Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KUR BUVO DAINAVA? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. P. Rėklaitis   
Šiandien Dainava vadinama pietinė dzūkų krašto dalis, abipus Nemuno. Senovėje Dainava reiškė Sūduvos - Jotvingių sinonimą, bet gal tik atskirą gentį ar žemę? Prof. A. Salys (LE IV, 234) nurodė, kad, nors Dainavos vardas yra sritinės kilmės, jau XIII a. jis buvo apibendrintas visam Sūduvos-Jotvingių kraštui, be to, jis buvo tik lietuvių vartotas. Paskutiniu dvidešimtmečiu, ypač Lenkijoje, iškilus dideliam susidomėjimui jotvingių klausimu, tyrinėtojai mėgina taip pat išaiškinti, kur buvo toji Dainavos sritis senovėje? Nuomonės Dainavos lokalizacijos klausimu pasirodo gerokai skiriasi, štai du naujesni pavyzdžiai:

1.    Jerzy Nalepa: Polekszanie (Pollexiani) — plemię Jacwieskie u podiumo - vvschodnich granic Polski (Rocznik Bialostocki II 1066.
Bialystok 1967, p. 7-34 su jotvingių genčių žemėlapiu). Autorius iš šaltinių fragmentinių žinučių iškristalizuoja keturias jotvingių gentis ar žemes ir nustato jų lokalizaciją šitaip: 1) Patuksi j a (Pollexia)—    lietuviškiau gal būtų Palūkšė?
—    Luko (Eik, Lyck) apylinkėse; 2) jotvingiai siaurąja prasme Suvalkų apylinkėse; 3) Sūduva — teritorijoje maždaug tarp Vilkaviškio-Marijampolės - Kalvarijos - Vystyčio; 4) Dainava — maždaug Lazdijų - Simno - Seirijų - Leipalingio - Kapčiamiesčio apylinkėse.

2.    V. V. Sedov: Jatvjazskoe plemja Dejnova (Kratkie soobščenija institutą archeologii. Vypusk 113.Moskva 1968, p. 24-30 su 2 žemėlapiais). Priešingai Lowmianskiui, autorius grįžta prie Narbuto paskelbtos ir XIX a. įsigalėjusios nuomonės, kad Dainavos žemės buvo maždaug tarp Merkio ir Nemuno aukštupių (pietinė Vilniaus krašto pusė, į rytus nuo Nemuno). Kaip rodo autoriaus sudarytas žemėlapis 80 proc. vietovardžių "Dejnova" tipo yra Alsios, Katros, Ditvos ir žižmos aukštupių srityje. Dainava, pagal Sedovą, buvusi ne vien teritorijos vardas, bet atskira jotvingių gentis, kuri turėjo specifišką materialinę kultūrą. Jos paminklais autorius laiko akmeninius pilkapius I tūkstantmečio antroje pusėje ir akmeninius kapus, kurių daugumas rasta teritorijoje tarp Katros ir Ditvos — Dubičių, Rodūnios, Eišiškių apylinkėse. Priešingai Spicinui, autorius šią kultūrą laiko ne slaviška, bet baltiška, nors ne lietuvių, bet jotvingių. Lietuviai Dainavą pažinę visų pirmiausia ir visus Jotvingius vadino Dainava.

Hipotezė sukelia abejojimų. 1. Archeologinių paminklų grupė aplink Dubičius — šukevičiaus veiklos rezultatas. 2. "Krašto ir jo gyventojų vardas tame pačiame krašte vietovardžiams paprastai niekada nevartojamas" (A. Salys). 3. žodžiai "Denowe tota, quam eciam quidam Jetwesen vocant..." vad. Mindaugo privilegijoje iš 1259 (žr. W. Kętrzyhski: O dokumen-tach Mendoga kröla litewskiego, Krakow 1907, p. 30) liečia teritoriją į vakarus nuo Nemuno (Sūduva). Bet į rytus nuo Nemuno galėjo būti kiek išeivių iš Dainavos XIII a. ir vėliau, todėl Dainavos tipo vietovardžiai yra Vilniaus krašte.
Dr. P. Rėklaitis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai