Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Ir čia esama tragedijos PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.Kmitas   
Atvykęs iš tremties, Jonas Smalsys tuojau pastebėjo, kad Amerika visai kitokia, negu jo paties ir kitų tremtinių buvo įsivaizduota. Tiesa, pas laivą jį mandagiai pasitiko, nuoširdžiai pasveikino ir skubiai nugabeno į paskirtąją vietą, kur jo taip pat laukė jaukus priėmimas. Tačiau paskui prasidėjo pilkas kasdieninis gyvenimas, kurs visiškai išblaškė pirmąjį labai malonų įspūdį. Atsibudimas iš svajonių buvo labai nejaukus. Smalsys pajuto, kad Amerika visai ne aukso šalis. Čia reikia sunkiai dirbti, kol šiokį tokį duonos kąsnį užsidirbsi. O kiek teks privargti, kol darbą gausi... Kaip naiviai buvo vaiz-duotasi apie Amerikos aukso kalnus!

Paskui jau, kiek apsipratus, krito akysna kitas nemalonus reiškinys: nugi išgarsinta Amerikos lietuvybė — kur ji yra? Kas tik kiek išgali, griebiasi anglų kalbos — daugiausia tie, kurie angliškai mažiausiai moka. Na, gal nori išmokti, tai dažnai praktikuoja; tačiau taip, matyt, išeina, kad besipraktikuodami įgauna įpročio lietuviškai nebekalbėti, arba vartoti kažkokį lietu-viškai-anglišką šiupinį, kurį Lietuvos ateivis vos beįkanda. Kaip keista ir neskanu...

Vieną kartą Smalsys nuvyko į vienas lietuvių prakalbas, kurios Lietuvoje būtų vadinamos "mitingu". Nors čia jau teko nudžiugti, kad tas pobūvis lietuviškiau užvardytas, negu pačioj Lietuvoj. Nudžiugti teko dar ir dėl to, kad svarbiausias kalbėtojas vartojo gana taisyklingą lietuvių kalbą. Vadinasi, išeivija ne be pliusų. Tačiau Smalsio džiugesys buvo tik dalinis — dėl kalbos grynumo. Turinys gi sudarė skaudaus įspūdžio, nes kalbėtojas vaizdžiai atskleidė tikrąją išeivijos nelaimę, būtent, kad čia gimusieji lietuviai tautiniu atžvilgiu tirpsta kaip sniegas pavasarį. Gerai, jeigu tirptų kaip ledas — jis ilgiau išsilaiko — bet tiesiog kaip sniegas: akyse žlunga, garuoja ir — nyksta. Tai be galo liūdna. Kad tai būtų netiesa! Deja, Smalsys jau iš trumpo patyrimo matė, kad kalbėtojas tiesą sako. Gal kiek perdeda, bet ne per daugiausia.

—    Kas jis per vienas? Kaip pavardė? — teiravosi Smalsys pas greta sėdintį savo draugą Tyruolį, ilgesnį laiką Amerikoj pagyvenusį.
—    Jo pavardė Karys, — atsakė Tyruolis.
—    Kairys?
—    Ne. Tiesiog Karys.
—    Ar jis taip pasivadino?
—    Nežinau. Vadinasi Karys, ir tiek. Tur būt, tikra pavardė, ir gerai jam tinka, nes tai geras už lietuvybę kovotojas.
—    Ar jis čia gimęs?
—    Tikrai nežinau. Sakoma, kad čia, bet Lietuvoj ilgai gyvenęs.
—    Aha! Dėl to taip gerai lietuviškai kalba. Ir iš tiesų, gera lietuviška tarsena Karys pliekė tautinį lietuvių sunegalėjimą.

—    Kiek Amerikoj lietuvių, tikrai nežinia, — kalbėjo Karys. — Tikslios statistikos čia nepadaryta. Prieš 40 metų vienas lietuvis patriotas buvo padaręs, esą, apytikslę statistiką, pagal kurią lietuvių išeivija Amerikoj siekė arti pusės milijono gyventojų. Kai kurie mano, kad tai per pusę perdėta. Na, patrioto statistika galėjo būti kiek perdėta, bet anaiptol ne per pusę. Vis dėlto tais laikais galėjo būt ne mažiau kaip 400,000 lietuvių Amerikoje. Prie vidutinio prieauglio, tas skaičius per 40 metų galėjo pašokti iki milijono, ypač turint omeny, kad nuo 1905 iki 1914 metų ateiviai iš Lietuvos plaukė gausia srove. O kaip tasai prieauglis gyvenime pasireiškia? Labai liūdnai. Kurie ilgiau Amerikoje gyvenate, tie galite prisiminti, kad 30-35 m. atgalios mūsų išeivijos lietuviškumas žydėte žydėjo. Mūsų pobūviuose, seimuose, mitinguose, koncertuose, teatruose skambėjo tik lietuviška kalba ir daina. Dabar patys gi žinote: su jaunąja karta lietuviškai kaip ir nesusikalbam. Vieni nekalba dėl nedrąsos, nes lietuviškai vos vos grabalioja; kiti ir gerai mokėdami nenori lietuviškai kalbėti: kam čia, girdi, ta kalba reikalinga? Nepriklausomybės metu dar buvo kiek vilties, kad išeivijos jaunimas glaudžiai susidraugaus su Lietuvos jaunimu - mat sportas sudarė santykiavimo tiltą. Dabar, kai Lietuva vėl pavergta, visi santykiai savaime nutrūko, ir tas faktas gresia lietuvybės likviduote, bent jaunimo tarpe, nes senesnieji laikysis, kol visi išmirs. Tad prailginti lietuvybei Amerikoj yra būtina išorinė pagalba, kurią gali suteikti atvykstantieji iš Vokietijos lietuviai tremtiniai. Jų skaičius vidutiniškas, ir jų įtaka visuomeniniam gyvenime jau reiškiasi. Tai tarsi netikėta paspirtis, atvykusi sustiprinti saviškius žūtbūtinės kovos metu. Tačiau, iš mūsų pusės, ar mes iš tiesų jau taip žūtbūtingai kovojam?

Savo romane "Potop" (Tvanas) Henrikas Sinkevičius pateikia štai kokį vaizdą. Septynioliktam amžiuje, karo metu su Švedija, Lietuvos raitelių būrys susikovė su švedų raiteliais. Švedai neatlaikė lietuvių antpuolio ir pasileido bėgti. Lietuviai besivydami negailėstingai juos kardais kapojo. Kai kurie švedai dar mėgino gintis, bet daugumas lenkė savo sprandus,   kad lietuviams būtų lengviau kirsti. Ar daugelio mūsų šiaudadūšiškumas nepanašus į švedų poelgį?

Tai buvo fizinės kautynės. Panašiai būna ir dvasinėj kovoj. Tačiau kaip tas pavyzdys pritaikytinas mūsų išeivijai? Juk mes nekovojam prieš Amerikos kultūrą; priešingai, su džiaugsmu ją priimam.Ot, čia kaip tik ir glūdi mūsų nesusipratimas. Medžiaginę Amerikos kultūrą ir demokratinę tvarką mums privalu su džiaugsmu priimti; tačiau nemažiau privalu ir išlaikyti savo tėvų kalbą, ir tam Amerikos visuomenė nė kiek nepriešinga. Ji net pagiria tai, nes visaip teisingai mano, kad gerbiąs savo tėvų kalbą žmogus yra pats geriausias ir ištikimiausias pilietis. Gi priešingai, tėvų negerbiąs "džiakis" lengvai laužo šalies įstatymus ir vien policininko lazda tėra suvaldomas. O kiek tokių laisvadariškų "džiakių" yra kalėjimuose ir pamišėlių namuose...

Kurį laiką Amerikos jaunimo tarpe buvo pasklydęs šūkis: lietuvis be lietuvių kalbos bei lietuvis dvasioje. Nepatyrusiems ir menkai teiš-mokslintiems jaunuoliams toks šūkis buvo labai patrauklus, ypač tiems, kurie tingėjo lietuviškai mokytis. "Nelietuviškas lietuvis" gana ilgai buvo madoj. Ypač džiūgavo tinginiai, "laimingai" nežinodami, kad tauta be kalbos — nebe tauta, tik neatsakingų pakrikėlių grupė, lengva bet kuriam vėjui išblaškyti. Na, jie bent mėgino nuraminti sąžinę, patys save apsigauliodami esą lietuviai. Gi jų pasekėjai bei įpėdiniai ir to skrupulo nebeturi: jie atvirai paneigia lietuvybę ir kur tik gali ją likviduoja, nepaisydami ištikimų lietuvių pasipiktinimo ir pasibiaurėjimo. Deja, viešoji lietuvių opinija jau tiek susnūdusi ir su-demoralizuota, kad persimetėliai su ja nebesiskaito.

Jei išeivijoje dar yra užsilikusių "nelietuviškų lietuvių", ir jie naiviai dar tebetiki, kad tauta be kalbos gali išsilaikyti, tai jiems primintina, kad visi patentuoti nutautinto j ai, kaip vokiečiai, rusai ir lenkai, pasigrobę kokią silpnesnę tautą, tuojau mėgina išrauti jos kalbą ir jai primesti savo kalbą. Jie žino, kad tik tuo būdu patrauks ją į savo tautybę. Ana, Vilniaus kraštas kodėl didele dalimi buvo nuo Lietuvos atkritęs? Ogi dėl to, kad pamiršo lietuviškai ir — prievarta, ar savo valia — išmoko lenkiškai. Tas pat ir su Prūsų Lietuva. Senovėje ten vieni lietuviai gyveno, dabar daugiausia jie kalba vokiškai, ir kaip tik dėlto vokiečiais yra laikomi. Tokių pavyzdžių daug galima nurodyti.

Lietuva dabar gyvena baisią, kruviną tragediją. Ji didvyriškai kovoja prieš visišką sunaikinimą. Carai nubraukė Lietuvos vardą nuo žemėlapio, tačiau tautos branduolio nesunaikino, — priešingai, persekiojimu dar jį užgrūdino, nes carai nemokėjo taip naikinti kaip bolševikai. Šitie laikinai paliko Lietuvos vardą, kaip klastingą iškabą. Bet ta iškaba sudaro tik nereikšmingą lukštą. Jie atsidėję ėda branduolį — tautos esmę. Kuomet ją sunaikins, vardas savaime atpuls, kaip nukabinama nuo krautuvės durų iškaba, kai prekių ten nėra. Pasibaisėtina Lietuvos tragedija.

Tačiau, gerbiamieji, gal nustebsite, kai jums pasakysiu, kad Amerikos lietuvių išeivija taip pat pergyvena tragediją — ne kruviną, ne didvyrišką kaip Lietuvoje, bet pastovaus merdėjimo tragediją. Ji palengvėle miršta ir, kas skaudžiausia, daugumas miršta savo valia — savažu-diškai. Kietas tai žodis ir nemalonu jo klausyti, bet kas nuneigs, kad tai netiesa? —
Čia kalbėtojas staptelėjo, lyg laukdamas, kad kas nuneigtų. Tačiau vietoj neigimo pasigirdo skystas delnų plojimas. Plojantieji, tur būt, nežinojo ką darą, nes nustebusiam kalbėtojui pažvelgus, plojimas tuojau nutrūko. Matyt, negausūs plojikai susiprato išsišokę.

—    Niekas neneigia, tad man aišku, kad nuo tiesos nenutolau, — tarė kalbėtojas. — Tačiau, gerbiamieji, turiu apsidrausti, kad nevisi — toli gražu nevisi — savanoriškai miršta. Yra nemaža ryžtuolių, kurie iš visų pajėgų stengiasi užtvenkti nutautimo bangą. Tatai sunku, — oi, kaip sunku! Tačiau jie dirba nesudėdami rankų, nors žino, kad kovoja pralaimėjimo kovą: lietuvybė nesulaikomai slysta jiems iš rankų...

O vis dėlto padėtis, nors ir be galo sunki, nėra be vilties. Kovotojams reikia geros pagalbos, ir viskas greitai pakitės. Gi pagalba jau čia pat. Lietuvos tragedija ne be pasėkų. Jos geriausi sunūs, priversti bėgti nuo mirties iš bolševikų rankų, būriais pas mus atvyksta. Kai jų skaičius iki keleto tūkstančių pašoks, mūsų išeivijoj pradės reikštis atsigimimo vaizdai. Taip, mes nuoširdžiai trokštame, kad šių laikų ateiviai, apginkluoti karšta Tėvynės meile, tikru mokslu ir tikros lietuviškos laisvės jausmu, įneštų į mūsų tarpą tūkstančius tonų lietuviško susipratimo ir įsą-monytų amerikiečiams Lietuvos gelbėjimo reikalą.
Tais žodžiais Karys baigė savo kalbą. Jam plojo ilgai, nuoširdžiai, triukšmingai.

—    Kaip jam ploja! — džiaugėsi Smalsys. — Pasirodo, kad išeivijoj dar tebėr lietuviško susipratimo.
—    Dėl to netenka abejoti, — tarė Tyruolis. Susipratimo ir gerų norų yra pakankamai, tik jėgų trūksta. Nebent jūs —
—    O! mes savo dalį atliksim. Kad tik patys —
—    Amerikos sūkuriuose nesukluptumėt, — pasiskubino pavaduoti Tyruolis.
—    Aš to kaip tik prisibijau. Bet — kol geležis karšta, mėginsiu kalti.
—    Tai man vyras! — paspaudė jam ranką Tyruolis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai