Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
O. E. MANDELŠTAMAS —GYVŲJŲ ŽODŽIŲ AUKSAKALYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Visvydas   
O. E. Mandelštam
(piešinys pagal 1920 m. nuotrauką)

Osip Emiljevič Mandelštam (1891-1938) yra Varšuvoj gimęs žydų kilmės (motina — vilnietė) rusų poetas, sovietų persekiotas ir nukankintas, bet dabar susilaukiąs vis didesnio susidomėjimo ir už Rucijos ribų. Kai Čechovo leidykla New Yorke (1955) išleido nepilną   rinkinį,   susidomėjimas  Mandelštamu bematant paplito. Bolševikų atžvilgiu jam buvo pripažinta herojinė laikysena. Jo alegorija, kad poezijos rašymas yra butelio su laišku metimas iš skęstančio laivo, virto tikrove. Vandenynan mesta poezija pasiekė pasaulį, ir šiandien kiekvienas rusų literatūros mėgėjas žavisi jo poezijos grožiu ir stebisi poeto drąsa. 1964 buvo išleisti jo visi raštai "Sobranie So-činenii" dviem tomais — poezija ir proza.

Sovietų Sąjungoje Mandelštamo eilėraščiai eina iš rankų į rankas. Frazės prigyja ne tik studentijos, bet ir partijos pateptųjų tarpe. Jau 1959 rašytojų suvažiavime vienas poetų išdrįso jausmingai sušukti: "Gospodi! — skazal ja po ošibke, sam togo ne durnąja skazat" (Dieve! — pasakiau per klaidą, pats to nenorėdamas sakyti). O tai yra sakinys iš Mandelštamo eilėraščio, kur Dievo vardas lekia iš krūtinės kaip didelis paukštis.

Viena sovietų studentė, 1963 studijuodama Paryžiuje, susipažinusi su Mandelštamo kūryba, laiške į namus guodėsi: "Gyveno kartą Rusijoje toks poetas M. Buvo jis labai sielvartingas, bet drauge ir labai linksmas, ir labai užsispyręs". Žinoma, bolševikams Mandelštamas visuomet atrodė labai užsispyręs — nenorįs atsisakyti "buržuazinių" papročių ir nuotaikų. "Ja izviniajiuz, no ne popravliajiuz" (Atsiprašau, bet nepasitaisau), atkirsdavo jiems poetas, šis posakis Rusijoje plačiai paplito.

Uja Erenburgas taip apibūdina Mandelštamą savo atsiminimuose: "Tas žmogelis — liesas, nedidelis, užpakalin atmesta galva, ant kurios piestu šiaušėsi plaukai, priedo, bijąs gerti nevirintą vandenį ir su nepasitikėjimu apeinąs nuovadas ir komisariatus — po revoliucijos pasižymėjo stebinančia dvasios drąsa ir patvarumu".

Turėdamas gerų pažinčių sovietų hierarchijos viršūnėse, Mandelštamas kurį laiką išlaviruodavo iš pavojingų situacijų. Net ir susikirtimas su pasigėrusių čekistu Blum-kinu, kai poetas sudraskė sąrašą žmonių, numatytų likvidacijai, buvo jam atleistas. Bet 1932 "Literatūros laikraštyje" per cenzūros neapsižiūrėjimą buvo atspausdintas jo eilėraštis "Leningradas". Laisvai verčiant, pirmasis posmas skamba:
Petrapili! Aš dar nenoriu mirti,
Pas tave yra telefono numeriai.
Petrapili!  Pas mane dar yra
antrašai,
Pagal kuriuos surasiu mirusiųjų
balsus.

Su šituo eilėraščiu Mandelštamas pakliuvo Stalino cenzorių ir čekistų stebėjimo ratan. Buvo iššifruota, kad jis yra autorius epigramos "Kremlevskij Gorec", vaizduojančios alpinistą, kruvinais nagais beatodairiškai lipantį viršū-nėn. Kritikai sutaria, kad ši epigrama apie Staliną yra viena iš geriausių rusų antikomunistinėje literatūroje. Suprantama, tokio sąmojo "didysis rusų literatūros draugas ir sąmojo mylėtojas" negalėjo pakelti. 1934 Mandelštamas buvo suimtas ir ištremtas į čerdiną, prie Karnos. Jagodos čekistai kratos metu surado krūvą eilėraščių, tarp jų (aha!) "inkriminuojantį", vieną gražiausių Mandelštamo kūrinių — "Za gremučuju doblest vekov", iš kurio trykšta porevoliucinio laikmečio patetika, smerkianti žvėriškumą. Paskutiniame posme poetas intuityviai išpranašauja savo likimą:
Ir nuvesit mane Jenisėjaus
kraštan, kur skliautai glamonėja pušis.
Juk ne vilkas esu savo kraujo
dalia.
Mane tik lygiateisis užmuš.

Čerdino tremtyje poetas mėgino nusižudyti, šokdamas pro langą, nusilaužė ranką. Pasternako ir Achmatovos pastangomis, Stalinas pagaliau leido Mandelštamui bausmės dalį atlikti Voronežo mieste.

Grįžęs iš tremties, Mandelštamas įsitikino, kad sovietai yra pasiryžę ištrinti jo literatūrinius pėdsakus, žurnalai nespausdino eilėraščių. Nei enciklopedijoje, nei rašytojų sąrašuose jo pavardė neegzistavo. Maskvoje apsigyventi uždrausta. 1938 Mandelštamas vėl buvo suimtas ir nugrūstas į Vladivostoko pereinamąją darbo stovyklą. Kitų tremtinių pasakojimu, poetas tuomet sirgęs persekiojimo manija ir būkštavęs, kad bolševikai jį norį nunuodyti. Dėl to vengdavęs valgyti savo davinį ir maistą vogdavęs iš kitų kalinių. Už tai kaliniai jį žiauriai primušdavę. Išmestas iš barakų, kurį laiką mėgino išsilaikyti prie išmatų duobių. Ten jis ir mirė 1938 gruodžio 27.

Toks poeto likimas yra dar vienas kaltinimas politinei sistemai, kuri ir dabar tremia bei kalina kritiškiau galvojančius rašytojus. Nežiūrint visų partijos pastangų atsikratyti Mandelštamo poetiniu įnašu, viešoji simpatija kankiniui poetui palenkė valdžią pažadėti išleisti jo eilėraščių knygelę. Nežinau, ar tas pažadas jau yra ištesėtas.

Kuo gi būdinga Mandelštamo poezija? Kai kurie rusų kritikai į jį žiūri kaip į patį žymiausią mūsų epochos poezijos atstovą. Gretina su Rilke, Bloku, Eliotu. "Mandelštamas yra vienas iškiliausių akmeistų", rašo V. Markov knygoje "Modern Russian Poetry" (1966), redaguotoje V. Nabokovo ir M. Sparks. Akmeizmo srovė, prasidėjusi 1912 ir globojama poeto Gu-milevo, labiau pasireiškė po I pasaulinio karo. Akmeistai pasiryžo išvaduoti žodį iš simbolistų šalto mauzoliejaus ir suteikti jam gyvybę. Muzika, o ypač architektūra tapo jų poezijos idealu. Todėl akmuo, kaip solidus architektūros elementas, buvo jų kertinė sąvoka. Tematikai įkvėpimą akmeistai sėmė iš klasinės Romos, Racine laikmečio Prancūzijos ir iš granitinio Petrapilio.

Įdomios yra paties Mandelštamo mintys apie akmeizmą straipsnyje "žodis - kultūra" (1921): "Kodėl gi suplakti žodį su daiktu ar objektu, kurį žodis išreiškia! Argi daiktas turi būti žodžio savininkas? žodis - psichė (slovo - psichėj a )i yra gyvas ir neišreiškia objekto,, bet laisvai savo egzistencijai pasirenka tą ar kitą objektyvią reikšmę, daiktiškumą, mielą kūną. Tarp daiktų žodis laisvai klajoja, kaip dvasia aplink pamestą, bet dar neužmirštą kūną".

Pirmasis Mandelštamo rinkinys "Kamen" (1913) nustebino lyrikos skaidrumu ir pavergiančiu muzikalumu. Ir rinkinys "Tristia", pasirodęs 1922, dvelkė ta pačia originalios poezijos jėga. Vėliau eilėraščiai pasirodydavo tik periodikoje.

Dvasinė kova su chaosu sudaro Mandelštamo kūrybos didžią dalį. Išvaduoti, mylimiausi žodžiai (las točki, sol, kamen, zvezda, tverdy...) pasikartodami klaidžioja "slovo-psichėja" orbitoje. Emanuel Rais pastebi: "Jie juda kaip šamanų burtažodžiai". Kritikas Victor žir-munskij apibūdina jo poeziją Schlegelio posakiu: "Die Poesie der Poesie" (poezijos poezija).

Mandelštamas jautriai pergyveno mylimo pasaulio žlugimą. Eilėraštyje apie Petrapilį jis pagauna revoliucinės katastrofos esmę fraze "Tvoj brat, Petropol, umiraet" (tavo brolis, Petrapilis, miršta). Chaosas įžengia gyveniman, mylimas miestas netenka šviesos, kambariai paskęsta sambrėškiuose.

Kaip laukinė katė selina sostinė, Ant tilto sargybinis stovi, Piktas motoras migloje urzgia, Ir gegutė iš griovio nusikvatoja.

"Jis meistriškai sugebėjo išreikšti tuštumą, nebuvimą, vakuumą, tylą", rašo Princetono profesorė Clarence Brown. Tokiai atmosferai nupiešti jis dažnai pavartodavo contradictio in adjecto priemonę. Pavyzdžiui, "nezvučnyj chor" (begarsis choras).

Kadangi Mandelštamo stilius kaupė savitą, hermetišką logiką, anuomet neįprastą rusų eilėdaroje, bolševikai pradžioje nepajėgė jo metaforose išlukštenti antikomunizmo. Paslaptingos žodžių - vaizdų kombinacijos, melodingas eilučių tekėjimas, posmų struktūros paprastumas apmulkindavo kiekvieną cenzorių. Ilgainiui įprato jie žiūrėti į poetą kaip į "nepilnapro-tį žydelį", hipochondriką. Net ir žinovai, poetui artimi žmonės (Erenburgas, Achmatova) susimaišydavo jo šaradose, žodis "vek" (amžius) reiškė revoliucinį laikotarpį. "Mano amžiau, žvėrie, kas gali pažvelgti į tavo akis" — prasideda jo garsus eilėraštis. Teroro pavaizdavimais Mandelštamas kur kas praneša surrealistų vaizduotės kliedėjimus. Jo siaubas išplaukia iš pergyvenamos tikrovės.

Sunku pasakyti, kokią reikšmę turės rusų literatūrai O. E. Mandelštamo kūryba. Kai kurie rusų išeivijos kritikai — Boris Filipov, G. Adamovič, Gleb Struve, V. Mar-kov — jį kelia į padangę. Markov sako: "šiaip ar taip, jis yra poetas, iki tokio laipsnio įsijautęs į XX amžiaus dvasią, kad jį galima minėti drauge su Rilke ir su Elio-tu". Emanuelis Rais mini įdomų epizodą, kai jam teko skaityti paskaitą prancūzų literatams. Jis buvo paklaustas, kas esąs pirmaujantis porevoliucinis poetas rusų literatūroje. Rais ramiai atsakęs: "Mandelštamas". Prancūzai labai stebėjosi, kodėl ne Jeseninas, ne Pasternakas, ne Majakovskis ...

Gal būt, taip superlatyviškai kelti į aukštybes, taip liaupsinti yra per anksti, nes Mandelštamo poezijos įvertinimo analizė yra tik prasidėjusi. Kas geresnis ar blogesnis, pasakys tik gero šimtmečio perspektyva, kai atvės visos politinės simpatijos ir antipatijos. Bet pats Mandelštamą skaitau mieliau negu Pasternaką, nes eilėraščiai turi daugiau vaiskumo, muzikos, labiau sminga širdin. Taip pat Mandelštamo — poeto kankinio — likimas kažkaip nusveria jo naudai. Reikia stebėtis, kad rusų literatūros sidabrinis amžius, skaisčiai švietęs mūsų šimtmečio pradžioje, nežiūrint karo ir revoliucijos, davė pasauliui tiek daug garsių poetų. Neminint labiausiai pagarsėjusių, šiandien literatūros are-non kyla ne tik Mandelštamas, bet ir Zabolockis ir Kuzminas. Jų kūryba yra nemirtinga.
Pr. Visvydas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai