Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KURŠAIČIO ŽODYNAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. G.   
Pereiti metai buvo laimingi lietuvių kalbos mokslui. Heidelbergo Carl Winter leidykla pernai baigė leisti A. Senno - A. Salio penkių tomų lietuviškai-vokišką žodyną Wörterbuch der litauischen Schriftsprache, šis žodynas jau buvo mūsų žurnale (1968 nr. 9) aptartas, nors ir labai trumpai, svarbiausia, neišryškinus žodyno platėjimo ir tobulėjimo paskutiniuose trijuose tomuose. Šį kartą kreipiame žvilgsnį į kitą panašų lietuviškai - vokišką žodyną, kurį pernai pradėjo leisti Göttingeno Vandenhoeck und Ruprecht leidykla. Tai Aleksandro Kuršaičio (Kurschat) Litauisch-deutsches Wörterbuch — Thesaurus Linguae Lituanicae. I tomas apima 736 puslapius (neskaitant atskirai numeruotų 40 įvadinių puslapių) ir baigiamas žodžiu ingėti. Kiti du tomai numatomi išleisti šiais ir kitais (1969-70) metais.

Pirmiausia keli žodžiai apie autorių. Kilęs iš Mažosios Lietuvos kultūrinėje istorijoje garsios šeimos, Aleksandras Kuršaitis gimė 1857 spalio 2 Kretingoje, kur jo tėvas kelerius metus dirbo pradžios mokykloje. Tėvui mirus, našlaitį priglaudė dėdė Liudvikas Kuršaitis, Priekulės mokytojas. Priekulėj ir išėjo pradžios mokslą. Toliau našlaitį globojo kitas tėvo brolis — Karaliaučiaus universiteto prof. Fridrichas Kuršaitis. Karaliaučiuje vidurinį mokslą gavo Friedrichskolleg gimnazijoje, o toliau Karaliaučiaus universitete studijavo graikų, lotynų, vokiečių ir lietuvių kalbas. Baigęs studijas, dirbo mokytojo darbą Tilžės gimnazijoj ir joj vadovavo Lietuvių kalbos seminaras — 11 stipendininkų lietuvių, gilinusių gimtąją kalbą, kad galėtų dirbti lietuviškai kalbančiose aplinkybėse. Be pedagoginio darbo,  A.  Kuršaitis  nuo 1898 pirmininkavo mokslo draugijai Litauisch - Literarische Gesellschaft ligi pat jos užsidarymo 1925. Redagavo šios draugijos leidžiamą organą (Mitteilungen...), pastatydino Tilžėj lietuvių namelį — lietuviškos buities muziejėlį, organizavo lietuvių tautodailės parodas. Be etnografijos, domėjosi ir kalbiniais klausimais, išleido lietuvių kalbos elementarią gramatiką, lietuviškus skaitinius, pasakėčių rinkinį, studiją apie lietuvių kalbos tarmes.

Jau iš šių biografinių duomenų numanu, kokiu būdu Aleksandras Kuršaitis susidomėjo lietuvių kalbos žodynu. Lietuvių kalba jam buvo sava jau iš namų. Toliau jos mokėsi dėdės prof. F. Kuršaičio namuose ir lankydamas jo vadovaujamą Lietuvių kalbos seminarą Karaliaučiaus universitete. O prof. F. Kuršaitis buvo neeilinis kalbininkas lituanistas — autorius lietuvių kalbos gramatikos (1876) ir dviejų žodynų (vokiškai - lietuviško 1870-74 ir lietuviškai-vokiš-ko 1883). Lietuviškai - vokiško žodyno korektūrų skaityme dėdei talkino ir A. Kuršaitis, šis žodynas pasirodė tais pačiais metais, kuriais ir "Aušra" pradėjo budinti lietuvių tautinę sąmonę. Vadovaudamas minėtajai Lietuvių literatų draugijai, A. Kuršaitis gyvai domėjosi lietuvių kultūriniu atbudimu. Lankydamasis Didžiojoj Lietuvoj, susipažino su vysk. A. Baranausku, P. Kriaučiūnu ir kt. Naujam lietuvių kalbos žodynui medžiagą rinkti pradėjo dar prieš I pas. karą. Kai to karo metu jam kaip kapitonui teko dirbti Kaune ir Vilniuje karo administracijos mokyklų skyriuje, jis susipažino su J. Jablonskiu ir J. Balčikoniu. Trisdešimt metų trukusi žodyno rengimo darbą baigė prieš II pas. karą ir laimingai išsaugojo rankraštį, bet nebesulaukė jo išspausdinimo — mirė 1944 rugpiūčio 17 Kiefersfelden, Bavarijoj.
Rengiamo žodyno reikalu A. Kuršaitis buvo kreipęsis į leidyklą dar 1930. Leidėjai jau buvo susitarę su viena Kauno spaustuve, bet tuo metu prasidėjo II pas. karas, ir visi planai sudužo. Po karo toliau reikalą judino autoriaus sūnus Arminas Kuršaitis. Gavus vokiečių mokslo draugijos Deutsche Forschungsgesellschaft paramą ir sutikus žodyną redaguoti Mūncheno universiteto prof. W. Wissmannui, Vandenhoeck und Ruprecht leidykla ėmėsi žodyną leisti. 1966 pabaigoj mirus prof. W. Wissmannui, jį pakeitė Kielio universiteto prof. E. Hofmannas. Redakciniais talkininkais dar nurodomi sūnus Arminas Kuršaitis (su motina Juta Kuršaitiene talkinęs rankraščio išskaityme) ir austrų filologė Herta Krick, skaičiusi korektūrų didžiąją dalį (žodynas spausdinamas Austrijoje).
Kokiu pagrindu sudarytas A. Kuršaičio žodynas? Koks jo pobūdis? Kokia jo reikšmė?

Savo žodyno pagrindan Aleksandras Kuršaitis deda savo dėdės žodyną, nes ir ėmėsi šio darbo pakeisti jau išparduotam F. Kuršaičio žodynui ir jo spragoms išlyginti. Tačiau savo ruožtu A. Kuršaitis sistemingai sunaudojo ir visus kitus bendruosius ar specialius lietuvių kalbos žodynus ligi 1938 išėjusio "Lietuviško botanikos žodyno". Taip pat gana sistemingai sunaudoti lietuvių kalbininkų ir kitų lituanistų darbai — lietuvių kalbos gramatikos ir kiti leidiniai. Panaudoti tiek senosios mūsų raštijos (nuo Mažvydo, Sirvydo ir kt.) paminklai, tiek XIX -XX amžių mūsų autoriai. Senesnieji mūsų rašytojai kone visi randami tarp žodyno šaltinių (nuo Stanevičiaus ir Poškos, Daukanto ir Valančiaus ligi Vaižganto ir Krėvės, Žemaitės ir Lazdynų Pelėdos). Mažiau ir atsitiktiniau domėtasi poetais: randame šaltiniuose M. Vaitkų ir Putiną, bet nerandame Maironio, o nepriklausomybės metais iškilusiems poetams, be P. Vaičiūno, atstovauja tik J. Tysliava, L. Skabeika ir J. Lendrė-Savickis. Panašiai, atrodo, daugiau ar mažiau atsitiktinai pasirinkti ir įvairių mokslo sričių šaltiniai.

Pvz., iš teisininkų minimas P. Leonas (Tilžėj 1923 išleista knygutė "Lietuvos savivaldybės"), o iš filosofų — Pr. Mantvydas (beje, šio pastarojo mirties data nurodoma tik spėjamai — "1941?", iš tiesų jis mirė 1960). Be abejo, sunku reikalauti, kad autorius būtų galėjęs apžvelgti visus (kad ir pa-grindingesnius) mūsų mokslinius veikalus. Tačiau nėra kalbos, kad lietuviškajai filosofijos terminijai labai būtų buvę pravartu sunaudoti ne kurį nors nenurodomą Pr. Mantvydo straipsnį, o žodyno reikalui labai tikusią St. Šalkauskio "Bendrąją filosofijos terminiją" (ji buvo išspausdinta žurnalo "Logos" 1937 nr. 2, o atskiru atspaudu tais pačiais 1938, kuriais išėjo ir spėtas panaudoti "Lietuviškas botanikos žodynas"). Be kalbinių, literatūrinių ir mokslinių veikalų, žodynui šaltiniu tarnavo ir eilė periodinių leidinių. Nemaža panaudota senųjų periodinių leidinių, ėjusių Mažojoj Lietuvoj (Aušra, Tėvynės Sargas, Apšvieta ir kt.). Nepriklausomos Lietuvos panaudotoj periodikoj jaučiasi mažiau atrankos, o daugiau atsitiktinumo.

Įtraukti į šaltinius "Švietimo Darbas", "Mūsų žinynas", "Mūsų Senovė", bet nėra nei "Gimtosios Kalbos", nei "židinio", "Vairo" ar "Naujosios Romuvos". Kažkodėl itin gausiai naudojamasi "Trimitu" (ne tik žodžiams, bet ir jų reikšmę iliustruojantiems posakiams), o jo kalba dažnai nebuvo pavyzdinga, kaip tai galima matyti iš cituojamų pavyzdžių.

šaltiniai pasirenkami pagal turimą tikslą. Jį nurodo žodyno apibūdinimas antrine antrašte — Thesaurus Linguae Lituanicae. Taigi, užuot buvęs normuojamuoju bendrinės kalbos žodynu, A. Kuršaičio žodynas nori būti aplamai lietuvių kalbos lobynu pačia plačiąja reikšme, tiksliau tariant — įvairiomis reikšmėmis.

Pirmiausia žodynas imasi istorinio uždavinio, kai, "Pratarmės" žodžiais, nori vienyti "senąją ir dabartinę rašomąją lietuvių kalbą" (p. XVI). Iš tiesų jame duodama lš senesnių šaltinių gana daug žodžių ir juos aiškinančių posakių. Tai daro žodyną vertingą ir mūsų kalbos istorijai, ir aplamai lyginamajam kalbų mokslui.

žodynas imasi dokumentuoti ir tarmybes, nurodydamas jų vartojimo vietas. Tai žodyną praturtina. Tačiau kartais nežinia, ar tarmybių vardan neįsisuka į žodyną ir nesusipratimų: pvz., šalia grietinė duodama ir grietėnė? Iš kur ši pastaroji? Kitur vėl nežinia kokiu pagrindu pirmon eilėn teikiama neįprastinės lytys, pvz. ginčias, nors bendrinėj mūsų kalboj teikiamas ginčas. Tokių atvejų yra gana daug.

Gausiai duodama ir įvairių svetimybių. Jų mūsų kalboj anksčiau iš tikro buvo gausu. Tai pateisina jų dokumentavimą ir tokio pobūdžio žodyne, kaip užsimotasis. Tačiau vargiai pateisinama seniai iš mūsų kalbos išgyvendintas svetimybes vartoti kitų žodžių reikšmės aiškinime. Toks atvejis, pvz., kai dominikonas (paprastai domininkonas) aiškinamas zokanu ar gailėsis (turi būti: gailesys) — gailesiu už griekus. O tokių atvejų yra ne taip jau maža.

Valant lietuvių kalbą nuo ją užgožusių svetimybių, buvo kurti naujadarai. Ir žodynas jų teikia, galima sakyti, net per daug. "Per daug" dėl to, kad teikiami ir tokie naujadarai, kurie kalboj neprigijo. Pvz., fizikos nepakeitė nei gamtojų mokslas, nei gamtoja-mokslis. Ir įgarsa nesulietuvino mums fonografo. Nė "Aušros" vartotasis guldikas (atseit, vertėjas) iš tikro mūsų kalbai nepriklauso. Ir taip toliau.

Duodami ir tarptautiniai žodžiai, čia reikia atkreipti dėmesį į nenuoseklų graikiškosios kilmės žodžiuose vienur i, kitur y vartojimą: pvz., hidratas, bet hydroge-nas, hidrotechnika, bet hydrauli-ka. šiuo metu visur rašome tik i.
Pagaliau duodama ir asmenvardžių bei vietovardžių. Pastaruosius aptariant, pasitaiko ir netikslumų, pvz. Alaušo ežeras yra Utenos, o ne Zarasų apylinkėj. Kažkodėl Garliava paverčiama Garle-va, o Gabrielius keistai rašomas Gabryėlas. Ir Donelaičio nereikėjo' versti Duonelaičiu. Be reikalo Europa dar duodama ir kaip Airopa, Eiropa. Vertinga, kad žodyne gausu Mažosios Lietuvos vietovardžių.

žodyno lietuviškasis tekstas visur kirčiuotas. Aplamai autorius čia laikosi F. Kuršaičio, kurio tarmės kirčiavimas artimas rašomosios kalbos kirčiavimui. Didesniu skirtumu  J.  Balčikonis   (Pergalė, 1968 nr. 10) iškelia, kad daiktavardžiai su priesaga -ybė ir -ėjas F. Kuršaičio tarmėj turi tvirtagalę priegaidę (galybė, gynėjas), o rašomojoj kalboj tvirtapradę (galybė, gynėjas). Tačiau, besinaudo-jant kitais žodynais, ypač A. Juškos žodynu, kur pažymėta tik kirčio vieta, o ne priegaidė, yra atsiradę ir nepateisinamų kirčiavimo netikslumų. Jų ištisą eilę nurodo ir J. Balčikonis, ir Pr. Skardžius (Draugas, 1968.XI.30).
žodynas leidžiamas toks, koks buvo autoriaus parengtas. Kaip žodyno redaktorius E. Hofmannas pastebi, atrodę, jog reikią rankraštį nekeičiant spausdinti, kad nebūtų šio prūsų lietuvio paskutiniam darbui, atliktam prūsų-lie-tuvių žemėj, paneigtas originalumas (Um nun diesem letzten Werk eines preussischen Litauers, entstanden auf preussisch-litaui-schem Boden, seine Originalität nicht zu nehmen, schien es geboten, das Manuskript unverändert zum Druck zu bringen, p. X). Aplamai tai teisinga. Tačiau mums neatrodytų šio principo pažeidimu, jei pasitaikę vienoki ar kitoki netikslumai būtų išlyginti ar pašalinti. Gal būt, būtų pravartu, kad bent korektūrose į būsimus tomus žvilgtertų ir kas nors iš lietuvių kalbininkų. Vienokių ar kitokių netikslumų pašalinimas veikalo originalumo nesumažintų, o tik nuvalytų vieną antrą dulkelę.

Tokios didelės apimties darbe neįmanoma pasiekti visiško tobulumo. Todėl ir kritiškos pastabos neliečia bendrosios jo reikšmės. O tą reikšmę galime apibūdinti Pr. Skardžiaus žodžiais: "Apskritai apie šį A. Kuršaičio žodyną tenka trumpai štai ką pasakyti. Jame apsčiai duodama visai geros ir naudingos medžiagos, kuria, be abejonės, gerokai galės pasinaudoti ypač kitataučiai; bet dalis tos medžiagos panaudota ir nevisai kritiškai, be aiškios sistemos, ypač kirčiavimo dalykuose, todėl tai galės tuos pačius kitataučius kiek ir klaidinti". Galima pridurti nebent tai, kad, šalia didžiojo akademinio "Lietuvių kalbos žodyno" ir pernai baigto Senno-Salio lietuviš-kai-vokiško žodyno, A. Kuršaičio žodynas užima savitą vietą tiek iš dalies istoriniu, iš dalies "loby-, niniu" pobūdžiu, tiek ypač didesniu Mažosios Lietuvos kalbiniu atspindėjimu.

Tai iš tiesų ne tik kruopščiu triūsu atliktas mokslinis darbas, bet drauge ir Mažosios Lietuvos sūnaus kultūrinis paminklas savo genčiai. Sūnus Arminas savo tėvo biografiją baigia tokiais žodžiais: "Aleksandras Kuršaitis buvo paskutinysis Kristijono Donelaičio tautietis, veikęs prūsų-lietuvių žemėj ir pašventęs savo gyvenimą lietuvių tautai. — Visiems, kurie vokiškai kalba ar bent supranta, jis paliko raktą į savo gimtosios tautos kalbą" (p. XIII; vertimas mano).

Yra šiek tiek perdėjimo A. Kuršaitį vadinti paskutiniuoju Donelaičio tautiečiu, bet iš tiesų Aleksandras Kuršaitis garbingai įsirikiuoja į Mažosios Lietuvos kūrybingųjų sūnų gretas. Kaip J. Balčikonis baigė žodyno recenzinį aptarimą, "kol gyvens lietuviškai kalbanti tauta, tol skambės Kuršaičių giminės vardas. To vardo garbę kels ir tik pasirodęs Aleksandro Kuršaičio žodynas" (Pergalė, 1968 nr. 10, psl. 175).

Leidėjų žodyje yra įdomi gene-racinė pastaba, kad šio žodyno išleidime dalyvavo trys kartos. Iš tiesų, Fridricho Kuršaičio žodynai sudarė pamatą dabar pasirodančiam Aleksandro Kuršaičio žodynui, bet vargu ar jis būtų pasirodęs, jei savo tėvo darbo būtų neįvertinęs sūnus Arminas Kuršaitis ir dėjęs pastangų jam viešumon išvesti.

Savo ruožtu ir leidėjų net trys kartos dalyvavo šio leidinio planavime ligi dabartinio planų įgyvendinimo — "pavyzdys ilgo Įkvėpio, kurio moksliniai užmojai dažnai reikalingi". Lietuviai esame dėkingi Vandenhoeck und Ruprecht leidyklai, ištesinčiai savo užmojį išleisti A. Kuršaičio žodyną.

Žodynas didelio formato, gražiai apipavidalintas, šriftas — smulkus (petitas), antraštiniai žodžiai — išretintas kursyvas. I tomo kaina DM. 170.- (apie 43 doleriai). Galima jį užsisakyti ar Lietuvon užsakyti per Mūncheno universiteto lietuvių kalbos lektorę dr. L. Baldauf - Jurgutytę šiuo adresu : Thésaurus Linguae Lituanicae, Dr. Lucia Baldauf-Jurgutytė, Volks-bank Grafing Kt. Nr. 8341, Grafing bei Mūnchen. Pastebime šioj vietoj, kad dr. L. Baldauf ienė-Jur-gutytė irgi yra prisidėjusi prie šio žodyno — išvertė iš vokiečių į lietuvių kalbą žodyno redaktoriaus E. Hofmanno pratarmę ir Armino Kuršaičio parašytą tėvo biografiją. Vertimas kai kur laisvo-kas ir ne be kai kurių nelygumų: tiekia ir ten, kur reikia teikti; netaisyklingai rašo atatinkamas (turi būti: atitinkamas); prieš ar deda kablelį ir ten, kur jo nereikia; aprašynėdamas ar įkvėpėjas (pirmoji e be taško) greičiausiai yra korektūros klaidos. Keistai atrodo lietuviškame tekste F. Kuršaičio gimtinio kaimo rašymas No-ragehlen, o mirimo vietos Cranz, kai ten pat Dresden sulietuvinamas Drezdenu.

žodyno redaktoriaus prof. E. Hofmanno pratarmėj be pagrindo priskiriama vokiečių okupacinės valdžios I pas. karo metu leistai "Dabarčiai" vaidmuo lietuvių bendrinės kalbos sudaryme, nes, deja, tokio vaidmens minėtas laikraštis neturėjo.
J. G.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai