Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Lenku karinio diplomato Lietuvoje atsiminimai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS BENDORIUS   
Praėjusį pavasarį lenkų leidykla Londone Veritas išleido buvusio pirmojo ir drauge paskutiniojo Lenkijos karo attachė Lietuvoje pik. Leon Mitkiewicz'iaus atsiminimų knygą Wspomnienia Kowienskie (294 psl.). Lenkijai žlugus jis nuvyko į Londoną ir, Amerikai stojus karan, buvo egzilinės Lenkijos vyriausybės atstovas - ryšininkas prie vyriausiojo sąjungininkų štabo. Pik. L. Mitkiewicz yra plataus masto eruditas, profesoriavęs Varšuvos karo akademijoj, vadovavęs vienam kavalerijos pulkui, pasižymįs dideliu taktu, labai pastabus, įžvalgus, kritiškas, energingas. Dėl to, gyvendamas Lietuvoje pusantrų audringų metų (1938.IV - 1939.X), jis daug ką pastebėjo ir sužinojo iš Lietuvos politinio - valstybinio ano meto gyvenimo ir mūsų generalinio štabo veiklos. Savo kritiškus įspūdžius jis užrašydavo dienoraštin, kuriuo dabar remdamasis ir parašė šią labai įdomią, intriguojančią knygą. Autorius yra ne tik puikus diplomatas, bet ir aukšto lygio aristokratas - džentelmenas, drįstąs tiesiai pasakyti ir tai, kas jam gali būti nemalonu ar pakenkti santykiams su kitais asmenimis. Tiesa jam yra aukščiau viso kita. Todėl ir lietuvių atžvilgiu jis stengiasi būti objektyvus ir kalba apie lietuvius su neslepiama simpatija, žinoma, ne visada jam tai pasiseka, nes nėra neklystančiųjų; įsivėlė ir jo knygoj viena kita klaida, ypačiai tose vietose, kur pasitikėjo savo atmintimi. Tai pamatysime vėliau. Darant šios knygos apžvalgą, lai bus leista, vietą taupant, gerbiamąjį autorių vadinti ne pilnu vardu, bet tik santrumpa L. M.
Įvadas ir pasiruošimas į paskyrimo vietą

Įvadą parašė prof. M. K. Dziewanowski, kuris sako, kad, gen. L. želigowskiui užėmus 1920.X.9 Vilnių, Lietuva nutraukė diplomatinius santykius su Lenkija ir po to jokios lenkų pastangos juos užmegzti nedavė vaisių, nes lietuviai, vokiečių ir rusų palaikomi, atmesdavo visus lenkų pasiūlymus taikytis, šioj vietoj tenka įvado autorių pakoreguoti, nes jis daro dvigubą klaidą. Pirma: Želigowskis užėmė Vilnių ne savo valia, bet Lenkijos respublikos komendanto maršalo Pilsudskio įsakymu. Tai dabar visiems žinoma, nors lenkų vyriausybė anuomet skelbė, kad želigows-kis savo valia, neklausydamas aukščiausios karo vadovybės įsakymo, sulaužant tik prieš dvi dienas pasirašytą Suvalkų sutartį, iš pasalų užgrobė Lietuvos sostinę Vilnių. Pilsudskis ir jo vyriausybė tokiu pasiaiškinimu bandė pridengti savo gėdingą užpuolimo aktą ir pasiteisinti prieš pasaulio viešąją opiniją Tautų Sąjungos forume, ši nevykusi komedija greitai pasibaigė. Apie ją dabar jau rašo ir dokumentus skelbia patys lenkai istorikai, pvz. prof. dr. P. Lossowski knygoj Stosunki Polsko - Litewski w latach 1918-1920. Nieks, net ir patys lenkai, ir anuomet šiuo pigiu melu netikėjo. Vilniaus pagrobimo aktas išlieka vienu atžvilgiu reikšmingas: jis liudija kokios moralės pagrindais ir kokiomis priemonėmis buvo atstatoma Lenkijos respublika. Gaila, kad dar ir šiandien atsiranda laisvame pasaulyje lenkų istorikų, mėgstančių tokius nešvarius dalykus, kaip Vilniaus pagrobimas, vynioti į tvarią vatą.

Antra. Lietuvių griežtas ir kantrus nusistatymas neturėti su lenkais jokių santykių dėl įvykdyto prieš Lietuvą smurto akto buvo vienų lietuvių garbės reikalas. Buvo skaudančia širdimi pasiryžta nedraugauti su valstybe, kuri klastos būdu skaudžiausiai nuskriaudė savo mažą kaimynę — amžiais buvusią jos ištikimą sąjungininkę. Ypačiai lietuvių tauta to nelaukė iš savo krikšto motinos, su kuria ji ranka ran-kon ėjo bendru, ne rožėmis klotu keliu ir kuriai ji nušluostė ne vieną ašarą. Nei vokiečiai, nei rusai, nei niekas kitas lietuvių neragino ir nerėmė jų nusistatymo neužmegzti santykių. Priešingai, kai kurie mūsų kaimynai ir artimi draugai, pvz. latviai, estai, prancūzai, labai apgailestavo tokią padėtį ir ragino su lenkais tartis. Deja, giliai pūliuojančios žaizdos negalima užgydyti tik patepant jos paviršių mos-tele, neišpiovus jos infekcinio židinio. Taip lygiai negalėjo nusilenkti prieš smurtą tauta, kuri ne tik turi pakankamai savigarbos, bet ir savo santykius su kaimynais norėjo grįsti teisingumo ir teisėtumo dėsniais.

Kadangi po 1938 m. lenkų ultimatumo lietuviai buvo sujaudinti, tai Varšuvos vyriausybė nutarė, kad bus geriau, jeigu jos karinis attachė nuvyks į Kauną vėliau. Dėl to šioms pareigoms paskirtasis pik. L. M. turėjo kelias savaites laiko pasiruošti ir susipažinti krašto apsaugos ministerijoj su Lietuvą liečiančia medžiaga. Gen. štabo archyve rado skyrių, vardu Dossier Litwa, kur buvo surinkti 1927-35 laikotarpio įvairūs pranešimai Pilsudskiui. Iš ten jis atpasakoja kai kurių žymių lietuvių pasisakymus santykių su Lenkija klausimu. Pilsudskis buvo sutikęs atiduoti Lietuvai Vilnių, jeigu ji dėsis į federaciją su Lenkija. Mums lietuviams nereikia aiškinti, ką tokia federacija būtų reiškusi. Tai būtų buvę tas pats, kaip sutikti su čigono pasiūlymu: aš tau duodu balną, o tu man arklį. Būta įvairių pasiūlymų išgauti lietuvių Vilniaus pripažinimą Lenkijai. Antai 1928 m. T. Holowko siūlė išpirkti Vilnių, sumokant mineraliniais turtais ir pramonės gaminiais 5 mil. dol. žurnalistas T. Katelbach, lankęsis Kaune 1933 m., teigė, kad Tumas-Vaižgantas esąs šalininkas susitarimo su lenkais. Užsimena ir Vc. Sidzikausko 1930 m. pasiūlymą susitarti. Prof. gen. Dirmantas pabrėždavęs reikalą pažinti lenkų literatūrą, nors pats, būdamas krašto apsaugos ministru, jaunuosius karininkus studijoms siųsdavęs į Belgiją, Prancūziją ir Čekoslovakiją. V. Krėvė-Mickevičius teigęs, kad senesnioji karta norinti susiprasti su lenkais, bet šiai minčiai priešingas jaunimas. Vladimiras Zubovas aiškinęs, kad Lietuvoj po 1934 m. pranykusi vokiečių įtaka, bet įsigalėjusi rusų ir prancūzų. Visa tai trukdę užmegzti santykius.

Lenkijos vyriausybė galėjo būti gerai informuota Lietuvos klausimais, nes užsienio reikalų ministerijoj Lietuvos skyriaus referentu buvo iš žemaičių kilęs ir gerai lietuviškai mokąs B. Koscialkowskis. Lenkijos visuomenė nebuvo vienodo nusistatymo Lietuvos atžvilgiu. Priešiškiausi buvo Tautinio sambūrio veikėjai, kurie laikėsi 1919 m. ministro pirmininko Dmows-kio reikalavimo — visą Lietuvą inkorporuoti į Lenkiją federacijos keliu (44 psl.). Autorius atvirai aprašo lenkų demonstracijas Varšuvoj 1938 kovo mėn. Jam buvo aišku, kad tas demonstracijas organizavo užsienio reikalų ministerija ir gen. štabas (9-12 psl.). Kariniai viršininkai jį įspėjo, kad Lenkijos atstovas Lietuvai Charwatas esąs labai sunkus, nesukalbamas žmogus, stengiąsis viską pats aprėpti. Vienoj vietoj (18 psl.) autorius cituoja Pilsudskio žodžius apie Lietuvos lenkus (kurių didelę daugumą sudarė, kaip mes žinome, sulenkėję dvarininkai) — "To są malpy" (jie beždžionės), oportunistai, kuriems rūpi tik apsaugoti savo turtus. Deja, ir paties Pilsudskio dvarelis buvo Lietuvoj, Vilniaus krašte. Gen. štabo viršininkas gen. Stachiewich pamokino L. M. būti labai atsargiu su lietuviais, neįžeisti jų savigarbos. Nesvarbu, kad jie turi tik tris divizijas, o mes trisdešimt. Skyriuje apie Lenkijos politiką Lietuvos atžvilgiu (22-44 psl.) ligi 1938 m., L. M. mini kartą Pilsudskio išsireiškimą, kodėl jis sutikęs priimti (po susitikimo su Voldemaru Ženevoje 1927. A. B.) sienos pavadinimą administracinės linijos terminu, nes esą "lengviau peržengti administracinę liniją, kaip valstybes skiriančią sieną". Atrodo, maršalas tikėjosi tai padaryti, nors, anot autoriaus, jis priešinosi radikaliomis priemonėmis sutvarkyti santykius su Lietuva. Jis manė, kad tuos santykius sutvarkys pats gyvenimas.

Autorius sako, kad lenkai Lietuvoje turėjo mažiau kulturimų teisių, negu lietuviai Lenkijoje. Deja, taip nebuvo. Negaliu čia leistis į faktus ir statistika paremtus įrodinėjimus, tačiau labai nuoširdžiai norėčiau gerb. autoriui patarti paskaityti šiuo klausimu prof. M. Biržiškos knygą "Vilniaus Golgota", kurioj surinkti faktai iš kelių metų lietuvių naudojimosi tomis lenkų teiktomis "kultūrinėmis laisvėmis". Pagaliau štai kad ir šis faktas: nors lietuviai yra labai veržlūs į mokslą ir nors lietuvių daug daugiau buvo ano meto Lenkijos ribose, negu lenkų Lietuvoje, tačiau lenkai Lietuvoje turėjo 4 pilnas gimnazijas, iš kurių vieną išlaikė valstybė, o lietuviai Lenkijoje turėjo tik dvi gimnazijas, ir nė vienos išlaikomos valstybės.

L. M. rašo, kad 1936 m. kun. Mirono ir P. Klimo iniciatyva buvo mėginta derėtis ir eiti prie santykių sutvarkymo, šis klausimas buvęs svarstomas viename ministrų posėdyje, bet reikalą pagadino St. Šilingas, pasiūlydamas įrašyti į konstituciją, kad Lietuvos sostinė Vilnius.

Baigiant to skyriaus apžvalgą, dar tenka sugrįžti prie prof. Dziewanowskio teigimo, kad esą Vilniuje lietuviai sudarą tik 2-3 proc. visų gyventojų. Tai ne iš piršto išlaužtas skaičius, bet parašytas remiantis lenkų statistikos duomenimis, tačiau jis klaidingas, nes gyventojų surašymo tautinių grupių statistika, ypačiai Vilniaus krašte, buvo lenkų suklastota. Kai 1939 m. Vilnius grįžo Lietuvai, tai pasirodė, kad ten lietuvių esama bent 10 kartų daugiau, negu lenkiškoji statistika rodo. Pagaliau, argi autorius nežino Vilniaus ir jo plačių apylinkių plotuose esnčios labai stambios gyventojų grupės — "tutei-šių", kurie savo tautinę priklausomybę išpažįsta pagal principą: cuius regio, eius religio?
Dienos Kaune

Keliuose skyriuose autorius plačiai aprašo savo veiklą Kaune. O ta veikla buvo labai gyva. Pirmiausia jis buvo pristatytas gen. štabo II-jo skyriaus viršininkui pik. Dulksniui, kuris jam padarė gerą įspūdį ir vėliau daug padėjo. Jis kalbėjęs laisvai prancūziškai ir, nors buvo neišvengiamai pastebimas įtempimas, save puikiai kontroliavo. Detaliai aprašo ir gen. St. Raštikį, kurio buvo priimtas po kelių dienų. Apie tuometinį mūsų kariuomenės vadą jis buvo informuotas Latvijos karo attaché pik. Vikt. Deglav-so, pagal kurį tenka apie Raštikį, kaip asmenį ir kaip kariuomenės vadą, kalbėti superlatyvais, t. y. apibūdinti kaip labai taurų žmogų ir aukščiausių kvalifikacijų generolą. Vėliau autorius pats įsitikino po dalyvavimo liet. kariuomenės manevruose ir kar. vado vizito Varšuvoje, kad gen. St. Raštikis esąs ne tik šaunus karinių jėgų viršininkas, bet ir puikus diplomatas (56-58 psl.). Autorius patyrė, kad gen. Raštikis seka lenkų karinę spaudą ir jį klausinėjo apie Varšuvos aukštąją karo mokyklą. Nors gen. Raštikis yra Vilniaus krašto žmogus ir neabejojamai mokąs lenkų k., bet su juo lenkiškai nekalbėjęs. Generalinio štabo viršininkas gen. J. Černius taip pat jam padaręs gerą įspūdį, kalbėjęs puikiai, be mažiausio akcento, prancūziškai. Jis atrodęs tiesus, paprastas ir kiek flegmatiškas. Abu aukščiausieji Lietuvos kariniai pareigūnai buvo baigę skirtingas karo mokyklas: Raštikis — Berlyno, o Černius — Paryžiaus (ir Briuselio aukštąją inžinerijos mokyklą, A. B.).
Chanvato išsišokimas

Gegužės 3 d. Lenkijos atstovybė Lietuvoje šventė savo tautinę šventę. Lietuvos viešbutyje buvo iškilmingi pietūs. Juos užbaigė ponas Charwatas tostu: "Kad mūsų atstovybė artimiausiu laiku pataptų Kauno vaivadija!", šis Lenkijos įgalioto ministro Lietuvai išsišokimas nustebino visus kitus atstovybės personalo narius. Reikalas buvo juo nemalonesnis, nes patarnautojai prie stalų buvo kauniečiai, moką lenkiškai. Buvo aišku, kad ši lenkų diplomatinės atstovybės galvos provokacija netrukus bus žinoma Lietuvos vyriausybei. Kaip vėliau paaiškėjo, sako pik. L. M., Charwatas savo netaktu visiškai izoliavosi nuo santykiavimo su lietuviais ir taip elgdamasis, nepatarnavo Lenkijos interesams. Jis veikė priešingai gaunamoms iš Varšuvos instrukcijoms.
Vizitas pas ministrą Lozoraitį

Pik. L. M. pirmojo vizito užsienio reikalų ministerijoj metu ministras St. Lozoraitis davė ilgą exposé, kurio pagrindinė mintis buvo: Lietuva siekia taikos ir tik taikos; lietuviai neturi jokių politinių ambicijų ar teritorinių aspiracijų. Lietuvių politika — pastangos išlikti nuošaliai (à l'écart) nuo visokių ateityje galimų konfliktų. Tokį mūsų ministro pareiškimą pik. L. M. vertina kaip aiškų netaktą jo, kaip karinio atstovo, atžvilgiu. Dėl to jis, atsakydamas į ministro Lozoraičio žodžius, pabrėžė, kad nors pono ministro žodžiai yra gražūs ir kad to paties siekia ir Lenkija, bet, deja, Lenkija ir Lietuva yra ant atviro, agresoriams praeinamo kelio, ir dėl to, jeigu kiltų Europoj karas, tai nei Lenkija, nei Lietuva ne-išliktų nepaliestos.
Viešnagė karininkų ramovėj

Gegužės 10 d. gen. Raštikis suruošė Karininkų ramovėj pulkininkui L. M. pagerbti iškilmingus pietus. Autoriui buvo parodytos ramovės salės ir kai kurie kambariai; jam patiko labai skoningas tautiniais motyvais rūmų dekoravimas, stilingi baldai ir istoriniai paveikslai, šiai ramovei nė iš tolo negalėjo lygintis nei didumu, nei puošnumu Varšuvos karininkų klubo rūmai. Dvyliktą vai. viduryj salės jį sutiko gen. Raštikis. Už jo stovėjo gen. štabo viršininkas, dar toliau keli kiti generolai ir apie 15 pulkininkų. Visi jie buvo paradinėj uniformoj su visais ordinais. Toks iškilmingas priėmimas svečiui padarė malonų įspūdį. Gen. Raštikis pasirodė esąs geras Lietuvos istorijos žinovas: vedžiodamas jį per ištisą eilę salių — kambarių, aiškino istorinius paveikslus, graviūras, statulas ir žemėlapius. Deja, ten nieko nebuvo, kas primintų Jogailą ir jo pradėtą dinastiją, kuri buvo tokia reikšminga rytų Europos istorijai. Ir iš viso nieko nebuvo iš pounijinių laikų. Visą laiką su juo kalbėjo tik gen. Raštikis, o visi kiti aukštieji karininkai tylėjo ir "žiūrėjo į svečią, lyg į kokią baidyklę". Pik. L. M. Karininkų ramovę prisimena dar ir kitais dviem atvejais: vieną kartą jis ten praleido malonų vakarą stud. atsargos karininkų ramo-vėnų baliuje, kur šeimininkai bandė jį "nugalėti" stipriais gėrimais ir patyrė jų šilto draugiškumo, o kitą kartą Rugsėjo 8 šventės baliuje, kai turėjo progos kalbėtis su prezidentu A. Smetona lenkiškai, kai p. Smetonienė ("Chodochowska!") kalbėjo prancūziškai, ir tai gana prastai. Šioj vietoj noriu gerb. autorių truputį pakoreguoti. Nors Chodakauskai turėjo lenkišką pavardę ir greičiausia buvo lenkiškos kilmės, bet ta šeima buvo lietuviškos dvasios, ir jau p. Smetonienės tėvai buvo susipratę lietuviai, ėję ne su to meto sulenkėjusiais kitais dvarininkais, bet draugavę ir veikę su lietuviais kaimiečiais ir inteligentais. Dėl to visai natūralu, kad jų vaikai išaugo lietuviais patriotais.. Antai, p. Smetonienės sesuo p. Tūbelienė jau 1918 m. buvo žymi veikėja Lietuvos valstybę atkuriant.

Tik po trijų valandų, kai krupnikas buvo atleidęs liežuvius, prašneko ir kiti karininkai.
Vytauto Didžiojo muziejuje

Pik. L. M. mūsų karo muziejų apžiūrėjo labai atidžiai. Jame išbuvo dvi dienas po 5 vai. Visą laiką jį lydėjo muziejaus viršininkas gen. Nagevičius, kuris visą laiką muziejuj tylėjo. Pirmą dieną gen. Nagevičius jį sutiko būdamas uniformoj, kai jis pats atvyko apsirengęs civiliai. Prisipažįsta padaręs netaktą, jautėsi nesmagiai. Antrą dieną gen. Nagevičius buvo apsirengęs civiliai. Muziejuj radęs eksponatų visai Lietuvos istorijai; nepamiršta ir Lietuvos - Lenkijos sąjunga. Įeinant į muziejų, iš prieky esančių istorinių paveikslų susidaro įspūdis, kad žengi lyg į lenkų muziejų. Nepatiko tie eksponatai, kurie liudija lietuvių - lenkų santykius; autorius juos vadina antilenkiška propaganda.

Autorius klysta sakydamas, kad Darius su Girėnu žuvo Rytų Prūsuose, prie Karaliaučiaus. Iš tikrųjų mūsų drąsieji didvyriai mirtį sutiko š. v. Brandenburge, Soldino (dabar lenkų Myšliborz) apylinkėj. Ir Čiurlionis nesimokė Krokuvos meno akademijoj (7T psl.).
Policinis saugumas, liet. kultūra ir kariuomenės paradas

Pik. L. M. nusiskundžia (80 psl.), kad jį ir Char-watą labai sekė policija. Prie jo gyvenamo namo Putvinskio gatvėj nuo pirmosios dienos buvo pastatytas policininkas, telefonu iš būdelės kiekvieną kartą pranešinėjęs, jei kas nors pas jį užeidavo ar iš namo išeidavo. Man atrodo, kad čia buvo gražus bendradarbiavimas — tikra simbiozė: policija sekė pulkininką, o šis — policiją. Abiejų telefoniniai pasikalbėjimai būdavo kontroliuojami centrinėj, o p. ministrą saugumo valdininkai lydėdavo važiuojantį ir automobiliu. Ak, vargšai tie lenkų diplomatai, jie turėjo jaustis lyg kaliniai Kauno gatvėse.. -

Jie, tur būt, pasistengė greitai užmiršti, kaip lenkai traktavo lietuvius, ypačiai okupuotame Vilniaus krašte, kiek lietuviai patyrė karčios širdgėlos ultimatumo dienomis ir jį priėmus. Argi po viso to, ir dar net neapgijus padarytoms žaizdoms, tie neprašyti svečiai galėjo lygiai taip saugiai jaustis kaip Varšuvos Maršalkowskoj ? Taigi, ar Lietuvos vyriausybė, įsileidusi tokio krašto diplomatus, neturėjo rūpintis jų saugumu ir užmerkti akis prieš jų veiklą ir elgesį? Juk pats pik. L. M. rašo, kad jų diplomatinės misijos šefas kėlė viešą tostą už Kauno vaivadijos įkūrimą. Argi neturėta nemalonios patirties, kai 1919 m. Lenkijos delegacijos nariai, pasiųsti į Kauną deryboms, buvo įsivėlę į peoviakų (POW) sukilimo ruošimą?

Pik. L. M. domėjosi ir kultūriniu lietuvių gyvenimu. Jis daro išvadą iš liet. spaudos, literatūros, teatro, operos ir kitų sričių, kad lietuviai yra aukštos kultūros tauta, kad lenkiškosios kultūros pėdsakai pastebimi tik senesnėj kartoj. Kaimiečiai atrodo labai šauniai, sveiki, darbštūs, turi dideles šeimas. Jie daugumoj ilgagalviai (atseit, šiauriečių rasės. A. B.) mėlynakiai. Autoriui ypačiai patikusios Troškūnų apylinkių merginos, kurias jis matęs karimų manevrų metu. Jos visos buvusios viena už kitą gražesnės, puikiai nuaugusios, sveikos. Tačiau mūsų kariuomenė tų manevrų metu atrodžiusi nepergeriausiai. Kareiviams trūkę veržlumo, kovingumo, manevrų metu nebuvę dėmesingi, pratimams apatiški.

Plačiai aprašomas 1938 rugsėjo 8 mūsų kariuomenės paradas. Jame pėstininkai jam priminę rusų 1914-17 kariuomenę, artilerija buvusi silpna, pabūklai ne naujo tipo. Geriausią jam įspūdį padarė priešlėktuvinės gynybos dalinys, kuris buvo, ir skaičiumi stiprus, ir gerai ginkluotas, ir gerai paruošto personalo. Nepaprastai puikiai pasirodė kavalerija. Jos buvo sutraukta, net ir Lenkijos mastu matuojant, didelė masė — visi trys pulkai. Jam, senam ir prityrusiam kavaleristui, buvo labai įdomu pamatyti, kaip tokia masinė kavalerija bus pravesta pro tribūną, nes jos jau vien tik sugrupavimas išeities ba-zėn sudaro sunkumų, o ją tinkamai pravesti pasirinktu greičiu yra gana sunkus, didelio pasiruošimo lr gerų kondicijų reikalaująs dalykas. Atėjus kavalerijos eilei, jos bangos ėmė plaukti pro tribūną meistrišku tikslumu. Tiek raiteliai, tiek jų žirgai pasirodė puikiai išlavinti ir liudijo labai aukštą kavalerijos lygį. Tai buvo paskutinis jo matytas didelis kavalerijos paradas. Ir tai buvo iš viso paskutinis kavalerijos pasirodymas, nes po vienerių metų kilęs II pas. karas kavaleriją panaikino; jos vietą užėmė tankai ir šarvuočiai. Tos šventės vakare, Karininkų ramovėj pik. L. M. sveikino gen. Tallat-Kelpšą, perduodamas savo nuoširdų pasigėrėjimą jo vadovaujamos raitijos puikiu pasirodymu.
Vaišėse pas Lietuvos lenkus

Autorius mėgdavo draugauti su vietos lenkais ir pas juos svečiuotis. Neilgai trukus po atvykimo Lietuvon, jis nuvažiavo pasisvečiuoti pas savo žmonos gimines į Troškūnus. Iš detalaus vienos tokios viešnagės aprašymo sužinome, kad tie dažnai lenkiškosios ponijos apraudotieji, Lietuvos valstybės "apiplėštieji" lenkai (ar tik lenkus nuduoda) dvarininkai nebuvo pasigailėjimo verti vargšeliai, šioj vietoj turiu pažymėti, kad autorius nekalba apie jų apiplėšimą ir jų dėl to neguodžia. Be to, tai mano taikoma ne visiems buv. dvarininkams, o tik nesugebėjusiems ar nenorėjusiems prisitaikyti prie naujų socialinių sąlygų "chlopiškoj" Lietuvoj ir dėl to nusigyvenusiems. Betgi sumanesnieji ir pajėgingesnieji galėjo svečią, šį kartą pik. L. M., pavaišinti puikiu prancūzišku vynu ir labai turtingai ir skaniai paruoštais valgiais, skambant kristalo stiklams ir blizgant sidabro indams. O tų dvarininkų pavardės irgi gražiai, tik ne labai lenkiškai, skamba: Medekša, Daugėla (pavirtęs evoliucijos keliu į Dowgiallą), Radvilas, Gintautas, Komaras ir kt., aišku, su atitinkamai sukirptomis galūnėmis. Vaišių metu jų žmonos iškėlė Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, priklausomybės klausimą. Joms Vilnius — Lietuvos sostinė. Vyrai tylėjo (matyt, diplomatiniais sumetimais. A. B.). Pik. L. M. atsakęs, kad Vilnių būtų galima grąžinti Lietuvai su sąlyga, kad Lietuvos lenkams bus duota pilna laisvė, arba dar geriau būtų, jeigu Lietuva susidėtų su Lenkija į kokią nors naują uniją ar federaciją.

Neprastesnės būdavo ir lenkų diplomatijos šefo ruošiamos vaišės. Charwatai 2-3 kartus savaitėj pasikviesdavo diplomatus pietums. Ypačiai šaunus bu-(vęs balius, suruoštas Varšuvos operos solistei E. Turska - Bandrowska pagerbti, kai kuriems Lietuvos lenkams bei sulenkėjusiems bajorams dalyvaujant. Jame vien tik šampano buvo tiek butelių, kiek svečių. O Gegužės 3 šventės metu 1939 m. per 6 valandas pro atstovybės kambarius praėjo apie 1000 žmonių. Net ir pavargėlių — senelių prieglaudos įnamiai nepatingėjo atvykti, kriukiais pasiramsčiuodami, paspausti Lenkijos ministrui rankos (ir aišku, išmesti burnelės. A. B.). Netrūko ir našlaičių prieglaudos vaikučių. Patiko mūsų autoriui ir Lietuvos lenkų tarmė, kuria, anot jo, seniau kalbėjo visa Didžioji Lietuvos Kunigaikštija. Man regis, jai nebuvo reikalo kalbėti tuo lenkiškuoju žargonu, t. y., netikusiai suvirškinta, neseniai prisiimta lenkų k., nes lietuviai turėjo savo kalbą ir dargi daug, daug plačiau paplitusią negu dabar. Tat jiems nereikėjo to lenkiško žargono. Nors, pasak autoriaus, ne vienas tų šventės dalyvių buvo prastai apsirengęs ir atrodė suvargęs, niekas nenusiskundė savo padėtimi ir nė vienas neužsiminė apie norą išvykti į Lenkiją.

Kitoj vietoj (136 psl.) pik. L. M. sako, kad latvių kariuomenė buvusi iš visų Pabaltijo kariuomenių žemiausio lygmens. Visi svetimų valstybių karo attachės Rygoj apie ją atsiliepia kritiškai. Aukštieji karininkai buvę seni, o gen. Balodis nesiruošęs juos pakeisti jaunesniaisiais. Būdamas Rygoj, L. M. patyrė, kad lenkų kultūrinė ir ekonominė įtaka Pabaltijy visiškai nereikšminga.

Nors pik. L. M. dažnai Kaune susitikdavo su diplomatais, bet nė iš vieno jų neišgirdo nė žodžio, kad reikia jėga pasipriešinti Hitlerio užmačioms, šioj vietoj noriu atitaisyti autoriaus teigimą (139 psl.), kad Klaipėdoj vokiečiai sudarė 90 proc. viso gyventojų skaičiaus. Imant etnografiškai, jų prieš II pas. karą būta apie 45 proc; politinio nusistatymo atžvilgiu jų nuošimtis buvo žymiai didesnis, bet niekuomet nesiekė 90 proc. Klaipėdos kraštas, nekalbant apie miestą, etnografiniu požiūriu buvo išlikęs visą laiką labai lietuviškas; autochtonų vokiečių ten nebuvo nė 10 proc.

Sovietų S-gos karo attachė Kaune maj. Korot-kich autoriui 1938 sausio mėn. pabaigoj pranešė, kad jo gen. štabas turi tikrų žinių, jog netrukus vokiečiai užims Klaipėdą.
Vėl vaišės ir sutarčių projektai

Nuo spalio ligi balandžio mėn. p. Urbšienė ruošdavo kas antras trečiadienis diplomatiniam korpui kokteilį. Ji buvo labai inteligentiška, nepaprastai maloni, puikiai kalbėjo prancūziškai ir vokiškai. Ji labai gerai orientavosi įvairiose srityse — politikoj, istorijoj, menuose, literatūroj. Ponia Urbšienė tuose pobūviuose pilnai atstodavo savo vyrą — užsienio reikalų ministrą.

Spalio mėn. pabaigoj pik. L. M. savo bute suruošė pietus Lietuvos gen. štabo vadovybei. Po jų, kai dalyviai jautėsi laisviau, gen. Nagevičius tiesiai paklausė: "Tai ką, pagelbėsite mums apginti Klaipėdą?" L. M. negalėjęs atsakyti teigiamai, nes argi būtų galėjusi Lenkija, pati besigindama, kitiems padėti. Gruodžio mėn. Latvijos karo attachė pik. V. Deglavs, su kuriuo pik. L. M. buvo artimai susibičiuliavęs ir kuris daug padėjęs susiorientuoti Kauno politiniame gyvenime, pasiūlė sudaryti Pabaltijo kraštų ir Lenkijos karinę santarvę. Karo atveju Lietuva, Latvija ir Estija galėtų pastatyti ligi 20 pėstininkų divizijų, sudarančių Lenkijai šiaurinį apsaugos sparną. Jis pranešęs savo (Lenkijos) gen. štabui, kad, jo nuomone, tokia santarvė neįmanoma, jeigu jos nepalaikytų D. Britanija su Prancūzija ir eventualiai Sovietų S-ga. Po kelių dienų jį pasikvietė Sovietų S-gos attachė maj. Korotkich ir išdėstė reikalą kurti santarvę prieš Vokietiją, kuri drauge su Italija ruošianti naują pasaulinį karą, į kurį įstos jų pusėj ir Japonija. Taip pat vėliau ar anksčiau į jį įsivels Amerika. Santarvę turėtų sudaryti: Sovietų S-ga, Lenkija, Čekoslovakija, Prancūzija, D. Britanija ir Amerika, šiam tikslui Lenkija turėtų sutikti su įvedimu rusų kariuomenės į Pabaltijo kraštus, praleisti pro Vilnių ir Lvovą kariuomenę ir turėti ten savo bazes. Jam iš karto buvo aišku, kad Korotkich kalba Kremliaus įsakytas duoti tokį pasiūlymą. Atsakė negalįs tokį pasiūlymą priimti, nes žinąs, kad į kur rusai įžengia, tai gražiuoju patys neišeina.
Gruodžio 16 jis pasiūlė pik. Dulksniui sudaryti Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinę santarvę. Dulksnys atsakė, kad gen. štabas, kaip ir jis pats, pilnai pritaria šiai idėjai ir pažadėjo jau tą pačią dieną šį L. M. pasiūlymą perduoti gen. Raštikiui. Dulksnys nepalankiai reagavo į eventualią galimybę įtraukti santarvėn ir Sovietų S-gą.
Gandai ir diskusijos

1938 rugsėjo mėn. Hitleriui pasiėmus Čekoslovakijos Sudetus, o Lenkijai pasigrobus jos Zaolsę, lietuvių spaudoj pasirodė ne tik pasipiktinimo tokiu lenkų elgesiu, bet ir susirūpinimo dėl galimos lenkų agresijos prieš Lietuvą, nes Europoj jau nustojo egzistavusi poversalinė valstybių santykiavimo dvasia. Lenkijoj tuo metu pasklido gandai apie lietuvių ruošiamą mobilizaciją, kad sovietų karininkai apžiūrėję kai kuriuos mūsų aerodromus, šiuos gandus pik. Dulksnys kategoriškai paneigė. Spalio 6 L. M. turėjo pasikalbėjimą su gen. Černiumi, kuris į jo nusiskundimus liet. spaudos antilenkiška propaganda, atsakė, kad geriems santykiams tarp abiejų kraštų susidaryti reikia ilgesnio laiko. Dabartinės nuotaikos yra lietuvių nepasitikėjimo lenkais išraiška. Vilniaus užėmimas, ultimatumas — vis tai neužmiršti dalykai. Būtų buvę geriau užmegzti santykius be grasinimo jėga. Apie tai buvo tariamasi, bet Tūbelio liga sutrukdė šį reikalą išspręsti. Liet. jaunimas esąs priešiškai nusiteikęs, bet juk ir lenkų visuomenė, o ypačiai jaunimas kovo mėn. Varšuvos gatvėse reikalavo griebtis ginklo prieš Lietuvą. Mums lietuviams Vilnius esąs tarsi miręs labai brangus asmuo. Betgi juk galima jį gerbti ir prisiminti. Esu realistas, sakė gen. Černius, ir tikiu, kad, nepaisant Vilniaus klausimo, galėsime pasiekti geresnių santykių. Juk jie jau dabar geresni, negu anksčiau buvo. Lenkija turinti parodyti kurį nors gerą mostą pasitikėjimui atgauti, pvz., duoti Vilniaus lietuviams daugiau teisių. Autorius pritaręs šioms mintims. Gen. Černius kalbėjo jautriai, jaudinosi, kai minėjo Vilnių ir ultimatumą, bet jo žodžiuose nebuvo nė mažiausio kartėlio ar užsipuolimo.
Pik. L. M., apibūdindamas diplomatinio korpo narius Kaune, ypačiai gražiais žodžiais atsiliepia apie Latvijos attachė Deglavs ir jo nepaprastai žavingą žmoną — aukštą, liekną brunetę, kuri savo ir taip jau labai impozantišką išvaizdą dar labiau paryškindavo dėvėdama juodo aksomo suknelę. Bolševikų attachė žmona kartą prasitarė p. Mitkiewiczienei, kad ji, gyvendama Maskvoje, nuvedė savo dukrelę į cerkvę pakrikštyti, nes kitaip ji užaugtų pagone.
Gen. St. Raštikio vizitai Berlyne ir Varšuvoj

Kovo 12 pik. L. M. suruošė savo bute gen. Raštikio garbei pietus. Po jų svečias pasiūlė pasikalbėjimą su juo atskirai kabinete, kur jis pareiškė norą vizituoti Varšuvą. Pik. L. M. pasiūlymą priėmė su dideliu džiaugsmu ir užtikrino, kad visa Lenkija jį priims su ovacijomis. Čekoslovakijos ir Klaipėdos krašto okupavimas Kauno diplomatų sluoksniuose sukėlė susijaudinimą, beveik paniką. Lenkų žvalgybos pranešimu kovo mėn. pabaigoj vokiečiai jau ruošėsi pulti Lenkiją. Gen. Raštikis gavo kvietimą atvykti Hitlerio gimtadieniui, balandžio 20 į Berlyną. Pik. Dulksnys sužinojo iš pik. M., kad Lenkijos maršalas Smig-ly-Ridz nevyktų į Berlyną, jeigu tokį kvietimą ir gautų. Vyriausybės nutarimu gen. Raštikis kvietimą priėmė. Tokius kvietimus priėmė ir Latvijos bei Estijos kariuomenės vadai. Balandžio mėn. ministeris Char-watas perdavė min. Urbšiui savo vyriausybės pranešimą, kad jeigu Vokietija pultų Lietuvą, tai Lenkija jai ateitų į pagalbą. Urbšys šį pranešimą priėmė šaltu abejingumu ir atsakė, kad Lietuva yra pasiryžusi laikytis griežto neutralumo.

Iš Berlyno sugrįžęs gen. Raštikis pakvietė pik. L. M. pasikalbėjimui. Jis papasakojo savo įspūdžius iš mažo parodyto manevro. Pabrėžė didelę vokiečių kariuomenės motorizaciją ir atskirus tankų vienetus. Užsiminus apie politinę padėtį, gen. Raštikis pareiškė, kad lenkų - vokiečių karo atveju Lietuva liksianti neutrali, nes, bent pradžioj, kitaip pasielgti negalima, o vėliau — pažiūrėsime. Tačiau jam atrodė, kad volens - nolens Lietuva atsidurs Lenkijos pusėj. Kai pik. L. M. pastebėjo, kad šitoks generolo pareiškimas nesiderina su jo kovo 10 pasiūlymu kurti Pabaltijo-Lenkijos santarvę, tai gen. Raštikis atsakė, kad nuo to laiko jau daug kas pasikeitė.

Gen. Raštikis išvyko į Varšuvą 1939 gegužės 8. Jis buvo sutiktas su tokia pagarba, kokia pagal protokolą teikiama tik valstybių galvoms. Visas stoties peronas buvo išpuoštas vainikais ir Lietuvos bei Lenkijos tautinėmis vėliavomis. Prie vagono durų pasitiko maršalas Smigly-Ridz, o garbės kuopos dešiniame gale stovėjo išsirikiavęs būrys generolų ir kitų aukštų karininkų. Vizito metu pas kariuomenės vadą buvo apdovanotas Polonia Restituta I laipsnio ordinu. Prezidentas priėmė taip pat labai iškilmingai. Po vizito karališkuose rūmuose buvo suruošti pusryčiai. Stalas buvo labai skoningai papuoštas, bet valgiai ir vynai buvo prasti ir negausūs. Kitą dieną lankėsi Rembertowo pėstininkų apmokymo centre. Visur gen. Raštikis buvo priimtas iškilmingai ir nuoširdžiai, išskyrus užsienio ministrą pik. Becką, kuris net nesusiprato palydėti svečią ligi durų. Grįžus iš Varšuvos, Kauno stoty gen. Raštikį pasitiko ir lenkų pasiuntinybės personalas, kuris iš ten tiesiai nuvyko į vieną bažnyčią pamaldoms, laikomoms maršalo Pilsudskio mirimo ketvirtųjų metinių proga, šioj vietoj autorius pamini, kad Pilsudskis siela ir charakteriu buvo tikras lietuvis, bet visada save laikė Rzeczpospolitos gyventoju. Vizito metu pik. L. M. patyrė iš gen. štabo II skyriaus viršininko pik. Smo-lenskio, kad rusai ir vokiečiai yra pasiruošę sudaryti sutartį Lenkijos sąskaiton. Rugpiūčio 25 pik. Deglavs jam pranešė, ką girdėjo iš vokiečių karo attachė pik. Justo: vokiečiai Lenkiją puls už kelių dienų. Jie panaudos 75 pėstininkų divizijas, visus tankus ir galingą aviaciją. Pasikalbėjime dr. Mačiulis ir dr. Vileišis įžiūrėjo Hitlerio - Stalino pakte Lenkijos ir jos mažesnių kaimynų, drauge su Rumunija, pasidalijimą (221 psl.). Rugpiūčio 28 Lietuvos ministras pirmininkas gen. Černius jau nieko nekalbėjo apie Lietuvos stojimą Lenkijos pusėn (taip jis buvo žadėjęs birželio 15). Tik vienas gen. Raštikis prasitarė, kad jeigu būtų pažeistas Lietuvos teritorijos neliečiamumas, tai Lietuva stotų lenkų pusėn (222 psl.). Jis perdavė lenkų kariuomenei geriausius linkėjimus ir sujaudintu balsu tarė: "lai Visagalis jums padeda, bet vokiečių smūgis jums bus baisus". Lietuva garbingai laikėsi duoto žodžio ir neišėjo prieš lenkus su ginklu (254 psl.).

Knygos pabaigoj autorius dar aprašo diplomatinę veiklą, karui prasidėjus. Jis buvo sujaudintas Lietuvos lenkų labai patriotine nuotaika ir jų labai dideliu pasišventimu Lenkijai gelbėti. Kai kurios lenkų šeimos atidavė savo retas brangenybes šiam reikalui. Jis buvo nustebintas min. Charwato elgesiu, kai šis nenorėjo į savo butą priimti atbėgusios maršalo Pilsudskio našlės su dukterimi. Pik. L. M. sugebėjo iš Lietuvos išgabenti kelis šimtus internuotų lenkų karių per Latviją ir Švediją į Angliją, kur jie stojo toliau kariauti. Jis ir pats tuo keliu išvyko.

Ši pik. L. M. knyga verta didelio dėmesio, nes ji atskleidžia daug mums ligi šiol nežinotų faktų. Parašyta lengvu stiliumi ir labai įdomi detalėmis.

Nors autorius labai pastabus, bet neišvengė ir vienos kitos klaidos. Pažaislio vienuolynas ir bažnyčia statyti ne XVIII a-, bet XVII a., o šv. Onos bžn. Vilniuje ne XIV a., bet XVI a. (91 ir 245 psl.). Visai teisingai autorius buvo nemaloniai nustebintas, kai jį per iškilmes gen. Raštikis pristatė prezidentui sulietuvinęs, t. y. iškreipęs jo pavardę, ši pastaba lygiai tinka ir autoriui, pavertusiam mūsų gen. prof. Dirmantą į Dyrmontą (29 psl.), arba rašančiam Dojlide vieton Dailidė (29 psl.). Gen. M. Rėklaitis niekad nebuvo krašto apsaugos ministru (60 psl.), ir joks Matulis nėra ministeriavęs (61 psl.). Lietuvos karo attachė Paryžiuj buvo ne Koniecpolskis, bet pik. Lanskoronskis (100 psl.). Kardo redaktorius J. Sližys nebuvo nei majoras, nei ministras (107 psl.). čia jis maišomas su buv. ministru maj. inž. Baliu Sližiu. Gaila, kad autorius nemalonėjo vardų ir kai kurių faktų pasitikrinti pas geriau atmenančius lietuvius. Tačiau, nepaisant šių mažų trūkumų, atsiminimų knyga yra reikšmingas įnašas į naująją. Lietuvos istorinę medžiagą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai