Parašė Danguolė Sadunaitė
|
Kai morkos išbėga į sėklą
Ir žemė suskerdėja skaudriom prarajom —
Ateinu į tave, o vasara,
Kaip vyras į savąją moterį:
Prieglobsčiui,
Ir atoilsiui —
Giliam būties apmąstymui.
Kai vėjas varsnoja vynmedžio lapais,
Ir dulksta ore saldus neveikimas —
Mes glaudžiamės, gūžiamės
Siekiame —
Ar nepagausime Meilės kvapties.
|