Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAUNIMO PROBLEMA LIETUVIŠKOJE IŠEIVIJOJE PDF Spausdinti El. paštas

1. Lietuviškojo jaunimo problema yra visos lietuvių išeivijos problema. Jos branduolį sudaro pagrindinis išlikimo ir sveiko savito kūrybingumo klausimas. Mums rūpi, kad išeivijos lietuvių jaunimas išliktų lietuviškas ir kad jo lietuviškumas būtų kūrybingas ne menkiau už senosios kartos kūrybingumą. Čia, suprantama, kalbama apie tautinės kultūros kūrybą, be kurios joks tautinis išlikimas nėra įmanomas.

Išlikimo problema yra būdinga tik išeivijoje ir visur ten, kur tautinėms mažumoms tenka gyventi skaičiumi ir ūkinėmis bei kultūrinėmis pirmenybėmis pers veriančio j e tautinėje daugumoje. Šia proga man prisimena būdingas tautinio išlikimo šauksmas nepriklausomoje Lietuvoje: kuklus vienkartinis Vytauto D. universiteto lenkų studentų draugijos leidinėlis "Wytrwaj!" (Ištesėk!), išleistas tarp 1927 - 1931 m. Jame desperatiškai buvo šaukiamasi lenkų tautinės sąmonės, kad tuo būdu būtų sulaikytas oportunistinis lenkų jaunosios šviesuomenės tirpimas lietuvių naudai. Daugelis buvome to tirpimo liudininkai, kuriems ir jo priežastys tada buvo ir dabar yra aiškios: etninis Lietuvos lenkų pagrindas bene 80 nuošimčių buvo lietuviškas.

Abiejų Amerikų žemyne ir visur plačiame pasaulyje už mūsų tėvynės ribų esame vienur žymesnė, kitur visiškai menka tautinė mažuma.

Mūsų šauksmas "išlik, ištesėk!" savajam jaunimui yra suprantamas ir pateisinamas, kai niekur nekovojame dėl prarastų ūkinių ar kultūrinių pozicijų, kai esame mirtiname pavojuje gyvenančios ir dėl tautinės gyvybės kovojančios tautos dalimi. Likimas lemia tautos išeivijai visomis jėgomis veikti laisvąjį demokratinį pasaulį, kad jis suprastų ir remtų tautas, esančias rusiškojo kolonializmo naguose, jų kovoje dėl tautinės laisvės ir nepriklausomybės. Kai tautos kova dėl būvio ir laisvės užsitęsia ilgais dešimtmečiais, jaunimo tautinė sąmonė ir tvirtas nusistatymas ištesėti toje kovoje yra pats tikriausias laidas kovai laimėti. Tos jaunimo sąmonės ir tvirtumo tikėdamiesi, kai kur jį randame ir džiaugiamės, kai kur pasigendame ir liūdime. Esame nuolatiniame kelyje į didesnius išeivijos bendruomeninio gyvenimo laimėjimus, kurių tarpe numatome tvirtesnį jaunosios kartos, ypač akademinio jaunimo kartos, įsijungimą į Lietuvių Bendruomenės veikėjų gretas.

2. Jaunimo ryšys su vyresniąją karta yra palaidokas mūsų išeivijoje. Labai dažnai spaudoj užtinkame korespondencijas iš paskirų kolonijų, kuriose nusiskundžiama jaunimo menku dalyvavimu bendruose lietuvių kultūriniuose parengimuose. Taip pat labai dažnai skaitome žinias apie jaunimo parengimus, kuriuose "senimo" atstovų nesusilaukta. Labai vaizdus čia aptariamo reiškinio pavyzdys buvo pateiktas "Nepriklausomoje Lietuvoje" 1964.VI.10 nr. Korespondencijoje iš Hamiltono aprašomas tų metų gegužės 23 d. surengtas "Gyvataro" šokių ansamblio koncertas vietos visuomenei. Koncerto rengėjų tikėtasi susilaukti iš surinktų pajamų stambios paramos kelionei į New Yorko parodą ir dainų bei šokių šventę. Žinioje skaitome: "Koncerto programos dalyvių šimtinė (gražiausias mūsų tautos atžalynas) tepajėgė sutraukti 111 suaugusių žiūrovų. Jaunimas buvo priblokštas, išėjęs į sceną prieš pustuščią salę. Čia jie susilaukė 'atpildo' už rūpestį, vargą ir prakaitą". Korespondentas V. P. toliau priduria: "Užbaigus scenoje atsistojo prieš akis beveik to paties dydžio antra publika — 100 jaunų lietuviukų, kurie už visą pasiaukojimą gavo atpildą . .. dviem asmenim kelionę į New Yorką". Iš 1964 m. Lietuvių Dienos programos žinome vyriausią "Gyvataro" grupę iš 33 šokėjų atvykus į New Yorką ir dalyvavus jungtiniuose vyresniųjų grupių tautiniuose šokiuose. Kaip ten bebūtų buvę, čia paminėtas hamiltoniškis atvejis nėra buvęs vienintelis. Tokių suaugusių visuomenės ūžausimo pavyzdžių mūsų spaudoje buvo atžymėta ir daugiau. Reiškinys nelinksmas ir visu griežtumu peiktinas.

Kas imsis taisyti nepergerai besimezgančius senosios ir jaunosios kartos santykius? Pagrindinis vaidmuo šioje problemoje priklauso PLB ir visų pasaulio kraštų LB padaliniams. Tačiau ir šioje labai svarbioje PLB veiklos srityje esama kai kurių trūkumų. Ištiso dešimtmečio bėgyje išeiname pakartotinai į viešus svarstymus tų pačių problemų, kurių formulavimas nedaug tesiskiria nuo ankstyvesnių. Kitaip sakant, realiame gyvenime vis dar tebėra per menka sparta vykdant senus nutarimus. Kodėl taip yra, man regis, nesunku suprasti. Mūsų visuomeninei veiklai vadovauja nepergausus inteligentinis aktyvas, paskirų asmenų gera valia, vietomis siekiančia iki aukojimosi. Kaip gausus tas veikėjų aktyvas, kaip jis pasiskirstęs paskirose kolonijose ir kokie jo rezervai priaugančio jaunimo gretose, mažai kas svarstė ir mėgino apskaičiuoti. Čia turiu galvoje bent apytiksliai sudarytą mūsų šviesuomenės kartoteką ir iš jos galimą sudaryti šiokią tokią statistiką. Tokios pačios kartotekos ir statistikos reikalinga ir mūsų priaugančios šviesuomenės rezervui suvokti. Savo korespondencijose spaudai pasigiriame moksleivi-nio ir akademinio jaunimo sambūrių veikla ir paskirų jaunuolių gabumais bei viešais pasireiškimais. Tačiau, kur su metais nuplaukia ši gaivioji jaunų jėgų srovė, težino tik paskirų jaunuolių artimieji. O būtų galima ir labai reikėtų šią visą srovę sekti, atidžiai skaičiuojant, kas tokie ir kiek jų įsijungia į aktyvų visuomeninį lietuvių gyvenimą. Šia proga tenka išskirtinai minėti išeivijos dosnumu išlaikomos ar remiamos Vasario 16-sios Vokietijoje ir Tėvų saleziečių Italijoje lietuvių gimnazijos. Lietuvių išeivijai, juo labiau pastoviomis aukomis šelpiantiems rėmėjams, juk nėra vis viena, kur nukrypsta gyventi ir veikti tų mokyklų abiturientai. Tolimesnis ryšys su jais, pagalba jiems ir žinios apie juos būtų tiek tų mokyklų vadovybės, tiek juo labiau PLB organų reikalas. Tačiau tai, kas čia tik probėgšmais pasakyta apie minėtas mokyklas, tinka ir būtina vykdyti visoje išeivijoje bent šiokio tokio ateities planavimo sumetimais.

To čia aptariamo ryšio su jaunimu ieškodami LB New Jersey Apygardos vadovai kartu su keliais veikliais akademinio jaunimo atstovais 1963 spalio 13 surengė New Jersey lietuvių jaunimo teismą Newarke. Buvo konstatuota, kad, Lietuvių Enciklopedijos duomenimis remiantis, būtų galima priskaityti apie 18,500 lietuvių vien pačiose stambiosiose N. Jersey kolonijose. Pagal JAV gyventojų statistikos proporciją tame lietuvių skaičiuje turėtų būti apie 3500 jaunimo 15-30 metų amžiaus ribose. Ten pat buvo pateikti Algirdo Budreckio anketos duomenys. Anketa apėmė 1963 m. "elitinį" ir lietuviškiausią New Jersey jaunimą 17-25 m. amžiaus ribose. Toje anketoje surinktos žinios apibūdina 164 asmenis jų dalyvavimo lietuviškose organizacijose, mokslo siekimo ir šeimų sudarymo atžvilgiais. Šis jaunimo skaičius sudarytų vos 5 nuošimčius menamo New Jersey lietuvių jaunimo skaičiaus. Iš minimo 164 jaunuolių skaičiaus bent vienai lietuvių organizacijai priklauso 105, kelioms — 57. Lietuvių bendruomenėje aktyviai dalyvauja 10. Iš to paties skaičiaus mokslo (akademiniame lygyje) siekia ar pasiryžę siekti 109, šeimas sukūrę 36 (19 jų — mišrias). "Kaltinamasis aktas" visą lietuviškojo New Jersey jaunimo padėtį vadino tragiška. Teismo "sprendimas", neišteisinęs ir juo labiau nepagyręs tų 5 nuošimčių jaunimo, patekusio į A. Budreckio anketą, nusprendė 70 nuošimčių viso lietuvių kilmės jaunimo laikyti dingusiais ir ieškotinais (mano išmanymu, jie jau nesurandami) ir 25 nuošimčius jaunimo, nepatekusio į jokią anketą, bet esančio gyvo ir sveiko čia pat mūsų tarpe, esant reikalinga dėmesio ir energijos iš visuomenės pusės, kad jis įsijungtų į tautinę bendruomenę.

3. Priežastys, kurios išskiria mūsų priaugančią kartą iš tėvų bendruomenės, tuo pačiu ir iš lietuvybės, yra įvairios. Užgožianti kultūrinė aplinka yra jau daug kartų spaudoje ir kongresuose nagrinėta. Jos poveikis mūsų jaunimui panašus į lietuvybės poveikį lenkų ar sulenkėjusių lietuvių jaunimui Lietuvoje, tik gal stipresnis ir visuotinesnis. Esama tačiau, mano išmanymu, kai kurio esminio skirtumo. Lenkybė Lietuvoje buvo netekusi viešpataujamųjų pozicijų ir neturėjo moralinio pagrindo tikėtis jas atgauti. Negalėdama išsilaikyti pirmaujančiose pozicijose, lenkybė smuko morališkai, nes ją griaužė 80 nuošimtinis tautybės netikrumas, kartu su juo bundanti lietuviška sąmonė, kaltės dėl skriaudų gimtajam kraštui dalininkystės jausmas (Vilnius ir rytų Lietuvos kraštas!), pagaliau paprasti oportunizmo reiškiniai.

Lietuviškoje išeivijoje padėtis kiek kitokia. Ankstyvosios išeivijos kartos išlaikė savo lietuvybę ieškodamos užuovėjos ir paguodos savųjų tarpe. Tautinė sąmonė čia budo ir stiprėjo tik paskirų stiprių asmenybių poveikyje, jų pastangų dėka. Savo lietuviškoje veikloje senoji išeivija pasiekė pasigėrėtinų vaisių, tačiau ilgainiui ėmė stingti veiklos formų konservatizme. Jame būtent galime įžvelgti ir priežastį, kad didelė dalis ano meto jaunimo dingo lietuvybei. Materialinių gėrybių perteklius, visa auklėjimo sistema viešosiose mokyklose, pagaliau menkavertystės kompleksas tėvų dvasioje, neįstengusioje įdiegti vaikuose tautinės kultūros vertybių (primityvi daugumos išeivių lietuvybė nebuvo nei turininga nei veržli, kad vaikus patrauktų), visa tai palaipsniui greitino išeivijos nutautimą.

Naujausioji, karo pabėgėlių-tremtinių, išeivijos banga gerokai sustiprino lietuvybę laisvame pasaulyje, tačiau ar ilgam, — ne vienas mūsų jautresnių kultūros veikėjų klausia su baime ir širdgėla. Atsakymas į tokį tiesų ir atvirą klausimą yra mumyse pačiuose. Jeigu jau nieko pasaulyje nėra amžina, išskyrus patį vieną pasaulio Kūrėją, tai ir tautos amžinumu nereikia kvaršinti galvos ir gelti širdies. Tačiau savo tautybę marinti apsileidimu ir bėgimu iš tautos gretų yra jau nusižengimas prieš Kūrėjo valią ir tvarką, kartu ir nusikaltimas žmoniškumui. Apsileidimo faktų yra daug, tačiau jų čia nerūšiuosime ir neskaičiuosime.

Mums šiandien rūpi klausimas, kaip išlaikyti tautos gretose priaugantį išeivijos jaunimą ir grąžinti į jas dar taip neseniai pasitraukusį jaunimą. Pamėginkime atsakyti į klausimą, kas riša jaunimą su senimu ir išlaiko abi kartas vienybėje. Argi tik vienas fizinis giminingumas? Beveik visi atsakysime, kad ne jis vienas. Kas gi daugiau? Pripažinsime, kad toje vienybėje pagrindinis gal veiksnys yra vienijanti dvasia. Tačiau jei toji dvasia bendravimo turinyje teturės tik šeimos giminystę ir tradicijas, ji mažai arba niekuo nestiprins kartų bendravimo tautinės bendruomenės plotmėje.

Kadaise J. Kralikauskas, PLB Kultūros Tarybos pirmininkas kanadiškės PLB Valdybos kadencijoje, savo "Atvirame laiške Bendruomenei" apie galimą tremties tragediją iškėlė faktą, kad " tremtyje jau nebėra tos gilios dvasinės komunikacijos tarp lietuvio mokytojo ir lietuvio mokinio, kuri buvo Lietuvoje. Šitai yra svarbiausia vistik dėl to, kad jau nebėra gilios lietuviškosios komunikacijos namie tarp tėvų ir vaikų". Lietuviškai įdvasinto ryšio tarp tėvų ir vaikų stoką galima pastebėti daugelyje šeimų. Iš tos stokos kyla vaikų nežinojimas paprasčiausių dabarties ir praeities tautinio gyvenimo faktų, tautinių tradicijų ir, pagaliau, kalbos. Netgi ir pačių tėvų praeitis menkai vaikams težinoma. Iš to galima spręsti, kad ir glaudaus dvasinio bendravimo tarp tėvų ir mažamečių vaikų jau nebėra pakankamame lygyje. Koks lietuviškas motinų su dukterimis bendravimas yra tose šeimose, kurių mergaitės nesugeba lietuviškai pavadinti paprasčiausių virtuvės reikmenų ir indų? Tokiais atvejais apie pasakas, daineles ir smulkiosios tautosakos pavyzdėlius jau netenka ir galvoti, nes tikriausiai didelę laisvalaikio dalį šeima skiria televizijos žiūrėjimui ir kitiems pomėgiams, tik jau ne bendriems pokalbiams. Koks jaunuolio nusistatymas tėvų žemės ir tautos atžvilgiu, jei jis nuo mažens nedaug apie Lietuvą ir jos praeitį tesužino, retai bent kiek gerų žodžių apie žymiuosius tautos vyrus ir moteris tegirdi? Labai būdingų tautinio defetizmo reiškinių galima ištisomis virtinėmis minėti, tačiau ne tam šis rašinys skirtas.

Pagrindinis LB veikėjų rūpestis yra, kaip galimai didesnį jaunimo procentą išlaikyti lietuvybei, įjungiant jį į organizuotos bendruomenės gretas. "Pasaulio Lietuvy" (1964, nr. 3) randame redakcijos tariamus šiuos žodžius: "Dirbąs lietuvis mūsų sąlygomis yra savo rūšies kankinys: jis turi išsižadėti savo laisvalaikio, atsisakyti poilsio, neretai net šeimos ir namų gyvenimo. Sunkumus didina dar tai, kad, kai vieni dirbam, kiti laikomės nuošaliai, pasyviai, abejingai. Todėl ima reali baimė dėl mūsų pačių patvaros ir tesėjimo: dalis pasitraukiam iš gyvųjų eilių, dalis pasenstam, dalis pailstam, dalis paprasčiausiai iš gyvenimo ir darbo pabėgam — tad kas kovos mūsų laisvės kovą ir kas kurstys tautinės mūsų gyvybės ugnį? Ar pakaks tų, kurie priauga, tautiniam darbui rengias ir į šį darbą ateina?!" Klausimas didelis ir svarus, ne vieną mūsų ir gerokai bauginąs, nes ne nuo šiandien aktualus ir vis dar nepakankamai konkrečiais žygiais tesprendžiamas.

Kadangi rūpimos srities pažinimas yra pagrindinė sąlyga nusistatytų siekių realizavimui, tai tam pažinimui turi būti skirtas mūsų didžiausias dėmesys. Tiek dabartinio lietuvybės lygio pažinimas, sekimas ir studijavimas, tiek juo paremtas pozityvus ir labai šakotas bendruomenės stiprinimo darbas yra tylus, gal net kartais uždaras, viešumai negreit parodomas, tačiau tikrai esminis LB organų ir paskirų veikėjų darbas. Naujų Metų sutikimus, koncertus ir įvairius minėjimus gali rengti ir eilinės lietuvių organizacijos, tačiau pirmiau minėto darbo nė viena jų neatliks visu stropumu ir platumu. Tad pereisime prie detalesnio šio darbo apibūdinimo.

4. Konkretūs uždaviniai Bendruomenės vadovybei, apylinkėms ir apygardoms. Jau cituotas "Pasaulio Lietuvio" redakcijos žodis aiškiai pasako tuos pavojus, kai vieniems dirbant, kitiems gi nuošaliai laikantis pats darbas metų metais pasilieka toli gražu ne toks našus, kokio tikimės ir trokštame. Didelė ligišiolinių veikėjų klaida per ilgai pasitikėti savo fizinėmis ir dvasinėmis jėgomis, per mažai rūpinantis jaunų veikėjų rengimu ir spartesniu jungimu į visuomenės, taigi ir į LB, aktyvistų gretas. Dešimčiai metų sukakus nuo JAV LB įsisteigimo klaustis savybėje, "ar pakaks tų, kurie priauga, tautiniam darbui rengias ir į šį darbą ateina", jau nebepakanka. Būkime atviri patys sau: tragiška poza ir patetiški žodžiai neišjudins reikalo iš vietos. Reikia konkretaus veiksmo, pradedamo tuojau pat, nuo valandos, kada skirstomės iš suvažiavimų ir pasitarimų. O kad tas pats veiksmas būtų žymiai efektyvesnis, reikia planingai ir žymiai griežčiau vykdyti kai kuriuos jau gerokai senai aptartus ir vykdyti ketintus uždavinius. Tad pereisime prie jų.

a.    Dar JAV LB LOKo buvo numatytas visoms apylinkėms uždavinys: sudaryti apylinkių narių, ar ir visų apylinkių lietuvių, kartotekas. Kur ir kaip jos sekėsi sudaryti, nežino nei LB apylinkių nariai, nei pats, gal būt, LB centras. Tyla toje srityje. O taip neturėtų būti! Jei Kudirkos žodžiais tardami, norėsime žinoti, "kur lietuvis verkia, o kur džiaugiasi", taigi sausai matematiškai apskaičiuoti, kur lietuvybė tirpsta ir kur ji gražiai tarpsta, tokia kartoteka bus pagrindu mūsų lietuviškai statistikai. Šios tautinio darbo srities, iš paviršiaus žiūrint tikrai neefektyvios jokia kita išeivijos lietuvių organizacija nesiims kaip tik dėl tylaus tokio darbo pobūdžio. Kartotekų sudarymas gali nusitęsti metais, tačiau jis gali ir turi būti atliktas. Kartotekas turint apylinkėse, apygardoms ir centrui galėtų pakakti statistinių žinių, vienaip ar kitaip formuluojamų ir grupuojamų.

b.    Tomis kartotekomis remiantis, būtų galima sekti priaugančio jaunimo skaičių, mokslinimąsi, prisitaikymą profesijose ir lietuviškąjį aktyvumą. Gabūs ir energingi jaunuoliai turėtų būti LB vadovybės žinioje ta prasme, kad jiems galėtų būti teikiama, reikalui esant, moralinė, teisinė ir gal būt finansinė parama.

c.    Bendruomenei tektų rūpintis, kad kontaktas tarp jaunimo ir tėvų kartos vyktų nevien žodžiais, bet ir veiksmais: materialine parama jaunimo organizacijoms ir spaudai, dalyvavimu viešuose jaunimo parengimuose ir pan. Tuo reikalu turi rūpintis LB  apylinkių valdybos ir jų pavedami paskiri apylinkių nariai. Užtektų pasekti, kas jaunimo (ypač studijuojančio) veikiama visuomeninėje srityje, neišskiriantinė asmeninio pobūdžio įvykių, k. a. studijų baigimo aktų ir pan. Rengiant plačiai visuomenei skirtus ir visų metų reikšmės turinčius iškilmingus minėjimus, taikyti juos į moksleivijai ir studentijai laisvesnį laiką. Šia proga, kaip neigiamas pavyzdys, prisimintinas 1964 m. Donelaičio minėjimas vienoje LB apylinkėje tuo pavasario metu, kai studentijai buvo pati didžiausia egzaminų darbymetė. Buvo galima parinkti visų metų bėgyje tikrai patogesnį studijuojančiam jaunimui laiką. To nepadarius, gerai parengtame programos atžvilgiu, tik negausiai atlankytame minėjime trūko studentų. Panašių nepakankamo kontaktavimo su jaunimu atvejų galima daug prisiminti. Suprantama, kad paties jaunimo parengimui, jei jie vieši, skirti platesnei visuomenei, turėtų būti tos pačios visuomenės visu nuoširdumu lankomi ir kitais būdaisremiami.

d.    Turi būti rūpinamasi, kad sulaukę 18 metų amžiaus jaunuoliai įsirašytų LB apylinkės nariais. Pasitaiko ir taip, kad net ir veiklių LB narių vaikai toli praauga šį amžių net ir nemėginami įvesdinti į apylinkės narių tarpą. Toks reiškinys rodo, kad net ir sąmoningiems LB nariams bei veikėjams jos tęstinumas yra neaiškus, lengvai pamirštamas, reikalas. Prieš keletą metų New Jersey lietuvių studentijos dalis buvo sudariusi atskirą lietuvių studentų apylinkę New Jersey apygardoje. Jos inciiatoriams rūpėjo tuo būdu supažindinti mūsų studentiją su LB idėja ir įpratinti jaustis LB dalimi. Deja, kaip ir buvo galima tikėtis, šios apylinkės beliko tik gal patys pirmieji jos narių sąrašai. Mūsų akademinės jaunuomenės upės ir upeliai teka savo vagomis ir atsinaujina tik savo akademiniuose sambūriuose kasmet pasipildydami.
Šios "akademinės apylinkės" atvejis rodo, kad lietuvių studentijai už vis geriausiai tiktų jungtis į bendruomeninį darbą lokalinėse LB apylinkėse. Suprantama, kad studijuojančio jaunimo aktyvumas jose gali būti labai aprėžtas dėl
gausaus studijinio darbo, tačiau bent nominalinė narystė būtų pakankamai reikšminga. Studijas baigęs ir įstojęs į pasirinktą profesiją LB narys gali ir turi palaipsniui aktyviau dalyvauti bet kurioje artimiausioje LB apylinkėje. Ten jo reikšmė būtų nepaprastai svarbi.

e. Su tuo, kas čia pasakyta apie viso jaunimo, ypač studijuojančio, jungimą į LB narių eiles, glaudžiai siejamas ne vien LB tęstinumo ir visos ateities klausimas, bet ir labai aktualus vadovybės prieauglio reikalas. Pagrindinė galbūt LB silpnybė šioje srityje, kad tiek apylinkėse, tiek net ir viršūnėse nėra ryžto imtis konkretesnių žygių šiam reikalui. Kad visoms lietuviškojo visuomeninio gyvenimo šakoms augtų dalyvių ir vadovų pakaitalai, kad iškrentantieji dėl senatvės ar nesveikatos kultūrininkai ir bendruomeniniai veikėjai gautų tinkamų įpėdinių iš priaugančios moksleivijos ir įsikurian-čių profesionalų tarpo, reikia sąmoningų ir gerai organizuotų pastangų. Tačiau joms vis dar nėra tinkamo pagrindo. Juo būtų bendruomeninės idėjos išpopuliarinimas. Pavyzdžiui, būtų pravartu pasirūpinti "Tautos ir tautinės ištikimybės" antru leidimu, nes pirmojo nepakako aprūpinti nė JAV lietuviams. Tą reikalą kėliau prieš pora metų (Aidai, 1963, nr. 8) ir siūliau LB vadovybei juo pasirūpinti. Deja, konkrečiai nieko tuo reikalu nepadaryta, nors ir daugelis tos knygos ieško. Šių eilučių autoriui yra žinomi faktai, kad jau bene prieš porą metų vienas JAV LB Centro Valdybos narys buvo parengęs brošiūrėlės apie LB idėją ir tikslus projektą. Jis įstrigo kritikų ir taisytojų rankose. Tuo reiškiniu skundėsi man laiške kitas aukštas LB vadovybės pareigūnas, sakydamas, kad esama žmonių, kuriems asmeniškai pavestas uždavinys ištisais metais stovi neatliekamas, o iš jų lūpų tegirdima tik tiek, kad "reikia, reikia". Kol tokie reiškiniai kartojasi ir viršūnėse, tol ir apačiose bus labai sunku vykdant konkrečius LB ugdymo ir plėtimo darbus. Kaip ilgai tęsis tokia padėtis, kad centre vis dar bus tūpčiojama ties paprasčiausios propagandinės medžiagos rengimu, o periferijoje skundžiamasi stoka priemonių LB idėjos propagandai ir aktyvių narių verbavimui? Kas atsilieps konkrečiu žygiu?

Tuo tarpu, žinoma, galima veikti ir partizanišku būdu, imant už alkūnės kiekvieną studentą, juo labiau kiekvieną mokslus baigusį, ir kalbinant tapti artimiausios LB apylinkės aktyviu nariu. Šitaip mėginant "jungti" jaunuomenę į LB gretas gal ir būtų kiek jos laimima, jei vaikystės ir brendimo amžiuje ta jaunuomenė yra gyvenusi sąmoningai ir aktyviai lietuviškos šeimos atmosferoje. Žymiai sunkiau veikti čia kalbamais būdais tą jaunimą, kurio ir tėvams LB idėja yra svetima.

LB apylinkėms turėtų rūpėti ir tai, kad, be visų rūšių ir laipsnių savaitgalinių mokyklų, nestigtų mokinių ir tokioms mokykloms, kaip Pranciškonų gimnazijai berniukams Kennebunkporte, Maine, Vasario 16—Vokietijoje ir Saleziečių mokyklai berniukams Italijoje. Asmeniniai kontaktai, informacija, aplamai kiekviena proginė propaganda daug padėtų minėtų mokyklų išsilaikymui ir pažangai. Iš kitos pusės, visose lietuviškose mokyklose jaunimas turėtų būti pastoviai informuojamas apie pasaulio lietuvių visuomeninį gyvenimą, organizacinę santvarką, svarbiausias institucijas ir jų paskirtį. Reikia, kad PLB, VLIK, ALT ir panašios santrumpos jaunimui būtų pažįstamos savo turiniu ir reikšme. Šitaip vykdomas jaunimo informavimas lengvintų ir prieauglio parengimą organizuoto lietuvių išeivijos visuomeninio gyvenimo aktyvui ir vadovybei.

Ta proga tenka paminėti LB New Jersey apygardos jau trečius metus vykdomą veiklaus akademinio lietuvių jaunimo rėmimą vad. "lietuviškąja stipendija". Jos dydis — 500 dolerių. Pinigai surenkami įvairiais būdais ir progomis apygardos ir apylinkių veikėjų pastangomis. Kandidatai tai stipendijai (jų būna neperdaug, kokie 6-8) vertinami specialios komisijos pagal visą eilę kvalifikacijų, kurių centre aktyvi asmens lietuvybė. Šios LB apygardos pavyzdys galėtų (ir turėtų!) skatinti panašių priemonių taikymą ir kitose LB apygardose, kur susiduriama su mažiau pasiturinčio, bet gabaus ir veiklaus jaunimo parengimu lietuviškam visuomeniniam darbui.

f. Labai svarbu, kad lietuvių užgyventas turtas ir piniginės lėšos neitų svetimųjų naudai, bet liktų lietuvių žinioje ir tarnautų lietuvių reikalams. Kai netikėta mirtis nutraukia gyvenimo siūlą vienišam piliečiui, jo turtas, jei teisėtų paveldėtojų neatsiranda, perimamas valdžios žinion. Tokių atsitikimų vis dar pasitaiko ir mūsų išeivijoje. Kai kuriais atvejais seni pasiturintieji tautiečiai patys pasirūpina testamentų sudarymu bažnyčių, ligoninių ir pan. institucijų naudai. Tačiau budri LB akis neturi apleisti galimybių testamentams ir lietuviškųjų mokyklų bei kitų kultūros reikalų naudai.

5. Apibendrinant čia išdėstytas mintis lietuviškos išeivijos jaunimo klausimu, tenka dar kartą apgailėti nuolatinį ir nesibaigiantį aimanavimą ta pačia tema per visą penkiolikos metų laikotarpį pradedant 1949-50 metais, kai pirmoji "pabėgėliškos" išeivijos banga ūžtelėjo iš Vokietijos DP stovyklų į abiejų Amerikų žemyną ir daugelį kitų pasaulio kraštų. Jau tada, kai visa išeiviškoji buitis tuose kraštuose buvo neaiški ir miglota vykstantiems į juos, turėta viena pagrindinė, daug žadanti, Pasaulinės Lietuvių Bendruomenės idėja. Jai įsikūnyti nebuvo lengva visuose apsigyventuose kraštuose. Tačiau per tuos 15 metų ši idėja brendo vienur sparčiau, kitur lėčiau, ir to brendimo pasėkoje jau turime PLB, kurios padaliniai randami beveik visuose pasaulio kraštuose, kur tik gausiau esama lietuvių.

Jau pačioje bendruomeninio sąjūdžio pradžioje buvo susirūpinta papildomuoju, lituanistiniu, išeivijos jaunimo švietimu. Jo organizavimas užtruko ilgą laiką. Net ir dabar, po tiekos metų, vis dar jaučiame organizacinį vyksmą tęsiamą toliau. Išsilyginimo ir įsitvirtinimo metas gal dar tik artėja. Iš praėjusio laikotarpio pastangų šioje srityje turėjome susilaukti žymios paspirties mūsų tautiškai visuomeniniam gyvenimui. Mokyklos, stovyklos, jaunimo organizacijų veikla įvairiausiuose pavidaluose, to paties jaunimo reiškimasis savoje spaudoje, vienos ar kitos rūšies kūrybiniai bandymai ir polėkiai — visa tai džiugina vyresniosios kartos tautiečius, juo labiau atsakingesnius visuomenininkus ir LB veikėjus. Tačiau apčiuopiamo jaunosios kartos dalyvavimo LB gyvenime vis dar tebėra paskiros užuomazgos.

Yra duomenų, kad tas dalyvavimas stiprės. Šiais 1965 metais mūsų išeivijos jaunoji karta išėjo į viešumą savo organizuotais politiniais žygiais: gegužės 15 į Vašingtoną ir lapkričio 13 masiniu susirinkimu New Yorke ir žygiu į Jungtines Tautas. Tuos žygius organizuodami, mūsų studentijos ir visos kitos jaunuomenės vadovaujantieji atstovai turėjo ir turi daug kontaktų su išeivijos vadovaujančiais asmenimis ir visa plačiąja visuomene. Ši aplinkybė įsidėmėtina visiems, kas gerai supranta kylančio mūsų jaunimo aktyvumo reikšmę. Tų kontaktų dėka, antro šiais metais politinio žygio organizatoriai gauna progų pažinti visą eilę LB veikėjų, iš kurių lūpų ir veiksmų gali ir turi susilaukti pritarimo, paskatinimų ir patarimų, bet užvis daugiau visokeriopos veiksminės pagalbos. Labai jau statiška, daugelyje apylinkių ir gerokai apsnūdusi, bendruomeninė veikla bus kiek sukrėsta ir pažadinta kaip tik šio spontaniškai pasireišku-sio jaunuomenės dinamizmo. LB vadovybė ir visi LB periferijos veikėjai iš savo pusės turi pažinti visus aktyviuosius šio vienkartinio tuo tarpu jaunuomenės sąjūdžio vadovus ir dalyvius, kad tų pažinčių ir bendradarbiavimo dėka laimėtų juos LB.

Šie metų spalio 8-10 dienomis Toronte vyko Kanados lietuvių jaunimo pirmasis kongresas. Tai buvo įžanga į laisvojo pasaulio lietuvių Jaunimo Metus 1966 metais. Pačiu svarbiausiu tų metų įvykiu bus Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas. Tenka linkėti ir laukti, kad Pasaulio' Lietuvių Bendruomenė padarys visa, kas bus įmanoma, to kongreso organizavimui, vyksmui ir sėkmei. Šių metų vieno krašto jaunimo kongresas suteiks patirties tiek dalyviams, tiek ir globėjams bei padėjėjams. Tą patirtį teks panaudoti laukiamam didžiajam lietuvių jaunimo sąskrydžiui ateinančiais metais. Kiek pats jaunimas įdės sumanumo, entuziazmo ir širdies tam reikalui, tiek ir nė kiek nemažiau išeivijos senimas turės suteikti palankumo, supratimo ir taip pat širdies savo jaunimo ir visos lietuviškos visuomenės ateičiai per tą patį didįjį įvykį išeivijos gyvenime.

Rengiantis laukiamiems uždaviniams, vyresnioji LB karta turės progų žymiai glaudžiau kontaktuotis su jaunimu. Iš to galima tikėtis ir prieauglio LB gretoms. Kanados LB Krašto Taryba susilaukė viso penktadalio (6 iš 30) savo narių, kurių amžius 21-23 m. ribose. Labai įsidėmėtinas faktas! Tačiau jaunųjų kandidatų populiarumas krašto tarybos rinkimuose dar neiliustruoja padėties LB periferijoje. Jaunimo dalyvavimas LB apylinkėse yra visos PLB gyvybinis uždavinys.

Ateis laikas, kai PLB teks duoti savo vardą daugeliui darbų ir žygių, paveldint visą išeivijos kultūros išlaikymo ir ugdymo sritį, taip pat ir paveldint politinės kovos barus. O tiems uždaviniams aprėpti ir vykdyti reikalingas pastovus atsijauninimas visose LB srityse, visuose padaliniuose ir organuose. Jei PLB neaugs ir nestiprės čia kalbama prasme, ji žlugdys save tirpdama kartu su visa lietuviška išeivija. Dabar gal pats tinkamiausias metas rimtai tuo susirūpinti. Jis turi būti mūsų visų suprastas ir panaudotas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai