Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTAS BACEVIČIUS PDF Spausdinti El. paštas
Lietuvių visuomenėje Vytauto Bacevičiaus vardas lyg ir netekęs buvusio populiarumo. Ir to yra dvi priežastys. Nesulaukęs savųjų tarpe patenkinamo susidomėjimo, V. Bacevičius pasitraukė iš lietuvių kultūrinio akiračio ir reiškėsi ten, kur, jo įsitikinimu, naujoviškosioms muzikos idėjoms dirva buvo prieinamesnė. Ir tai jis darė be nuolaidų, nė trupučio nenukrypdamas nuo savo pasirinktojo kūrybinio kelio. Lygiai taip pat lietuviškoji visuomenė nepasakytu žodžiu lyg nurašė V. Bacevičių iš savųjų tarpo, manydama, kad tai nesudaro jokio nuostolio Amerikos lietuvių kultūriniam gyvenimui. Lietuvių spaudos skiltyse šiandien retai kada paminimas V. Bacevičiaus vardas. Tačiau, nepaisant jo gyvenimo bei kūrybinių polėkių kontraversišku-mo, V. Bacevičius lietuvių muzikai paliks neįkainojamą kūrybinį lobį. Tai pastebės gal tik vėlesnės muzikos menu besidominčios lietuvių kartos. Dabartiniu metu vertybių ir vertinimo matai yra perdaug pasisukę priešinga kryptimi, kad kas ryžtųsi gilintis pamirštojo muziko kūrybiniuose labirintuose.

Vytautas Bacevičius yra išskirtino talento kompozitorius ir pianistas, iš jaunystės pasirinkęs ieškotojo ir tyrinėtojo kelią. Jis liko visą laiką muzikos kūrybos avangarde, ne tik mūsų tautoje, bet ir tarptautiniu mastu imant. Jam nebuvo svetimas atonalinis stilius, naujos individualinės muzikos formos ir idėjos, žadinančios kūrybinį gyvybingumą.

V. Bacevičius gimė 1905 m. Po sėkmingų kompozicijos ir fortepijono studijų Lodzėje ir Paryžiuje V. Bacevičius atvyko į Kauną, kur Valstybinėje konservatorijoje dėstė fortepijoną (1930-39). Jau pirmais savo kūriniais Lietuvoje V. Bacevičius susilaukė labai skirtingų ir prieštaraujančių vertinimų. Du priešingi poliai: konservatyvusis ir laisvosios kūrybos griežtai nesutarė. Vieni piktinosi ir šaipėsi iš V. Bacevičiaus neįprastos kūrybos (muzikos), kiti ją laikė pavasario dvelktelėjimu apstingusioje Kauno meno atmosferoje. Laimė, kad Juozas Gruodis tada jau buvo gerokai praskleidęs europinės muzikos naujenybių. Tokiu būdu kai kurie Kauno muzikos meno gerbėjai buvo iš dalies paruošti modernų V. Bacevičiaus kūrybinį muzikos stilių priimti. Tuo metu Bacevičius atsivežė naują, stipriai sumodernintą impresionistinį polinkį, kuris jau nebuvo panašus į to laiko tradicinį prancūziškąjį. Tai pastebima jo Pirmojoje simfonijoje ir "Vaidilutės" operoje. Tačiau netrukus jis savo kūrybinę vaizduotę nukreipė į naujas to laiko kompozicines apraiškas: besivystantį ekspresionizmą ir atonalizmą, kas pastebima Elektrinėje poemoje ir fortepijono kūriniuose. Tai buvo V. Bacevičiaus muzikos vidurinysis laikotarpis, kurio metu jis parašė kelias simfonijas, fortepijono koncertų su orkestru, daug solo fortepijonui, kamerinių ir kitokių kūrinių. Tačiau jau tada V. Bacevičių domino kosmo sąvoka ir jo paslaptys. Ir nors dar negreit šį savo kūrybinį polinkį įkūnijo muzikoje, bet naujas kūrybos akstinas brendo V. Bacevičiaus sąmonėje. Gyvendamas Amerikoje V. Bacevičius ėmėsi konkrečiai apipavidalinti kilusias naujas kūrybines aspiracijas. Visatos nuostabos ir gilumos pagautas, jis atsiliepi per muzikos kūrybą nuosavu pasauliu, siekdamas tobulėjimo ir aukščiausios Išminties šviesos pažinimo. Tai yra V. Bacevičiaus credo. Iš šio Išeities taško jis žiūri į savąją, jo žodžiais, vidinę visatą. Iš čia ir semia savo kūrybinį į-kvėpimą. V. Bacevičiaus estetika nesiremia į tradicinę muzikos garsų ir sistemų sampratą. Daugiau ji remiasi filosofiniu mintijimo sąlyčiu su kosminės muzikos idėjos įgyvendinimu savo kūryboje. Savo menu V. Bacevičius siekia išugdyti visatos žmogų, gyvenantį visatoje nedaloma jos gyvąja dalimi.

Dėmesį pagauna V. Bacevičiaus samprotavimai, kai pasaulį yra apėmęs siauras egocentriškas rūpestis. Daugelis žmonių gyvena taip, lyg šalia jų nieko kito nebūtų. Kai kurios meno kryptys taipgi neišvengia savotiško atsiribojimo nuo visatos. V. Bacevičius savo muzika kviečia atsigręžti į žmogaus atsiskleidimą visatai. Iš tos sampratos išeidamas, jis kuria nauju terminu nusakomą kosminę muziką. Tokią muziką kurdamas, jis vartoja grafines diagramas, kurios jam tarnauja kaip simboliai. Jo naujųjų kūrinių pavadinimai aiškiai byloja apie jų pobūdį, pvz. Simfonija nr. 6 (cosmique), Poème   Cosmique loi tepijonui), Rayons Cosmiques (vargonams), 1 11 iphique op. 68, Vision ir t.t. Šiuo metu V. Bacevičius rašo kosminių kūrybos idėjų dvasioje devynių savo veikalų seriją. Savo naujuose fortepijono kūriniuose jis nebevartoja taktų padalijimų. Orkestro veikaluose panaudoja naujausias inst rumentacijos priemones su daugeliu retai I trtojamų mušamųjų instrumentų. Tačiau V. Bacevičius atmeta grynai akustinio pobūdžio efektus, kurių taip siekia šių laikų muzikos avangardistai.

Kosminės muzikos idėją iš dalies jau puoselėjo Skriabinas, Jolivet, Bartok, Varése ir kt. Tačiau tai buvo daugiau atsitiktini prasiveržimai. V. Bacevičius save visą įjungia į kosminės muzikos kūrybą, tyrinėdamas dvasinį asmens suntykį su šios srities impulsų kūrybinėmis galimybėmis. Norėtųsi manyti, kad kosminė muzika yra pati naujausia šių laikų kūrybinė apraiška, in tapimas prie medžiagiškumo, mechanizacijos, vulgaraus minties primityvizmo, kurių pasėkoje dauguma žmonių blaškosi nežinioje, šiandien per lliai įsmigo į žmogaus sąmonę ir suuniformino Jo gyvenimą ir mintijimą.  Kosminės muzikos kūryba yra naujausia reakcija prieš sumaterialėjusi žmogų. Pasidarė aišku, jog nepakanka vien tik patogiai įsikurti šioje planetoje, bet reikia atsiskleisti aukštesniam tikslui, pajusti save Visatoje ir prisiartinti prie tos Visatos Kūrėjo.

V. Bacevičius yra aktyvus naujų kūrybos kelių ieškotojas, tačiau nemažiau jis yra ir produktyvus kompozitorius. Savo kompozicijų gausa jis užims pirmą vietą tarp lietuvių. Apskritai vertinant jo muzikos pobūdį, tenka pastebėti stiprų ir optimistinį jos charakterį. V. Bacevičius yra visiškai išsilaisvinęs iš bet kokio romantizmo, arba sentimentalumo, nuotaikų. Kiekviena jo muzikos frazė, motyvas ar akordinė slinktis yra savaip reikšminga ir ką nors pasakanti. Jo kūryba yra impresionizmo ir ekspresionizmo elementų sintezės išdava, besivystanti kosminės muzikos idėjų šviesoje. Taip pat V. Bacevičius yra išskirtinos kompozicinės ir instrumentaci-nės technikos kompozitorius. Daugelis šių laikų kompozitorių, siekdami orkestrinio spalvingumo, praranda muzikinį turiningumą ir meninį gilumą, todėl jų kūrybiniai elementai dažnai esti paviršutiniški ir primityvūs. Šiuo atveju V. Bacevičius prašoka daugelį įgijusių pasaulinį populiarumą. Tik stoka paramos, vadinamojo užnugario, ir laimės sukliudė jam pilnai atsistoti greta kitų žinomų vardų.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, jog gera būtų šį mūsų tautos didįjį muziką vėl susigrąžinti į Amerikos lietuvių kultūrinį gyvenimą. Žinant V. Bacevičiaus kūrybingumą ir jo naujas prasiverčiančias idėjas, mes skriaudžiame save, nepažindami savojo talentingo tautiečio kūrybos ir jo kitų sugebėjimų. Labai girtini ir remtini jaunojo muziko D. Lapinsko rengiami koncertai lietuvių visuomenei. Lygiai taip pat būtų sveikintina, kad kas nors būtų daroma ir V. Bacevičiaus kūrybai pažinti. Yra žinoma, kad V. Bacevičius yra puikus pianistas su virtuozine technika. Taip pat jis dažnai Amerikos universitetų yra kviečiamas paskaitoms įvairiomis naujosios muzikos temomis. Būtų įdomų V. Bacevičių išgirsti fortepijono rečitaliuose su solidžia dalimi jo paties kompozicijų. Kultūros klubai galėtų pasikviesti jį muzikos paskaitoms su naujų muzikos pasiekimų pademonstravimu. Jo simfoninių kūrinių atlikimas, įtraukiant gal būt ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinius, manyčiau, būtų prieinamas tik Čikagoje, nes kitose vietovėse tolygūs koncertai nesusilaukia pakankamai publikos ir teduoda tik nuostolius. Visa tai negalės atlikti vieni menininkai, jei naujos lietuvių muzikos puoselėjimas nebus pakankamai pribrendęs ir suprastas mūsų platesnės visuomenės. Jau pats laikas palikti vidutiniškumą ir įsijungti į gyvybinius pasaulio kultūros pažangos kelius.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai