| |
|
|
|
Parašė Leonardas Dargis
|
Ūkinių svyravimų priežastys dar niekad nebuvo taip gerai žinomos, kaip dabar, ūkio tvarkymo priemonės taip pat dar niekur nebuvo taip praktiškai plačiai pritaikytos, kaip JAV. Tačiau tiek ūkiniai, tiek socialiniai reikalai šiandien taip susivėlę, kad žinojimas per dažnai eina vienu keliu, o gyvenimas kitu. Atmetus kai kurias duomenines skyles, pusėtinai žinome ir apie infliaciją. Visgi tie, kurie nori ją pažaboti, susiduria su nemenkais sunkumais.
Keyniškai tariant, santaupos yra tik tuomet geros, kai jos išleidžiamos, arba vartojamosioms, arba kapitalinėms gėrybėms pirkti. Nenaudojamos, neišleistos santaupos reiškia atitinkamą paklausos mažinimą. Kainos ir įdarbinimas kris. Jei minėtiems reikalams gražutėliai lygiai visos įplaukos, įskaitant santaupas, išleidžiamos, tai gauname idealios pusiausvyros ūkį su pastoviomis kainomis ir uždarbiais. Tačiau, jei ūkis veikia arti gamyklų pajėgumo ribos ar arti darbininkų išsisėmimo ribos, arba netoli abiejų šių veiksnių kartu pajėgumo ribos, o bendrovės į ūkį siekia įdėti daugiau, kaip sutaupoma, tai investavimams ir vartojimui bus daugiau išleidžiama, kaip ūkis spėja gaminti. Išdava — varžytynės kainomis, arba infliacija.
Amerikos ūkis ir toliau, nežiūrint infliacinės ligos, iš esmės geras. Bendrinės tautos pajamos 1968 m. pasiekė 860 bil. dol. ir toliau kyla. Asmeninės įplaukos 1969 m. vasario gale buvo 721,4 bil. dol.
Dirbančiųjų skaičius tuo pat metu pakilo iki 77,7 mil., o bedarbių teturima tik 3,3 proc. Vidutinės savaitinės pramoninių darbininkų į-plaukos 1969.11.28 buvo 125,74 dol. Bendrovių priešmokestinis pelnas 1968 m. gale pasiekė rekordinio 95,8 bil. metinio greičio. Infliacija betgi pernai pasiekė 4,5 proc. Tai reiškia, kad visi doleriniai duomenys tokiu nuošimčiu nerealūs. Ir tai atrodytų pakeliama, jeigu toks kilimas būtų laikino pobūdžio be polinkio toliau kilti. Deja, taip nėra, štai pirmaisiais šių metų mėn. pramoninės kainos kilo 7,2 nuošimčių metiniu greičiu. Aukščiausias pakilimas dešimtmety. O šios rūšies kainų kilimas gali reikšti ir vartojamųjų gėrybių kainų kilimą. Net ir šitai būtų pusė bėdos, jeigu infliacija per daug nekeistų turto pasiskirstymo tarp įvairių žmonių sluoksnių. Dėl šio polinkio infliacija blogesnė už defliaciją ir yra sociališkai pavojinga. Visi pastovių ar pastovesnių įplaukų žmonės nuo jos per daug nukenčia ir, aišku, dėl to nėra laimingi. Priešingai, visi kurie įplaukas lengviau prikaito kainoms, vis iš naujo turi progos savo padėtį žymiau pagerinti, negu kainomis nustoja, tuo alindami pirmuosius. Ilgainiui, vieniems nuolat nulošinėjant kitus, turi kristi vartojimas, o ūkis žemėti, atseit, iš infliacijos pereiti atoslūgin ar net ir sunkmetin. Dėl to ūkio normaliam augimui būtinas kiek galint lygesnis turto pasiskirstymas, nes turčiai negali nei už tūkstančius atvalgyti, nei at-sirėdyti, nei kitaip atvartoti. šia prasme įstatymai ir jų leidyba su-pasavo. šiuo keliu kai kurių žmonių sluoksnių gobšumas šiuo metu per mažai apvaldomas. Užtat ekonomistai vis dažniau šaukiasi didesnio žmonių moralės pajautimo. Nuotaikos pagerinimui visgi atsi-mintina, kad dabar čia netenka galvų laužyti, kaip lygiau padalyti nepakankamus turto šaltinius, o svarstoma, kaip geriau paskirstyti perteklių.
Kiek infliacija nelygiai veikia turto pasiskirstymą, rodo ir šie atsitiktiniai pavyzdžiai: pernai drabužių kainos pakilo 2,5 proc, o jų valymas bei skalbimas — 7,3 proc; vežimų kainos pakilo 1,4 proc, o jų taisymas — 6,3 proc; gydytojai savo kainas pakėlė 5,5 proc, o vaistų kainos nukrito — 0,9 proc. Iš pavyzdžių taip pat matome, kad gėrybių kainos dabar kyla lėčiau, negu patarnavimų. Skirtumas dar ryškesnis, palyginus 10 metų kainų pakilimus. Tame laikotarpyje visų patarnavimų kainos pakilo 38 proc, o gėrybių — 17 proc. Išlaidos susisiekimui pakilo 37 proc, o vežimai — 3 proc; draudimai — 46 proc, o namams dažai — 13 proc. Plėšikiškiausi pasirodė gydytojai. Jie savo kainas bei ligoninių tarnybą pakėlė 61 proc, kai vaistų kainos nukrito — 1, 5 proc.
Sveikatos tarnyba šaukte šaukiasi reformų, ši tarnyba paliečia visus gyventojų sluoksnius. Dėl to šios tarnybos per didelis sugobšė-jimas ne pagal savo svorį įtakoja ūkį infliacijos kryptimi, nes nėra daugiau uždarbių derybų be šio reikalo Iškėlimo. Pavyzdys. Gydytojų sąjunga buvo nepaprastai priešinga ribotam sveikatos draudimui, vad. "medicare". Ką gi dabar daro kai kurie gydytojai? Ogi už gydymą šio draudimo ribose išrašinėja padidintų kainų sąskaitas, šiuo keliu dabar neretam gydytojui tik iš šio draudimo, neskaitant tiesioginių pajamų iš ligoninių, per metus susidaro nuo 50000 iki 191.000 dol. pajamų, o mokesčio mokėtojams išlaidų. Bene ir Hipokrato priesaika nuėjo šunims šėko piau-ti?
Garsios pasidarė ir įstatyminės mokestinės skylės bei mokestinės išlaidos (tax expenditures). Skaičiuojama, kad, reikiamai reformavus mokesčių įstatymus, iždui nei valgius nei gerus atsirastų 40-44 bil. dol. kasmet. Tai ne kosulio vertė krašto ūkiui, o kartu ir infliacijai tiesinti. Priedinių mokesčių reikalas savaime atkristų. Nereikėtų taip pat didinti valstybinio įsiskolinimo, kuris dėl savo inflia-cinio pobūdžio, ypač palūkanoms kylant, šiuo metu daugiau, negu nepageidautinas. Mokestinės skylės ir išlaidos nepriimtinos ir psichologiškai, nes per daug globoja pasiturinčiuosius sluoksnius. Ir juo žmogus turtingesnis, juo jam palankesni šios rūšies įstatymai. 1968 susidarė per pusantro šimto tokių milijonierių, kurie visai teisėtai jokių mokesčių nemokėjo. O tokie, kaip gydytojai, teisininkai, verslininkai bei kiti didelių pajamų žmonės, kurie irgi teisėtai gerokai apkarpo mokesčius, skaičiuojami šimtais tūkstančių. Visi jie, pavyzdžiui, gali teisėtai aprūpinti savuosius vaikus mokslapinigiais bei jų ateitį apskritai iždo sąskai-ton. Panašiai vyksta su kelionpinigių ir dienpinigių bei važinėjimo išlaidomis darban ir atgal atskaitymais, šiokių patogumų neturi mažesniųjų įplaukų sluoksniai.
Klasikinė pinigų teorija sako, kad kai tik pinigai pasidaro pakankamai brangiais, tai žmonės mažina įsiskolinimą ir tuo pačiu išlaidumą, šiandien betgi JAV turime aukščiausias bet kada buvusias palūkanas ir kartu istoriškai didžiausią išlaidumą. Gera klaidingo nusakymo iliustracija. Keynes įsakmiai perspėjo netvarkyti ūkio in-fliacinėmis palūkanomis. Vakarų ūkis, ne tik JAV, dalinai nuėjo senuoju keliu. Netrukus pamatėme, kad infliacinės ūkio tvarkymo priemonės reiškia ne mažiau, o daugiau infliacijos. Aukštos palūkanos turėjo atgrasyti ir JAV verslą nuo kapitalinių įdėjimų. O ką jis daro? Ogi tuos įdėjimus dar daugiau didina, šiuo metu jie net 14 proc. didesni už pernykščius to paties meto įdėjimus. Šie įdėjimai dabar visai nereikalingi, nes pramonė tenaudoja vos 83 proc savojo pajėgumo, užuot pageidaujamųjų bent 90 proc, o prekių pardavimai jau pradėjo kiek kristi, šio keisto elgesio priežastys daugiausiai glūdi infliacijos polinkyje gimdyti daugiau infliacijos. Vadinasi, nepirksi šiandien — rytoj daugiau mokėsi. Taip pat juo greičiau kyla uždarbiai, juo daugiau apsimoka tiesiog dienomis tobulėjančios mašinos, taupančios darbininkus, gerinančios prekių kokybę ir tuo keliu net ir infliacijos metu didinančios pelną.
Ir kitur laisvajame pasaulyje praturtėjimas didelis. Madingas infliacijos keliu tarpusavis turtų atiminėjimas. Neretai europiniai bei japoniniai verslininkai pasirodo pranašesni už jų amerikiečius partnerius. Iš padidėjusių varžybų atsirado labai pavojinga tarptautinė piniginė padėtis. 1968 m. JAV mažas mokėjimų balanso perteklius atsirado tik iš užsieniečių investavimų į amerikines akcijas, ne iš prekybos. Tarptautinė JAV prekyba 1968 m. pavojingai krito. 1969 m. sausio mėn. JAV išvažinės prekybos perteklius tebuvo 115,6 mil. dol., o vasario mėn. net iki 361.7 mil. dol. nepritekliaus prisivarė. Gerai, kad šis nepriteklius laikinis, atsiradęs dėl uostų darbininkų streikų.
Vakariečių didelių pinigų laikymas amerikiniuose vertybiniuose popieriuose labai panašus į jų įdėjimą į paprastas einamąsias sąskaitas. Tie pinigai šiandien čia, o rytoj kitur. Lėtinant amerikinę infliaciją, bendrovių pelnai apkarpomi. Dėl to galimos žemesnės akcijų kainos ir didesnis jų laikytojų nervuotumas su polinkiu keisti dolerines vertybes į kitas. Taip atsitikus, būtų sugriauta tarptautinės piniginės sistemos pusiausvyra, kuri ir taip dėl Anglijos ir Prancūzijos šios rūšies sunkumų nėra geriausios sveikatos. Labai gerai, kad ir Nixono vyriausybė užtikrino nekelsianti oficialiosios aukso kainos. To tačiau neužtenka. Būtinai apvaldytina infliacija JAV, atstatant pilną pasitikėjimą doleriu. O didieji užsieniniai JAV partneriai gerai padarytų, sumažindami savuosius pasisekimus išvažinėje prekyboje į JAV. čia vilties netrūksta, šiandien visiems aišku, kad kraštų turtingumas priklauso darnaus tarpusavio ūkinio santykiavimo. Vieni kitus ir toliau traukia iš bėdų, daromos prekybinės nuolaidos, ir labai galimas ir naujas automatiškai tarptautinius piniginius santykius tvarkantis susitarimas, nes senasis "Bretton Woods" gyvenimo pasendintas.
Nixono vyriausybė pradžioje tikėjosi pakankamai sustiprinti dolerį, laisviau leisdama pasireikšti paklausai bei pasiūlai, netvarkydama nei kainų, nei uždarbių, o tik padidindama centrinio banko įtaką ūkiui. Buvo net tikimasi greitai panaikinti priedinius mokesčius. Nukrypimas nuo Keynes teorijos aiškus, šis monetarininkų laimėjimas netruko nė trijų mėnesių. Tiesa, yra ūkio sulėtėjimo žymių, bet tai nesulėtino nei kainų, nei uždarbių kilimo, o tik pavojingai didina palūkanas, štai ir vyriausybei 1970 m. biudžete palūkanų priaugo 1,7 bil. dol. daugiau, negu pramatyta. Pats vyriausias centrinio banko vyras — Martin šaukiasi fiskalinės paramos, šioji neužtruko. Prez. Nixonas jau paprašė kongreso priedinių mokesčių vieneriems metams pratęsimo. Akcizo mokesčius vežimams ir telefono pasikalbėjimams irgi norima toliau naudoti. Skubiai peržiūrimas biudžetas, norint sumažinti valstybinį išlaidumą. Pagrasinta taip pat ir griežčiau riboti kreditų dalybą. Net verslininkai šaukiasi vyriausybės didesnio įsikišimo, lėtinant kainų bei uždarbių kilimą. Keynes vėl vyrauja.
Vyriausybė, aišku, siekia mažinti infliaciją, na, ir palūkanas. Jei jai tai pavyktų, nepakeliant ar labai nedaug tepakeliant nedarbą ir kartu išlaikant sulėtintą ūkinį kilimą, tai šiuo metu būtų nemenka pažanga, nors tai ir toloka nuo pastovesnėmis kainomis augančio ūkio su pilnu įdarbinimu. Tokia galimybė prileistina, jei tik to būtų kiek nuosekliau siekiamia, atsiribojant nuo tų politikų, kuris per daug gerai atstovauja tik savųjų rėmėjų reikalams.
Leonardas Dargis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
