Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATSISVEIKINANT ANTANĄ BENDORIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
"Skaičiuoju dienas, ne savaites ir mėnesius, kiek dar liko vargti tarnyboje ... Tada galėsiu ir ramiau paskaityti, ir šį tą parašyti". Taip savo paskutiniame kalėdiniame sveikinime rašė Antanas Ben-dorius, miręs gegužės 19. Sulaukė tarnybos pabaigos, bet nebesulaukė savo paties darbui besiilgėto pensijinio poilsio, širdies smūgis jį ištiko kaip tik tuo metu, kai, pasiekęs 65 metų amžiaus ribos, traukėsi į pensiją.

Nebesulauks ir mūsų žurnalas paskutinio su juo sutarto straipsnio apie prof. S. Kolupailą (mirties penkmečiui). Užuot iš jo sulaukus straipsnio, tenka rašyti jam pačiam skirtą nekrologinį atsisveikinimą.

Atsisveikinimai visad yra sunkūs. Kaip sunku kalbėti prie karsto, taip sunku ir nekrologą rašyti. Ypač tada, kai atsisveikinama ne tik su pažįstamu, bet ir su artimu žmogumi, šiuo atveju daug nepadeda nė rutina, kurią turi ir nekrologai. Pakanka rutinos, kai tenka apgailėti mirtį žmogaus, kurio atveju visi žino, ko neteko-Gi A. Bendoriaus atveju greičiau vi^ų pirma reikia pasakyti, kad netekome žmogaus, kurio nudirbtas darbas lyg buvo nepastebimas. Ne dėl to, kad buvo mažai nudirbta, o dėl to, kad jo darbas lyg slapčioje liko — išsklaidytas tokiame iš esmės beasmeniniame veikale, kokiu yra enciklopedija. Iš dalies jis pats save slėpė nuo viešumos, mokslininku būdamas savo darbo kambaryje, o žmonėse greičiau rodydamasis juokaujančiu dzūku šnekuoliu.

Geografija buvo A. Bendoriaus mokslinė sritis, šis žemės mokslas renkasi ne kabinetų ar laboratorijų užsidarėlius, o erdvės nebijančius žmones. Geografai mokslininkų tarpe sudaro atskirą tipą, kuriam pas mus būdingai atstovavo profesoriai K. Pakštas ir S. Kolupaila. Į juos savo moksliniu charakteriu rikiavosi ir A. Bendo-rius. Visus tris juos siejo ir mokslinė bičiulystė. Savo buvusį studentą A. Bendorių prof. K. Pakštas vėliau laikė savo artimiausiu mokslo kolega. Užklaustas, kam pavesti jo biografijos parengimą enciklopedijai, prof. K. Pakštas atsakė: "iš idėjinės pusės tai gal prof. J. Brazaitis, iš mokslinės — A. Bendorius".

Geografiją studijavęs Kauno, Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose, A. Bendorius Lietuvoj daugiausia dirbo geografo pedagogo darbą — dėstė geografiją gimnazijose, o vėliau, pakviestas 1935 įsikūrusio Pedagoginio instituto lektoriumi, pats rengė mokytojus geografijai dėstyti. Dirbdamas geografo pedagogo darbą, parūpino mūsų mokykloms Europos (1943 ir 1948) ir Lietuvos (1953) geografijų vadovėlius.

Enciklopedijos darbe
Amerikoje likimas A. Bendorių iš geografo pedagogo pavertė enciklopedijos geografu. Tiesa, jis tvarkė geografijos skyrių ir Lietuvoj pradėtojoj enciklopedijoj. Bet ten jis turėjo ir kitų šio skyriaus bendradarbių. Gi čia išleistojoje Lietuvių Enciklopedijoje A. Bendorius nešė visą geografijos skyriaus naštą pats vienas (nors bandė rasti bendradarbių, bet nerado: kas tiko, nesutiko iš tinginio, o kas sutiko, netiko dėl nesugebėjimo). Ir ne tik ligi galo ištesėjo kaip savo skyriaus redaktorius, bet bėdoj talkino ir gretimų gamtos mokslų straipsniais. Būtų buvęs per ilgas darbas apskaičiuoti, kiek enciklopedijos eilučių priklauso A. Bendoriaus plunksnai. Apytikriai galima sakyti, kad jam priklauso nemažiau kaip du enciklopedijos tomai.

A. Bendoriaus talka enciklopedijai buvo taip išskirtinai didelė, kad iš visų bendradarbių jis vienintelis buvo žymimas tarp tomų redaktorių, nors nė vieno atskiro tomo jan neteko redaguoti, šiuo titulu jis dalyvavo ir visuose enciklopedijos redakcijos posėdžiuose pilnateisiu nariu. Kiek tokį beas-meninį veikalą, kaip enciklopedija, galima autorizuoti, A. Bendorius yra vienas iš pagrindinių jos autorių šalia tomų redaktorių.

Iš arčiau pažįstant enciklopedinį darbą, tiesiog reikia stebėtis, kad A. Bendorius pajėgė enciklopedijoj tvarkyti geografijos skyrių, tam reikalui skirdamas tik savo laisvalaikį. Pragyvenimui dirbo Brooklyne Pfizerio vaistų firmos laboratorijoje paprastu darbininku ("ten esu vienas iš įžymiausių indų plovėjų ir dulkių šluos-tytojų"). O kai kartais tekdavo dirbti ir viršvalandinį šeštadienį, užuot džiaugęsis uždarbiu, jautėsi "prislėgtas, kaip rupūžė molyj po girnų akmenimi". Tik po darbo (ar prieš jį, jei turėjo naktinę pamainą), galėjo atsidėti enciklopedijai. Reikėjo lėkti į bibliotekas, medžioti nuotraukų konsulatuose, vesti gana plačią korespondenciją (dėl Lietuvos vietovių ir išeivinių kolonijų) ir pagaliau iš sutelktosios medžiagos parengti enciklopedinius tekstus. "Dirbu kaip jautis, bet laiko neužtenka", nes (kito laiško žodžiais) "ir man para turi tik 24 valandas". Todėl teko dirbti ligi gilios nakties ir net ligi "gaidžių".

Norėdamas ištesėti enciklopedinę naštą, A. Bendorius turėjo jai skirti visą savo laisvalaikį — ir vakarus, ir savaitgalius, ir pagaliau atostogas. Tuo pačiu turėjo atsisakyti ir tos atgaivos, kurią teikia pramogos ir bičiulinis bendravimas. Pats A. Bendorius žinojo šio atsisakymo kainą. Viename savo laiškų jis skliausteliuose jaudinamai įrašė, kad net "žmona dejuoja, kad kai mirsime, tai nebus kas lankytų pašarvotus, nes su nieku nedraugauju". (Taip pat skliausteliuose galime pastebėti, kad nedaug yra žmonų, kurios gali su tokiu supratimu ir atjautimu, kaip ponia A. Bendorienė, dalytis savo vyrų tokiu asketiniu gyvenimu).

Pradėjęs enciklopedinį darbą 1953, A. Bendorius jį dirbo ligi savo mirties: baigęs talkinti Lietuvių Enciklopedijai (paskutinį savo rašinį išsiuntė 1968.XI.10), pradėjo talkinti angliškajai lituanistinei enciklopedijai. Tuo būdu enciklopediniam darbui A. Bendorius iš viso paskyrė 16 metų. Iš šalies reikėtų prileisti, kad tiek metų ištesėti, visą laisvalaikį aukojant sunkiai enciklopedinei naštai, reikėjo būti labai tvirtos sveikatos. Deja, tai ištesėjo žmogus, turėjęs širdies ataką 1935 ir aštuoniais atvejais (iš jų tris kartus jau Amerikoj) gulėjęs ligoninėje. Paskutiniaisiais metais širdis vėl beldėsi įspėjimu po įspėjimo — 1965 vasarą, 1966 pavasarį, lengvesnio pobūdžio ataka 1968 ir pagaliau lemiamoji paskutinė šių metų gegužės 19.

Tai visa turint prieš akis, savaime kyla klausimas: kas gi šiam įvairiopos nesveikatos kamuojamam žmogui padėjo tiek metų ištesėti darbe be atgaivos ir poilsio? Sakyčiau, du dalykai: a. dzūkiško humoro persunktas optimizmas ir b. gili savosios srities meilė — mokslinis entuziazmas.

Į nuolatinius enciklopedinio darbo sunkumus ar tiesiog nemalonumus A. Bendorius žvelgė, ne pykdamas ir piktindamasis, o juokais nuleisdamas. Pavyzdžiui, atsisakydamas vieno nesėkmingai bandyto bendradarbio, rašė: "juo karščiau maldavau trumpėti, juo jis labiau tempėsi kaip guminė žarna". Prašęs vienai švedų vietovei 20 eilučių aprašo, o gavęs 5 mašinėlinius puslapius be interlinijos, tekons-tatavo: "su prakeikta S ... vargau visą vakarėlį". Panašiai "pralėkė kelios valandėlės" ir tą vakarą, kai reikėjo vieną dzūkų bažnytkaimį iškošti iš 29 puslapių dviejų aprašų. O vienos mūsų kolonijos reikalu taip porino: "Per keletą vakarėlių sukompanavau dainelei muziką (žodžiai rašytojo...) apie ... lietuvius. Nors autorius dviem laiškais mane prašė nieko netrumpinti, bet aš vis tiek neiškenčiau neišmetęs bent 150 pavardžių ir 65-70 proc. jo viso teksto. Dedu ir savo inicialus, nes pats kaip kvailas ožys kišu galvą atsakomybei už galimas netobulybes". Dėl visų tokių atvejų A. Bendorius tik atsidusdavo: "Ak, kaip pasakiškai būtų gera, jei galėčiau darbovietėj tuo amatu verstis".

Nepakakdavo sunkumų, betvarkant gautąją enciklopedijai medžiagą. Pasirodžius atitinkamam tomui, turėti sunkumai dažnai iš-virsdavo tikrais nemalonumais — priekaištavimais, įtarinėjimais ir tiesiog įžūliais kaltinimais. Kartą A. Bendoriui teko įkliūti ir be jokios kaltės. Gal būt, baimindamasis, kad tomo redaktorius nebūtų per daug "prokrustiškas", vieno žymaus katalikų politiko biografiją redaguoti pasiėmė pats A. Bendorius. Kadangi vieno žurnalisto - rašytojo parengtąją to politiko biografiją reikėjo suenciklope-dinti, tai prisiimti atsakomybei A. Bendorius padėjo ir savo parašą po ta biografija. Ir atsitiko taip, kad, spaustuvei betaisant korektūras, po straipsniu liko tik A. B. inicialai, o tos biografijos autoriaus parašas Iškrito! Sunku buvo 'beišsiaiškintl", tai lr plaukė laiškas po laiško, Išvadindami jį ir sabotažininku, ir samokslinin-):u. Kaip pats A. Bendorius guodėsi, su tuo žurnalistu "karas [įliepsnojo... Dar kad nors būtų frontininkas, tai žmogus kovotum tikėdamas po mirties gauti atpilei ą už eretiko nudobimą, bet dabar — to paties kūno ir kraujo partietis. Kovoji ir jautiesi brolžudžiu, štai kur dramos didybė". Tik su tokiu humoru buvo galima pakelti tomas po tomo iškylančius "karus".

Su panašiu humoriniu nusiteikimu A. Bendorius žvelgė ir į naminius savo paties rūpesčius. Nusipirkęs namuką, juokavo, kad "visomis išgalėmis stengiuosi įsigyti visiems namų savininkams būdingus savumus", nors nesimatė vilties, nes tame pačiame laiške apgailestavo, kad dėl tų namų prarado visą savaitę laiko (koks gi "būdingas" namų savininkas būtų tai apgailestavęs!) O kai kartą "finansiškai taip nusigyveno", kad "ne tik tapo nutrauktas Draugas, bet ir vienas bankas graso uždėti areštą ant mano algos", tuojau pat guodėsi ateities "šviesia perspektyva" ir citavo iš elementoriaus prisimintą P. Armino eilėraštuką: "Neliūsk, brolau, ateis pavasaris, padūks vyrai, barstys žirnius, o mudu surinksime".

Antras (ir, gal būt, dar svarbesnis) veiksnys, kuris A. Bendoriui teikė jėgos ištverti, buvo entuziastiška savo mokslinės srities meilė. Nors ir laukė "tų svajotų" dienų be enciklopedinio slogučio (nuolatinio!), iš tikro šį "slogutį" karštai mylėjo. Taip pat, kaip savo tėvynę. Geografija jam visų pirma reiškė Lietuvos žemę.

Rankose A. Bendoriaus laiškas, atėjus laikui aprašyti enciklopedijoje savo gimtinę Dzūkiją. "Įsismaginau rašyti apie savo brangią grikių žemę ir varau kaip Brazdžionis poeziją". O po kelių dienų baigęs rašyti, smagiai didžiavosi: "Dzūkiją apdainavau neblogiau už V. Krėvę". Su tokiu pat entuziazmu, pridengiamu humoro, lyg gėdinantis savo meilės viešo išpažinimo, A. Bendorius ėmėsi ir kitų Lietuvos vietovių aprašymo. O kadangi svetur dažnai stokojo medžiagos, tai ir jautė šią stoką lyg kokį slogutį: "Baisiai mane alina, neduoda ramybės, varo į nemigą, susina, vargina, kamuoja Lietuvos vietovės".

Su kokia rimta atsakomybe A. Bendorius dirbo enciklopedinį darbą, liudija jo laiškas dėl Sibiro. "Tai mūsų tautos didžiausios dramos arena. Negalime pro ją praeiti mažu, bekrauju straipsneliu... Kai 'kuriu' savo enciklopedinę 'literatūrą', tai vis prieš akis turiu ne šiandieninį skaitytoją, bet tą, kuris mūsų apipelėjusią enciklopediją paims į savo rankas po šimtmečio ar daugiau. Mūsų dienų skaitytojai tokiais ir pan. klausimais dažnai už pačius mus daugiau išmano ar gali išmanyti, bet mums turėtų rūpėti kiek galima dokumentaliau užfiksuoti tolesnei ateičiai dalykus, kurie amžiais mūsų tautai bus aktualūs. Vienas iš tokių dalykų yra mūsų tautos "santykis" su Sibiru, kurio vienas vardas mumyse sukelia pasibaisėjimą, trėmimus, kančias ir genocidą. Sibiras šia prasme mums yra nuo seno pasidaręs savotiškai savas, 'lietuviškas'".

Enciklopedinio darbo A. Bendorius ėmėsi ne dėl kokios nors naudos, o tik iš lietuviško idealizmo. Nors ir enciklopedinis darbas yra mokslinio pobūdžio, tačiau jis lieka smulkus ir anoniminis. Ir A. Bendorius žinojo, kad sau pačiam būtų daugiau laimėjęs, ne enciklopedijai talkindamas, o imdamasis savarankiškų mokslinių darbų. O kadangi duoną pelnė kitu darbu, tai nebuvo nė materialinių išskaičiavimų imtis enciklopedinės naštos. Priešingai, dar 1956 buvo gydytojų įsakmiai patartas atsisakyti bet kokio vakarinio darbo-Tačiau A. Bendorius į šį patarimą atsakė dzūkiška ryžtimi: "Matydamas dabartinę redakcinę enciklopedijos padėtį ir jai dedamas kitų redaktorių aukas, negaliu iš rikiuotės šalintis. Truks - laikys, turiu vežti!". Pavadinau šią ryžtį dzūkiška, bet dar daugiau ji yra idealisto ryžtis.

Visuomeniniame gyvenime
A. Bendoriaus asmenyje mokslininkas siejasi su visuomenininku. Vienu ar kitu būdu jis visą laiką gyvai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Ateitininkas nuo 1918, kurį laiką ir skautas, kaip šaulys partizanas dalyvavo kautynėse su lenkų partizanais, buvo pavasarininkų veikėjas. Studijų metu vadovavo savo suorganizuotam Akademiniam turizmo klubui ir buvo Vilniui vaduoti sąjungos centro valdyboj. Lietuvos Geografinės draugijos vienas steigėjų ir valdybos narys. Siedamas turizmą su foto pomėgiu, reiškėsi ir Lietuvos Foto mėgėjų sąjungoj (nemaža savo foto nuotraukų panaudojo ir enciklopedijai). Vokietijoj mokytojavo Wiesbadeno ir Hanau lietuvių gimnazijose ir buvo Lietuvių tremtinių bendruomenės švietimo valdyboj. 1948 atvykęs į JAV ir apsigyvenęs Brooklyne, dirbo šeštadieninėj mokykloj, pirmininkavo New Yorko lietuvių tremtinių draugijai. 1955 buvo išrinktas į JAV Lietuvių bendruomenės pirmąją tarybą. Nuo 1949 eilę metų buvo krikščionių demokratų centro komitete. Ir tada, kai dėl enciklopedinio darbo turėjo net bi-čiulinių svečiavimųsi atsisakyti, vis vien visuose svarbesniuose New Yorko lietuvių parengimuose A. Bendorius buvo sutinkamas. O kai baigė nešti enciklopedinę naštą, vėl suaktyvino visuomeninį angažavimąsi — ėmėsi pirmininkauti New Yorko ateitininkams sendraugiams.

Į visuomeninį gyvenimą A. Bendorius jungėsi su tuo pačiu entuziazmu, kuris buvo būdingas visam jo reiškimuisi. Iš vienos pusės, jį traukė į visuomeninį gyvenimą pats žmonių pamėgimas. Kiek darbas reikalavo, pajėgė užsidaryti kabinete. Bet kabineto jam visada buvo per maža, nes traukė ir žmonės. Iš antros pusės, į visuomeninį gyvenimą jis ėjo iš gilios pareigos — iš lietuviško ir krikščioniško angažavimosi. Todėl, kaip jis nepaskendo namuose (įsigijo, bet netapo jų vergu), taip nepasinėrė nė naminiame svečiavi-mesi. Idėjinė motyvacija apsprendė jo visuomeninį aktyvumą.

Nuo gimnazijos suolo ligi gyvenimo pabaigos A. Bendorius vis buvo aktyvus visuomeniniame gyvenime. Tačiau nebuvo tipingas visuomenininkas įprastine prasme. Gal būt, dėl to, kad jis buvo per dzūkiškas, per tiesus ir per karštas. Neslėpdamas savo prigimtinio charakterio, greičiau atvirai išpažindavo savo "dzūkiškumą": "bandžiau aiškintis dzūkišku temperamentu ir man įgimtu netaktu" — taip teisinosi, kažko nepataikęs diplomatiškai atlikti. Iš tiesų, A. Bendorius daug ir nesistengė būti diplomatiškas, tik puse burnos prasitarti ar nutylėti. Priešingai, kaip pats rašė, visada kalbėjo "iš 'ščyros dūšios' — kas ant minties, tas ir ant liežuvio". O nekalbus nebuvo — juokaujamai pats apie save rašė, kad "gimęs ir amžių praleidęs plepiu". Nesunku maloniai kalbėti, kai liečiami malonūs dalykai. Betgi yra ir nemalonių reikalų. Tada tiesumas savaime virsta "stačiokiškumu", "ne-taktingumu" etc. (iš laiškų cituojant, "išsireiškiau man įgimtu būdu — stačiokiškai", "pasiunčiau su nemandagia (bendoriškai ne-netaktinga) pastabėle" ir pan.).

Iš arčiau nepažįstant A. Bendoriaus dzūkiško tiesumo bei sąmojingumo, galėjo kilti ir nesusipratimų ne tik visuomeniniuose, bet ir asmeniniuose santykiuose. Tačiau, kas arčiau pažino A. Bendorių, turėjo jį bičiuliškai pamilti kaip tik dėl jo atvirumo, tiesumo, šiltumo. Pats būdamas kupinas entuziastiško optimizmo, A. Bendorius žmonėse matė, kas gera, ir buvo linkęs juos nuoširdžiai aukštinti. Nemėgo, tiesiog nepakentė tik tuščio pūtimosi ir iš tokių pasipūtėlių juokėsi jau su tikru sarkazmu.

Kritiškai vertindamas ne tik asmenišką žmonių pūtimąsi, bet ir viešą jų šlovinimą, A. Bendorius buvo nusistatęs ir prieš bet kokius jubiliejų šventimus. Kai buvo surengtas jubiliejinis pagerbimas vienam didžiai vertinamam žmogui, A. Bendorius stebėjosi: "Nejaugi ir jis užsimanė būti stabu?". Juk, tas žmogus "tikrai tų t lovių nenori ir nereikalingas, nes jo asmens taurumas ir darbai patys byloja iškalbingiau už bet kokių šnekorių liaupsinimus". Matyti, sau aiškinosi A. Bendorius, to žmogaus draugai nori iš jo pasidaryti "pusdievį". Visus viešus pagerbimus A.  Bendorius ironizavo kaip beprasmišką nesusipratimą "užfiksuoti liaupsinimus būsimoms kartoms, kurios, neturėdamos ko veikti, susisės rateliu ant pievutės, užsuks aparatą ir klausysis pagerbimo prakalbų".

Einant į visuomeninį gyvenimą su tokiu tiesumu ir karštumu, kurie buvo būdingi A. Bendoriui, yra didelio pavojaus pasireikšti kovingu fanatiku, besipiktinančiu priešais ir kurstančiu prieš juos kryžiaus žygius. Betgi A. Bendoriui tas pavojus nekilo. Savo idėjiniams priešininkams jis paliko patiems savimi rūpintis. Bet užtat jis jautriai pergyveno savųjų apsileidimus, užsikirtimus ir kitokius nusižengimus.

Kaip nuoširdžiam patriotui A. Bendoriui nuo pirmų Amerikon atvykimo dienų dūrė širdin vadinamųjų lietuviškų parapijų abejingumas lietuvybei. Laikydamas nepakenčiama lietuviškojo auklėjimo padėtį parapinėse mokyklose, jis rašė: "Negalint daryti ko nors efektyvesnio, reikia bent šaukte šaukti". O žinodamas, kokią jautrią žaizdą paliečia, pridėjo: "Gal būt, už tai būsiu apšauktas eretiku ar kvailiu, bet tai man nei šilta, nei šalta". Nė per laiką jis neapsiprato, kaip daugelis kitų. Ieškodamas didžiojo knygnešio kun. M. Sideravičiaus paminklo nuotraukos papuošti enciklopedijoj Sudargo aprašą, A. Bendorius gėrėjosi: "Tai bent būta kunigo!", bet drauge toliau pridėjo: "Kai palygini jį su mūsų čia kunigais, tai..." (citatą nutraukiu).

Katalikuose A. Bendorių panašiai jaudino politinis krikščionių demokratų ir frontininkų vadinamasis skilimas. Pats jis buvo krikščionis demokratas, tai "priešu" laikė frontininkus. Ir man, frontininkui, rašytuose laiškuose daug kartėlio išliejo dėl frontininkų: ironizavo juos "pagerintosios krikščionybės" atstovais, "pagerintos veislės katalikų vadovais", "angeliškaisiais frontininkais", prie kurių "nieks negali prilipti, nes jiems viskas galima... Vieno dalyko jiems tetrūksta, tai sparnelių". Iš tokių žodžių, atrodo, reikėtų spręsti, kad bičiulis Antanas buvo neatsileidžiamai įnirtęs ant frontininkų. Iš tiesų — anaiptol! Tais pačiais metais (kai turėjo tam tikro pagrindo laikyti save frontininkų nepasitikėjimo įžeistu) už poros savaičių man rašytame laiške juokavo: "Jeigu nors būtum kr. dem., tai bent Dievo akyse atrodytum patikimesnis elementas, o kaip front-kas, tai jokios naudos". Taigi, ne raidiškai reikėjo A. Bendorių imti, kur jis "iš 'ščyros dūšios'" kalbėjo. Priešingai, reikėjo žiūrėti, kaip jis elgėsi.

Krikščionių demokratų ir frontininkų "skilimą" laikydamas ne-lemtimi, A. Bendorius iš tikro troško jų susitarimo. Bet jis kritiškai žvelgė ir į savo paties partijos vadų laikymąsi. Dėl vieno abiejų šalių pasitarimo A. Bendorius labai vėsiai rašė: "X su Y dar vis 'nieko neužmiršo ir nieko neišmoko'. X užgiedojo savo seną ambicijų dainelę, o Y neatsiliko". Nors ir pakankamai rasdamas frontininkams priekaištų, A. Bendorius vis vien neturėjo jiems neapykantos ir nuo jų nebėgo. Kai New Yorke 1959 buvo surengtas priėmimas vienam iš Europos besisvečiavusiam frontininkui, A. Bendorius rašė ten buvęs "vienas vienintelis krikščionis (dem.)" ir juokavo "net negavęs nė vieno nikso į pakaušį. Mano draugai buvo atsargesni už mane ir nė vienas nepasirodė. Aš lyg kvailas surizikavau". Ir vėliau A. Bendorius "neišmoko" suprasti, kaip galima siekti vienybės, vieniems antrus boikotuojant. "Matomai elgiamasi ne pagal Naująjį, bet pagal Senąjį Testamentą: kaip tu man, taip aš tau". Paradoksiškai pats A. Bendorius pasijuto besidarąs įtartinu: "Aną dieną viena ponia (mano partietė) pavadino mane frontininku. O kas žino, gal aš ir esu anot Mickevičiaus gente lituanus, sed natione polonus, atseit mišinys abiejų".

Kaip savo metu buvo jautrūs (ir per jautrūs!) tų pačių katalikų santykiai dėl skirtingų politinių ryšių, taip ir dabar kam nors jų užminimas gali pasirodyti netaktiškas. Abejojau, ar nerizikuoju, nevengdamas tų senų žaizdų suminėti. Bet apsisprendžiau rizikuoti, nes tai priklauso A. Bendoriaus kaip visuomenininko nušvietimui. O dar svarbiau tai, kad, gerbdami jo atminimą, persvarsty-tume, ar nebūtų buvę pravartu ir visiems kai kada pasekti jo pavyzdžiu, nors ir kiek kada jis būtų atrodęs "nediplomatiškas". Gal būt, nuoširdus tiesumas daugiau gali pasiekti negu visi šalti gudrumai.

šiaip ar taip, daug įžvalgos slepia šie A. Bendoriaus žodžiai, kuriais jis 1963.11.16 laiške baigė savo pasisakymą anuo klausimu: "Fanatizmas, kaip kiekviena kita blogybė, apsėda žmogų nejučiomis. Kaip ten bebūtų, bet mes dar esame žymiai padoresni už skorpionus, kurie vos gimę pradeda viens kitą esti ir ėdasi tol, kol lieka iš viso lizdo tik du panašaus stiprumo. Tada sprunka jiedu viens nuo kito ir taip išlieka gyvi".

šis įspėjimas prieš "skorpionų noralę" peržengia tą konfliktą, kuriam jis buvo taikytas. Pravartu šį įspėjimą prisiminti visuose mūsų konfliktuose, kuriais vis energingiau savo tarpe draskomės (ir atskirose kolonijose, ir visoj bendruomenėj). Užuot skorpioninio mi-litantizmo, reikia atvirumo, be kurio negali būti nė vieningumo. Tokiu apeliavimu į mus byloja A. Bendoriaus visuomeninis atvirumas. Tokio atvirumo konkrečiu pavyzdžiu tebūnie ir jo džiaugimasis mūsų spauda, nepaisant visų jos skirtybių. Viename savo paskutinių laiškų šio žurnalo redaktorių jis komplimentavo: "Aidai tiek įdomūs, kad negalima jų ištisai neperskaityti". Be abejo, tai dzūkiško entuziasto padiktuotas pagyrimas. Ne pagyrimo ištirpdytas šį komplimentą leidausi pacituoti, o sudaryti pagrindą ir tolimesnei A. Bendoriaus citatai, būtent: "priedui turiu pridurti, kad ir Į Laisvę, ir Metmenys labai traukia akį aktualijomis". Tokiame žvilgyje ir atsispindi A. Bendoriaus visuomeninė asmenybė: tiesus ir karštas, bet drauge atviras; turėjęs savo principinę poziciją, bet dėl to neužsidaręs nei nuo žmonių, nei nuo skirtingų nusistatymų.

Atsisveikinant

Nebebuvo A. Bendoriui skirta pasidžiaugti pensijiniu poilsiu, kurį jis svajojo skirti naujiems užmojams. Bet ne daug kas savo gyvenimą taip darbščiai išnaudojo, kaip jis, drauge reikšdamasis ir moksline, ir visuomenine veikla-Gal būt, jis taip intensyviai naudojo savo laiką kaip tik dėl to, kad žinojo jo ribotumą. Kaip rašė  1966.V.5  laiške   (artinantis 62 metų sukakčiai), po pirmojo širdies smūgio (1935) jis vis pergyvenęs savo laiką kaip "kelionę į amžinybę": "Nuo to laiko daugiau ar mažiau gyvenau mirties šešėlyj ir ypačiai dažnai žvelgdavau i gyvenimą ir pasaulį sub specie aeter-nitatis. Dėl to mirti absoliučiai nebijau. Gal dėl to, kad labai dažnai apie tai galvoju." Šis gyvenimas mirties šešėlyj ne slopino jo energiją, o kaip tik ją žadino, nes gyventi jam reiškė ne tuščiai, o vertingai gyventi. Kitame laiške, rašytame po nepilnos savaitės (1966.V.11), prisimindamas, jog iš savo kuklaus uždarbio nuolatos remia ir faktiškai išlaiko Lietuvoj tris savo artimųjų šeimas, jis išpažino: "Man atrodo, kad geriau negyventi, jeigu savo gyvenimu negali būti kam nors naudingas. Tai tokia 'filosofija'".

Atsisveikiname su žmogumi, kuris tarnavo daugeliui reikalų, bet, berods, niekada nebuvo nė spaudoj įvertintas. Todėl, gal būt, daug kas ir nežinome, ko netekome, į amžinąjį poilsį palydėdami Antaną Bendorių. Pakeičiamos tik funkcijos, o žmonės nepakeičiami. Gi tie, kuriuos galima pakeisti, ir tebuvo funkcijos (namų savininkai, puotų bičiuliai). Niekas nepakeitė prof. K. Pakšto, kaip niekas nepakeitė ir prof. S. Kolupailos. Niekas nepakeis ir Antano Bendoriaus.
Juozas Girnius
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai