| |
|
|
|
LIETUVIŲ LITERATŪROS PERSPEKTYVOS |
 |
 |
 |
|
Parašė DR. JONAS GRINIUS
|
Būsiu juokingas? Tegu!...
Lydėkit mane pašaipos juoku!
Jūs žūsit, pamėlusiom lūpom
Likimą piktai keikdami, —
Aš žūti geidžiu
Su šypsniu burnoj atlaidžiu
Ir meilės žodžiu.
V. Mykolaitis - Putinas
Čia keliamas klausimas apie lietuvių literatūros perspektyvas1 nėra atsijęs nuo viso civilizuoto pasaulio šiandieninių problemų. Viena jų pastaraisiais metais kaip tik yra tapusi dailioji literatūra, t. y. ta dvasinės kultūros sritis, kurios geruosiuose kūriniuose įvairių epochų rašytojai nuo seniai stengdavosi išreikšti ir tebereiškia savo giliausius siekimus ir savo amžiaus svarbiausius rūpesčius. Bet mūsų dienomis jau yra iškilęs klausimas, ar šitokia literatūra dar turi ateitį. Tai rūpi ne tik mums, lietuviams, bet ir visam pasauliui Rytuose ir Vakaruose.
Anapus ir šiapus geležinės uždangos
Sovietų pavergtoje Lietuvoje rašytojas J. Baltušis apie dailiosios literatūros stovį rašo: "Stebiu akivaizdų literatūros pritilimą visame pasaulyje, jos poveikio žmonėms sumenkėjimą, jos kūrėjų nuovargį ir nusilpimą. Aš žinau: žmonija apglumo nuo savo pačios atrastų mokslo paslapčių, pasauly atsirado nemaža pasimetėlių, nupostringauj ančių iki tvirtinimo, esą, literatūra, dailė, muzika nebeturi ateities, jų vietą gyvenime užimsią tikslieji mokslai ir vien tikslieji mokslai". Taigi dailiosios literatūros krizė matyti net Lietuvoj, užsklęstoj už geležinės uždangos. Bet J. Baltušis nebūtų komunistas, jeigu minėtos problemos nespręstų lėkštai optimistiškai: "Tokio žmonijos išprotėjimo laukti, žinoma, netenka. Šiuolaikinis literatūros pritilimas — laikinas reiškinys. Žmonija labai greitai atsikvošės. Į literatūrą ateis nauji kūrėjai — didžio talento ir didžios jėgos" (Tarybų Lietuvos rašytojai, Vilnius 1967, 299).
-------
»1968 XV Lietuviškųjų studijų savaitėj, kurios bendroji tema buvo "Lietuvos nepriklausomybės 50 metų sukaktis ateities perspektyvoj", skaityta paskaita, kuri su nežymiais papildais čia spausdinama laisvoms diskusijoms.
Red.: Kaip pats autorius pastebi, straipsnis yra atviras laisvoms diskusijoms. Pvz., ar galima antihumaniz-mu kaltinti rašytojus, kurie kaip tik prieš jj kelia balsą? Toks klausimas ir dėl DUrrenmatto, ir dėl mūsų rašytojų.
-------
Laisvuosiuose Vakaruose dailiosios literatūros krizė svarstoma net aukštųjų mokyklų katedrose. Antai, Franfurto prie Maino universitete 1967 žiemą rašytojas Reinhard Baumgart skaitė poetikos paskaitas, kurias paskui išleido knyga, vardu "Romano perspektyvos arba ar literatūra turi ateitį?" Ten autorius rašo: "Apie romaną ir jo ateities perspektyvas šiandien pirmiausia nusprendžia klausimas, ar ateity apskritai dar bus galima pasakoti (...) Jeigu pasakojimas (kaip žanras) tampa problematišku, argi netaps problematiška visa vaizduojamoji literatūra? Ar ji apskritai dar turi ateitį? Ir toliau R. Baumgart pastebi, kad šiuo laiku nebeapsimoka kalbėti apie pavienių žanrų estetiką, nes kaip dailėje, taip ir literatūroje šiandien žanrai vis labiau susimaišo. "Jau iš pirmo žvilgsnio matyti, kaip, pavyzdžiui, miminiai pradai prasiveržia pasakojimuose ir eilėraščiuose, o epiniai elementai — eilėraščiuose ir pjesėse). Šitoks ir panašus 'puvimas' vėl tik nurodo į bendrąją krizę, į kurią naujoji realybė yra atvedusi senąją literatūrą" (R. Baumgart, Aussichten des Romans oder Hat Literatur Zukunft? Neuwied u. Berlin 1968, 12).
Neketinu čia svarstyti R. Baumgarto minčių, nes tesinorėjo parodyti, kaip rimtai vokiečiai svarsto dailiosios literatūros perspektyvas, matydami šių dienų dailiojo žodžio mene rimtą krizę. Mums labiau rūpi, kaip ši krizė atsiliepia lietuvių literatūroj ir kaip ją įveikti. Todėl ir keliu čia kelis klausimus, kurie sudarys rėmus kad ir neišsamiems svarstymams, būtent, kas yra toji naujoji realybė, apie kurią R. Baum-gart taria, kad ji pastūmėjusi į krizę senąją literatūrą. Kokie svarbiausi tos realybės veiksniai? Kaip krizė yra paveikusi literatūros žanrus? Ko reiktų, kad dailiosios literatūros negalavimai būtų nugalėti?
Prieš einant nagrinėti šitų bendrųjų klausimų, reikia dar pasakyti, kad lietuvių literatūra šiuo metu yra pažymėta specialiu nelaimės grioviu. Jis kerta ją į dvejopų aspiracijų literatūrą — į laisvą ir net palaidą dailiojo žodžio kūrybą Vakaruose ir į suvaržytą, kompartijos bei svetimos okupacinės valdžios diriguojamą literatūrą Lietuvoje. Nežiūrint šio prieštaraujančio dvilypumo, ji vis dėlto pasilieka lietuvių literatūra, nes pagrindinė jos išraiškos priemonė — žodis — pasilieka lietuviška; kai kurios temos ir problemos, nors ir skirtingai nušviečiamos autorių Vakarų tremty ir rusų nelaisvėj, pasilieka panašios; ta literatūra skiriama tos pačios tautos skaitytojams, yra beveik tų pačių technikinių veiksnių įtakoje, kurios negali sulaikyti nei tautiniai skirtumai, nei politinės sienos. Taigi tiek šiapus, tiek anapus geležinės uždangos lietuvių literatūra tebėra tos pačios tautos dailiojo žodžio menas. Nors ir skirtingų socialinių bei politinių veiksnių įtakojama, vienur ir kitur ji pasiduoda svetimajam spaudimui, prisiimdama svetimų temų, kurios nėra vertos lietuviško talento, nors kai kam ir atrodytų, kad jos lietuvių literatūrą praturtina.
Antai, Amerikos lietuvių laikraščiuose pasigirsdavo balsų, raginančių lietuvių rašytojus duoti pažangių kūrinių, atsiliepiančių į aktualius klausimus, t. y. į amerikietiško gyvenimo problemas. Iš dalies dėl šito snobistiško noro jau esame susilaukę net trijų premijuotų romanų ("Trečiąją moterį", "Delfino ženkle" ir "Sąmokslą"), kuriuose tiek daug svetimo gyvenimo, kad jų viename antrame lietuviško žmogaus beveik nebesimato. Kokią prasmę turi šis svetimybių spraudimas į lietuvių literatūrą, gal temokėtų paaiškinti tik jų autoriai. Tuo tarpu Lietuvoj svetimybės brukamos dėl komunistinės ideologijos spaudimo. Kitaip nebūtų galima suprasti, kodėl lietuvių darbininkų išnaudojimas kolchozuose dažnai būna nuslepiamas arba iškraipomas literatūrinėj prozoj, arba kodėl komunistinio veikėjo nudailinimas iki dorybių šviesaus veidrodžio yra būtinas ar geras, o "miško broliai" dramose ir apysakose visada smerkiami ir vaizduojami juodai.
Šitoks svetimųjų reiškinių tėvynėje ir Amerikoje brovimasis į lietuvių literatūrą ją nemaloniai apsunkina ir susvetimina. Tai ženklai, kurie liudija lietuvių pergyvenamą krizę svetimos visuomenės įtakoje, bet ne aną bendresnę (pasaulinę) krizę, kuri verčia suabejoti ateitimi tokios dailiosios literatūros, kokią pažinojo visos kultūringos tautos iki II pasaulinio karo. Kas gi pagimdė šią krizę?
Techninė revoliucija ir antihumanizmas
Nesileidžiant į įvairius istorinius bei sociologinius niuansus, reikia pasakyti, kad šių laikų beveik visuotinės krizės dailėj ir literatūroj svarbiausia priežastimi yra techninė revoliucija. Elektrofikacija, mechanizacija, standartizacija, automatizacija, kibernizacija, kurias surikiavusi priešaky žygiuoja Amerika, o užpakaly Sovietų Sąjunga su jos pavergtais kraštais, yra tie revoliuciniai veiksniai, kurie keičia ne tik žmonių ūkį bei socialinius santykius, bet taip pat stipriai paveikia jų religinį, dvasinį ir kultūrinį gyvenimą.
Argi ne anie techniniai veiksniai dabar kvapią slyvą paverčia nuspalvintu konservu, jauną karvutę padaro pieno mašina, arklius laukuose pakeičia maurojančiais traktoriais, kaimų ūkininkus verčia pramonės darbininkais, o babiloniškuose didmiesčiuose sutelkia žmonių skruzdėlynus, kuriuose vyrauja neatsakingumas, materialinės gerovės bei lengvų pramogų siekimai? Anie tai veiksniai išugdė ir į vadovaujančias gyvenimo pozicijas pastatydino įvairius biurokratus ir technokratus, kurie jaučiasi valdovais tiek demokratiniuose Vakaruose, tiek totalistinių komunistų valdomuose kraštuose. Taigi anie nuostabūs protų ir valių techniniai laimėjimai sukūrė ir tebekuria naują visuomenę, kurią vietoj senųjų baronų, grafų ir kunigaikščių valdo įvairūs specialistai, biurokratai ir technokratai.
Didmiesčiuose miniažmogių skruzdėlynai daugiau ar mažiau būna patenkinti demokratine santvarka, kuri visada palanki daugumos neaukštiems apetitams, bet jie nemaištauja nė prieš komunistų diktatūrinę mažumą, kai ši pažada daugiau duonos ir žaidimų. Tiesa, Sovietijoj dėl tos duonos reikia žmonėms daug dirbti ir apsukriai "kombinuoti", tačiau pažadai vis tiek guodžia, o žaidimai padeda užmiršti nepriteklius. Ar šitaip valdomai masei labai svarbu, kad išganymo religiją kompartija yra prilyginusi narkotikams ir prietarams? Ar futbolo rungtynių, arklių bei šunų lenktynių žiūrovams Vakaruose labai skauda širdį, kad Nietzsche yra paskelbęs Dievo mirtį? Juk ten mokyklose Dievą kasdien žudo įvairūs pažanguoliai, bet retas kas dėl to besijaudina. Gyventi be Dievo atrodo smagiau, nes šitaip atpuola žymios pareigos ir atsakomybė, kurios minios žmogus ypatingai nemėgsta.
Bet, kad sieloje neatsirastų tuštumos, nužudžius Dievą, arba kad nepabustų sąžinė, pilna visokiausių daugiau ar mažiau sumechanintų pramogų, kurias plačiausiai ir įtaigiausiai paskleidžia radijas, kinematografai ir televizija. Argi mūsų dienomis televizorius nėra minių pseudoaltorius, geresnis joms už tikrąjį altorių, nes žydrasis ekranas joms atstoja spalvotą fotografiją ir dailę, muziką, teatrą ir bažnyčią, rungtynes sporto aikštėj ir dailiosios literatūros kūrinius?
Bet jeigu šiandien televizorius daug kam atstoja dailiojo meno kūrinius, ar tai nereiškia, kad humanizmas, nuo renesanso laikų išaukštinęs intelektualinį bei estetinį žmogų, dabar nustoja reikšmės? Iš tikrųjų reiktų pasakyti, kad humanizmas jau yra perėjęs į savo antitezę — an-tihumanizmą, kurį remia tikslieji gamtos mokslai ir technika. Mūsų laikų simboliu laikyti apoloniškąjį ar dioniziškąjį žmogų net būtų juokinga, nes mūsų žaviausiu simboliu jau yra tapusi kompiuterio mašina, kuri gali valdyti garsą pralenkiančius lėktuvus, skraidinti raketą į mėnulį ir sprogdinti vandenilinę bombą. Dabar prieš kompiuterį ir kitus jo brolius beveik nublanksta visa tai, kuo Vakarų kultūros vyrai didžiavosi nuo renesanso laikų, būtent dailė, muzika, teatras, dailioji literatūra, filosofija.
Šitose dvasinės kultūros srityse dabar vis labiau ir labiau išstumiamas žmogus bei jo siluetas. Antai, naujausia (Prancūzijoj kylanti) filosofijos srovė — struktūralizmas, nežino žmogaus kilnumo bei orumo, kurį skelbė humanistai ir kuriuo rėmėsi demokratai (minėtos filosofijos žymiausias atstovas L. Foucault humanizmą laiko apgaule). Vadinamieji avangardistiniai tapytojai bei skulptoriai žmogaus pavidalą iš savo kūrinių jau pašalino, bepalikdami juose daik tų nuoplaišas bei abstraktinius netaisyklingus ornamentus. Imituodami šaltus laboratorijų tyrinėtojus bei technikus, rašytojai gėdisi jautrios širdies žmogaus, linkusio užtarti nuskriaustuosius, nes tai esąs sentimentalizmas. Goethės atvaizduotas žmogaus idealas — Ifigenija, kuri savo taurios širdies kultūra sutramdė Kalchidės barbariškąjį valdovą, bėra tik archyvinis prisiminimas: šių dienų rašytojams įdomesnė turtinga prostitutė, prieš kurią lankstosi miesto tėvai. (Tai sakydamas, turiu galvoj Fr. Dūrren-matto tragišką komediją "Der Besuch der alten Dame", kurios centre stovi turtinga sena prostitutė Klara Zachassian. Sugrįžusi iš Amerikos į savo gimtąjį miestą, ji sutinka jį savo pinigais gelbėti nuo bankroto, jeigu miestas nutars jos pirmąjį, ją suvedžiojusį, meilužį nubausti mirtimi. Šitokiam žiauriam kerštui miesto tėvai pritaria ekonominiais motyvais).
M. ŠILEIKIS Miško upelis
Antihumanizmas, kuris dabar vis labiau ryškėja įvairiose kultūros srityse, nebėra kokia nors naujenybė, kaip gali atrodyti. Jis turi daugiau negu 50 metų, nes dailiojoje kūryboje jis prasidėjo prieš I- pasaulinį karą su kubizmu ir futurizmu. Kubizmas, kuris žmogų ir kitas gyvąsias būtybes dailėj, ypač tapyboj, užsimojo pakeisti kubais bei kitom geometrinėm figūrom, buvo neabejotinas antihumanizmo tėvas. Jo tikroji motina vadinosi futurizmas, kuris poezijoj pirmasis pradėjo garbinti mašiną.
Technikos įtaka lyrikoj
Antihumanizmas, techninės revoliucijos teisėtas vaikas, neaplenkė nė Lietuvos. Pasirodęs kubizmu Prancūzijoj, o futurizmu — Italijoj, jis Lietuvoj pasireiškė bent dešimčia metų vėliau "Keturių Vėjų" sąjūdžiu, kuriam vadovavo Kazys Binkis. Šis vyras pirmasis mūsų literatūroj pradėjo tyčiotis iš poetinio įkvėpimo ("kam nenusibodo su mūzom laižytis"). Jis pirmasis pajuoke širdies jautrumą: "gana sacharininti širdis"; jis pirmasis kreipė lyriką į daiktus ("mums pasaulis daiktais pražydęs") ir siūlė mechaninę poezijos kūrybą ("imame žodį ir koja, kaip futbolą, sviedžiame kur į dangaus pašalį").
Nors "Keturių Vėjų" futuristinė arba ekspresionistinė poezija Lietuvoj neturėjo didelio pasisekimo (ji tebuvo vidutiniška), tačiau sąjūdžio techninės antihumanistinės tendencijos išliko. Jas pakartojo 1930 m. "Granito" metraštis, jų nepamiršo nė J. Keliuočio "Naujosios Romuvos" savaitraštis. Tur būt, "Granito" įtakoj mūsų žymusis lyrikas Putinas (iš kurio tyčiojosi "Keturi Vėjai") taip pat tada pamėgino nusišypsoti madingai, 1930 m. parašydamas savo "Pavasario paradą" ir "Greitai važiuojame". Šiame pastarajame eilėrašty skaitėm:
Greitai važiuojame! Kelias, kaip drobė,
O prieš akis — tik žydra vėliavėlė-
šimtas jėgų mus iš vietos pagrobė,
Dūmais benzino ir dulkėm suvėlė.
Mes kaip raganiai ugnim pasivertę,
Vejamės nykią erdvių karalaitę.
Vairo rodyklių stebėdami kertę,
Tolį ir greitį jos esam apskaitę.
Svaidom kilometrus, užtvarus trankom —
Glemžia atstumą jėga prasiveržus,
šuolis — ir mostas — ir atgaliom rankom
Griaunam aukštielninkus pakelio beržus.
Nėra abejonės, kad šitais greitai važiuojančio automobilio įspūdžiais Putinas atsiliepė į augančią pasauly technikos galybę. Tačiau net šitame eilėrašty jis nepasidavė technikos nešamam antihumanizmui, nes baigiamojoj strofoj kėlė gal patį svarbiausią, žmogiškos būties, klausimą technikos atžvilgiu:
Kas skrenda? — Mes, ar pasaulis? ... Atminki!
Šitos iliuzijos — mūsų būtis.
Tiesą pažinti čia niekas nelinki:
Melas — gyvenimas, melas — mirtis.
Šituo ir baigėsi regima technikos įtaka Putinui, kuris greit pajuto, kad technikos vaidmuo lyrikoj gana ribotas, nes ji išstumia žmogų su jo egzistenciniais rūpesčiais, kurie Putino poezijoj buvo pirmareikšmiai.
Tačiau kitaip į technikos reikšmę yra pažiūrėję jaunesni už Putiną lietuvių poetai, kurie norėjo byloti savo laiko kalba, t. y. techninio amžiaus kalba. Jiems tikriausia nė į galvą neateidavo ir neateina mintis, kad mašininė technika, per kurią marksistai tikisi išganyti pasaulį, yra antihumanizmo nešėja ir palaikytoja, nes, nesulaikomai augdama, ji dezorganizuoja dvasinę žmonių kūrybą ir tampa lyrikos priešu.
Ne šio straipsnio uždavinys išnagrinėti visą technikos įtaką mūsų dienų lietuvių lyrikai. Tai įtakai parodyti užteks kelių pavyzdžių.
Antai, prieš dešimtį metų su viršum kai kurie lietuvių rašytojai leido neperiodinį "Literatūros lankų" laikraštį. Jis nešiojo technišką vardą, paimtą iš spaustuvių kasdienybės, nes ten dažnai vartojami terminai — spaudos lankas, knygos lankas. Anksčiau joks lietuvių literatūros leidinys nebuvo turėjęs tokio pramoninės technikos vardo. Bet lankų terminas tiko techninio amžiaus skoniui: jis atrodė neutralus bendradarbių pasaulėžiūrai ir jų kūrinių įvairiai prasmei, bespalvis ir šaltas kaip kiekvienas mechaninės technikos gaminys.
Antras pavyzdys — vienas naujausių leidinių, Jono Meko "Pavienių žodžių" knyga. Nedrąsu ją vadinti lyrika: ji gali būti poezija ir proza, arba abi drauge, nes autoriui, atrodo, buvo svarbiau savo kūrinėlius atbaigti mechaniniu principu — vienetu, žodžio vienetu. Nežiūrėdamas, kokią reikšmę turi jo žodžiai sakiny, juos visus kaip kareivius poetas išrikiavo po vieną vertikaline eile per visą puslapį (nuo viršaus į apačią). Aišku, kad tuos visus žodžius būtų buvę galima surašyti įprastinėm horizontaliom eilutėm. Bet šitaip jie būtų sudarę poetinės prozos miniatiūras. Šitokiam smulkumui paslėpti autorius pavartojo mechaninę - optinę priemonę, paskirdamas į vieną vertikalią eilutę surikiuotiems žodžiams po vieną puslapį. Šitokiu būdu susidarė iškilminga knyga, kurioj miniatiūros mėgina prabilti į skaitytoją kaip vieversėliai per garsiakalbį. Gaila, kad šitokia apipavidalinimo technika "Pavienių žodžių" kūrinėliams buvo daugiau pakenkta, negu padėta. Tačiau tuo nereikia stebėtis, nes kiekvienas kūrėjas siekia ir turi siekti naujumo. Tik "Pavienių žodžių" eksperimente įvyko klaida todėl, kad jų autorius daugiau pasitikėjo technika negu savo miniatiūrų vidiniu svoriu.
Kaip visose meno srityse (gamtos mokslų ir technikos pavyzdžiu) šiuo laiku vyksta įvairių eksperimentų, taip jų nestinga nė lyrikoj. Vienas dažniausiai sutinkamų yra vadinamasis laisvas eiliavimas, kurio esmė — kova su tradiciniu muzikiniu ritmu ir rimu. Viešai tai net nevadinama kova, nes šituo atveju poetai kalba apie individualų, minčiai ir išraiškai pritaikytą ritmą, nors skaitytojas jo ir nebepajėgia sugauti. Šitokių eksperimentų lietuvių lyrikoj yra gana apsčiai vienoj ir antroj geležinės uždangos pusėj, bet daugiau Vakaruose negu Lietuvoj. Šitaip greičiausiai yra todėl, kad Vakaruose lietuvius labiau veikia visokios rūšies technika ir svetimieji (angliškos poezijos) pavyzdžiai. Skaitant Amerikos lietuvių dabartinę lyriką, dažnai atrodo, kad poetai savo "laisvais" eilėraščiais reaguoja į juos supantį technikos triukšmą čia labai atitrauktais ir tolimais metaforiniais šnabždesiais, čia sustiprintu "riksmu". Pažymėtina, kad šitokia išraiškos ir eiliavimo laisve dažniausia naudojasi moterys.
M. ŠILEIKIS Žiemos etiudas
Konkrečiau kalbant, būtų galima nurodyti į dvi talentingas poetes — Juliją Švabaitę Amelijoj ir Janiną Degutytę Lietuvoj. Jų dažname eilėrašty muzikalinio ritmo neigimas yra labai aiškus. Tai nejučiomis priverčia poetes arba perdėtai pabrėžti savo "širdies riksmą", arba griebtis labai įmantrių metaforų, nes atmetus ritminį stuburkaulį, reikia, kad kūrinėlis imponuotų skaitytojui vien savo turiniu (minties bei jausmo išraiška originaliais įvaizdžiais). Bet tai labai sunkus menas, kuris retai tepavyksta didelio (pvz., B. Pascalio) talento asmenims.
Idėjų stoka
Laisvai eksperimentuodamas ir eiliuodamas, poetas taip pat nejučiomis gali nukrypti į palaidą plepumą, kuris taip praskiedžia lyriką, kad ją sunku beatskirti nuo prozos. Šitokių reiškinių matyti VI. Šlaito kūrinėliuose, nors minčių jam nestinga. Tačiau laisvo eiliavimo eksperimentai dažniau nuveda į tuščią bravūravimą retorikos priemonėmis. Šiam pastarajam atvejui ryškiai atstovauja Ed. Mieželaitis savo labai gausiais eilėraščiais. Šituo įsitikinti pažiūrėkime į jo "Piramidalinės simbolikos" ciklo vieną geriausių eilėraščių, "Sfinksų simboliką", kur autorius dar nėra visai atsikratęs muzikinių "prietarų", nes retkarčiais dar prisimena rimą ir aso-nansą. Ten skaitoma:
Sfinksai, žmogų šaiia išvydę
ir įsmeigę į jį įtarų
žvilgsnį, saugo dar piramidę...
Sfinksai... sfinksai: šitos naktinės
pabaisos, granito kumštys,
su kurių pagalba čia gynės
piramidės, kai vėjai drumstės...
Tie plėšrūs žvėrys, mergaitės
veido naivią kaukę užsidėję,
vėjų čia baidės
ir dabar naktimis dar staugia...
Ir dabar naktimis, į žemę
granito nagus suleidę
ir ištroškę aukų, jie remia
ne laisvę, o despotų raidę ...
Jie remia čia piramidę
(...Suręskim kaulus žmonių,
kurie rentė,
ir kurie čia ilsisi kritę,
ir kurie norėjo gyventi, —
šimtą kartų didesnės būtų
piramidės... Jų vėlės skraido —
šis vėjas...)
... Aš nemėgstu liūtų
su žmogaus nekalčiausiu veidu ...
Šitame laisvos eilėdaros kūrinėly matyti trys dalykai: žongleravimas neritmuotomis iškalbos priemonėmis, refleksija arba samprotavimai ir gilesnės idėjos stoka. Atsistojęs tarp didžiųjų Egipto piramidžių ir Sfinkso, lenininės premijos laureatas jaučia pareigą pasakyti kažin kokią svarią mintį, tačiau ką tarti savo, kas nebūtų kitų pakartojimas, jis nežino. Todėl eilėrašty atsiskleidžia didelė banalybė: nemėgstu Sfinkso, nes prie piramidžių statybos žuvo daug vergų (faktas, sutinkamas kiekviename istorijos vadovėly). Prieiti šitokiai išvadai, neturinčiai originalesnės minties, poetas samprotauja įmantriomis metaforomis, kurios sudaro kažin kokios išpūstos filosofijos įspūdį, tikriau pasipūtusią pozą, paslepiančią idėjinę tuštumą. E. Mieželaičio lyrikos atveju idėjų stoką kaip tik reikia pabrėžti, nes Lietuvoj jis laikomas minties poetu.
Šita proga reikia pasakyti, kad, mirus V. Mykolaičiui - Putinui, kuris idėja laikė kiekvieno literatūros kūrinio nugarkauliu, idėjinių poetų išretėjimas lietuviuose tampa akivaizdus, nors Vakaruose dar yra B. Brazdžionis ir A. Jas-mantas, o Lietuvoj — Justinas Marcinkevičius. Tik šiam pastarajam tapti giliu minties poetu trukdo čia komunistinės ideologijos dogmatiškumas, čia retorinis patosas, čia perdidelis produktyvumas, kuris jau baigia žudyti E. Mieželaitį.
Tačiau šis stovis — idėjų stoka lyrikoj ir apskritai literatūroje — nėra kokia nors lietuviška nelaimė: ji matyti visame pasauly. Užtenka į rankas paimti kokį nors svetimą žurnalą, spausdinantį eilėraščius, kad lengvai pastebėtum tuos pačius reiškinius, kaip ir lietuvių lyrikoje, tik dar labiau išryškintus —• dažną formos palaidumą, ritmo neigimą, kraštutinį individualizmą, minties lėkštumą, slepiamą tarp samprotavimų ir įmantrių metaforų, ir dažniausia eksperimentavimą poetine technika. Atrodo, kad poetų blaškymosi įvairiuose eksperimentuose artimiausia priežastis mūsų laikais yra gilių pergyvenimų ir svarių idėjų išsekimas. Kai nėra kas esmingai deginančio pasakyti, poetams belieka ieškoti (kad būtų nauji) techniškai formalinių prašmatnybių, kurios pasirodo gana ribotos, kai poezijos turinys lėkštas.
Tačiau idėjinį lėkštumą prikišti vien poetams ir rašytojams būtų neteisinga, nes labiau kalta juos supanti beidėjinė visuomenė ir techninė civilizacija, išaugusi iš gamtos mokslų pritaikymo ir nukrypusi į antihumanizmą. Šitokia tačiau kryptis tapo neišvengiama, kai renesansinio antropocentrizmo auklėtiniai racionalistai su individualistu Fr. Nietzsche nužudė Dievą, nes Kristų už Judo grašius jau anksčiau buvo išdavę patys krikščionys — privilegijuoti feodalai ir turtingieji miesčionys su savų luomų dvasiškiais. Tuo tarpu pažangos ir žmonių gerovės siekdami, inžinieriai ir politikai į Dieviškosios Apvaizdos vietą pasiūlė gamybinę techniką su socialiniu draudimu. Tačiau šie geri ir labai geri dalykai, kurie suteikė žmonėms daug patogumų ir nemažai laisvės, technologinės pažangos įtakoj padėjo miestų gyventojams susidaryti pavojingą iliuziją, kad galima gyventi be Dievo, nekvaršinant sau galvos dėl galutinės tiesos.
Tik, šita kryptimi tvarkant gyvenimą, nepastebėta dviejų dalykų. Pirma, išplėšus Dievą iš būties ir žmonių gyvenimo, nebeteko pagrindo humanizmas bei tas žmogaus taurumas, kuriuo žavėjosi Lessingas, Goethe, Schilleris ir kiti humanistai, nes, nustodamas savo dieviškos kilmės, žmogus teoriškai tepasiliko su savo gyvuliškąja prigimtimi bei kova dėl būvio. Tiesa, praktiškai žmonės išliko su savo transcendentine neramybe, tačiau pagrindo ir paskato jai kilnėti nebebuvo. Antra, į Dieviškos Apvaizdos vietą pastačius gamybinę techniką ir socialinį draudimą, šie geri ir paslaugūs tarnai neišsprendė žmonėms esmingesnių problemų negu valgis, butas, šeima, kultūringas laisvalaikio poilsis. Būtent, jiems dar paliko darbo pareiga ir valstybės įstatymai, socialinės bei politinės nelaisvės grėsmė, asmeninės ir visuomeninės nelaimės, fizinis ir psichinis skausmas, liga, mirtis ir gamtinės katastrofos. Mėginant spręsti šias problemas be metafizinės perspektyvos, žmonių protas dažnai atsiduria į nepatenkinamą atsakymą, į atsakymo nebuvimą arba tiesiog į juodą tuštumą, o ši jau gimdo nevilties ir beprasmybės sąmonę — nihilizmą, kuris stumia į mirtį ir žudo kūrybinius sumanymus.
Bet žmonėms (ir poetams) labiau norisi gyventi ir kurti, negu kankintis beprasmybės nevilty, lengviau pasitikėti gamybine technika ir socialiniu draudimu, negu kiekvienam atviromis akimis, egzistenciškai, žiūrėti į piktą nebūties bedugnę ir į Dievo apakinančią saulę. Nenorint skaitytis su šitom dviem kraštutinybėm, sunku beįžiūrėti skirtumą tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo, dėl to nebelieka minties įtampos, išsenka tikrosios problemos, nyksta idėjos, išskyrus tą vieną visko beprasmybes pasislėpusią mintį, kuriai retkarčiais paprieštarauja seksualinis instinktas. Šitokioj aplinkoj mūsų dienų rašytojai arba patys gyvena be gilesnių idėjų ir aukštesnių siekimų, arba nejaučia reikalo dėl jų kovoti kūrybiškai.
Šitaip nusiteikę, poetai dažnai tesukuria lėkštą infliacinę lyriką (jos dabar žmonės pasauly prirašo tiek daug, kiek niekada anksčiau). Bet šitokia poezija techninėj civilizacijoj retai kam reikalinga, o ja visai negali pasinaudoti kinematografai ir televizijos, kurie atima jai laisvalaikio skaitytojus. Todėl mūsų laikų lyrika dažnai atrodo neefektyvi kaip infliacinis pinigas. Jai išvesti iš šios krizės reiktų ne tik išimtinai didelių talentų, bet ir kitokios socialinės bei kultūrinės aplinkos, negu ji klesti Vakaruose ir bręsta Sovietijoj. Bet ar tai įmanoma?
Absurdas dramatinėj literatūroj
Negalavimo priežastys dramatinėj literatūroj — tos pačios kaip lyrikoj, nors pati krizė dramoj nėra tokia gili. Pirmiausia nematyti čia panašios infliacijos kaip lyrikoj. Priešingai, net nusiskundžiama, kad rašytojai per mažai tesukuria dramų ir komedijų, nors, antra vertus, žmonės dramatinę literatūrą menkai teskaito. Be abejo, tai nepaskatina dramatinės kūrybos, kuri reikalauja daug darbo.
Kad ir menkai skaitoma eilinių žmonių ir dar rečiau praktikuojama rašytojų, drama net šiais krizės laikais gana stipriai stovi kultūriniame gyvenime, nes ją palaiko teatras (išskyrus lietuvių atvejį Vakaruose). Jei pats teatras nepergyventų krizės, kurią pabrėžia antiteatro mėginimai, dramatinės literatūros bazė nebūtų bloga. Bet dabar teatrų vaidmuo visuomenėj yra gerokai sumenkėjęs, palyginus su ta reikšme, kokią teatras turėjo XIX ar XX a., pradžioje. Tada jis buvo ne tik estetinė tribūna prieš žmonių likimines problemas, bet taip pat lengvos pramogos įstaiga Europos pasiturinčiai miesčio-nijai. Šitokiai teatro paskirčiai daugiau ar mažiau atitiko ir jam skiriama dramatinė literatūra.
XX a. vidury pramoginė teatro, komedijos ir dramos pusė gerokai sumažėjo, nes ją daug kur paveržė kinematografai ir televizijos, nekalbant apie visokias sportines rungtynes bei lenktynes. Tačiau techninės civilizacijos prašmatnybės konkuruodamos su teatru, pakėlė estetinių bei idėjinių reikalavimų lygį dramatinei literatūrai, jau nekalbant apie kinematorgafo į-taką scenos (taigi ir dramos) technikai. Versdami pakylėti teatrą ir dramatinę literatūrą Vakaruose, kinematografas ir televizija juos priartino prie Lietuvos ir Sovietijos reikalavimų, nes tų kraštų scenos menas dabar netarnauja pramogoms (išskyrus retus atvejus), bet skirtas piliečiams auklėti.
Bet pakilę teatro poreikiai pasunkino uždavinius rašytojams: jų dramos ir komedijos turėtų būti idėjiškai svarūs ir estetiškai bei techniškai nauji kūriniai. O tai atsiekti nėra lengva. Pastūmėti į pasunkėjusius uždavinius, rašytojai tačiau neranda paskatų savo techninės civilizacijos visuomenėj. Sumasėjusi, lėkšta, problemų vengianti, patogumais mintanti visuomenė Vakaruose dramatiškų konfliktų tiesiog nepakelia. Juos slepiant ar veidmainingai užlyginant, nesusidaro reikalingų sąlygų išaugti dramatiniams rašytojams.
(Tęsinys kitame numeryje)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
