Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOVOTOJAI IR KOLABORANTAI PDF Spausdinti El. paštas
Svarstymai apie XIX amžių Lietuvoje (I)

1. Aptarimo ieškant
Kovoti dėl savo krašto laisvės, kaip ir mirti už tėvynę, yra gražus ir kilnus daiktas. Iš untros pusės, bendradarbiauti su krašto okupantu ir priešu — negražu ir nedera. Tačiau istorikui dažnai nėra lengva pasakyti, kas iš tiktųjų yra laisvės kovotojas, o kas yra bendradarbis, arba kolaborantas. Laisvė — abstrakti sąvoka. Kaip ir Dievas. Ir apie laisvę galima tą patį pasakyti, ką anas viduramžių pabaigos mistikas pasakė apie Dievą: viskas, ką jūs kalbate npie Dievą, yra netiesa. Kas vienam gali atrodyti laisvė, kitam tai tebus noras sugrįžti į senus laikus, kur, bent jo asmenišku atveju, nebuvo jokios laisvės. Užtat dažnai tas pat žmogus vienam gali atrodyti kilniausias laisvės kovotojas, kitam — nuožmiausias laisvės priešas. O ar retai būna, kad vienas ir tas pat žmogus vienu metu ir vieniems yra laisvės kovotojas, kitu metu ir kitiems yra tautos išdavikas. Ir ne dėl to, kad tas žmogus iš esmės būtų pasikeitęs.

Bandysime pasirinkti keletą pavyzdžių iš mūsų ir mūsų likimo bendrininkų lenkų XIX a. istorijos. Gal būt, geriausias pavyzdys čia galėtų būti labai žymus Lenkijos ir Lietuvos XIX a. pirmosios pusės veikėjas kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoryskis (1770-1861). Nuo pat okupacijos pradžios jis atsidūrė Petrapilyje, sukosi ir lėbavo carų rūmuose, intymiai susidraugavo su būsimuoju caru Aleksandru I, kuris 1803 m. paskyrė jį Vilniaus universiteto kuratoriumi, kas to laiko supratimu reiškė ir Lietuvos švietimo ministrą, o 1804-1806 m. Rusijos imperijos užsienio reikalų ministru. 1830 m. sukilimo metu JIS pasidarė tautinės lenkų vyriausybės premjeras, po sukilimo tos pačios vyriausybės pasmerktas in absentia nukirsti galvą. Atsidūręs rmigracijoje vienų emigrantų buvo laikomas tautos didvyriu, kitų — išdaviku dėl kolaboravimo su caru, vėliau tapo nevainikuotas daugumos emigrantinės Lenkijos karalius. Kas jis buvo: laisvės kovotojas ar išdavikas? Vienas vienu Betų, kitas — kitu? Kada jis daugiau nusipelnė lenkų tautai: ar tada, kai bendradarbiavo su caru Aleksandru I, ar tada, kai vadovavo 1830 m. sukilimui, ar būsimas nevainikuotas karalius emigracijoje, beveik visų gerbiamas ir godojamas, bet nė iš vieno realios pagalbos Lenkijai nesulaukdamas? Vargu, ar ir pats Čartoryskis būtų galėjęs atsakyti į šiuos klausimus. Žinia, kad 1815 m., kada po Vienos kongreso sudužo jo visos viltys atstatyti Lenkiją ir kada jo glaudžiam bendradarbiavimui su caru Aleksandru I atėjo galas, jis pats be jokios gėdos, o greičiau su tam tikra rezignacija ir širdgėla, įrašė į savo dienoraštį: "Mano daina, atrodo, sudainuota. Pastatyti vargšę Lenkiją ant savo kojų buvo mano darbas . .. Dabar aš prieinu savo karjeros galą. Tegu kiti darbuojasi, mano eilė, gal būt, dar vėl ateis".1

Blaiviai, o ne taip, kaip karštuoliai emigrantai iš garsaus istoriko, bet silpno politiko Joachimo Lelevelio lagerio, žiūrint į dalykus, kažin ar ir reikėjo Čartoryskiui gailėtis, juo mažiau gėdytis, savo bendradarbiavimo su okupantu. N. N. Novosilcevas (1761-1836), Čartoryskio įpėdinis Vilniaus universiteto kuratoriaus poste ir A. Mickevičiaus "Vėlinėse" išgarsintas to universiteto slaptų studentų organizacijų tramdytojas, vadinas, gerai susipažinęs su A. Čartoryskio pasėta sėkla Lietuvoje, raportavo carui, kad Čartoryskis visu šimtu metų suvėlino Lietuvos rusifikaciją.2

Čartoryskio gyvenimo drama toli gražu nebuvo vienintelė. Ją daug kuo primena ir mūsų Žemaičių magnato, diplomato ir kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1833) gyvenimo drama. Priešingai Čartoryskiui, Lietuvos - Lenkijos okupacijos pradžioje, jis, kaip 1794 m. sukilimo aktyvus dalyvis, kartu su šimtais kitų, pasitraukė į Vakarus, pirmasis užmezgė santykius su Napoleonu Bonaparte, rūpinosi legionų organizavimu, stengėsi išprovokuoti Turkijos - Rusijos karą, žodžiu, atrodė tikras laisvės kovotojas. Bet tam pačiam Napoleonui Bonapartei, kuris 1796 m. pasižadėjo Oginskiui su savo armija eiti išlaisvinti Lenkijos, 1801 m. Paryžiuje pasirašius sutartį su Rusija, pagal kurios 3 paragrafą pasižadėjo ištremti iš Prancūzijos kiekvieną, kuris bandys vesti bet kokią prieš Rusiją nukreiptą akciją,3 Oginskiui neliko nieko kito kaip po aštuonerių metų emigracijos grįžti į Rusiją, Gardine priimti ištikimybės priesaiką carui, o savo "Atsiminimuose" įrašyti: "Praradęs bet kokią viltį būti naudingas savo kraštui ir savo tautiečiams, nutariau atsisakyti visiems laikams bet kokios viešos veiklos ir savo gyvenimo likusias dienas praleisti užuomarštyje ir nežinioje."4

Neištesėjo šio savo pažado Oginskis. Jis pasidarė caro senatorius, planavo atkurti Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją caro protektorate, rašė jos konstituciją, rūpinosi valstiečių atleidimu iš baudžiavos, sielojosi Žemaitijos sunkia ūkine situacija, patarė Aleksandrui I, kaip geriau sumušti savo buvusį globėją Napoleoną, o paskutinius savo gyvenimo metus vėl praleido emigracijoje, bet jau nesikišdamas į politiką. Kas jis buvo: laisvės kovotojas ar kolaborantas; kada jis buvo naudingesnis kraštui, ar kai organizavo legionus, kurių dauguma paguldė galvas San Domingo (dabartinėje Domininkonų respublikoje) ar kai rūpinosi, kaip Žemaitijos gyventojus aprūpinti druska arba išrūpinti amnestiją iš caro Aleksandro I tiems, kurie 1812 m. kare ėjo iš vien su Napoleonu? Ir vėl, tur būt, nei pats Oginskis nebūtų mokėjęs atsakyti į tuos klausimus? Suprantama, kad ir istorikui nelengva duoti vienoks ar kitoks į juos atsakymas.

O ir einant arčiau namų, Simonas Daukantas, kuris beveik nė pirštu neprisidėjo prie Vilniaus universiteto studentų sąjūdžio, kuris visiškai nedalyvavo 1831 m. sukilime Lietuvoje, kuris sąžiningai dirbo Rygos generalgubernatoriaus ir Petrapilio senato įstaigose, bet kuris rašė apie veikalus senųjų lietuvių kalnėnų ir žemaičių ir kuris dėstė ūkininkams, kaip apynius auginti ir bites prižiūrėti, kas jis buvo: laisvės kovotojas ar kolaborantas? Tas pat galima pasakyti apie vyskupą Motiejų Valančių, kalendorių autorių Lauryną Ivinskį, Marijampolės mužiką M. Akelaitį, J. Basanavičių, net tokį karštuolį, kaip kun. Tumą-Vaižgantą. Kas jie buvo: laisvės kovotojai ar bendradarbiai? Juk ne kas kitas, o tas pat J. Tumas-Vaižgantas 1896 m "Tėvynės sarge" rašė: "Maskoli, jei nori ir toliaus knaboti medų iš Lietuvos avilio, jei nori naudotis iš jos turtų, tai paduok anai prietelišką ranką dalykuose apsišvietimo, nevargink mus, nežudyk kalbos, sugrąžink mums spaudą, neniekink papročių, negink prigriebti ir iš kitur, ko pas tave nerandame, tada nebus priežasčių tavęs neapvežėti, būsime bičiuoleis".5 Kas jis buvo: laisvės kovotojas ar kolaborantas?

Iš šių kelių pavyzdžių, kuriuos būtų galima dauginti beveik ligi begalybės, atrodo, galima suprasti, kaip sunku pravesti aiški ir tiesi linija tarp laisvės kovotojo ir kolaboranto. Filosofiška išvada iš to viso galėtų būti tik anas ispaniškas priežodis, kad Viešpaties keliai kreivai rašyti.

Užtat, kai mes sakome ir kartojame, kad lietuvių tauta per visą XLX a. vedė sunkią ir negailestingą kovą su neapkenčiamu okupantu (maskolių), mes dažnai nukeliame į praeitį tik tuščią frazę, nukaltą politikų, o kartais ir istorikų, daug vėliau, toli jau po įvykių. Jeigu tik mes paklaustume savęs, o kas tie kovotojai buvo, kokie jų vardai, mes pamatytume, kad atsakymas nebūtų taip lengva surasti. Ką reiškia "tauta kovoja"? Juk tauta nėra kas nors atskira arba šalia žmonių. Jeigu tauta kovoja, vadinas, kas nors kovoja, jeigu ne visa tauta, tai bent jos vadai, jos kilniausi ir geriausi vaikai. Bet kas jie? Jų vardai? Generolas Tadas Kosciuška. Rodos, pats idealiausias laisvės kovotojas, kovojęs dėl laisvės net dvejuose kontinentuose? Bet ir jis 1815 m. siuntė savo auką Aleksandro I triumfo arkai pastatyti Varšuvoje, žinoma, tur būt, tikėdamas, kad ta jo auka palengvins jo mylimos Lenkijos ir ypač Lietuvos likimą. Vysk. Motiejus Valančius, bet jis juk nuoširdžiai atkalbinėjo kunigus ir šiaip sau žmones prisidėti prie 1863 m. sukilimo ir palaikė beveik bičiuliškus santykius su "koriko" Muravjovo sūnumi, Kauno gubernatoriumi. Kun. J. Tumas-Vaižgantas, bet juk jam "maskolis" galėjo būti "bičiuolis". Garsusis Paberžės filialistas Antanas Mackevičius, taip gražiai aprašytas V. Putino - Mykolaičio romane "Sukilėliai", bet ir tas jau kalėjime sėdėdamas rašė caro valdžiai: "Jei norite, kad nepasikartotų tas, kas buvo, pirmiausia išvarykite šlėktą už Nemuno. Arba sulyginkite liaudį su šlėkta . . . Duokit Lietuvai įstatymą (suprask, konstituciją), duokite vietininkystę, tegu kas nors iš kunigaikščių apsigyvena Vilniuje, ir tuo pat metu paklauskite, ar nori būti su Rusija ar su Lenkija? Prievarta nieko nepadarysite.'"1 Mirties akivaizdoje išmintingai ir drąsiai kalbėjo, bet ne mirties akivaizdoje, tur būt, daug kas jį išvadintų sugniuždintu laisvės kovotoju, jeigu ne kuo nors blogesniu.

Po 1861-1864 m. sukilimo vysk. M. Valančius sudarė sąrašą savo vyskupijos kunigų, kurie šiokiu ar tokiu būdu nukentėjo. Į tą sąrašą pakliuvo 107 kunigai, iš kurių 67 buvo ištremti į Sibirą ar kitas tolimas Rusijos gubernijas, 6 nužudyti, 10 pabėgo į užsienį (ir Ameriką), kiti gavo kalėjimo, vienuolyno ar perkėlimo į kitas parapijas bausmes. Sudarydamas šį sąrašą, atrodo, Valančius negalvojo, kad jis pateks į rusų rankas. Ir įdomu, kad apibūdindamas tuos kunigus, kurie, Valančiaus nuomone, nekaltai nukentėjo, dėl to, kad jie sukilime nedalyvavo, juos vadina išmintingais, protingais, žmonių mylimais ir kt. vardais. Tuo tarpu apie tuos kunigus, kurie sukilime dalyvavo, jis išsireiškia kaip apie neramaus būdo, kaip apie niekus kalbančius iš sakyklos, kaip apie peiktino būdo ir papročių ir t.t. Įdomu, kad net apie Antaną Mackevičių, garsųjį 1863 m. sukilimo didvyrį, vysk. M. Valančius išsireiškė, kaip apie "keisto dievobaimingumo" žmogų.7 Daugiau negu 50 metų po to lenkų kun. ir vysk. Povilas Kubickis (1871 -1944), rašydamas apie tuos pačius ir daugybę kitų kunigų, nukentėjusių nuo carinės valdžios, pavadino juos "kunigais kovotojais". Katras buvo teisingas? Greičiausiai, abu buvo teisūs.

J. RIMŠA 
Tarp palmių
(aliejus)

2. Visuomenė krizės metu
Iš anksto labai sunku numatyti, kaip viena ar kita visuomenė pasielgs krizės arba sunkmečio metu. Kaip asmeninė mirtis, taip ir tautinė arba valstybinė mirtis ne visų vienodai ir taip pat išgyvenama. Tai iš dalies priklauso ir nuo to, kokį supratimą žmogus arba visuomenė turi apie savo gyvenimą. Pagal anų laikų supratimą valstybės žlugimas reiškė  ir  tautos   žlugimą.

Daugumai tada atrodė, kad Lenkijos-Lietuvos respublika žlugo amžinai ir kad niekas jos daugiau iš numirusių nebeprikels.

Gal būt, Tadas Kosciuška po Maciejovicų katastrofos (1794.X. 10), kur jis pats buvo sužeistas ir pateko į caro armijos nelaisvę, ir neištarė žodžių "finis Poloniae", bet tie žodžiai tikrai galėjo būti ant jo lūpų. Tie žodžiai tada buvo beveik kiekvieno žmogaus lūpose. Ir tai reiškė ne tik valstybės, bet ir tautos galą. Įdomu, kad jau 1796 m. vasario mėn. paryžiškis "Moniteur" rašė neva korespondencijoje iš Varšuvos: "Mūsų lenkų kalba, tokia saldi ir skambi, tikrai jau tuojau bus užteršta ir žlugs, kaip žlugo ir mūsų laisvė".8 Net toks karštas kovotojas, kaip J. Wybickis (1747-1822), tuo metu lygino Lenkijos žlugimą su Trojos, Kartaginos ir Spartos žlugimu. Vadinas, tai buvo tiesiog lyg fizinis valstybės ir tautos sunaikinimas, galutinas ir neatšaukiamas, nors labai netrukus jis pats rašys, o legionieriai ir gangreit visa lenkų tauta giedos jo mazurkos (himno) žodžius: "Dar Lenkija nenumirė (vėliau — nežuvo), kol mes gyvi esam".

Be abejo, tokie, kaip Kosciuška arba Wybickis, su skausmu pergyveno tą mirtį. Bet buvo daug ir tokių, kurie visiškai neliūdėjo ant Respublikos kapo. Toks Targovicos konfederacijos lyderis, kaip Feliksas Potockis, tuojau po 1795 m. įvykių rašė savo vienminčiui Severynui Rzevuskiui: "Jau nebekalbu apie buvusią Lenkiją ir lenkus. Jau dingo ir ta valstybė ir tas vardas, kaip dingo tiek kitų pasaulio istorijoje. Kiekvienas buvusių lenkų turi pasirinkti sau tėvynę. Aš jau pasidariau rusas visiems laikams". Lenkų istorikas Marijonas Kukielis, pacitavęs šiuos vieno stambiausių Lenkijos didiko gėdingus žodžius, pastebi, kad rašydamas šiuos žodžius Potockis netikėjo, kad maždaug po trylikos metų jo sūnus kario uniformoje kovos dėl Lenkijos valstybės atstatymo.9

O praeis dar desėtkas kitas metų, ir kunigaikštis A. J. Čartoryskis, kuris 1795 m. ramiai įstojo į Kotrynos II gvardiją, jau ir teoriškai bandys įrodyti, kad tautos nemiršta, kad tautos teisė į nepriklausomą gyvenimą yra nesikeičianti, švenčiausia, nesenstanti ir jokiomis aplinkybėmis nežlunganti jos savybė, kad tautą tik fiziškai galima sunaikinti. O tų laikų garbei reikia pasakyti, kad fizinio tautų naikinimo jie dar nebuvo išmokę. Tai yra XX amžiaus išradimas.

Ar buvo koks skirtumas tarp to, kaip pergyveno Respublikos žlugimą Lenkijoje ir Lietuvoje? Paskutiniai Respublikos reformų ir nelaimių metai dar labiau suliejo abi valstybes ir tautas į vieną. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje jau ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vardas išnyko, o tų pačių metų spalio 20 d. Lenkijos atstovai priėmė Lietuvos atstovų pasiūlymą apie "Tarpusavį abiejų tautų susižiedavimą". Iš 34 Lietuvos seimelių tik 3 (Raseinių, Trakų ir Eišiškių) pasisakė prieš Gegužės 3 d. konstituciją.

Kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje paskutiniai Respublikos gyvenimo metai buvo kartu ir herojiškos kovos dėl laisvės metai, ir begėdiško pasidavimo okupantams metai. Nors abu didžiausi 1794 m. sukilimo didvyriai — Tadas Kosciuška ir Jokūbas Jasinskis — buvo kilimo iš Lietuvos, bet abu jie kovojo už tuos pačius lenkiškuosius idealus. Kaip Lenkijoj buvo daug Potockių, Rzevuskių ir kitų parsidavėlių, taip ir Lietuvoje buvo daug Kasakauskių, Masalskių ir kitų, kurie svetimos kariuomenės pagalba kovojo su vidaus reformų ir revoliucijos šalininkais. Ar jie buvo niekšai ir išdavikai? Gal būt, taip. Nors 1792 m. Targovicos konfederacijos priesaikoje, kurią jie visi pasirašė, jie pasižadėjo ne tik kovoti prieš Gegužės 3 d. konstituciją ir kitas reformas, bet ir neleisti atplėšti nė mažiausios krašto dalies bei kovoti už jo nepriklausomybę, kaip ir ginti šventą Romos katalikų tikėjimą.10 Kai kurie jų apmokėjo savo veiksmus kartuvėmis, kai kurie vėliau pasižymėjo kaip laisvės kovotojai. Gal būt, švelniausiai jie save apsibūdino, įsirašydami ant antkapių: stulta mens nobis non scelerata fuit (kvailiai buvome, bet ne niekšai).

Kiekvienu atveju, kaip per pirmuosius du pasidalijimus, taip ir per paskutinį pasidalijimą ne tik nebuvo jokio minėti verto ginkluoto pasipriešinimo, bet net nesijautė ir jokios didelės tragedijos. Gal būt, lengviau atiduoti visas kraštas, negu užleisti nors pėdą jo žemės. Ir tai buvo tas pat Lenkijoje ir Lietuvoje. Kiekvienas dabar tik skubėjo teisintis, kad jis prievarta buvo įtrauktas į 1794 m. sukilimą, kiekvienas skubinosi prisiekti ištikimybę Kotrynai II. Poetai rašė jos garbei eiles. Gubernijų atidarymo iškilmėse liejosi vynas, skambėjo muzika ir šokiai. Gardino gubernijos atidaryme net pačiam Kotrynos II satrapui Lietuvoje Repninui pasidarė nepatogu, ir jis atsisakė šokti ant Respublikos pakasynų. Ponios metėsi aukštiesiems okupacijos pareigūnams į glėbį, net garsioji Izabelė Čar-toryskienė nesusilaikė nenusidėjus su tuo pačiu Repninu, gal būt, savo ir savo vyro dvarus gelbėdama ir išgelbėdama.

Prasidėjo tiesiog varžybos, kas turės vykti į Petrapilį ir po Kotrynos II kojomis galės pirmasis padėti ištikimybės priesaiką. Viena delegacija vyko iš Žemaitijos, kitai, pagrindinei ir tiesiog valstybinei Lietuvos delegacijai vadovavo buvęs Lietuvos lauko etmonas ir maršalas Liudvikas Tiškevičius. Jo kalba audiencijos metu buvo tokia, kokios ir galima buvo laukti. Išgarbinęs Kotryną II, jis dėkojo jai už krašto išgelbėjimą iš nelaimių ir priespaudos ir sugrąžinimą jam ramybės ir taikos. Bet kartu jis išdrįso priminti, kad Lietuvos provincijai buvo skaudu sutraukyti dviejų šimtmečių sąjungą su Lenkija ir išreiškė viltį, kad Kotryna II supras tą jos skausmą.11 Po audiencijos vienas delegatų apie tą 65 m. gerokai aptukusią ir į karstą žiūrinčią Kotryną II išsireiškė: "Tai ne moteris, tai sirena, kerėtoja, kuriai neįmanoma atsispirti". Šia proga pakliuvusio po jos valdžia Lietuvos bajoro pateisinimui galima priminti, kad ja žavėjosi beveik visi to laiko didieji Europos protai. Net ir bedievis Voltaire meldėsi į ją: Te Catharinam laudamus, te dominam confitemur.

Prof. Leonidas Žytkowiczius, tur būt, geriausios ligi šiol studijos apie Repnino valdžią Lietuvoje autorius, smulkiai ir nuodugniai išnagrinėjęs, kaip Lietuvoje buvo sutikta Maskvos okupacija ir ką reiškė L. Tiškevičiaus ir kitų delegacijų vizitai Petrapilyje, priėjo išvados, kad tai buvo daugiau išraiška visuomenės nusilenkimo naujai valdžiai, pasyvumo, pasidavimo nugalėtojų valiai, negu lojalumo ir ištikimybės uusmų pareiškimas.12 Bet, iš antros pusės, nereikia pamiršti, kad nei dėl delegacijų vykimo j Petrapilį, nei dėl gyventojų priesaikos naujiems valdovams didelio spaudimo iš okupacinių organų pusės nebuvo. Priešingai, tie organai kartais buvo nepatenkinti dėl per didelio keliaklūpčiavimo ir dėl visiškos rezistencijos stokos, nes tai tarp kita ko stojo skersai kelio jų planams kiek galint daugiau dvarų sekvestruoti ir pasipelnyti iš žlungančios valstybės lavono. Nereikia pamiršti, kad ne vienas rusų generolas ir okupacinių organų pareigūnas tikėjosi daugiau laimėti, negu jis iš tikrųjų laimėjo.

Praktiškai okupantas toli gražu ne viską tik atėmė, bet daug ką ir grąžino į senas vėžes, daug ką ir galėjo pasiūlyti, ypač vadovaujančiam sluoksniui — magnatams ir šlėktai, sugniuždydamas XVIII a. antroje pusėje planuojamas ir vykdomas reformas ir laiduodamas jo dominuojantį vaidmenį prieš bręstančius miestiečius ir keliančius galvą valstiečius. Prisiminkime tik Humanės ukrainiečių ir 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimus, taip pat tas visas jakobiniškas tendencijas, kurios reiškėsi Varšuvoje ir ypač Vilniuje 1794 m. Lenkų poetas Kajetonas Kozmianas (1771-1856) taip labai nuogai ir atvirai išdėstė savo atsiminimuose: "Tam tikru atžvilgiu dabar mums geriau, kaip lenkų laikais. Daugmaž turime viską, ką mums davė tėvynė, bet neturime sunkumų ir Humanės skerdynių pavojaus, ir nors ne Lenkijos esame Lenkijoje ir lenkai".13 Tą patį, tik gal ne su tokiu tragišku nuogumu galėjo pasakyti ne vienas ir Lietuvos didikas ir bajoras, kur jakobiniškas judėjimas buvo dar radikalesnis ir net gal stipresnis ir kur galimas valstiečių kerštas atsiliepė net kunigo-poeto posmuose.

Iš antros pusės, įsijungimas į didesnį ekonominį vienetą atskleidė tam tikras perspektyvas geresniam ir intensyvesniam savo žemės ūkio išnaudojimui. Ypač čia didelės reikšmės galėjo turėti Juodosios jūros uostų atidarymas ir įkinkymas į Lietuvos ūkį. Užtat skubiai buvo baigiamas dar Oginskio pradėtas Respublikos laikais statyti kanalas, kuris turėjo sujungti Nemuno baseiną su Dniepro vandens magistrale. Eventualiai tai galėjo prisidėti ir prie pramonės augimo, kuri iki A. Tyzenhauzo laikų Lietuvoje beveik neegzistavo.

Netekus politinio ir karinio vaidmens, kuriam anksčiau skyrė beveik visą savo laiką ir energiją, dabar didelė dalis vadovaujančio sluoksnio metėsi į ūkinę veiklą. Tos veiklos okupacinė valdžia ne tik netrukdė, bet sudarė jai kai kuriais atžvilgiais palankesnes sąlygas. Ypač tai lietė darbo jėgos — lažininkų ir činšininkų valstiečių — sudrausminimą ir didesnį išnaudojimą. O ryšium su nuolatiniais karais Vakarų Europoje (1792-1815 m. laikotarpyje) ir su Amerikos kontinento žymios dalies Europos rinkos atkritimu, Rytų Europos javų, medžio ir kitų žemės ūkio gaminių pareikalavimas smarkiai pakilo. Kartu su tuo pakilo ir baudžiauninko išnaudojimas: didinimas lažų, nusavinimas jų valdomos žemės, griežtesnės drausmės įvedimas, ypač plačiai pritaikant Rusijoje nuo seno madingą rykščių bausmę. Kaip vaizdingai rašė vienas anų laikų atsiminimų autorius, žemės savininkai dabar visiškai atsidavė dvarui, stengdamiesi kaip galima daugiau ir pigiau išnaudoti darbo jėgą. Matavo žemes, atimdami jas iš liaudies, kuri iš jų maitinosi, ir prisiskirdami sau. Buvo stengiamasi aparti ir apdirbti vis didesnius žemės plotus. Nesigailėta kūno bausmių, rykštė pasidarė įprastinis įrankis verčiant dirbti be atlyginimo. Činšininkai buvo naikinami, nuomininkai turėjo vis brangiau mokėti už nuomuojamą žemę, todėl patys buvo verčiami vis daugiau apsėti ir vis didesnį derlių gauti, nes Odesa reikalavo vis daugiau kviečių. "Dukatai, dukatai varė šlėktą, o rykštė ir botagas baudžiauninką prie vis didesnio derliaus".14 Ar ne panašų vaizdą davė ir Dionizas Poška savo "Žemaičių ir Lietuvos mužike":

O kas gi tuos išskynė — pievas, dirvas, laukus?
Kas sausomis padarė tas pelkes bedugnes?
Kas akmenius suskaldė su gelžiu per ugnis?
Kas iš upių išvalė botyrines uolas . . .

Tas baudžiauninko išnaudojimu paremtas ūkio suintensyvinimas buvo naudingas vadovaujančiam sluoksniui ir padėjo jam lengviau susitaikyti su esama padėtimi ir primiršti laisvės bei nepriklausomybės siekimus, juoba, kad toji laisvė ir nepriklausomybė galėtų vėl grąžinti senus reformų sumanymus ir vidaus karus. Tai gerai suprato ir pats Lietuvos valdytojas grafas Repninas. "Kas liečia turtinguosius ir įžymiuosius žmones", rašė jis gen. Lanskojui, "dėl jų galima būti tikriems, kad jie nieko nepradės; tačiau čia yra daug visokių žmonių, kurie, nieko neturėdami prarasti, gali viskam ryžtis, tikėdamiesi pasipelnyti po patriotizmo skraiste. Tuo atveju turtingieji ir įžymieji tylėtų ir prieš viską užmerkę akis lauktų, kas pagaliau laimės, nuoširdžiai mums visiškai nepadedami".15

Aršiausi laisvės kovotojai kaip tik ir gims iš tų "visokių žmonių", ypač kai juos per Viiniaus universitetą ir kitas mokyklas pasieks ryškesni šviesos spinduliai. O švietimo kol kas okupacinė valdžia taip pat netrukdė.

J. RIMŠA
Aymaros
(aliejus)

3. Ir kova buvo ...
Su okupacija nesustojo gyvenimas, nes iš viso negalima nekovoti. Gyvenimas yra kova. Ir ta kova vyko įvairiose plotmėse, bet toli gražu ne visados ir ne visur nacionalinės kovos, kovos dėl laisvės ar dėl nepriklausomybės plotmėje. Kiek tai liečia Lietuvą, šia pastarąja prasme kova teprasidėjo maždaug lygiai po šimto metų.

Kovojo pirmiausia 1794 m. sukilimo vadai ir dalyviai dėl savo kailio ir ypač dėl savo dvarų apsaugojimo nuo sekvestracijos. Ir daugumai jų pasisekė įtikinti okupacinius organus, kad jie arba visiškai nedalyvavo sukilime arba buvo priversti jame dalyvauti. Ir užtat palyginti labai nedaug tiesiog nukentėjo. Berods, iš viso tebuvo sekvestruota arba konfiskuota 24 didikų ir bajorų dvarai, kai kuriems tuojau (kaip Čartoryskiams ir etmonui Oginskiui) juos grąžinant, kitiems vėliau. Tik į kai kurių dvarus, o daugiausia į vadinamąsias karališkąsias ekonoroijas, galut-nai buvo pasodinti aukštieji carinės armijos karininkai ir pareigūnai.1'1 Ta kova pasisekė gal būt ir dėl to, kad okupaciniams organams ir pačiai carinei vyriausybei buvo patogiau tikėti ir kitus įtikinti, kad tik palyginti mažas skaičius prisidėjo prie kovos dėl nepriklausomybės išlaikymo, arba kad jie tai darė ne savo valia. Okupacinė valdžia nenorėjo pūsti ir pabėgėlių skaičiaus.

Kovojo ir mažai pasiturinti arba ir visiškai nuskurdusi šlėkta, kad išvengtų išgabenimo į Krymą ir kitus Juodosios jūros pakraščius ginti Rusijos imperijos nuo turkų ir kitų jos priešų. Tokį planą buvo sugalvojęs Platonas Zubovas, kuriam Kotryna II už jo nuopelnus pavergiant Respubliką dovanojo turtingus Šiaulių karališkosios ekonomijos dvarus. Pagal tą jo planą apie 4000 neturtingosios šlėktos turėjo būti apgyvendinta pietinėse Rusijos gubernijose, tuo siekiant sustiprinti ne tik jos saugumą, bet ir pačios okupuotos Lietuvos rimtį ir taiką, nes, kaip jau rašė Repninas, iš šios nepasiturinčios, bet labai karingai nusiteikusios šlėktos ir galima buvo laukti daugiausia rezistencijos. Laimei, greita Kotrynos II mirtis ir savo motinos labiau negu jos politikos neapkenčiančio Povilo I atsisėdimas į sostą nuleido niekais ir Platono Zubovo planą. Prieraštėje verta paminėti, kad iš tos pačios Zubovo šeimos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išaugo demokratiniai ir net socialistiniai Lietuvos kovotojai.17

Kovojo ir baudžiauninkas valstietis, kuris aplamai, anot Simono Daukanto, į visus įvykius skeptiškai žiūrėjo ir laukė "bene nauji ponai nebus geresni uz senuosius". Žinoma, ir jis nekovojo dėl tėvynės laisvės, nes, anot Kosciuškos, jis ir nežinojo, kas yra tėvynė. Kovojo jis dėl to, kad tikėjo geresne savo dalies ateitimi, kad tą jo tikėjimą paskutiniai Respublikos gyvenimo metai buvo sustiprinę ir visokių reformų pažadais ir ypač 1794 m. sukilimo įvykiais. Kovojo, nes jau buvo šiek tiek išmokęs kovoti. Tai pademonstravo 1769 m. Šiaulių ekonomijos sukilimu ir prisidėjimu prie 1794 m. sukilimo. Kovojo dėl to, kad jautėsi apviltas. Apviltas ir savųjų reformų šalininkų, ir sukilimo organizatorių, kurie taip daug kalbėjo apie geresnį gyvenimą, demokratiją, laisves, bet iš tikrųjų juos ir toliau paliko helotų padėtyje.

Dar labiau valstietis buvo apviltas ir naujųjų ponų, kurie juk ėjo į kraštą su šūkiu "dovolno bit mužikov" (gana mušt valstiečius), kurie atsišaukimais, net ir lietuvių kalba spausdintais Bauskėje, žadėjo visokių palengvinimų, kurie žadėjo nebausti valstiečių dėl jų prisidėjimo prie sukilimo, bet kurie užėmę kraštą tuojau pat pasikeitė, ėmė ranka rankon eiti su vietiniais Lietuvos ponais, didinti baudžiavas ir rykščių skaičių.18 Valstiečių dažniausiai sporadiška kova prieš dvaro savininką ir nuomininką, kartais prieš kleboną ir vyskupą, prieš rusą-kolonistą, prieš okupacinių organų kišimąsi į jo religijos ir kalbos reikalus vyko per visą XIX a. Bet tik to amžiaus pabaigoje jis pasijus esąs ponas ir viešpats ir ims kovoti dėl demokratinės ir tautinės Lietuvos.

Bet daugiausia laisvės kovotojų tikra to žodžio prasme davė emigracija. Emigracija iš Lenkijos ir Lietuvos davė laisvės kovotojų ne tik sunkią okupacijos naštą nešančiam kraštui, emigracija davė kovotojų Amerikos nepriklausomybės karams, Didžiajai prancūzų revoliucijai ir įsoms kitoms Vakarų Europos revoliucijoms. Kmigrantiniai laisvės kovotojai savo kaulais nubarstė Balkanus, Italiją, Ispaniją, Šiaurės Afri-i i ir San Domingo salas. Emigrantiniai laisvės kovotojai žiebė ir palaikė laisvės kovos ugnį okupuotoje Lenkijoje ir Lietuvoje.

Emigrantinio laisvės kovotojo pagrindiniu įkvėpimo ir stiprybės šaltiniu buvo priespauda, los to laiko pasaulyje buvo be galo daug. Bet ir išsilaisvinimo pastangų, ypač po 1789 m. revoliucijos, buvo daug. Priespauda ir išsilaisvinimas, gali sakyti, buvo visuotinis reiškinys. Visuotinė buvo priespauda, ir visuotinės buvo išsilaisvinimo pastangos. Iš čia ir kilo laisvės, brolybės ir laisvės nedalomumo idėja. 1797 m. Lombardijoje suorganizuoti iš Lenkijos ir Lietuvos emigrantų legionieriai ant savo antpečių turėjo įrašą: "gli uomini liberi sono fratelli" (laisvi žmonės yra broliai). Kova visur ir visų už visur ir visų laisvę buvo taip pat kova dėl savo tėvynės laisvės. Adomas Mickevičius savo mistikos ir nesąmonių pilnose Pilgrimažo knygose rašė: "Kur tik Europoje yra laisvės priespauda ir kova dėl laisvės, ten yra ir kova dėl tėvynės". O vokiečių poetas komunistas Ferdinandas Freiligrathas (1810-1876) kalbės apie vieną ir vienintelį laisvės skersgatvį ("der Freiheit eine Gasse").

Toje laisvės brolių ir laisvės kovos nedalomumo kartais herojiškoje, o dažniausiai tragiškoje dramoje Lenkijos ir Lietuvos emigrantui priklausė ypatingas vaidmuo. Jis retai kada tebuvo tos kovos priekyje — vadovavo šiai kovai dažniausiai prancūzai, vokiečiai, italai, rusai ir kt. Jis buvo lyg tos kovos samdinys, beveik vergas — laisvės kovos samdinys, laisvės kovos vergas. Jis kovojo dėl to, kad jį kas nors šaukė į kovą, ir kovojo su visišku pasiaukojimu ir savo asmeniškų ir net savo tautos interesų visišku atsižadėjimu. A. Mickevičius jį pavadino "laisvės kondotieriumi", prisimindamas XIV ir XV a. italų condotierre, kurie parsiduodavo miestams ar kunigaikščiams ir ligi paskutinio kraujo lašo gindavo jų interesus.

Ir jo auka dažniausiai buvo be galo didelė. 1798-99 m. Italijos kovų metu beveik su visais, neišskiriant ir popiežiaus, iš 8000 legionierių ("laisvės brolių") nebeliko nė 2000, įskaitant ir sužeistuosius. 1802 m. iš pasiųstų 6000 legionierių į San Domingo begrįžo vos tik 300, o kiti žuvo kovose, nuo tropinių ligų arba pakliuvo į anglų ar negrų nelaisvę.19 Ir jie aukojosi ne tik patys, bet savo kovos kilnumu vertė aukotis ir visą Lenkiją, ir visą Lietuvą. Ir nebūtinai dėl savo laisvės ar dėl savo tautos gerbūvio, bet dėl laisvės aplamai, dėl brolių laisvės. Vilniaus poetas Julius Slovackis buvo teisus, pavadindamas Lenkiją "tautų Winkelriedu", prisimindamas tą XIV a. šveicarų didvyrį, kuris tyčia ant savęs patraukė priešą, kad kiti jo kovos draugai galėtų pabėgti. Ar ne tą pačią mintį turėjo ir A. Mickevičius, kalbėdamas apie laimę to, kuris kovoje kritęs tampa tiltu kitiems į laimę kopti. Pasakojama, kad kai 1812 m. Napoleono armija kėlėsi ties Kaunu per Nemuną, lenkų raitelių dalinys savo ir savo arklių kūnais stengėsi padaryti tokį tiltą.
 
Kaip šiandien, taip ir tada, buvo galvojama, kad pasaulis yra suskilęs į dvi dalis: laisvąjį pasaulį, kuriam vadovavo revoliucinė Prancūzija (net ir tada, kai joje įsigalėjo absoliutinė Napoleono diktatūra), ir vergų pasaulį, kurio priešakyje buvo Rusija, Prūsija ir Austrija. Amerika buvo per toli ir per silpna, bet ji, be abejo, buvo priskaitoma prie laisvojo pasaulio. 1839 m. Vilniuje sušaudytas Simonas Konarskis, tur būt, vienas idealiausių ir tauriausių anų laikų laisvės kovotojų ir rezistentų, tarp trijų didžiausių laisvės kovotojų minėjo ir George Washingtoną (kiti du — Kosciuška ir Vilius Tellis).20 Lietuvos ir Lenkijos emigrantai savo ir savo tautų likimą rišo su tariamo laisvojo pasaulio likimu, nors ką bendra su juo turėjo Turkija, būtų labai sunku pasakyti. Gal tik tiek, kad buvo istorinis Rusijos ir Austrijos priešas. Kaip ten bebūtų, emigrantinės veiklos centrai buvo Paryžius ir Konstantinopolis. Jau nuo 1794 m. Paryžiuje veikė diplomatinė Lenkijos ir Lietuvos atstovybė. 1795 m. rudenį buvo sudaryta emigrantinė deputacija, į kurią iš Lietuvos įėjo gen. R. Giedraitis ir Karolis Prozoras, 1794 m. sukibimo Lietuvoje vadai. Tos deputacijos tikslas buvo revoliucinės Prancūzijos pagalba grąžinti Lenkijai ir Lietuvai tautinę egzistenciją. Deputacija stengėsi taip pat per ryšius su kraštu (korespondenciją) palaikyti kovos bei rezistencijos dvasią krašte, ir organizuoti ten sąmokslus prieš okupacinę valdžią. Buvo nevengiama net vilioti kiek galint daugiau jaunų vyrų iš krašto, ypač kai prasidėjo legionų organizavimas.

Legionų organizavimo mintį bene pirmasis iškėlė jau mūsų minėtas M. K. Oginskis. Jis atsidūręs Konstantinopolyje, 1796 m. parašė laišką bekylančiai revoliucinės Prancūzijos militarinei žvaigždei Napoleonui Bonaparte laišką, prašydamas nepamiršti nelaimingosios Lenkijos. Oginskio atsiminimuose yra užrašytas žodinis Napoleono atsakymas į šį laišką, kurį jis suteikė per savo adjutantą J. Sulkowskį (1768-1798), Kosciuškos sukilimo dalyvį, vėliau žuvusį Egipte. Napoleonas neva taip kalbėjęs: "Ką galiu atsakyti, ką pažadėti? Parašyk savo tautiečiui (Oginskiui), kad myliu lenkus ir labai juos vertinu, kad Lenkijos padalijimas yra neteisėtas aktas ir jis negali ištverti, kad pabaigęs karą Italijoje pats žygiuosiu prancūzų armijos prieky su tikslu priversti Rusiją grąžinti Lenkijai nepriklausomybę. Tačiau pasakyk jam taip pat, kad lenkai neprivalo pasikliauti svetima pagalba, kad privalo patys ginkluotis, kelti nerimą Rusijoje, palaikyti ryšius su krašto vidumi. Visi gražūs žodžiai, kuriais bandys juos vilioti, nieko neduos. Pažįstu turkų diplomatinę šnektą ir nepastovumą. Tauta, kaimynų pavergta, gali atsikelti tik su ginklu rankoje".21

Išskyrus pažadą žygiuoti prieš Rusiją Lenkijos išlaisvinti, visa kita šiame Napoleono atsakyme, jeigu jį Sulkowskis teisingai perdavė, yra gana blaivu ir teisinga, ypač įspėjimas nepasitikėti gražiais žodžiais ir pažadais. Deja, emigrantai to nesuprato ar nenorėjo suprasti. Per daug jie pasitikėjo ne tik Turkija, bet ir pačiu Napoleonu, kuris, nors vėliau ir žygiuodamas savo armijos priekyje prieš Rusiją, berods, niekad neturėjo Lenkijos nepriklausomybės prieš akis. Tiesa, jis leido organizuoti legionus Italijoje, bet juos panaudojo visur kitur, o ne kovai dėl savo krašto laisvės ir nepriklausomybės. 1801 m. Paryžiaus ir 1807 m. Tilžės sutartimis su Rusija Napoleonas aiškiai išdavė Lenkijos reikalus. Tačiau tas jam nesutrukdė 1812 m. vėl sumobilizuoti emigrantus ir neemigrantus kovai prieš Rusiją.

Taip giliai buvo įaugusi į emigrantų, legionierių ir gangreit visos tautos sielą kovos dėl laisvės ir nepriklausomybės idėja. Vėliau tai išaugs į tam tikrą mesianizmą, kuriame susijungs ir tautiniai ir religiniai elementai.
 
 
1.    M. Kukiel, Czartoryski and European unity, London, 1955, 135 p.
2.    W. Feldman. Dzieje polskiej myšli politycznoj, 1913, I t., 66-67 p.
3.    H. Mošcicki. Dzieje porozbiorowe Polski waktach i dokumentach, 1923, I t., 82-82 p.
4.    M. K. Oginski, Mémoires, II t., 323 p.
5.    A. Vaitiekūniene, Vaižganto apysaka Dėdės ir dėdienes, 1964, 23 p.
6.    A. F. Smirnov, Vostanie 1863 g. v Litve i Belorussii, Moskva, 1963, 323 p.
7.    Kun. A. Alekna. Motiejus Valančius, 1922, 157-163 p.
8.    M. Kukiel. Dzieje Polski porozbierowe, 1963, ant-, ras leidimas, 61 p.
9.    M. Kukiel. Ten pat, 61 p.
10.    Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, Vilnius, 1955, I t., 321-322 p.
11.    H. Mosčioki. Ten pat, 34-35 p.
12.    L. zytkowicz. Rządy Repnina na Litwie, 1938, 73 p.
13.    W. Feldman. Ten pat, 31 p.
14.    H. Mosčioki. Pod znakiem Oria i Pogoni, 1923, 44 p.
15.    L. zytkowicz. Ten pat, 363 p.
16.    L. zytkowicz. Ten pat, 349-356 p.
17.    Steponas Kairys. Lietuva budo, New York, 1957, 157-168 p.
18.    L. zytkowicz. Ten pat, 314 et seq.
19.    M. Kukiel. Dzieje Polski porozbiorowe, 1963, antras leidimas, 83 p.
20.    H; Mosčioki. Pod bėriem carow, 1924, 118 p.
21.    M. K. Oginski. Mémoires, II t., 229-230 p.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai