| |
|
|
|
Parašė VINCAS TRUMPA
|
Legendos nesensta ir nesikeičia. Jos yra kažkokia aukštesnė realybė, nesusieta su laiku, o tik su vieta. Trojos karo, kaip ir Gedimino vilko, legendos šiandien tokios pat gyvos ir šviežios, kaip ir prieš tūkstančius ar šimtus metų. Praeis dar tūkstančiai metų, ir jos bus lygiai tokios pačios, kaip ir jų kūrybos metu. Jas sieti su tam tikru laiku reikštų jas žaloti.
Napoleonas yra tapęs legenda. Jis irgi yra tapęs kažkokia aukštesne realybe, nugalėjusia laiką. Dėl to kažkaip keistai skamba Napoleono dvišimtmetinė gimimo sukaktis. Minėti paprastai būna prasminga tai, kas tik savo laiku buvo reikšminga, bet kas vėliau apsinešė dulkėmis, kurias nuvalyti ir iš naujo pasižiūrėti, kaip tam tikras įvykis ir žmogus atrodo šiandien iš laiko perspektyvos ir yra minėjimo tikslas. Napoleonas niekados nebuvo pamirštas ir niekados nebus pamirštas. Todėl, rodos, pranyksta reikalas jį prisiminti ir minėti.
O tačiau Prancūzija, ir ne tik Prancūzija, šiais metais mini dvišimtmetinę Napoleono gimimo sukaktį (1769-1969). Laikraščiai ir žurnalai spausdina serijinius straipsnius, apibūdinančius Napoleoną aplamai ir iškeliančius vieną ar kitą jo asmens ir darbų bei žygių aspektą. Gal būt, ir gen. de Gaulle iškeltoji Prancūzijos didybės (la grandeur française) idėja prisidėjo prie savotiško Napoleono kulto atgimimo, susijusio su jo gimimo sukaktimi.
Be abejo, Napoleonas yra pati didžiausia istorinė asmenybė. Aleksandras Makedonietis ir Cezaris, su kuriais jis dažniausiai lyginamas, toli jo neprilygsta. Goethe, kuris ir asmeniškai turėjo progos su juo susitikti, bet kuris nebuvo jo entuziastingas gerbėjas, pavadino Napoleoną "istorijos kompendijumu" (santrauka). Galima būtų pasakyti dar daugiau: Napoleono asmenyje ne tik atsispindėjo visa praeitis, bet jis pakeitė ir visą ateities istorijos kursą. Kaip jis statė, arba atstatė, obeliskus, triumfo arkas ir mauzoliejus, taip jis dėjo pagrindus ir naujiems ateities politiniams junginiams, naujai ekonominei raidai, naujiems ateities teisių kodeksams ir konstitucijoms.
Dėl to beveik juokingai atrodo, kai toks rimtas napoleonianos tyrinėtojas, kaip akademikas E. Tarlė savo paskutinio karo metu išleistame veikale apie Napoleoną bando neva moksliškai atremti Hitlerio ir jo propagandistų pastangas lyginti jį su Napoleonu. Kad Hitleris (kaip ir Mussolinis) sirgo Napoleono didybės manija, tai tiesa. Bet tai tebuvo liga, dėl kurios Tarlė be reikalo jaudinosi ir pyko.
Kad Napoleono didybę ne visi pripažino, tiek jam gyvam esant, tiek ir po jo mirties, tur būt, nereikia ir sakyti. Pagal populiarų anekdotą, vienas jo gerbėjas nuovados viršininkas pasakęs: Dievas sutvėrė Napoleoną ir nuėjo pailsėti, tuo lyg norėdamas pasakyti, kad Jam daugiau jau nebuvo kas veikti, kad toliau Jo darbą tęs Napoleonas. Kitas, priešingai nusiteikęs nuovados viršininkas, apgailestavęs, kad Dievas per vėlai nuėjęs poilsio.
Vieni Napoleoną iš tikrųjų pusdieviu laikė ir į jį maldas kalbėjo, kaip anie Galicijos ar Žemaitijos baudžiauninkai, o švedų karalius, Napoleono pravardžiuojamas arkikvailiu (ar-chifou), Gustavas IV Adolfas laikė jį apoka-liptine bestija, kurią reikėjo visomis priemonėmis sunaikinti. Vieniems jis išsilaisvinimo viltis ir laisvės nešėjas, kitiems — negailestingas despotas. Rimčiausi Napoleono priešai, kurie pagaliau ir sunaikino Napoleono galybę, buvo britai. Jie savo labai gyvoje antinapoleoninėje propagandinėje literatūroje vadino jį naujų laikų Atila, o oficialiai kitaip jo netitulavo, kaip tik korsikietišku Bonaparte. Atšakiau stovėję jaunosios Amerikos demokratijos vadai, kaip J. Adamsas ir Th. Jeffersonas, nematė ypatingo skirtumo tarp Napoleono ir to laiko Anglijos politikos vairuotojų, juos visus laikydami tironais arba jūrų plėšikais. Pastarasis tai išreiškė egzistenciališkai dramatiškais sakiniais: "Mus likimas išmėtė tokiame amžiuje, kuriame aplinkybių dėka dvi valstybės pasiekė laikino pranašumo: viena — sausumoje, kita — jūrose. Visiškai nesiskaitydamos su bet kokiais moraliniais varžtais bei tautine savigarba, pamiršdamos, kad laimė nėra pastovi ir kad gamtos įstatymai neišvengiamai baudžia tuos, kurie pamina po kojomis privatų ir valstybinį teisingumą, jos tyčiojasi iš jo reikalavimų ir proto vietoje pastato jėgą, kaip valstybių arbitrą. Degraduo-damos save iš įstatyminės visuomenės į su jokiais įstatymais nesiskaitančias plėšikų ir piratų gaujas, jos savo trumpalaikį pranašumą panaudoja tam, kad pasaulį paskandintų kraujuose ir plėšimuose".
Ne vienodai Napoleoną vertina istorikai ir visokie rašto žmonės. Jam gyvam tebesant ir tuojau po jo mirties didžiausi jo priešai buvo visokie monarchistai, burbonininkai, aristokratai tremtiniai, ortodoksiški katalikai. Nepaisant imperatoriaus vainiko, jie laikė Napoleoną revoliucijos išpera ir senųjų monarchijų ir senojo režimo griovėju. Vėliau kortos pasikeitė. Tie patys dešinieji ir konservatoriški sluoksniai vis labiau ėmė puoselėti Napoleono kultą, o griežčiausiais jo kritikais pasidarė visokie revoliuci-ninkai, liaudininkai, kairieji. Prisimenu, prieš karą, liaudies frontų klestėjimo metu, studijuodamas Paryžiuje, labai mažai ką gero turėdavau progos išgirsti apie Napoleoną net iš pačių prancūzų istorijos profesorių.
Be abejo, ir Napoleono gerbėjai ir jo kritikai turi dalį tiesos. Kontraversija dėl Napoleono atsirado ne dėl to, ar kam patiko ar nepatiko jo pagrindinė filosofija, kaip, sakysime, tokia kontra versi j a yra dėl Markso ar Darvino filosofijos. Kontraversija dėl Napoleono atsirado dėl jo didumo, šakotumo, neaprėpiamumo. Istorikai su didesniu ar mažesniu pasisekimu bandė parašyti išsamias Aleksandro Makedoniečio, Cezario, Vytauto biografijas bei jų darbų analizes. Ligi šiol niekas nė nebandė to padaryti Napoleono atžvilgiu. Specialūs serijiniai leidiniai leidžiami napoleonianai tyrinėti, specialios komisijos organizuojamos dokumentams leisti. O tų dokumentų tik labai mažytė dalis ligi šiol tebėra paskelbta, nors jų tomų skaičius siekia ne šimtus, bet tūkstančius.
Viduramžio mistikai sakydavo, kad ką besakytum apie Dievą, viskas būtų ne tiesa. Būtų galima ir atvirkščiai pasakyti: ką besakytum apie Dievą, viskas yra tiesa. Gal būt, ligi tam tikro laipsnio tą patį galima pasakyti ir apie Napoleoną. Jojo legenda yra toji aukštesnioji realybė, kurioje ir priešingumai gali susitikti.
Rusijos užsienio reikalų ministras grafas Rumiancevas, kuris nebuvo joks Napoleono priešas ir kuris labai gerai jį pažino, pareiškė, kad Napoleonas labai lengvapėdiškai ir nerimtai žiūrėjo į prekybos reikalus, kad jis tuo atžvilgiu buvo "étourdi" (vėjavaikis), o JAV valstybės sekretorius ir būsimas prezidentas Madiso-nas vadino jį tiesiog "ignorantu" tuose reikaluose. Ir tai buvo tiesa, turint galvoje, kaip Napoleonas negailestingai kovojo su vadinamąja neutraliųjų prekyba, kaip jis neapkentė anglų kaip kromelininkų tautos, kaip jis, lyg anas Viduramžio vienuolis Petras Eremitas, skelbė tiesiog kryžiaus karą prieš cukraus, kavos, arbatos ir kitų kolonijinių prekių vartojimą.
Bet, iš antros pusės, tas pats Napoleonas be galo rūpinosi pačios Prancūzijos pramone ir prekyba, sukurdamas tam specialius komitetus ir juose pats asmeniškai dalyvaudamas. Tai pripažįsta ir jau mūsų minėtas akademikas Tarlė, specialiai nagrinėjęs Napoleono ekonominę po litiką. O kai 1810 m. pabaigoje caras Aleksandras paskelbė protekcionistinį dekretą (vadinamą gruodžio ukazą), pagal kurį sučiuptos importuotos prekės turėjo būti sunaikinamos, Napoleonas tiesiog pasiuto ir pareiškė, kad geriau jau kas nors būtų skėlęs antausį, negu kad jis turi matyti, kaip Prancūzijos šilkas ir kiti gaminiai deginami Rusijos uostuose. Ir tuojau jis ėmė ruošti savo Didžiąją armiją žygiui į Maskvą.
Dažnai apie Napoleoną kalbama tik kaip apie genialų, jeigu ne patį geniauliausią, karo vadą. Tačiau Napoleonas buvo žmogus, kuriam nieko žmogiška, įskaitant ydas ir nuodėmes, nebuvo svetima. Goethe nesileido į ginčus dėl savo "Jaunojo Verterio kančių" kritikos, kurią išgirdo iš Napoleono lūpų, ir į savo dienoraštį įrašė tik: šiandien mačiausi su imperatoriumi. Gal ir pasigyrė kiek Napoleonas, sakydamas, kad jis net septynis kartus Verterį buvo skaitęs, bet jis lygiai kompetentingai dalyvavo diskusijose ir dėl Voltero "Mahometo Pranašo", kuris tuomet buvo statomas Vokietijos teatruose. Įdomus šiuo atžvilgiu ir jo pasikalbėjimas su garsiu astronomu ir matematiku Laplace'u. Šiam išdėsčius savo kosmogonijos teoriją, Napoleonas pastatė labai gerą klausimą: "Bet, pone, aš nematau Dievo jūsų sistemoje".
Didieji diktatoriai ir tautų vadai paprastai mėgsta asmeniškai tvarkyti ne tik didžiuosius valstybės ir pasaulio reikalus, bet jie kiša savo nosį net ir į pačius smulkiausius reikaliukus. Prisiminkime tik, kaip Petras I pats savo rankomis čvakstė barzdas. Tuo pasižymėjo ir Napoleonas, kurio nepaprasta atmintis neleido jam pamiršti nei menkiausios problemos, nei kartą matyto veido ar perskaitytos eilutės. Svarbesnius dekretus ir laiškus jis pats diktuodavo, jis pats redaguodavo ir savo kariuomenės biuletenius, kurių ne vienas yra tikras minties ir vizijos šedevras.
Gerokai nustebino Napoleonas abejų teisių žinovus, kurie buvo susirinkę posėdžio ir svarstė naujo teisės kodekso reikalus. Jis, pasirodė, ne tik gerai žinojo Justinijono kodeksą, bet galėjo iš atminties pacituoti ištisus paragrafus lotyniškai. Skaitant gausius Napoleono laiškus, krenta į akis nepaprasta jo interesų ir stiliaus amplitudė. Čia užtikrime ir pačius skysčiausias meilės laiškus su tūkstančiu ir vienu pabučiavimu, ir nuogai realius, o kartais ir net grubokus politinius laiškus. Interesų amplitude iš valstybės vyrų su Napoleonu galėtų lygintis nebent Th. Jeffersonas, kurio bene 150 tomų raštų leidinys dar neįpusėtas.
Kaip minėjome, vieniems Napoleonas buvo negailestingas despotas ir tironas, kitiems — Didžiosios revoliucijos vaikas, laisvės nešėjas ir išlaisvintojas. Ir šiuo atveju ir viena, ir kita yra teisinga. Niekas nesukūrė tokio puošnaus imperatoriško dvaro, niekas neprigamino tiek daug visokių princų, dukų ir karalių, niekas neiškėlė taip aukštai savo asmens kulto, kaip Napoleonas. Bet, iš antros pusės, kur jis žygiavo, ten jis naikino socialinius skirtumus, ten jis skelbė laisvės ir lygybės principus. Žmogus jam buvo svarbiau už luomą ir titulą. Sukūręs 1807 m. Varšuvos kunigaikštiją, jis pareiškė savo neištikimam užsienio reikalų ministrui Talle-yrand'ui: "Panaikinau Lenkijoje nuo amžių besitęsusią baudžiavą, ir tai yra pats puikiausias mano pergalių lauras". Tuo vėliau pasinaudojo ir mūsų Suvalkija.
Napoleonas buvo diktatorius. Tačiau jo nė palyginti negalima su mūsų laikų diktatoriais. Nebuvo prie jo nei koncentracijos stovyklų, beveik nebuvo ir politinių kalinių. Net karo belaisvius jis nelaikė kaliniais, o greičiau stengėsi įtraukti į savo armiją ar laivyną. Net su tokia Madame de Stael, kuri, kaip perekšlė višta, lakstė po visą Europą ir šmeižė Napoleoną, jis elgėsi gana humaniškai. Tiesa, už Enghieno duko nužudymą prieš Napoleoną buvo sukelta didesnė pasipiktinimo audra negu dėl ketvirčio milijono revoliucinio teroro aukų. Toks jau paprastai neteisingas yra Clio teismas.
Būtų, žinoma, naivu bandyti Napoleoną lyginti su pačiais didžiaisiais žmonijos protais Bet viena yra neabejotinai tikra — Kūrėjas jį apdovanojo nepaprastomis proto galiomis ir genijumi. Šia prasme jis, kaip ir kiti panašaus kalibro žmonės, turi vieną bendrą bruožą: jie visi toli prašoka vienos tautos ir vieno istorinio momento ribas.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
