrinę šnekamąją kalbą: po pirmojo pasaulinio karo pamažu buvo pradėta normuoti bendrinę tartį ir bendrinį kirčiavimą. Taigi dabar nebeužtenka bendrinę kalbą remti vien tik liaudies šnekamąja kalba, — ji šalia to dar turi būti grindžiama ir jos pačios vartosena, t. y. ne tik liaudiniai, bet ir inteligentiniai, intelektualiniai argumentai vartotini, sprendžiant bendrinės kalbos dalykus. Taigi iš tikrųjų lietuvių bendrinė (arba literatūrinė) kalba yra bendra visos lietuvių tautos komunikacinė, raštu ir žodžiu vartojamoji priemonė, ta bendroji norma, kuri įgalina visus tautiečius lengviau ir tikslingiau tarpusavy susižinoti, susisiekti.

Kaip ir kiek ilgai bendrinė lietuvių kalba galės tarpti svetur, tuo tarpu sunku tikrai pasakyti, bet jau dabar galime matyti, kad jos padėtis ne gerėja, bet pamažu menkėja: šiemet sustojo "Gimtoji Kalba"; vis mažiau bepasireiš-kia susirūpinimo aktualiaiaisis šios kalbos dalykais; lituanistų prieauglio beveik nematyti; svetimųjų kalbų įtaka vis daugiau reiškiasi; šeštadieninės lituanistinės mokyklos vargingai vegetuoja; mokyklinių vadovėlių nedaugiausia tepasirodo; tam tikras skaičius lietuviškai kalbančiųjų pamažu vis nubyra; spaudos kalba daug kur negali pasigirti savo pažangumu ir t.t. Trumpai tariant, užsienio lietuvių kalba, bendrinė arba darkytinė, daugiau ar mažiau bus vartojama, šiaip taip vegetuos, kol kalbinė lietuvių bendruomenė bus gyva, kalbės lietuviškai.

Kai kurie šiame straipsnyje trumpai aprašomi dalykai plačiau nagrinėjami dar šiuose straipsniuose:
Hermann, Ed. Litauische Gemeinsprache als Problem der allgemeinen Sprachwissenschaft (Nachrichten von der Gesellschaft zu Güttingen. Phil. - Hist. Klasse, 1929, Heft 1, p. 64-125).
Jonikas, P. Mūsų bendrinės rašomosios kalbos kultūros problema (židinys, 1937, XII, 529-544).
Jonikas, P. Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos idėja priešaušrio metu (Archivum Philologicum, 1937, VI, 36-73).
Jonikas, P. Kodėl rašome aukštaitiškai? (Aidai, 1949, XXV, 159-165).
Palionis, J. J. Jablonskio kalbiniai taisymai (J. Jablonskis. Rinktiniai raštai, 1959, II, 5-54).
Salys, A. The russianization of the Lithuanian vo-cabulary under the Soviets (Lituanus, 1967, vol. 14, II, 47-62).
Skardžiuj Pr. Bendrinė kalba ir jos vartojimas (Ūvietimo Darbas, 1927, IV, 339-350; VI, 541-551; IX, 891-908).
Skardžius Pr. Dėl "Universitas lingvarum Litvaniae" autoriaus (Arch. Phil., 1930, I, 115-119).
Skardžius, Pr. Daukša pirmasis bendrinės kalbos kūrėjas Didžiojoj Lietuvoj (Arch. Phil., 1933, IV, 7-19).
Skardžius, Pr. J. Jablonskis ir dabartinė lietuvių bendrinė kalba (Arch. Phil., 1937, VI, 12-35).
Skardžius, Pr. Martynas Mažvydas ir jo vaidmuo lietuvių bendrinės kalbos istorijoje (Aidai, 1947, V, 198-201).

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai