Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VALENTINAS MOROZAS — PORTRETO METMENYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS PAPARTIS   
I
"Sulysusi figūra, paliegusi ir pasibaisėtina dryžuotoje pakartotinai nuteisto politkalinio uniformoje priminė klaikias Auschwitzą pergyvenusiųjų nuotraukas. Kalinio skarmalai karojo ant jo, kaip ant vielinio skeleto. Nuskusta galva, žalsva pergamentinė oda, dengianti jo aukštą kaktą ir išsikišusius žandikaulius, darė jį panašų į mumiją. Ir jo akys — ne, aš negaliu apsakyt, ką aš Įžvelgiau jo akyse mūsų trumpo susitikimo metu".

Taip Valentiną Morozą prieš keletą metų aprašė buvęs sovietų politkalinys, emigravęs į Izraelį. Ukrainiečių istorikas ir rašytojas, tapęs tautinės rezistencijos simboliu, paprašė emigranto perduoti užsieniui tokią žinią: "Pasakyk jiems tik tiek: mane čia laiko uždarę su pamišėliais. Mano aplinka pragariška. Jie mėgina mane privesti prie mano celės kalinių beprotystės. Aš negaliu kvėpuot!"

Kreipdamasis į ukrainiečius išeivijoje, buvęs politkalinys priduria: "Jūs visi žinote Morozo vardą ir matėte jo nuotrauką. Bet dabar nebetikėkite tomis nuotraukomis. Rusų žandarai pasirūpino, kad tas siauraveidis asmuo protingomis akimis niekad daugiau nebepanešėtų į savo praeities pavidalą".

Morozas buvo dvidešimt devynerių metų amžiaus, kai 1965 metais jį pirmą sykį suėmė už antisovietinę propagandą". Jo "nusikaltimas" buvo paprastas — jis protestavo prieš ukrainiečių Kultūros darkymą ir kalbos žalojimą. Trumpam paleistas, jis vėl buvo areštuotas ir nuteistas keturiolikai metų. Kiekviena jo diena kalėjime prilygo košmaro amžinybei. Jį užpuldinėjo ir peiliais subadė kriminaliniai kaliniai; jį mušė ir badu marino sargai; jį uždarė su pamišėliais; jį dviem metam izoliavo vienutėje. Netrukus sutriko jo inkstai, pabjuro kraujas, prievartinės injekcijos pradėjo ardyti jo smegenis. Taip Morozas merdėjo Mordovijos lageriuose.

2
Pranešimas iš Berijos rezervato yra žinomiausias Valentino Morozo kūrinys. Kaip ir daugumas jo raštų, Pranešimas gimė Mordovijos darbo stovykloje, kurion jis buvo uždarytas už ypatingą "nusikaltimą" —jis išdrįso pacituoti sovietų konstitucijos straipsnį apie sąjunginės respublikos teisę išstoti iš Sovietų Sąjungos. Jo kūrinys jau išverstas į keliolika kalbų ir kritikų lyginamas su Orvvellio, Zamiatino knygomis bei su žymiaisiais nacių koncentracijos stovyklų aprašymais.

Morozo 1967-aisiais metais aprašytasis Mordovijos stovyklų pasaulis yra ypatinga visata. Jos neapriboti, visagaliai valdovai yra KGB pareigūnai, pradėjusieji savo karjerą dar Berijos laikais. Jie ilgisi "senųjų gerųjų dienų", kada stovyklose "buvo tvarka", badu marina kalinius, įsako juos sušaudyti už tariamus "mėginimus pabėgti" ir palieka jų lavonus ilgai nelaidotus, kaip pavyzdžius kitiems kaliniams. "Tai vienintelė vieta", rašo Morozas, "kur KGB pareigūnai nepaiso bet kokių įstatymų ir normų. Tai vieta, kurioje tebeformuojamas teroras. Jų pagrindinis siekis yra sunaikinti žmoguje žmogiškąjį elementą, nes tik tada asmuo tampa moliu, iš kurio galima lipdyti, ką nori".

Sovietų vyriausybė tuos KGB pareigūnus pavadino "socialistinio teisėtumo" gynėjais ir davė jiems svarbų uždavinį: jie turi perauklėti tuos sovietinės visuomenės narius, kurių idėjos išklydo "iš kelio". Pasak Morozo, "žmonės, nuteisti už 'antisovietinę agitaciją ir propagandą', yra žmonės, kurie galvoja skirtingai, arba iš viso galvoja, ir kurių dvasinis pasaulis netelpa į stalinistinių normų prokrustinę lovą". KGB stropiai gina tas normas ir jas palaiko "lediniu teroru", sušaldan-čiu žmogaus galvoseną ir suluošinančiu jo individualybę. Štai pora KGB filosofijos pavyzdžių iš Morozo knygos:

"KGB kapitonas Kazakovas, pasiųstas patikrinti, iki kokio laipsnio aš jau esu perauklėtas — t. y., kiek mano individualybės jau ištrinta — man visai atvirai prisipažino: 'Deja, mes negalim įžiūrėti, kas yra jūsų galvoje. Jei mums tai būtų įmanoma, mes galėtumėm išmest visa tai, kas trukdo jums būti normaliu sovietiniu žmogumi. Tada nereikėtų taip ilgai aušinti burnos".

Ir panašus pavyzdys:
"Kalbėdamasis su Dobrovlago stovyklos administracijos prokuroro padėjėju, aš atkreipiau jo dėmesį į faktą, kad ligoniai su skrandžio žaizdomis, nepaisant įstatymų, verčiami laikytis badavimo dietos. Jis man labai ramiai atsakė: 'Smogt į skrandį: tame ir yra bausmės esmė' ".

Tokio perauklėjimo idealas yra sukurti sovietinį žmogų — romų, nesugebantį savarankiškai galvoti, vienodybės pavyzdį. Ir vis dėlto, tvirtina Morozas, tai nelengvas uždavinys. Žmonės atkakliai stengiasi išlikti žmonėmis net ir darbo stovyklose. Jie jaučia, galvoja, ir prižiūrėtojams nelengva įžvelgti, apie ką jie galvoja. Tame glūdi nuolatinis pavojus monolitinei valstybei, ir jos gynėjams ne visad aišku, kaip į tokį iššūkį atsakyti. Morozo nuomone, Stalino "teroro imperijoje" su šia problema buvo lengviau susidoroti, nes tada "žmonės bijojo galvoti, jų smegenys nebekūrė savitų normų bei kriterijų ir buvo įpratusios priimti juos jau paruoštus iš anksto". Tačiau, pabrėžia jis, laikotarpis, kada buvo bijoma galvoti nepriklausomai, jau yra praeityje: "Ježovo ir Berijos palikuonys" žiūri jau skirtingai tikrovei į akis.

Asmenybės pakeitimas, skirtingai galvojančių perauklėjimas — tai svarbieji utopinių, totalitarinių sistemų užmojai. Pranešime iš Berijos rezervato Morozas vaizduoja perauklėjimo metodus sovietinėse darbo stovyklose. Vienas būdas yra perkrauti kalinį sunkiais darbais. Kada jis nebeįstengia išpildyti normos, jį galima nubausti. O bausmės baimė vers jį pasikeisti. Kitas būdas — tai marinimas badu. Stovyklinės dietos kolorijų toli gražu nepakanka kūno ar proto sveikatai palaikyti. Apie "perauklėjimą bado pagalba" Morozas rašo: "Toksai nusikaltimas daromas jau dešimtmečiais. Niekas neturėtų pamiršti, kad Nuern-bergo teismas buvo ne tik už žmogžudystę plienu, bet ir žmogžudystę badu".

Žmogų "perauklėti" galima ir neduodant jam medicininės pagalbos. Stovyklų gydytojai pirmiausia laiko save KGB pareigūnais, ir tik tada medikais. "Iš tiesų", rašo Morozas, "žmogus gali neturėti nieko bendro su medicina ir vis tik būti stovyklos gydytoju ar gydytojo padėjėju". (Įdomu, kad 1973-iaisiais metais lygiai tokiais žodžiais į Simą Kudirką kreipėsi jo stovyklos gydytojas. Taip "Berijos rezervate" per šešetą metų niekas iš esmės nepasikeitė . . .)

Morozo knygoje ypač ryškūs KGB pareigūnų portretai. Štai klasiška scena: "KGB vyrai renkasi į Gegužės Pirmosios ar Lapkričio Septintosios minėjimų koncertus. Scenoje — retas rinkinys veidų, kuriuos išvagojo visos įmanomos ydos, įvairiaspalvė puokštė nusikaltėlių, kurie atrodo išlindę iš kriminologijos vadovėlių puslapių. Tarp jų rasi karo nusikaltėlius, kurie nužudė tūkstančius žydų vaikų; visų lytinių iškrypimų pavyzdžius; narkomanus, kurie, nieko geresnio nerasdami, švirkščiasi kačių kraują į savo venas. Tai choras. Iškilmingai suskamba 'Partija mūsų vadovė', 'Leninas visad gyvas' ".

Viename įdomiausių savo knygos skyrelių Morozas aprašo "dantratį", arba "žmogų - automatą", kurį pagamino sovietų sistema. Moroz tvirtina, kad Stalinas ir jo valstybė sukūrė tobul1 automatą, kuriam, kaip skaičiavimo mašinai įprogramuojamos reakcijos į aplinką ir gyvenimą. Blogio šaknys, Morozo nuomone, glūdi individulybės stokoje — Stalino svarbiausiame išradime. Tuomi Morozas primena Pasternaką, kuris savo romane Daktaras Živago panašiais žodžiais kalbėj apie individo svarbą (lichnost'). Ir Solženicynas savajame romane 1914-ųjų metų rugpjūtis pabrėžia individo laisvą nuosprendį kaip jėgą, formuojančią žmonijos istoriją.

Kokia Berijos rezervato ateitis? Morozas dabartinėje Sovietų Sąjungos padėtyje įžiūri ne kokią nors išimtį ar naujenybę, bet Rusijos istorinės patirties tęsinį. "Viskas čia įvyksta penkias dešimčia metų vėliau, kaip Europoje", rašo jis Ir todėl jis tiki, kad toks barbarizmas, kunau kadaise atstovavo nacių koncentracijos stovyklos bus pasmerktas ir Rusijoje, nors ir penkiasdešim čia metų pavėluotai: "... Ar kas nors dar naivia tiki, kad už visa tai nereikės atsakyti? Ne — į šias didžiąsias lygumas viskas ateina penkiasdešimčia metų vėliau, . . . bet neišvengiamai ateina . . . Nusikaltimas yra nusikaltimas, ir jį neišvengiamai seka atpildas. Pagal Konstituciją, kuri pagaliau vieną dieną pavirs įstatymu, atsakomybės nebebus įmanoma išvengti".

Savo Pranešimą iš Berijos rezervato Morozas užbaigia, atsiremdamas į ukrainiečių liaudies priežodį: "Melo kojos trumpos — tai jau seniai žinoma. Bet tai tik pusė tiesos. Niekas tenepamiršta: teisybė turi ilgas rankas".

3

Ko šiandien nerusų tautoms Sovietų Sąjungoje daugiau reikia — pragmatikų ar idealistų? Ar bendraut, ir kaip bendraut, su tautine emigracija užsienyje? Ar "nacionalistas" geras žodis, ar jo reikia kratytis? Kokie žmonės šiandien naudingiausi tautiniam atgimimui? — Visi šie klausimai yra kasdienė duona lietuviams ir estams, gruzinams ir ukrainiečiams. Juos nagrinėja ir Valentinas Morozas savo essay, vardu "Sniegynuose", parašytame 1969 metais.

"Ukrainos atgimimui reikia naujos kokybės žmonių, dvasios aristokratų", rašo jis. Tie asmenys turi degti tikėjimu į Ukrainos tautini suklestėjimą. Ukraina šiandien nenori skeptikų su jų begaliniais argumentais; ji ieško tikinčiųjų ištvermingomis ir nepalūžtančiomis dvasiomis. Šiandien reikia tikėjimo, o ne debatų . . . Šiandienos Ukrainai reikia apaštalų, o ne nusipenėjusių oportunistų - 'realistų' su jų argumentais! Nė viena dvasinė revoliucija neįvyko be apaštalų. Ir dabartinis Ukrainos atgimimas neįmanomas be jų".

Morozo "Sniegynuose" yra poleminis essay. Jis kritikuoja kitą ukrainiečių intelektualą, Ivaną Dziubą, pagarsėjusios knygos Internacionalizmas ar rusifikacija? autorių. Dziuba buvo išspausdinęs ukrainiečių spaudoje pareiškimą, kuriame jis pareiškė savo nepasitenkinimą "užsienio sluoksniais" ir ukrainiečių emigrantais, kurie interpretavę jo raštus "antisovietinės propagandos šviesoje". Jis ypač protestavo prieš teiginį, kad jis esąs "nacionalistinio pogrindžio Ukrainoje vadovas", ir pareiškė nenorįs turėti nieko bendro su "Ukrainos buržuazinio nacionalizmo" ideologija ir būti vadinamas "nacionalistu", nes jis žiūrįs į tautines problemas iš "mokslinio komunizmo principų taško".

Tokie pareiškimai įprasti Sovietų Sąjungos politinėje tautosakoje. Kaip ir daugelis kitų rašytojų, Dziuba parašė šiuos žodžius aplinkybių ir pareigūnų ypatingai spaudžiamas. Jis tikėjosi, kad šiuo pareiškimu jis išsipirks ir nebus išmestas iš Ukrainos rašytojų sąjungos. Jo viltys nepasitvirtino. Netrukus, 1972 metais, jis buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų darbo stovyklos. Kovodamas su džiova ir bijodamasis, kad jo organizmas nebeišlaikys stovyklinio gyvenimo, Dziuba pasmerkė savo knygą ir pareiškė atgailojąs už savo "klaidingas idėjas".

Morozas, rašydamas savo essay "Sniegynuose", žinojo apie Dziubos sunkumus. Bet jis tvirtina, kad tie sunkumai nepateisina Dziubos kapituliacijos: "Kaip pavojinga reguliuoti savo balsą nebūti išmestam iš Rašytojų sąjungos . . . Ukrainai reikia žmonių, kurie neatsiprašinėja už tai, ką jie rašo ar kalba, ypač žmonių, kaip Dziuba, kurių šiandien taip maža. Dziubos knyga 'Internacionalizmas ar rusifikacija?' tapo svariausiu šiandienos ukrainiečių atgimimo dokumentu, jo kristalizuota išraiška. Pasaulis dabar tiria Ukrainą 'per Dziubos prizmę'. Dziuba tapo simboliu, . . . pavyzdžiu. Idėjos nepakanka. Idėja yra nuoga ir sausa, kaip dulkės — reikia gyvo įsikūnijimo. Tiesa yra žinoma — reikia tikėjimo. Skurdus ukrainiečių likimas pasirinko Dziubą. Varganas ukrainiečių likimas uždėjo ant jo pečių simbolio naštą. Ją paminti po kojom reiškia prarasti orumą".

Kaip Kosmacho kaimas kitame Morozo essay, "Rezistencijos kronikoje", Dziuba jam yra tapęs vienu centrinių Ukrainos dramos simbolių. Iš Dziubos idėjų ir patirties Morozas stengiasi sukurti opozicijos filosofiją, paremtą tikėjimu savo tauta. Jis pabrėžia: "Pas mus susidarė tradicija skųstis savo silpnybe. Tikrovėje Ukraina parodė ypatingą tvirtybės pavyzdį. Panašioje padėtyje buvusios kitos tautos jau seniai pradingo. Tačiau mes ištvėrėme' .

4

"Kas yra tautinė tradicija ir kaip išlaikyti jos gyvybę?" — Valentinui Morozui tai esminis klausimas, į kurį atsakyti jis bando savo tarp kalėjimų parašytame essay "Ukrainiečių rezistencijos kronika".

Kaip ir kiti įvairių politinių pažiūrų ukrainiečių intelektualai, Morozas tvirtina, kad Ukrainoje vyksta plataus masto rusifikacija. Jo nuomone, "tarybinės liaudies" kūrimas yra niekas kitas, kaip kėslas sunaikinti Sovietų Sąjungos nerusų tautų kūrybinį palikimą ir tautinę sąmonę.

Ukrainos tautinei tapatybei išsaugoti Morozas siūlo aptverti ukrainiečių tautą "dvasine siena". Tos sienos šerdimi jis pasirinko ne kokią abstrakčią idėją, bet Kosmacho kaimą Vakarų Ukrainoje. Kosmacho žmonės yra "kiaurai ukrainietiški". šio Ukrainos kampelio nepalietė nei asimiliacija, nei tautinių tradicijų netekimas. "Net tautos, kurių likimai buvo šviesesni už mūsų, neturi tiek daug neužterštų šaltinių, tvirtovių su tokiu kietu pasipriešinimo instinktu, kaip Kosmachas". Morozas ragina ukrainiečius mokytis iš Kosmacho dvasios ir kritikuoja tuos Ukrainos inteligentus, kuriems neberūpi jų tautinė kultūra.

Pavyzdžiu savo tautiečiams Morozas kelia armėnus, kuriuos jis giria už jų sėkmingas pastangas apsaugoti savo tautinį tapatumą: "Rusifikacijos Damoklo kardas jau nebekabo virš Armėnijos. Tai išdava jų nenuilstančios kovos savo tautiniam palikimui išsaugoti".

Morozas pabrėžia tautinių tradicijų tausojimo svarbą, nes be jų tauta praranda savo vientisumą ir "nustoja buvusi tauta". Tradicijos reikalingos kaip podirvis, iš kurio savoje tautinėje žemėje išauga didi kultūra. "Tik taip", tvirtina, "išauga savas ir savitas dvasiškumas. Jo negalima pastatyti pagal penkių metų planą, kaip stalininio kanalo":

"Sudaryti tradicijas yra lygiai beprasmiška, kaip ir sukelti kultūrinę revoliuciją. 'Kultūra' ir 'revoliucija' yra nesuderinamos sąvokos, priešingybės. Kultūra reiškia šimtmečių brendimą, vyksmą, kurio neįmanoma pagreitinti. Bet koks revoliucinis įsikišimas yra destruktyvus: tradicijos nėra sudaromos. Jos pačios susikuria šimtmečių būvyje. Galima sušaukti žmones į klubą ir paskelbti vietoj Velykų kokią nors Kiaulaganių ar Melžėjų dieną, bet tai nebus šventadienis . . . Šventadieniui bus per maža dvasinės prasmės, atmosferos — joms įkvėpti reikia daugiau negu dešimtmečio".

Kodėl Kosmachas ir panašios vietovės išliko ukrainiečių kultūriniais centrais? Nes jie atrėmė puolimą prieš jų tradicijas, atsako Morozas. "Čia išsaugotas ukrainiečių menas. Čia galima rasti tikrąją Ukrainą. Tokiose vietovėse menininkai iš Kijevo ar Lvovo gali sužinoti, kas Ukraina yra tikrovėje. Ir jei ieškotumei ukrainiečiui šventų vietų, jos yra Kosmache, ne Jeruzalėje".

Morozo entuziazmas apie tokius nuošalius kaimus, kaip Kosmachas, nereiškia, kad jis Ukrainos ateitį mato grįžime į tradicinę kaimo bendruomenę. Atvirkščiai, jo viltys į Ukrainos atgimimą remiasi "dvasine aristokratija".

5

Aušra Jurašienė taip aprašė savo susitikimą su Morozu 1979 gegužės mėnesį, vos jam atvykus New Yorką su keturiais kitais neseniai iškeistais sovietiniais disidentais: Šis lieknas, inteligentiškos išvaizdos 43 metų ukrainietis pasisveikino lietuviškai. "Laba diena", — pasakė jis įėjęs ir nusišypsojo drovia, net kiek vaikiška šypsena. Sunku buvo patikėti, kad jis keturiolika metų praleido Gulage, perėjo ilgus tardymų seansus, karcerius, penkių mėnesių bado streiką, ir 1974 metais buvo prie mirties. Morozas greičiau atrodė padžiūvęs ir susidvasinęs nuo mokslo, o ne nuo lagerinio gyvenimo ir priminė liekną bei elegantišką prieškarinį Lvovo universiteto doktorantą, vykstantį pasitobulinti į garsųjį Harvardą. Nors jis tikrai yra pakviestas dėstyti Harvardo universiteto ukrainiečių institute, bet baigtieji jo universitetai — Ukrainos tautinis išsivadavimo sąjūdis ir Maskvos bausmės už tai, — kalėjimai ir lageriai.

"Bastydamasis po kalėjimus ir lagerius", kalbėjo Morozas, "aš visur sutikau lietuvių ir perjunkiau didele pagarba jūsų tautai. Kažką ypatingo, ramaus ir nepalaužiamo turi jūsų žmonės",
— pasakė jis ir vėl nusišypsojo, keistai įtraukdamas pečius, tarsi žemai žemai nusilenkdamas.

Kadangi tik atsidūręs Vakaruose, Morozas pirmiausia iškėlė tautinio klausimo svarbą Sovietų Sąjungoje, užklausėme, kokia jo nuomonė apie tautinį judėjimą Lietuvoje.

"Aš su džiaugsmu atsakysiu į šį klausimą",
— pradėjo Morozas. "Apie lietuvių tautinį sąjūdį daug galima pasakyti. Tai labai stiprus reiškinys. Faktiškai, kiek man žinoma iš lietuvių disidentų pasakojimų, Lietuvoje tautinis judėjimas yra pasiekęs viršūnę to, kas vyksta Sovietų Sąjungoje. Niekur nebuvo tokios situacijos, kaip Kaune, kai po herojiško Romo Kalantos žygdarbio įvyko manifestacija, į kurią išėjo visas miestas. Niekur nebuvo tokios situacijos, kad jaunimas išsiveržtą į gatves su šūkiais: 'Lauk iš Lietuvos, okupantai*, kad milicija juos vaikytų, ir vis dėlto nesugrūstų visų į kalėjimus. Mes, ukrainiečiai, tokiais dalykais negalime pasigirti. Ir niekas, išskyrus lietuvius, negalėtų pasigirti tokiomis demonstracijomis ir jaunimu, kuris drįstų iškelti savo tautines vėliavas".

"Kitas įrodymas yra lietuviška Kronika, kur:, kaip visiems žinoma, eina, nepaisant areštų ir teismų. Man žinomi faktai liudija, kad Lietuvoj disidentų sąjūdis verda giliai ir neužgniaužiamai. Šiandien Lietuvoje yra tokia padėtis, kad apie rusifikaciją kalbėti netenka. Kol kas rusams sunku išsiversti be lietuvių kalbos Kaune. Taigi lietuviams nėra dilemos: būti ar nebūti. Lietuva tvirtai stovi ant tautinio pamato. Ir čia didelis skirtumas nuo kitų tautų Sovietų Sąjungoje, pavyzdžiui, kad ir latvių.

Paklaustas, kokia jo nuomonė dėl tautinio klausimo ateities Sovietų Sąjungoje, atsižvelgiant į vidinę kaitą, Morozas atsakė: "Aš manau, kad mes turime kiek galima plačiau apšviesti Vakarus ir įtaigiai iškelti tezę, kad laisvės sąjūdžio ateitis Sovietų Sąjungoje glūdi ne vadinamajame demokratiniame sąjūdy, bet tautinių sąjūdžių sumoje. Pobrežnevinė Rusija taps dar pavojingesnė Vakarams. Tad klausimas ne kaip demokratizuoti Sovietų Sąjungą, bet kaip sugriauti imperiją. Aš nieko blogo nenoriu pasakyti apie rusų demokratinį sąjūdį, bet žinau, kad jei iškils klausimas: demokratija be imperijos ar imperija be demokratijos, daugelis rusų pasirinks imperiją. Tad, iš vienos pusės, mes turime bendradarbiauti su demokratiniu judėjimu Maskvoje, bet, iš kitos pusės, turim gerai suprasti, kad mūsų kelias veda per imperijos griuvėsius ir kad mums tautinis klausimas privalo būti pirmame plane".

Į klausimą, ar daug lietuvių kalinių jam teko sutikti per tuos ilgus metus, jis atsakė: "Noriu pradėti nuo lietuvio, kurį sutikau 1960 metais, kai buvau pasodintas pirmą kartą. Buvo toks atsitikimas. Atėjau į svetimą lagerio sekciją, į svetimą patalpą ir ten pradėjau kalbėti su vienu aukštu šviesiaplaukiu jaunuoliu. Maniau, jis iš Vakarų Ukrainos. Plačiau išsikalbėjus pajutau akcentą, tad ir paklausiau, iš kokios konkrečiai jis vietos esą-. O jis atsakė esąs lietuvis, išmokęs ukrainiečių kalbą. Lageriuose buvo daug lietuvių. Jų tarpe nemaža teko susitikti, kurie skaitė ukrainiečių kalba, o kiti galėjo susikalbėti. Paprastai visur taip išeidavo, kad lietuvių mes nelaikėm svetimais, bendraujant neturėjome jokių nesusipratimų. Lageriuose ukrainiečių santykiai gražiausiai susiklostydavo su lietuviais ir gruzinais. Ir ta tradicija eina iš seno. Matyt ukrainiečių ir lietuvių dvasioje yra kažkas bendra, skamba tos pačios stygos, įdomu, kad karo metais Ukrainoje iš lietuvių sūdanti daliniai vokiečių armijoje nuostabiai bendradarbiavo su mūsų partizanais OUN (Organizacja Ukrainskych Nacionalystuj) ir UPA (Ukrainska Posutanska Armyja). Lietuviai davė ginklus, perspėdavo, kai vokiečiai ruošėsi pradėti baudžiamąsias akcijas. Apie tai žinau iš mūsų senų pogrindininkų. Prisimenu dar tokį pasakymą. Vienas mano tautietis, kuris sėdėjo lageriuose nuo 1940 metų ir sulaukė tų laikų, kai jau buvo leidžiama saviveiklos rateliai ir dainos scenoje, pasakė: Lietuvių ir dainos tokios, kaip mūsų, ukrainiečių".

Kalbai priėjus prie lietuvių politkalinių, kuriuos jam teko susitikti pastaraisiais metais Mordovijoje, Morozas papasakojo apie Henriką Jaškūną ir Balį Gajauską, kartu vėl prisimindamas ukrainiečių - lietuvių bičiulystės temą."Mane labai sujaudino faktas, kai jau dabar, ypatingo režimo lagery, Jaškūnas atsiminė ukrainietišką dainą, kurią buvo išmokęs dar 1945 metais tuose Vorkutos lageriuose, kur mirtis kasdien žiūrėjo į kalinius iš kulkosvaidžių sargybos bokšteliuose".

Su ypatinga pagarba Morozas atsiliepė apie Balį Gajauską: "Man didelį įspūdį padarė Gajauskas — savo nekrentančiu į akis, ramiu, bet labai tvirtu principingumu. Jo asmenyje aš pamačiau, kas yra lietuviška siela, lietuviškas dvasingumas. Ir dar — kažkoks ypatingas sugebėjimas užlyginti visus ginčus, nuraminti, sutaikyti. Šis bruožas, kaip aš pastebėjau, lietuvių labai išvystytas. Mes, ukrainiečiai, truputį jums pavydime, nes dažnai mėgstame tarp savęs pasiginčyti", — pridūrė jis nusišypsodamas. "Gajauskas labai tvirtai laikosi lageryje". Toliau Morozas paminėjo, kad daug gera yra girdėjęs apie seniausiai kalinamą lietuvį Petrą Paulaitį. Su didele pagarba jam pasakoję apie Paulaitį kartu su juo sėdėję politkaliniai. Jie gražiai charakterizavę Viktorą Petkų, šiuo metu kalinamą Cistopolio kalėjime. Iš viso lietuviai turi labai gerą vardą Gulago salyne.

Užbaigiant pokalbį, Morozas pareiškė: "Aš norėčiau perduoti lietuvių klausytojams pačius nuoširdžiausius sveikinimus ir norėčiau su jais susitikti prie laisvės paminklo laisvame Kaune".

6

1979 metų liepos pradžioje Valentinas Mororozas pagaliau sulaukė iš Kijevo savo šeimos. Vėlyvą vakarą į Kennedy aerodromą New Yorke - išrinko didelė minia: Amerikos ukrainiečių organizacijų atstovai, draugai, giminės, spaudos bei radijo korespondentai — pagal ukrainiečių paprotį su duona ir druska, ukrainiečių dainomis ir didelėmis gėlių puokštėmis. Itin jaudinantis buvo 14 metų iškalėjusio tėvo susitikimas su ištįsusiu, paaugliu, vidurinę mokyklą baigusiu sūnum. Čia pat aerodrome buvo surengta spaudos konferencija, kurioje Valentinas Morozas padarė pareiškimą spaudai:

"Šiandien man trigubas džiaugsmas — matyti žmones, spaudos atstovus,, kurie neseniai mane sutiko, o dabar sutinkant jau mano šeimą. Aš nuoširdžiai trokštu ir linkiu, kad ši srovė nesiliautų tekėjusi; kad mes greitu laiku šitaip sutiktume visi Šuchevičių, Lukjanenką, Rudenką ... Aš manau, kad Vakarų žmonėms yra sąžinės ir savigarbos reikalas ginti visų politkalinių šeimas, kurios kenčia dideles represijas Sovietų Sąjungoje".

Toliau Morozas plačiai kalbėjo apie Maskvos agresyvią politiką ir Vakarų pernelyg mandagią, nuolaidžiaujančią laikyseną, kuri remiasi naiviu stereotipu: elgtis su Sovietų Sąjunga taip, kad tik būtų išvengta karo. Maskva sumaniai eksploatuoja vieną būdinga Amerikos istorijos bruožą: izolia-cionizmo pojūtį, kuris sako: nedera kištis į kitų reikalus. Ir taip Maskva be jokio pasipriešinimo užima vieną šalį po kitos. Amerika jau seniai yra didžioji galybė ir ji atsakinga už pasaulio likimą. Vakarų žmonėms nereikia apsigaudinėti, nereikia slėpti galvų smėlyje, o pažiūrėti realybei į akis. Kremlius nesustojo vedęs šaltojo karo nuo pat 1946 metų. Puikų pavyzdį, kaip reikia kalbėtis su Rytais, parodė Popiežius Jonas Paulius II. Iki jo buvo manoma, kad santykiuose su Rytais galima šio to pasiekti tik kalbantis tokia kalba, kokia ten kalbama. Bet popiežius, atvykęs į Lenkiją, kalbėjo taip, lyg komunistinis režimas iš viso neegzistuotų. Ir jo kelionė buvo absoliuti pergalė, ko negalima pasakyti apie prezidento Carterio kelionę į Vieną ir jo susitikimą su Brežnevu.

"Nuostabi iliustracija, kaip reikia elgtis su Kremliumi, yra mano šeimos atvykimas į Vakarus", sakė Morozas. "Manęs dažnai klausė žmonės, kodėl aš taip drąsiai kalbu, ar tai nepakenks mano šeimos padėčiai Sovietų Sąjungoje. Ir aš atsakydavau: gerai pažįstu Maskvos logiką. Jeigu jie mato, kad kas nors bijo, — jie šantažuoja be galo. Maskva jautė, kad jeigu neišleis mano šeimos, jei neatiduos 120 mano užrašų sąsiuvinių, atimtų mane paleidžiant iš lagerio, prasidės kampanija, kurios jie negalės užgniaužti. Maskva nesibijo netakto ir džentelmeniškumo, ji bijo tik jėgos ir lazdos. Tad ir Vakarams šiandien reikia ne Chamber-laino, bet Churchillio".


V. Vizgirda — Vermonto pakalnėje, 1977

Didžiausias džiaugsmas Morozui šiandien matyti stovintį greta savo sūnų: "Dabar mūsų santykiai su sūnumi bus keisti, — kalbėjo Morozas, — teks kartu iš naujo išgyventi, kas įvyko kai buvo atskirti prieš penkerius, septynerius ar dešimt metų. To negalima apeiti. Ko gero, pats didžiausias komunizmo blogis yra tai, kad jis kiekviename žingsnyje kuria keistą, iškreiptą pasaulį. Faktiškai komunizmas visada kūrė antipasaulį. Kūrė tai, kas naikina pačią žmogiškumo esmę. Mano sūnus jau nuo aštuonių metų buvo disidentu. Tą dieną, kai buvau suimtas, ir jis buvo suimtas ir tardomas KGB mašinoje. Mokykloje jam sakydavo istorijos mokytoja: Tu liaudies priešas, ir tau ne vieta čia. Per tuos kalinimo metus mano žmona iškentėjo daugiau nei aš", — sakė Morozas ir užbaigdamas palinkėjo, kad būtų daugiau tokių spaudos konferencijų, bet ne New Yorke, o Kijeve, kad ten laisvai atvažiuotų užsienio korespondentai. Kijeve nėra tokių aukštų materialinių pasiekimų, kaip Vakaruose, bet užtat ten daug gerumo ir daug nuoširdumo.

7

Amerikoje prasideda naujas Morozo kelionės etapas. Ar Ukrainos tautinio išsivadavimo simbolis, švietęs inspiracine liepsna prie mirties slenksčio kalėjimuose ir lageriuose, nublės Amerikos kasdienybėje, išeivių politinėje rutinoje? O gal heroizmo ženklas jį visad išskirs iš naujos aplinkos. Aišku tiktai, kad Morozas netelpa į siaurą "nacionalisto" sąvoką, kuria operuojama Sovietų Sąjungoje ar kai kuriuose Amerikos intelektualiniuose sluoksniuose. Jo "nacionalizmo" versmių reikia ieškoti Rytų Europos istorijoje, rytų europiečių ypatingame santykyje su savo kalbomis, Giuseppe Mazzini ar Tomo Masaryko filosofijoje. Tai ne savo gentį aukštinantis ir kitus žeminantis šovinizmas, bet pasiaukojanti meilė savo tautai, pagarba kitoms tautoms, ir priešiškumas imperializmui bei priespaudai. Toksai ir Petro Paulaičio, Balio Gajausko, Viktoro Petkaus ir daugelio kitų lietuvių "nacionalizmas" — prošvaistė nežinios apgaubtoje ir pavojų kupinoje Rytų Europos ateityje.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai