Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BRONIUS BUDRIŪNAS —PROTĖVIŲ ŽEMĖS MUZIKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alė Rūta   
Derlingose šiaurinės Aukštaitijos lygumose, Pabiržės miestely, 1909 vasarą (liepos 29) Budriūnų šeimoj gimė berniukas, gavęs Broniaus vardą. Dabar tam berniukui šiemet peržengus sukaktuvinius metus (60), matome, kad tai buvo ne eilinis naujagimis, o vienas tų Dievo paženklintųjų, kurie savo gyvenime palieka ryškius pėdsakus. Per 40 muzikinės veiklos ir kūrybos metų Bronius Budriūnas sukaupė nemažą lobį. Ilgus metus jis praleido už tėvynės ribų, bet savo vidiniame žvilgsny visada nešė senąjį protėvių kraštą ir jo ilgesiu prisunkė savo kūrybą.

Muzikalūs buvo Motiejus ir Salomėja Budriūnai, Broniaus tėvai. Ir visa jų šeima buvo muzikali — trys Broniaus seserys ir du vyresnieji broliai Motiejus (1898-1969) ir Antanas (1902-1966), kompozitoriai, muzikos pedagogai ir kritikai. Ir Bronius į muziką palinko iš pat jaunystės, kai Motiejus, dar Klaipėdos muzikos mokyklos studentas atostogų metu tėviškėj organizuodavo chorus ir atlikdavo neblogas muzikines programas, į-traukdamas visą Budriūnų šeimą.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra įdomus ir prasmingas. Bet ne ilgi amžiaus metai ir ne triukšmingi jų momentai nulemia gyvenimo vertę. Kiek žmogus padarė gero, ką sukūrė originalaus, ką davė kitiems neužmirštamo? čia glūdi žmogaus vertė, kartais sukaupta per trumpą laiką, nedaugeliu kūrybinių žingsnių, o kartais ilgo amžiaus ieškojimų, sunkaus darbo ir kentėjimų vaisius. Vien gerais norais dideli darbai nenuveikiami. Kūrybai, jei menininkas ir gimęs su tikru talentu, reikia didelio pasiruošimo ir patirties.
Br. Budriūno muzikinis pasiruošimas buvo ilgas ir labai platus. Daininga aukštaitiška prigimtis, brolių pavyzdys jį atvedė iki Kauno Konservatorijos, kurioje trylika metų (1925 - 38) studijavo ir baigė vargonų, kompozicijos, chorvedybos ir kapelmeisterių klases. Jis buvo vienas gabiausių studentų. Konservatorijos draugai tvirtina, kad, jei kas turėdavo sunkiai išsprendžiamų klausimų, vis eidavo pas Budriūną, kuris visa žinodavo ir noriai visiems paaiškindavo. Studijos užtruko ilgiau, nei paprastai, nes Bronius kiekvieną pasirinktą dalyką išstudijavo pagrindinai ir baigė, o ne tik užgriebė kaip šalutinius dalykus. Vėliau Vilniuje porą metų (1942-44) dar studijavo simfoninio orkestro dirigavimą. Nuo 1941 jau pats buvo Vilniaus muzikos mokyklos dėstytoju, iki pasitraukimo iš Lietuvos. Vokietijoje tęsė studijas: Regensburge gilinosi bažnytinės muzikos srity, o Stuttgarte valstybinėje muzikos mokykloj studijavo kompoziciją (pas prof. G. Albrecht). Los Angeles gyvendamas, studijavo dainavimo ir fortepijono metodiką, čia ilgus metus turėjo privačią studiją, kurioje lavinosi daugelis gabių jaunuolių, kas pavasarį suruoš-dami įdomius muzikos rečitalius. Kitus mokant, irgi mokomasi; bendraujant su jaunimu, išliekama jaunos dvasios. Užtat Br. Budriūno darbuose žymus jaunatviškas entuziazmas ir glaudus kontaktas su gyvenimu.

B. Budriūno kaip muziko charaktery pastebimi, mano išmanymu, šie svarbesni bruožai: geras teorinis pasiruošimas ir kūrybinis veržlumas, visuomeninis momentas, kovos dvasia ir patriotinio jausmo gelmė. Visa tai išsilieja spalvingu jo kūrybos ir muzikinės veiklos sriautu,  kuriame  daug  momentų sublizga tikrais spinduliais ne vien mums, bet ir ateinančioms kartoms.

Daugelis gabių lietuvių menininkų, iš tėvynės išblokštų, buvo verčiami dėl duonos imtis įvairių darbų ir pašalinių profesijų. Br. Budriūno veržlumas visada jį išvesda-mo į muziko pozicijas. Jis, tur būt, niekada kito darbo nesigriebė, kaip daugiau ar mažiau profesionalo muziko orumui nu:ilc>.':iančioje veikloje.

Visuomeniškumą pabrėžiu dėl to, kad Budriūnas nėra užsidaręs kompozitorius, užgulęs tik ant kompozicijų. Visada jis degė veiklos, organizavimo, vadovavimo nerimu, savo energija uždegdamas ansamblius ir chorus, sujudindamas dainų šventes, laimėdamas konkursus, įkvėpdamas savo mokinius tobulėti, nuteikdamas mūsų bendruomenės kultūrinius vienetus jį kviesti ir angažuoti naujiems darbams. Visa tai kyla iš savo darbo meilės ir iš rūpinimosi sava bendruomene. Kai nori, Budriūnas gali ištisoms savaitėms užsidaryti savo studijoj, kad sukurtų kokią svarbią kompoziciją. Po kūrybinių užsidarymų jis vėl dega veikla, moko kitus, parodo dirigento lazdelės galią.

VI. Jakubėnas "Tėviškės namus" po III dainų šventės taip vertino: "Autoriaus vadovybėje kūrinys praėjo su pakilia nuotaika, pastatęs į pirmaujančią vietą tiek veikalą, tiek ir jo autorių, kaip masinio choro vadovą".

Su puikiu dirigento talentu Br. Budriūnas sėkmingai dirbo kaip Karo ligoninės Kaune vargonininkas; Kauno, Kaišiadorių gimnazijų, Dotnuvos žemės Ūkio Akademijos, Vilniaus muzikos mokyklos dėstytojas, Vilniaus Filharmonijos meno vadovas ir dirigentas; Šv. Jono bažnyčios Vilniuje, šv. Juozapo — Regensburge, Angelų Karalienės — Detroite ir Šv. Kazimiero parapijos Los Angeles chorų dirigentas; taip pat įvairių grupių Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoj ir dainų švenčių metu lietuvių ir kitataučių muzikinių vienetų bei programų vadovas. Nuo pat 1937-38, kai Lietuvoje visų gimnazijų chorų varžybose (du metu iš eilės) laimėjo geriausio dirigento vardą ir aukso medalį, jis iki šiol savo magiška ranka uždega dainų šventes, žavi koncertuose ir pamaldų giedojime. (Dieve, duok, kad tą gabumą ir entuziazmą jis perduotų ir nors keliems savo studijos mokiniams. Yra daug vilčių, nes ir nuo 1941, kai Br. Budriūnas vadovavo Vilniaus Filharmonijos chorui, nemažai choristų iškilo į pirmaeilius solistus ir muzikus: Pr. Bičkienė, St. Liepas, G. Nasvytytė - Gudauskienė ir kiti. Taipgi iš jo studijos Los Angeles iškilo Birutė Reivydaitė - Dabšienė, Rimtautas Dabšys ir kiti. Jaunųjų Dabšių iškilimas į pirmaeilius Los Angeles lietuvių solistus buvo Br. Budriūno nuopelnas. Jis tuos talentus pastebėjo ir juos išvedė į dainos meno kelią).

Kovos dvasia Br. Budriūno kūryboje laikytume jo entuziazmą tautinių švenčių programose, dainų šventėse ir kitais lietuvių gyvybinio pasireiškimo atvejais. Kovingumą jo darbuose įžiūrėtume trejopą: 1. kovą už savo kūrinį ir jo vietą pasauly; 2. dalyvavimą su savo kūryba bendrame rūpesty dėl lietuvybės išlaikymo; 3. kovos dvasios prieš komunizmą palaikymą. Paskiausioj o momento geriausias pavyzdys yra Br. Budriūno dalyvavimas estų, lietuvių ir latvių kompozitoriams 1968 skelbtame slaptame konkurse parašyti kūrinį dideliam "The Baltic Story" vaidinimui, kurį Kanadoje ruošia John Haward. Br. Budriūnas tą konkursą laimėjo su himno pobūdžio kūriniu "Rise My Ringing Word", kuriame, kaip V. Kudirkos "Varpe", lietuviai, latviai ir estai žadinami pabusti iš snaudulio ir kovoti prieš jų tėvynes alinantį ir visam pasauliui gresiantį komunizmą, šiam himnui žodžius parašė estų poetas Gustav Suits. "The Baltic Story" autorius ir režisierius John Haward, dėkodamas kompozitoriui, jo kūrinį pavadino "splendid" ir žadėjo jį panaudoti taip pat didžiosiose Kanados bažnyčiose (protestantų) ir kitur.

Svarbiausiu Br. Budriūno kūrybos bruožu reikia laikyti jo patriotizmą, atsispindintį kompozicijose. Jo dainose ir kantatose yra daug tėvynės ilgesio, švelnios nostalgijos, bet dar daugiau džiaugsmo, entuziazmo, vilties.

Forminiu atžvilgiu Br. Budriūno kūryba yra gausi ir plačios skalės. Jis yra daug rašęs jaunimui: jaunalietuviams, ateitininkams, skautams. Jo parašytas maršas "Ei, jaunieji" puikiai nuskambėjo tautinių šokių šventėj Čikagoj. Liaudies dainų yra harmonizavęs gal tik keliolika, bet yra parašęs įvairiems balsams (solo ir chorams) daugelį originalių dainų, kantatų. Iš instrumentinės muzikos yra sukūręs fugų, variacijų, fortepijono sonatų, styginį kvartetą, simfoninę poemą orkestrui ir garsiąją  "Raudą"  smuikui,  kurią įvairiuose kraštuose su pasisekimu yra atlikę žymūs smuikininkai ir violončelistai. Yra parašęs mišias šv. Kazimiero garbei, už kurias "Laiškų lietuviams" konkurse gavo pirmą ir antrą premijas. Yra parašęs ir baleto muzikos. Dabar gi kaupiasi operetei, kurią parašyti užsakė "Dainavos" ansamblis. Panašių užsakymų B. Budriūnas yra gavęs ne vieną, gi tai reiškia muziko išskyrimą, lyg ir premijavimą (juo pasitikint ir iš anksto subsidijuojant). Kompozitorius Br. Budriūnas iki šiol yra gavęs keliolika įvairių atžymėjimų, premijų (kelias tik pastarųjų poros metų laikotarpy). Tai rodo, kad jis yra pačiame pajėgume kūrybine ir muzikinės veiklos prasme. Jo kantatos ir dainos yra nuolatos išpildomos dainų šventėse, įvairių tautinių švenčių metu. Solistė E. Kardelienė kartą rašė (laiške): "Jūsų kompozicijos visada žavingos, jas patogu dainuoti ir yra kur įsijausti ir malonu pildyti. Publika visada daug ploja jūsų dainoms ir net šluostosi ašaras". Gi J. Žilevičius, sveikindamas Br. Budriū-ną su pastarąja premija, rašo: "Jūsų kūryba yra visada aukštos rūšies, įdomi, gyva, ugninga, joje naudojama nenudėvėtos harmonijos ir įdomiai jungiamos. Melodijos visada esti sklandžiai vedamos, todėl maloniai klausomos- Esate suradęs savo muzikinę kalbą, kurios originalumą iš karto galima atpažinti, o tai yra neišsemiamos kūrybinės pajėgos reiškimosi vaisius".

Br. Budriūnas buvo ne tik geriausiu gimnazijų chorų dirigentu Lietuvoje, ne tik vadovavo dainų šventėms Ukmergėje (1938), Würzburge (1946), bet ir trejus metus vedė Our Lady Queen of Peace amerikiečių didelės parapijos chorą Detroite, kur jo choras svetimtaučių buvo labai vertinamas. Taip pat ir Los Angeles šv. Kazimiero parapijos choras yra daug kartų gražiai pasirodęs amerikiečių publikai, girdėtas per NBC virš 100 stočių ir, dainą "O, Nemune" dainuojant, kartą nufilmuotas 7000 vietų perpildytoje salėje.
Br. Budriūnas yra vadovavęs Los Angeles miesto chorui, latvių grupei, Pater Noster gimnazijos ir Holy Trinity bažnyčios chorui. Su jo vadovautais atskirais vokaliniais vienetais yra įdainavęs į plokšteles per 30 dainų bei giesmių ir Dubois kantatą "Septyni Kristaus žodžiai". Taip pat jo kūrinius yra atlikę latviai, vokiečiai, amerikiečiai ir kiti (tekstą išvertė į savo kalbą).

Iš Br. Budriūno kompozicijų žymesnėmis reiktų laikyti jo tris kantatas, dainas "O, Nemune" (žodžiai B. Brazdžionio), "Mano protėvių žemė" (B. Brazdžionio), "Tėvynei" (Mažeikos) ir "Ant marių" (St. Santvaro); šios paskutinės dvi dainos buvo labai populiarios DP stovyklų laikais (parašytos vyrų chorui). Reikia manyti, bus populiarios ir vėliausiai parašytos: "Mūsų žemė — Lietuva" (žodžiai B. Brazdžionio) ir "Lietuvio giesmė" (Putino), Pasaulio Lietuvių Bendruomenės neseniai premijuotos.

Daugiausia kompozicijų Br. Budriūnas yra parašęs poeto B. Brazdžionio žodžiams. Girdi, jis mėgstąs išskirtinai patriotinę lyriką ir sklandžią eilėraščių formą.

Kantata yra stambus lyrinio pobūdžio veikalas, skirtas dainuoti, instrumentui ar orkestrui pritariant. J. Žilevičius apie pirmąją Br. Budriūno kantatą "Tėviškės namai" (žodžiai B. Brazdžionio) rašė: "Kūrinys mūsų chorinėje literatūroje labai vertingas įnašas. Autorius kantatoje parodo gražių chorinių sąskambių". Panašiai vertino ir VI. Jakubėnas: "Kantata 'Tėviškės namai' parašyta įprastu Br. Budriūno vokalinių kūrinių stilium, su gražiai, natūraliai plaukiančia melodijos linija. Harmonija — santūriai naujoviška, ne kon-vencionalinė, švelnaus sąskambio. Veikalo nuotaika — pakiliai optimistiška, vietomis švelniai lyrinė, kitur pasiekusi patetinių pakilimų, ši kantata parodo mums Br. Bud-riūną kaip gilaus subrendimo pasiekusį kompozitorių; jo kūryboje" tai bus bene stipriausias veikalas".

Antroji Br. Budriūno kantata "Lietuvos šviesos keliu" (tekstas irgi B. Brazdžionio) skirta mokytojo daliai apdainuoti.

Trečioji kantata — "Gintaro šalies baladė" (žodžiai Elenos Tu-mienės) nėra dar visiškai baigta ir tebuvo porą kartų atlikta (Los Angeles).

Iš gražiausių ir populiariausių Br. Budriūno dainų reikia paminėti "O, Nemune" ir "Mano protėvių žemė" (abiejų žodžiai Brazdžionio). "Mano protėvių žemė" Kolumbijos ir Australijos lietuvių laikoma lyg ir himnu ar kantata, ši daina beveik populiaresnė ir už kantatas. "Tu viena mano laimės ir džiaugsmo sapnuos" — ilgesingai skamba choras. Solistai čia sopranas ir tenoras, bet gerai čia transponuojasi ir žemesniems balsams. Gilia nostalgija bei džiaugsmu ši daina užsibaigia: "Tai tu, tai tu, mano protėvių žeme! Nesukniubus po piktojo jo gruodo ledais, puoškis, puoš-kis pavasario jauno žiedais, Lietuva, mano protėvių žeme!".

J. Žilevičius, "Dirvoje" 1966 rašydamas apie kantatą "Tėviškės namai", taip apibendrina: "Visa Br. Budriūno kūryba yra plataus masto, kaip ir jo mokytojo J. Gruodžio, kur kontrapunkto matematinės problemos lengvai ir meniškai sprendžiamos. Br. Budriūnas yra temperamentingas, 'kalnuotas', nemėgstąs tiesių linijų, keliančių nuobodulį".
Išvadai reikia pasakyti: kompozitorius Bronius Budriūnas gaivališkai lieja savo muziką ant popieriaus ir į lietuviškas širdis savo protėvių žemei atminti ir jai įamžinti. Jo laimėjimai yra brangūs kiekvienam lietuviui.
Alė Rūta


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai