Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ČIURLIONIŠKOJI FUGA PDF Spausdinti El. paštas
Paguldyki mane kaip kūdikį,
Užklojęs padange šviesia,
Ir vidudienio vėją pabudinki
Ošti pušų šakose.

Sapnuodamas tavo sapnus,
Aš noriu miegoti, miegoti,
Ir žemę, kaip juodą karolį,
Ridinėti delnuos.

Bet tu mane kankini,
Kai mes esam vieni ...
Aš nenoriu spalvos,
Aš nenoriu garsų —

Palik mane ant kalvos
Tarp rudens debesų ...
Kam tu mane kankini? —
Tu kaip audra ateini,
Tu mane kaip obelį purtai,
Mintys krinta kaip žali obuoliai,
Ir nors ausys apkurto,
Bet už jų ten giliai
Tu pats gūdžią fugą groji,
Viskas dega kaip uogienojai ...
Viskas jau pelenai, pelenai —
O, kaip tu mane kankinai ...

Man atėmei žadą kaip varpui,
Į gelmę trenktam nuo sijų.
Tarp tavęs ir manęs nėra tarpo —
Viena širdis abiejų.

Viena, o kaip taurė skyla —
Užgniaužęs neišlaikau,
Paliesdamas potvyniu tylą,
Į kurią nuskendau.

Aš kaip aklas ieškau tavęs,
Į priekį ištiesęs pirštus,
O liečiu tik žvaigždynų raštus ...
Kas mudu vėl suves

Pasėdėt ant akmens,
Paklausyti upelio vandens,
Kalbančio saulės balsu,
Kai aplinkui tamsu.

Aš nenoriu, nenoriu apakti
Tokią šiltą vasaros naktį,
Kada lūžta skliautai nuo žvaigždžių,
Ir jos krinta ant mano pečių.
Aš tik noriu surasti tave,
Ir klausau — po beržo žieve
Ir po duonos pluta
Plaka širdis paslėpta ...

Ir kaip kūdikį mane pabudinai,
Atklojęs padange šviesia,
Baltą debesį plaukti pajudinai,
Užkliuvusį šakose.

Daugiau niekas negali miegoti —
Skamba varpas kalnuos.
Aš tirpstu, kaip laukai snieguoti,
Pavasario saulę
Ridendamas tavo delnuos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai