Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARKSIZMO "DIDŽIOJI ILIUZIJA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rimutė Mažylytė   
Antrasis a.a. prof. Vlado Juodeikos veikalo "Didžioji iliuzija" (1979) tomas nagrinėja marksizmo įgyvendinimą Sovietų Sąjungoje. Stambų, beveik 700 puslapių darbą galima suskirstyti į dvi pagrindines dalis: a. Lenino komunistų partijos ir Sovietų Sąjungos istoriją ir b. dabartinės Sovietų Sąjungos visuomenės, ūkio ir politikos analizę. Aplamai pagirtinas yra Juodeikos užmojis imtis šio klausimo. Nors Vakaruose išspausdinta tūkstančiai veikalų šia tema, lietuviai išeiviai kažkodėl jos vengia. Iš dalies priežastys suprantamos. Rimtesnis marksizmo traktavimas neįmanomas, neapsiskaičius filosofijoje ir ekonomijoje, gerai nežinant istorijos, nemokant daug svetimų kalbų. Vien tik aprėpti jau išspausdintą medžiagą yra nemažas uždavinys, ir Juodeika iš esmės pasitenkina, atpasakodamas tai, kas kitų autorių jau paskelbta. Bet gal dėl nelauktos mirties autorius nesugebėjo suvirškinti visos šios medžiagos, jos logiškai perteikti, atskirti pelus nuo grūdų.

Juodeika plačiai apsiskaitęs. Vien tik bibliografijoje pamini kone keturis šimtus veikalų, nors tik koks dešimtadalis patenka į išnašas. Dažnai nėra nurodymų, iš kur sutelktos žinios.
Pavyzdžiui, jis plačiai aprašo socialisto Helphando ryšius su vokiečiais, siekiant suorganizuoti rusų darbininkų sukilimą. Bet išnašose nepažymėti šių žinių šaltiniai, o bibliografijoje Juodeika visai nepamini žymiausio šios srities tyrinėtojo istoriko Katkovo darbų. Be to, autorius duoda suprasti, kad vokiečių pinigai atliko vidinį griovimo darbą, prisidėjo prie 1917 metų Petrogrado streikų (p. 42). Tačiau dauguma istorikų mano, kad Helphando slaptoji organizacija paveikė ne Petrogrado darbininkus 1917 m., o Odesos darbininkiją 1916 m.

Knygos pirmasis skyrius nagrinėja, kaip Leninas įgyvendino marksizmą. Trūksta pusiausvyros. Autorius neišaiškina Lenino partijos sampratos, tik prabėgomis pamini bolševikų ir menševikų ginčus. Tačiau randa laiko plačiau nagrinėti, ar Leninas turėjo žydiško kraujo, aprašyti Lenino mylimąją Inessą Armandą. Neaišku, kodėl autorius nutarė atskirai aprašyti Lenino veiklą ir jo gyvenimą. Nors Juodeikos knyga yra iš tų, kurių vertę mažai paveikia net ir gausa faktinių klaidų, jų vis dėlto nemaža. Pvz., Plechanovas buvo Lenino šalininkas, o ne priešas partijos kongrese 1903 metais (p. 26); klaidingai aptariama "demokratinio centralizmo sąvoka (p. 83). Leninas netvirtino, "kad galima eiti per revoliuciją stačiai į socializmą ir komunizmą, peršokant kapitalistinį tarpsnį" (p. 95). Jis kaip tik bandė įrodyti, kad kapitalizmas Rusijoje jau išsivystęs. Be to, Juodeika linkęs pervertinti narodninkų teroristų įtaką Lenino galvojimui, o visai nepamini Černyševskio, kuris Leniną paveikė daugiau negu bet kas, išskyrus Marksą.

Autorius palyginti glaustai aprašo Stalino laikus, vos pamini Chruščiovą bei Brežnevą. Naujų tašą nėra nei apie Stalino įsitvirtinimą valdžioje, nei apie vykdomą termą.

Sovietų Sąjungos visuomenės, ūkio bei politikos analizė irgi mažai ką naujo atskleidžia. Autorius negvildena komunistinės santvarkos pagrindinių bruožų, pasitenkina pasmerkdamas tenai išsivysčiusią nelygybę, religijos ir tikėjimo priespaudą. Siek tiek pilniau Juodeika aptaria sovietą ūkį, siekdamas įrodyti, kad komunistai nėra nuoseklūs Markso mokslo vykdytojai, kad prižadėtasis darbininkų rojus neįgyvendintas. Ir čia randama nemaža klaidų. Bet vis dėlto prof. VI. Juodeikos užmojis yra vertingas. Mokslininkai nieko naujo iš jo nesužinos, o angliškai skaitantieji gali rasti eibę vertingų veikalų šia tema. Bet Lietuvos gyventojams "Didžioji iliuzija" pravarti, nes surinkta daug jiems neprieinamų žinių, papasakota, ko jie kitaip nesužinotų.
Rimutė Mažylytė


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai