Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BEIEŠKANT NAUJŲ KELIŲ ROMANUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITÉ   
Jau prieš dešimt - penkiolika metų, ar net anksčiau, visa eilė rašytojų pradėjo protestuoti prieš nusistojusias romano formas, prieš jam pritaikomus tradicinės kritikos kriterijus. Sujudimas itin gyvai jautėsi Prancūzijoje: Claude Simon, Nathalie Sarraute, Michel Butor, Alain Robbe-Grillet, Robert Pinget ėmė kalbėti apie "anti-roman", iš kurio visa, kas pasenę, būtų išmesta. 1963 Robbe-Grillet surinko savo paskutiniųjų metų straipsnius į knygą antrašte Pour un nouveau roman, kuri beveik pavirto tiek jaunųjų revoliucionierių rašytojų, tiek naujų metodų ieškančių kritikų evangelija. Ten tvirtinama, kad galvoti, jog romanas susideda iš veikėjų ir juos apjungiančios istorijos, yra lygu likti sustingusioje praeityje,1 bandyti sustabdyti pasaulio raidą. Taip pat protestuojama prieš gilesnę psichologinę analizę2 ir net prieš sociali-linių ar filosofinių temų kėlimą.'1 Šių dienų rašytojas, primygtinai kartoja Robbe-Grillet, nenori nieko išreikšti, neieško jokios gilesnės, paslėptos reikšmės tame, ką sako. Jo uždavinys: atvaizduoti tai, ką jis mato aplink save, ir aprašyti tai, kaip galima realiau. Čia iškeliamas ir, anot šių rašytojų, klaidingas pereito ir net ir šio šimtmečio priėjimas prie literatūros: autorius negali būti "visažinančiu", pristatyti mums pasaulį kaip vienumą, nes šių dienų žmogus aiškiai jaučia, kad jis tik mažas ratukas dideliame organizme, kurio pilnos sudėties ir paskirties jis nesupranta. Bene pats radikaliausias visų senųjų metodų paneigimas atrandamas pas vieną iš labiausiai skaitomų naujųjų kritikų, Roland Barthes, jo knygoje Le degrė zėro de l'ėcriture (Paris, 1953). Reikia pripažinti, kad savo vėlesniuose darbuose, kaip Essais critiques (Paris, 1964), jis puikiai analizuoja Robbe-Grillet ar Michel Butor kūrybą.

Pasak jaunųjų autorių, kalbėti apie ką nors, bandyti ką nors įrodyti — bergždžias užsimojimas. Vienintelis įmanomas ir pateisinamas rašytojo uždavinys: kalbėti ir bekalbant bandyti spręst jį apninkančias problemas, parodyti, kaip jos iškyla, kaip jos jį veikia. Nebūtina — dažnai ir neįmanoma — jas išspręsti: jos gyvai perduodamos skaitytojui, kuris paskui pats toliau jas vysto. Dėl to nereikalaujama aiškumo niekur: juk ir gyvenime mes nieko tikrai aiškiai nematom, viską užčiuopiam fragmentų formoj. Užtenka kalbėti užuominomis, o pačius esminius klausimus galima ir visai nutylėti: jie savaime įstringa mūsų dėmesin. Nereikalingas ten nė laikas, nes iš tiesų galime suvokti ir jausti tiktai dabartį. Reikalaujama į viską žiūrėti iš viršaus, iš šalies, neužmetant savo įspūdžių, bet veikėjams paliktinos jų aistros, jų jausmai.

Atsakydamas į dažnai "naujajam romanui" daromus priekaištus, kad jis savinasi kino filmų techniką, Robbe-Grillet tvirtina, kad kinas juos domina, bet ne dėl to, kad jiems duotų atsakymą į jų problemas, o už tai, kad siūlo naują kelią ieškojimui, kad parodo, kaip svarbu sujungti bent du pojūčius: klausą ir regėjimą.4 Todėl naujieji rašytojai itin daug dėmesio skiria pačiai kalbai, žodžių parinkimui.

Gal net įdomiau pažvelgti, turint galvoj visus šiuos reikalavimus, į Pietų Amerikos rašytojus. Paskutiniųjų 20-30 metų laikotarpyje šie kraštai davė visą eilę pajėgių, savitai subrendusių, originalių prozaikų. Ypač Argentinoje staiga suklestėjo išradingumas, kone naujas kalbos bei pasakojimo technikos panaudojimas. Taip pat iš Kubos kilęs Alejo Carpentier jau seniai dėmesį patraukė savo Prarastais žingsniais (Los pasos perdidos), bematant išverstais į visas pagrindines kalbas. Perú atstovauja jaunas, gabus, puikiai kalbą apvaldantis Mario Vargas Llosa, kurio pirmasis romanas Miestas ir šunys (La ciudad y los perros)" tuojau susilaukė visuotinio pripažinimo Ispanijoje, o 1963 laimėjo ir tarptautinę Formentor premiją. Tiek pas vieną, tiek pas kitą atsisakoma tradicinio pasakojimo būdo, maišomos plokštumos, duodami sinchronizuoti ar visai anachroniški fragmentai. Abi knygos trykšta jėga, kuri atrodo ateinanti iš krašto gilumos, nors apie jį nedaug kalbama.

Pietų Amerikoje gimstančiųjų romanų ir apysakų pranašumas itin smarkiai jaučiasi, palyginus juos su tuo, kas išleidžiama Ispanijoje: ar tradiciniai, ypatingos vaizduotės neparodan-tys romanai (Elena Quiroga), ar pilietinio karo ir su Juo susijusios vaikystės prisiminimai (Ana Maria Matute), ar vadinamas labai populiarus "socialinis romanas", kalbantis apie nūdienę buitį,  protestuojantis  prieš  vargingas  darbininko sąlygas, bet dažniausiai parašytas neturtinga, prasta kalba ir darantis labiau propagandos, o ne literatūros įspūdį. Vienintelis tikrai nepaprastų gabumų autorius, apdovanotas neįtikėtinai turtinga ir vaizdžia kalba — Camilo Jose Cela — paskutiniu laiku irgi atrodo nutaręs pasigardžiuoti skaitytojo sugluminimu: kiša jam jau bet ką, ir visa perpildyta gyva — tą reikia pripažinti, — bet labai nešvankia kalba. Žinoma, politinė padėtis Ispanijoje padaro savo, suvaržydama natūralų rašytojo vystymąsi ir augimą, bet faktas lieka faktu: šių dienų ispanų kalba rašoma proza yra žymiai stipresnė bei įdomesnė Pietų Amerikoje.

Argentinoje naujų, iš "lokalinio patriotizmo" ir "tautinių temų" išsilaisvinusių kelių ieškoti pradėjo jau Jorge Luis Borges, nuo pat jaunystės kratęsis tradicinių formų, temų bei pažiūrų. Gimęs 1899 Buenos Aires, pirmąjį pasaulinį karą praleidžia Šveicarijoje, po to pasuka į Paryžių, o 1919 atsiduria Ispanijoje, kur tuojau aktyviai įsijungia "naujųjų" poetų gru-pėn. Jis yra vienas iš pirmųjų ultraistų, ir 1921 tuos literatūrinius idealus parveža į Argentiną." Tuo laiku Borges rašo tik poeziją, kiek vėliau pradeda skelbti ir studijas literatūrinėmis temomis. 1938 sunkiai susižeidžia, pakimba kurį laiką tarp gyvenimo ir mirties ir toje patirtyje atranda savo naują "pašaukimą": pradeda kurti apysakas, kurios jam atneša daugiausia pripažinimo. Prieš kurį laiką Borges apako ir nuo tada vėl grįžo prie poezijos sakydamas, kad apysakoms jam reikia matyti tikrovę, kitaip jos negali būti geros.

Jau pirmosiose Borges apysakose randamos temos, kurių niekad nepames: visur tykojanti mirtis ir su ja susietas laikas. Jau ten atrandami — ar tik ne iš Poe paveldėti, bet dar painesni — labirintai, simbolizuojantys pasimetusį šių dienų žmogų, jo įvairius veidus atspindintys veidrodžiai. Nuo pat pradžių jis maišo kriminalinių romanų techniką su sapnų haliucinacijomis, pajuoką bei satyrą su giliais metafiziniais klausimais. Viena jo stiliaus dorybių: nepaprasta koncentracija, miklūs perėjimai iš vienos plotmės į kitą. Bematant sumaišoma tikrovė, sapnai, nuojautos, viltys. Kartais darosi sunku atskirti praeitį nuo dabarties. Pasaulis, kuriame jis gyvena, jį baugina, tad nors savo kūryboje jį suskaldo, sukurdamas kitą, grynai fantastinį. Tą pat padaro su žmogumi: parodo, kad visi jie panašūs, kad jiems beveik nė vardas nebereikalingas.7 Viskas vyksta ūkanose paskendusioj atmosferoj, sumaišomi erdvė ir laikas. Viso to pagrinde betgi jaučiama baimė (egzistencialistų "anguish", nors nuo jų skiriasi tuo, kad nemato laisvės ir tuo pačiu atsakomybės pasirinkti savo gyvenimą), o kartu pasigailėjimas tam tokiam nereikšmingam žmogui. Pasaulis jam rodosi tikras chaosas, tačiau jis negali atsikratyti kiekvienam įgimto noro atrasti jame kokius nors dėsnius, kaip nors jį "užkariauti".

J. L. Borges

Neseniai pasirodžiusioje studijoje apie Borges Ana Maria Barrenechea8 atkreipia dėmesį į tai, kad Borges sukurtas pasaulis nėra grynai jo vaizduotės padarinys: įeina į jį Berkeley, Hume'o, Leibnizo, Nietzsches, Schopenhauerio filosofijos pagrindai, De Quincey teorijos apie magiją ir kabalistiką; gerai pažįsta jis ir orien-talines bei žydų religijas, primityvių tautų panteizmą. Visur jis ieško atsakymo apie pasaulio prasmę, bet galutinė išvada beveik visuomet ta pati: "Viskas gana pasibaisėtina, viskas nusitęsia ar nepavyksta". Nemato Borges savo "išgelbėjimo" - įamžinimo net literatūroje, kaip kadaise vylėsi Unamuno. Kalbėdamas apie savo kūrybą, Borges sako: "Gal ir pavyko man parašyti keletą gerų puslapių, bet tie puslapiai negali manęs išgelbėti: gal dėl to, kad tai, ka¿ gera, jau niekam nebepriklauso, net ir kitam, negu aš, o tik kalbai ir tradicijai".

Į Borges galima žiūrėti, kaip į pirmtaką kelių bruožų, kuriuos perėmė ir dar toliau išvystė jaunesni Argentinos rašytojai: Ernesto Sábato ir Julio Cortázar. Jie bando sunaikinti laiko pajutimą ir svarbą ir vis daugiau reikšmės skiria erdvei." Vienas iš Borges pagrindinių principų: tikslus kalbos vartojimas ir ypatinga struktūros svarba.]ft Taip pat jau pas jį randama mintis, kad visa, ką mes išgyvename, yra tik fragmentai, ir kad dėl to niekam nelemta nieko aiškiai matyti. Ispanų kalba rašomoj prozoj Borges yra tikrai stambi figūra. Neveltui jo vardas jau ne kartą buvo minimas, kalbant apie-kandidatus Nobelio premijai.

Be Borges padėtų pamatinių akmenų gal nebūtų į virtuoziškas viršūnes iškilęs nė Ernesto Sábato, dabar tarp 50-60 metų turįs kitas Argentinos romano atstovas. Netikslu gal tik juos vadinti "Argentinos autoriais": jie visi išeina į universalią plotmę, ir jų kilmė jaučiasi tik specifiniame kalbos vartojime ar įsiskverbime mažyčių, kasdieninio gyvenimo detalių; gatvių ar aikščių Buenos Aires vardų paminėjime. Jų tema niekad nėra Argentina, o žmogus ir visas pasaulis. Sábato ypatingai domisi erdvės suskaldymu į įvairias plokštumas, ir tada, įjungdamas į jų sumą ir keletą grynai fantastinių, veiksmą vysto visose jose iš karto, neatskiriamai supindamas ir tikrovę su fantazija. Jo pasaulyje dar daugiau yra tamsumoje iš pasalų tykančių paslaptingų jėgų, prieš kurias žmogus visai bejėgis. Jo romanas Apie herojus ir kapus (Sobre los héroes y las tumbas) virto jau tikru, nors ir kiek bauginančiu, klasiku.

Pats jauniausias, bent savo dvasia, į pasaulinę plotmę iškilęs, neseniai (1969.VI.il) "Time" paminėjimo susilaukęs argentinietis rašytojas: Julio Cortázar, nuo 1954 gyvenantis Paryžiuje. Išradingumas, pašaipa, įvairių plokštumų skaldymas bei jungimas pas jį dar stipresni. Eksperimentuoja jis viskuo: tikrovės pristatymu, jausmais, žodžiais, naujomis formomis. Jo kūryboje galima atrasti pritaikytus visus Robbe-Grillet skelbiamus principus, gal būt, net būtų galima tvirtinti, kad jam tai geriau pasiseka, negu pačiam jų apaštalui. Skaitytoją Cortázar stebina kiekviename puslapyje, ne tik savo žaismingumu, bet ir savo milžiniška kultūra, palengva tekančia požemine metafizikos srove. Tai gal ir yra labiausiai išskirtinas Argentinos autorių bruožas: tuo laiku, kai "naujojo romano" pranašas Robbe-Grillet skelbia, kad užteks ieškoti "gilumų", visi čia aptarti rašytojai jų neatsisako. Gal dėl to juose akivaizdžiau pasijunta tas "ieškojimas", kuris, pasak Robbe-Grillet, sudaro kiekvienos modernios knygos pagrindą.

Cortázar seka Robbe-Grillet nurodymus ir tikrovės pristatyme, nuodugniai aprašydamas tai, ką mato, bet tuo pačiu šokinėdamas nuo akių percepcijos į galvoj kylančias mintis, jų iššaukiamas asociacijas, prisiminimus. Dažnai pas jį užtinkame "stream of consciousness", bet nauja tai, kad mintys neretai išplaukia ne iš aiškiai nusakytų veikėjų, o iš "žmonių masių, judančių, lyg kubai", iš nuolatinio geometrinių figūrų vartojimo. Nereta pas jį atrasti ir į gyvulių pavidalus patalpintus žmones, kaip matyt iš pirmosios jo knygos pavadinimo: Bestiario (Apysakos iš gyvulių pasaulio).11 Ir jis skaldo v erdvę į plokštumas, ieško centrinio taško joms vėl suvesti. Puikiai pažindamas naująsias technikas muzikoje bei dailėje, bando pritaikyti ir jas. Absurdo tema svarbi ir jo kūryboje ir iškyla įvairiausiose kasdieninio gyvenimo apraiškose. Su juo susieta simbolinė lošėjo figūra: ar tai būtų šachmatai, ar paprastas vaikų žaidimas. Net ir pastarajame išryškėja -ilr.nr prasmė, kai juo pavadina pirmąjį romana, slai.i biausią savo veikalą: Rayuela, 1963 (į anglų kalbą išversta Hopscotch), sujungdamas tą vaidą su šventu indų religijos simboliu.

Ypatingai įdomūs Cortázar eksperimentai formalinėj plotmėj. Rayuela pradedama trumpu įvadu, kur skaitytojui pasakoma, kad tai ne viena, o mažiausiai dvi knygos, ir nurodoma, kad perskaičius ją taip, kaip ji atspausdinta, paskui galima ją skaityti iš naujo, pakeičiant skyrių tvarką pagal pridedamus nurodymus. Iš esmės ji padalyta į tris dalis: pirmoji vyksta Paryžiuje, antroji —Buenos Aires, o trečioji susideda iš palaidų fragmentų. Skaitant ją "antruoju būdu", pastarieji, kurie yra lyg literatūriniai komentarai, išdalyti tarp pirmųjų dviejų istorijų, staiga paryškina jų veiksmą. Ir čia galima atsekti Robbe-Grillet preceptą: skaitant knygą, turi matytis jos genezė, turi jaustis autoriaus dvejonės. Tokiu būdu sukeliamas įspūdis, kad pati knyga gyva, dar nebaigta.

Cortázar ieško literatūrinio atnaujinimo ir žodžiuose. Neveltui žodyną jis vadina kapinėmis. Jo veikėjai kalba įvairiomis kalbomis, įvairiomis tarmėmis, dažnai primaišydami neologizmų. Rayuela turi vieną skyrių, parašytą visai neegzistuojančiais, iš dviejų šaknų ar priesagų sulipintais žodžiais. Nuostabiausia tai, kad galima jį suprasti. Kitą skyrių reikia skaityti, praleidžiant po vieną eilutę, o paskui sugrįžti į praleistąsias: kalbama apie du visai skirtingus dalykus. Apysakose tas pat: vienoj kaitaliojami paragrafai dviejų paraleliai besivystančių, tą pačią temą plėtojančių ir panašios išvados prieinančių istorijų, kurių viena vyksta romėnų laikais, o kita šiame šimtmetyje. Kitoje apysakoje viskas — vien tik mintys — pristatoma pirmuoju asmeniu, nors veikėjai penki, dažnai besikeičiantys sakinio viduryje. Kitas Rayuela skyrius perduoda pasikalbėjimą žmonių, kurių vardai suminėti paraštėje, nebandant jų atskirti. Visa tai išplaukia iš "naujųjų rašytojų" tvirtinimo, kad skaitytojas perdaug įpratęs prie tradicinių formų, kad skaitydamas jis nebegalvoja ir kad reikia išreikalauti iš jo didesnio dėmesio. Sunku užtarti tokią techniką, kaip eilučių kaitaliojimas, kuri tikrai pasunkina skaitymą, tačiau reikia pripažinti, kad tuo jis pasiekia pilno dėmesio sukaupimo.

Kai kurie Rayuela skyriai panašūs į "collage": citatos iš įvairių veikalų. Iš karto jie gal ir stebina ar pykina, tačiau dažnai, pagalvojus, kas tame ar kitame veikale sakyta, išaiškėja paslėpta autoriaus mintis. Nusižengia jis tik tuo, kad tuo pačiu savo knygas padaro nelabai įkandamas eiliniam skaitytojui, nes reikalauja iš jo nemažos kultūros.
Rayuela fragmentarizmas pasiekia labai aukštą laipsnį. Tačiau kažkokiu būdu iš tų visų pabirų išplaukia tam tikra vienuma. Ji gal pateisina ir daugelį grubiai praskambančių poskyrių, kurie, pasak autoriaus, priduoda tikrovės, paverčia veikėjus "gyvais žmonėmis". Vienumai atidaus skaitytojo vaizduotėje sudaryti padeda ir tuščios vietos, praleisti laikotarpiai, eilutės, kurių trūksta, "ir kurios kartais yra pačios svarbiausios, vienintelės iš tikrųjų svarbios".12

Kadaise ispanų rašytojams buvo prikišamas vaizduotės trūkumas.1:i Skaitant naujuosius Argentinos rašytojus, įspūdis visai priešingas: ne,, išradingumas pas juos beribis, iš jų trykšta nenumalšinama, džiunglių augmeniją bei gyvūniją primenanti jėga. Ir norisi jiems tada padėkoti už tai, kad to išradingumo nepanaudoja vien žaidimui ar polemikai. Visi jie pasisako prieš "gryną estetizmą", ir jų įsitikinimą galima būtų išreikšti Cortázar žodžiais: "Yra tik vienas grožis, pajėgiąs mane priartinti prie absoliuto: tas, kuris yra tikslas, o ne priemonė, tikslas, nes jo kūrėjas sujungia savyje žmogaus būties supratimą su pajutimu savęs kaip kūrėjo".14 Šiuo principu kuriamas naujasis Pietų Amerikos romanas gali patikti ar ne, gali atrodyti slegiančiu, bevilčiu, nemoraliu. Tačiau iš jo trykštanti gaivalinga jėga nublukina visa, kas prieš jam iškylant skurdžiai vegetavo, ir leidžia tikėtis, kad dar daug bus ieškoma, daug kelių bandoma, bet kad romanas kaip toks išliks gyvas.

1.    Tokiais dėsniais remtis tegalį tokie atgyvenę kritikai, kaip E. M. Forster (Aspects of the Novel, 1927) ar Edwin Muir   (The  Structure  of the   Novel,  1923).
2.    Čia gana smarkiai pasisakoma prieš Marcei Proust, A la recherche du temps perdu, nes kaip tik norima sunaikinti laiką.
3.    Sukritikuojamos ir tokios knygos, kaip Albert Camus La Peste ir Jean-Paul Sartre La Nausée.
4.    Įdomu tai, kad Robbe-Grillet net keli veikalai buvo panaudoti kaip scenarijai: L'année dernière à Ma-rienbad ir L'Immortelle. Ir argentinietis Cortázar davė skriptą daug komentuotam Blow-Up.
5. "Šunimis" vadinami karo mokyklos kadetai Limoje, kurių gyvenimas paraleliai vystomas akademijoje ir už jos sienų, supinant dabartį, praeitį ir net ateitį.
6.    Šiek tiek keista stebėti, kaip pats ultraizmas j Ispaniją ateina iš Čilės su Vincente Huidobro atstovaujamu "creacionismo". Ten "sueuropėjęs", gal net šiek tiek užsikrėtęs vos begimstančiu siurrealizmu, grįžta į kaimyninę Argentiną.
7.    Tai ne Borges išradimas: jau Kafkos Pilyje pagrindinis veikėjas vadinamas tik "K"; Garcia Lorca
daugelyje savo dramų vartoja "Moterį numeris 1, 2" ir t. t. Ta pačia technika pasinaudoja ir 1920-30 metų teatro atstovai.
8.    La expresión de la irrealidad en la obra de Borges (Buenos Aires, 1967).
9.    Paskutiniųjų metų prozoje erdvė vis labiau nustelbia laiką. Apie jos reikšmę poezijoje labai įtikinančiai kalba Gaston Bachelard savo knygoje La poétique de L'Espace (Paris, 1967).
10.    Vienas iš struktūralizmo svarbesnių atstovų, Mi-
chel Foucault prisipažįsta, kad mintis jo knygai Les
Mots et les Choses (Paris, 1966) kilo, beskaitant Borges
apysakas.
11.    Bestiario išleistas 1951. Kiti Cortázar veika-
lai: Historias de Cronopios y Famas, 1962; Rayuela,
1963; Final del juego, 1964; Todos los fuegos el fueqo,
1966. 62. Modelo para armar, 1968.

12.    Rayuela, p. 533.
13.    Skundžiasi dėl to Unamuno daugelyje savo
straipsnių; primygtinai tai kartoja Pío Baroja, ypač sa-
vo El mundo es ansí.
14.    Rayuela, p. 539
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai