Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Keletas samprotavimų apie Lietuvos ribas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAZYS PAKŠTAS   
22. KĄ LIUDIJA VILNIJOS VIETOVARDŽIAI?

Vietovardžių mokslą dažniausiai vadiname graikų kalbos žodžiu toponomastika. Tai labai įdomus mokslas, teikiąs dideles pagalbos istorijai, istorinei geografijai ir kalbotyrai . Lietuvai pirmas ją pritaikė tikrai moksliniu metodu mūsų garsusai kalbininkas profesorius K. Būga. Savo knygelėje "Lietuvos Ribų Problema" (Kaunas, 1939 m.) Lietuvos pakraščių topono-mastikai esu paskyręs 7 stambius puslapius, o angliškai rašytoje tuo pačiu vardu knygoje (dar nespausdintoje) toponomastikai daviau 12 pusi., pateikdamas bent 226 lietuviškų vietovardžių, apsupančių Lietuvą iš rytų ir pietų, nuo Drujos iki Vižainio.

Krašto lietuviškumą tvirčiausiai liudija vietovardžiai su galūnėmis - iškis, - iškiai, - iškė ir - iškęs. Šitos formos vietovardžiai randami tik srityse, kuriose gyvena arba neseniai masėmis gyveno lietuviai. Nelietuviškose žemėse jie nerandami. Beveik lygiu lietuviškumu pasižymi ir galūnės -ūnai, -onys. -eikiai, slavų perdirbtos i -uny, -ance ir -eiki. Vietovardžių etimologija irgi labai dažnai išduoda jų tautine priklausomybę. Taip, tokie vietovardžiai, kaip Dainava, Santaka (Sutoki), Pagiriai, Girvčiai. Burneikiai, Galiniai, Lapinai, Maišeliai, Žvyryne. Taukiniai, Darželiai, Kairiai, Galatilčiai, Užbalis, Šeškai ir daugybė kitu pilnu aiškumu liudija, kad ten gv-vena lietuviai, nes be lietuvių kalbos gero mokėjimo jokia svetima fantazija tokių vardų nesugalvos.


Beveik per 700 metų lietuviai ir gudai gyveno po viena vėliava, ir politinė siena jų neskyrė. Todėl šiandien nėra labai ryškios ribos tarp lietuviškų ir gudiškų vietovardžių. Iki 6-to amžiaus lietuviai gyveno visoje dabartinėje Gudijoj ir kliudė net vakarinius Rusijos pakraščius prie aukštutinės Okos, Ugros ir Volgos. Bet ten lietuviai jau seniai išnyko ir gudai masiškai apgyveno ta kraštą, visur duodami savus naujus vietovardžius. Tik retesnėse vietose išliko kiek ilgesniam laikui nedidelės lietuvių salelės slavu tarpe. Kur lietuviai virto nykia mažuma slavu tarpe, ten jų gyvenamoms vietovėms būdingi vietovardžiai dažniausiai esti: Litva, Litvianv, Litvinki, Litaviec, Jatviez, o kai kada dar Sutoki, Dainova, Dajnovka, Burneiki. Davnory, Gaįbu-ty, Dubiejki, Gabruny, Tarejki, Galiny, Pogiry, Girycze, Zelva, Danejki, Molducie, Tolkuny, Ru-pejki, Nierowy, Zelwiany, Ejsimonty, Miszkieni-ki, Žaizdrą, Jaginty, Lajbogole, Darguže ir t.t. Šitokie ir į juos panašūs vietovardžiai yra dar užsilikę Dysnos, Vileikos, Minsko, Naugarduko, Slonimo ir Gardino apskrityse. Jie liudija, kad iš tų senovinės Lietuvos pakraščių ne visi lietuviai pasitraukė į vakarus, slavų bangai užeinant. Dalis jų ten pasiliko ir palengva nustojo savo kalbos, bet tylieji lietuvybės liudininkai — vietovardžiai ten išsiliko iki šių dienų.

Kur gudai mažutėmis grupėmis įsispraudė lietuvių tarpan, ten sutinkame tokius vietovardžius, kaip Gudagojis (45 km. geležinkeliu į rytus nuo Vilniaus), Gudai, Gudeliai ir panašiai.

Kadangi gudų kalba buvo Lietuvos oficialioji kanceliarijų kalba net iki 1697 m., tai net etnografinės Lietuvos gilumon gudiškos, o vėliau lenkiškos ir rusiškos, formos vietovardžių gausiai įsispraudė. Lietuvos gilumoje slaviškos formos vietovardžiai kai kur sudaro nuo 3% iki 15%, tačiau etnografinės Lietuvos rytiniuose pakraščiuose kai kuriuose valsčiuose slaviški (gudiški, lenkiški ar rusiški) vietovardžiai pasiekia net 50 — 70%.
Mažojoj Lietuvoje lietuviški vietovardžiai irgi išsilaikė iki Hitlerio laikų. Hitleriui lietuviški vietovardžiai pasirodė labai pavojingi, nes jie primena gyventojams j u tautine kilmę: gali prasidėti lietuvybės atgimimas... Tad Hitlerio režimas labai metodiškai 2000 lietuviškų vietovardžių tarp Tilžės ir Karaliaučiaus pakeitė vokiškais ir pasiskubino išleisti naują Rvtprūsių žemėlapį su naujais vietovardžiais. Matyt, lietuviški vietovardžiai labai pavojingi vokiškumui.

Lietuvos Mokslo Akademija 1940-41 m. rinko ir rūšiavo tik žmonių sodybų vietovardžius (Wohnortsnamen) Vilniaus krašte, bet šio darbo neužbaigė pietiniuose Lietuvos pakraščiuose. Tad turime sodybų vardų klasifikaciją tik tos dalies Lietuvos, kurią lenkai buvo priskyrę Vilniaus vaivadijai. Kadangi šita medžiaga, gal būt, niekur laisvuose kraštuose dar nespausdinta, tai, manau, bus mokslo žmonėms labai įdomu matyti ją šiame rašte pilniau.

Šioje vietoje turiu nuoširdžiai padėkoti prof. Kaziui Alminauskiui (dabar Loyolos Universitete, Los Angeles) už jo pristatytą Lietuvos Mokslo Akademijos vietovardžių čia pateikiamą stati-tiką, kurią jis atsivežė iš Vilniaus.

Sodybų vardų statistika šiaurinėje Vilnijos daly:
AŠMENOS APSKRITY:
Valsčiai                                  Sodybų Lietuviškos:    Slaviškos:

 

 


Skaič.:


Skaič

: %%:

Skaič.

: %%:

Alsėnai

186

96

51,6%

90

48,4%

Dleveniškis

150

112

74,7%

38

25,3%

Graužiškės

146

89

61%

57

39%

Krėva

119

64

53,8%

55

46,2%

Kučiai (Kucevvicze)

148

86

58,1%

62

41,9%

Paliūnai

233

112

50,2%

111

49,8%

Smurgainys

77

31

40,3%

46

59,7%

Salos

151

97

64,2%

54

35,8%

Viso Ašmenos apskr.

1200

687

57,3%

513

42,7%

BRESLAUJOS APSKRITY:

 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


Apsas


138

101

73,2%

37

26,8%

Baginiai

108

66

61,1%

42

38,9%

Brėslauja

161

95

59%

66

41%

Drūkšiai (Dryswiaty)

157

104

66,3%

53

33,7%

Pliusai

98

83

84,7%

15

15,3%

Rimše (Rymszany)

124

102

82,3%

22

17,7%

Vidžiai

248

205

82,7%

43

17,3%

Smalvos

271

249

92%

22

8%

Viso Breslaujos apskr.

1235

1005

81,4%

300

18,6%

MOLODEČNO APSKRITY:

 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


Benica


105

43

41%

62

59%

Palačionys (Poloczany)

84

38

45,2%

46

54,8%

Viso Molodečno apskr.

189

81

42,9%

108

57,1%

PASTOVIO APSKRITY:

 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


Kazėnai


 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


(Kozlowszczyzna)


146

46

31,5%

100

68,5%

Kubilninkai

214

105

49,1%

109

50,9%

Pastavis

131

72

55%

59

45%

Viso Pastavlo apskr.

491

223

45,4%

268

54,6%

ŠVENTfiNŲ APSKRITY:

 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


Adutiškio


113

97

85,8%

16

14,2%

Daugėliškio

212

183

86,3%

29

13,7%

Dūkšto

210

200

95%

10

5%

Ignalinos

138

131

95%

7

5%

Kaltanėnų

116

113

97%

3

3%

Kamajų

121

70

57,9%

51

42,1%

Kiemeliškių

218

151

69,3%

67

30,7%

Lentupio

188

119

63,3%

69

36,7%

Mielagėnai

291

221

76%

70

24%

Pabradės

215

191

89%

24

11%

Svyriaus

102

51

50%

51

50%

šemetavos

46

14

30,4%

32

69,6%

Sventėnų

264

196

74,3%

68

25,7%

Tverečiaus

112

89

79,5%

23

20,5%

Žukainių

156

91

58,3%

65

41,7%

Viso šventėnų apskr.

2502

1917

76,6%

585

23,4%

TRAKŲ APSKRITY:

 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


Eišiškių


193

    178

92%

 

15

 

8%

Rūdiškių

146

131

90%

15

10%

Trakų

222

189

85%

33

15%

Valkininkų

61

58

95%

3

5%

Viso Trakų apskrity

622

556

89,4%

66

10,6%

VILEIKOS APSKRITY:

 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


Vaistamo


140

73

52,2%

67

47,8%

Višniavo

100

48

48%

52

52%

žodiškio

66

38

57,6%

28

42,4%

Viso Vileikos apskrity

306

159

52%

147

48%

VILNIAUS APSKRITY:

 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


 

 

 


Gervėčių


132

100

75,8%

32

24,2%

Jašiūnų

212

191

90%

21

10%

Maišiogalos

314

298

95%

16

5%

Mickūnų

217

167

75%

54

25%

Nemenčinės

387

344

89%

43

11%

Paberžės

311

283

91%

28

9%

Riešės

300

267

89%

33

11%

Rudaminos

259

207

80%

52

20%

Šalčininkų

84

69

82%

15

18%

Šumsko

78

70

90%

8

10%

Turgelių

178

164

92%

14

8%

Varnionių

175

106

60,6%

69

39,4%

Viso Vilniaus apskrity

2647

2262

85,5%

385

14,5%

 
Šių eilučių autorius Lietuvos pasienio vietovardžių studiją parašė 1938 m. ("Kosmos", 305
—    314 pusi.); ji nepasižymėjo tokiu pilnumu, kaip Lietuvos Mokslo Akademijos studija 1940
—    41 m. Tačiau sutapimas tiesiog nuostabus. Savo išvadas tuomet aš baigiau šiais sakiniais:
Lietuviški vietovardžiai "yra ypatingai tankūs zonoje tarp Nemuno prie Druskininkų ir Vokietijos sienos prie Vištyčio ežero; taip pat jie visai kompaktine mase stovi tarp Dauguvos prie Drujos ir Pastavlo (Pastovių). Į pietus nuo šios geležinkelio stoties prasideda lietuvių vietovardžiu retėjimas, kuris 50 km. platumo įlanka pasi-muša iki Svyrių ežero ir iki Žodiškio par. Panašūs vietovardžių praretėjimai pastebimi trikampy tarp Smurgainio, Malodečno ir Krėvos. Jų nedaug tarp Gardino ir Skydelės. Atrodytų, kad slavų įtaka brovėsi etnografinėn Lietuvon per trejus vartus: prie Naručio ežero iš rytų, prie Smurgainio iš pietryčių ir prie Gardino iš pietų. Visais trimis atvejais tie slavai buvo gudai arba ta jų grupė, iš kurios vėliau formavosi gudai. Lenkišką srovę galima pastebėti tiktai siauru ruožu vakaruose prie Rvtprūsių pasienio Suvalkų linkme. Pelkėtas ir žemas aukštutinio Nemuno slėnis, matyt, retai buvo lietuvių gyvenamas ir čia lengviau įsispraudė priemaišas. Bet priėjima prie Vilniaus i tankiau gyvenamą Ašmenos skydą lietuviai buvo pasiryžę stipriai ginti Lydos ir Krėvos pilimis, kurios pastatytos pietiniame pakraštv lietuviu gyvenamo ir jų branginamo plokščiakalnio. Iš viso siūlosi išvada, kad slavai šiek ar tiek įsispraudė etnografinėn Lietuvon tiktai per rečiau lietuvių gyvenamus ruožus, kuriais buvo pelkėti paupiai, paežeriai, didieji miškai ir žemosios vandeningos vietos. Aukštas ir sausesnis Ašmenos skydas, tankiai lietuvių gyvenamas, matyt, beveik neįsileido nei svetimo kraujo, nei svetimų vietovardžių, bet ir jis nepajėgė uždaryti vartų gudų kalbai, kuri čia beveik visai pakeitė lietuvių kalbą".
Remdamasis Lietuvos Mokslo Akademijos to-ponomastinėmis studijomis rytinei sienai ir savo studijomis pietinei sienai, etnografinės Lietuvos pasienio sodybomis laikau šias vietoves: Krantas (prie Baltijos jūros), Šakiai, Labguva, Vėluva, Muldžiai, Darkiemis, Geldapė, Dubininkai, Vižainis, Punskas, Seinai, Sapackinė, Ašuža (Hoža) ant Nemuno, Naujoji Rūda, Vosyliškis, Lyda, Lydėjos ir Nemuno santakas, nuo čia Nemunu aukštyn iki Nikolajevo, paskiau į šiaurę Lietuvos šone paliekant Lazdūnus, Alšėnus, Krėvą, Smurgainį, Zodiškį, Svyrius, Kamajus, Pasta-vį, Baginius ir Brėslaują.

Lietuvos rytų pasienio valsčiuose lietuviški vietovardžiai labai maišosi su slaviškais: tai vieniems, tai kitiems kai kur tenka tarp 30% ir 70%. Gerai įsižiūrėjus į valsčių ribas ir kontūrus ir nenorint sienos komplikuoti aštriais vingiais, tenka kai kuriuos valsčius skaldyti. Šiuo dėsniu einant, Lietuvos šone liktų daugiau kaip pusė ploto šių valsčių: Alšėnų, Krėvos, Smur-gainio, Žodiškio, Svyrių, Pastavio, Baginių ir Breslaujos. Bet Gudija gautų pilną kompensaciją, skiriant jai beveik visus valsčius su stambia dalimi lietuviškų vietovardžių, būtent: Be-nicos (41% liet. viet.), Palačionių (45%), Viš-niavo (48%), Vaistamo (52%), Šemetavos (30 % ), Kazėnų (31%), Kubilninkų (49 % ).
Žinoma, toponomastiniu principu sienas išvesti kai kuriose vietose gali būti nepraktiška, nes reiktų dažnai atsižvelgti į esamus kelius, kurių ekonominė reikšmė yra didelė. Bet teisingumas reikalautų, kad ne viena šalis darytų nuolaidas, bet abi, ir kad tos nuolaidos būtų maždaug lygios.

23. MAŽOJI LIETUVA
Pagal Prūsijos geografą C. Hennenberger, 16-to amžiaus antroje pusėje lietuviškai kalbanti zona apėmė Sambijos pusiasalį su Karaliaučium ir siekė Maurų ežerą žemiau Unguros (Anger-burg). Tuomet Mažoji Lietuva turėjo ploto apie 15,000 kv. km. Vėliau varoma labai stipri germanizacija ir kolonizacija šį plotą gerokai siaurino. Tačiau vokiečių mokykloms skirtuose skaitymuose ir Brockhauso Enciklopedijoj bent iki 1925 m. Mažajai Lietuvai priskaitomas plotas (su Klaipėdos kraštu) dar turėjo 11,400 kv. km. Šitą plotą mes čia laikysime kaipo minimalinį ir neginčytinai priklausantį Lietuvai. Karaliaučiaus etnografinė praeitis ir geo-ekonominė dabartis verčia jį skirti Lietuvai, bet ne Lenkijai.
Ginčuose dėl Mažosios Lietuvos ribų mūsų teisėtu partneriu (tikriau: oponentu) gali būti tik Vokietija, bet ne slavų tautos, kurios čia iki 1946 m. neturėjo nė vieno slavų apgyvento kaimo ar miestelio. Jei didžiosios Vakarų valstybės ateity nuspręs visai likviduoti vokiečių koloniją Rytų Prūsuose, tai etnografiniais, istoriniais ir ekonominiais motyvais Karaliaučiaus (dabar Kaliningrado) sritis turėtų tekti tik Lietuvai. Dabartinis šios zonos plotas apima 14,850 kv. km. (įskaitant ir dviejų stambių įlankų vandenis).

Mažojoje Lietuvoje (pagal Potsdamo liniją Geldapė-Braunsberg) 1939 m. gyveno apie 1,100,000 gyventojų, daugumoje vokiečių (dažnai lietuvių kilmės) ir mažumoje — lietuvių. Krašte nebuvo (iki 1946 m.) nė vieno rusiško ar lenkiško kaimelio. Sovietų diplomatija, matyti, nelabai tikėjosi Amerikos ir D. Britanijos pritarimo tam kraštui prie Rusijos aneksuoti; jie numatė gal net aštrių ginčų tuo klausimu su anglais ir amerikiečiais. Neturėdami Mažojoj Lietuvoj jokios rusiškos atramos, Sovietai jau 1944 m. pradėjo įrodinėti to krašto lietuviškumą ir tuo tikslu sovietinėje spaudoje (lietuvių kalba) Amerikoje paleido Rusijoj pagamintų ilgų straipsnių seriją, parašytą tavoriščiaus P. Pa-karklio. Potsdamo konferencijai rusai irgi buvo pasiruošę įrodyti Karaliaučiaus srities lietuviškumą, jeigu to būtų reikėję. Bet toje konferencijoj anglai ir amerikiečiai buvo nepaprastai dosnūs ir ginčų dėl Karaliaučiaus nekėlė: tą sritį jie tuoj pavedė rusų administracijai, ogi rusai greit susiprato, ką daryti su ta dovana: Karaliaučiaus lietuviškumas gan greit buvo pamirštas ir kraštas priskirtas Leningrado sričiai. Pats Karaliaučius pavadintas Kaliningrad, Tilžė — So-vietsk, Įsrutis — Černiachovsk, Gumbinė — Gu-sev, Ragainė — Nieman, Rasytė — Rybačij, Krantas — Zelenogradsk, Labguva — Polessk, Gastai —Slavsk, Lazdėnai — Krasnoznamensk, Stalupėnai — Nestorovo, Darkiemis — Ozersk, Vėluva — Znamensk, Didieji Skaisgiriai — Bol-šakovo Zalesje, Tepliava — Gvardejsk, Girduva — Železnodorožnyj, Friedland — Pravdinsk, Pr. Eylau — Bagratjonovsk, Heiligenbeil — La-duškin, Piliava — Baltijsk, Fischhausen — Pri-morsk, Palvininkai — Jantarnyj, etc. Šitą rusifikacijos šlykštynę tinkamai pasmerkė prof. Ray-mand Schmittlein jau minėtoje jo knygoje (žiūr. "Aidai", nr. 3).

24. NUOMONIŲ SANTRAUKA
Patyrę geografai gali nesunkiai bent apytikriai apskaičiuoti krašto plotus ir pagal mažus žemėlapius ar pagal nurodytą gyventojų skaičių, jeigu žinomas jų tankumas. Tokius apskaičiavimus čia ir pateikiame chronologine tvarka, Mažosios Lietuvos plotą palikdami visur tą patį, t. y. tokį, kokį pripažindavo patys vokiečiai per pastaruosius 400 metų, taigi 11,400 kv. km.
1.    Lietuvių giminės gyvenamieji plotai Kristaus
eros pradžioje ir iki 501 m. (pagal K. Būgos
tyrinėijmus)      430,000 kv. km.
2.    Lietuvių giminės gyvenamieji plotai 1201 m.
(pagal Būgą)      215,000 kv. km.
3.    Mindaugo karalystė 1260 m.
apie      180,000 kv. km.
 


ŽEMĖLAPIO ŽENKLŲ PAAIŠKINIMAS

1.    Lietuvos riba, nustatyta 1920-1923 m. taikos sutartimis (pažymėta brūkšneliais).
2.    Rytine Lietuvos riba, Sovietų Rusijos ir Gudijos nustatyta 1939-1940 m   pagal lietuvių ar gudų kalbos persvara (brūkšnelis ir taškas). Lietuviu ir gudu komunistu komisija Lietuvai priskyrė tik sritis su lietuvių kalbos persvara. Kaimai gi ir valsčiai, daugumoje kalba gudiškai, palikti Gudijai. Si riba galutinai nustatyta 1940 m. pabaigoje.

3.    Pietinė lietuvių kalbos riba Rytu Prūsijoj 16-to amžiaus gale pagal    Prūsijos geografą C. Hennenberger: pažymėta brūkšneliu ir dviem taškais   

4.    Curzono Linijos šiaurinė dalis (taškeliais pažymSta). Si Curzono Linija buvo Alijantų (Britų, Prancūzų, Italų, Lenkų ir Japonų) priimta 1920 m. liepos 11 d.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS:
Pagal mažiausiai palankių mums svetimtaučių specialistų nuomonių vidurki Lietuvai tanką
tik apie 80,000 kv. kilometrų ploto, skaitant kad Mažoji Lietuva, pagal nusistovėjusių vokiečiu mokslininkų nuomonę, apima 11,400 kv. km.    .    .

Vidutiniškai palankios svetimtaučiu nuomonės skiria Lietuvai apie 90.000 kv. Km.

Palankiausių nuomonių vidurkis Lietuvai skiria apie 101.400 kv. km.

Taškeliais patamsinta zona rodo tuos Lietuvos plotus, kuriuos šiais laikais (būsimose taikos konferencijose) lietuviams bus leista ginti kaip savus. 8ie plotai apima 98.000 kv km., taigi netoli to maksimumo, kuri mums skiria svetimos specialistų nuomonės. Ar mums tikrai pavyks kiekviena tūkstantį kilometrų šio ploto apginti prieš kaimynų spaudimą, šiuo metu dar negalima aiškiai tvirtinti. Bet mes čia turime juridinių ir moralinių titulų: šių plotų ribos eina pagal jau nusistovėjusias linijas, šiokių ar tokių tarptautinių sutarčių nustatytas.

Bemaž kiekviename šio ploto valsčiuje yra gyvenę lietuviai iki 16-to amžiaus pabaigos ar net iki mūsų laikų. Tai mūsų moralinis argumentas.

Rytų siena eina pagal Maskvos sutarti 1920 m.: nuo Dauguvos Iki Nemuno-Svislotles santako, klek aukščiau Gardino.

Siena su Lenkija, nuo Svisloties iki Vištyčio ežero pietinio galo, eitų dabartine Lenkijos riba, kuri yra ne kas kita, kaip truputį pataisyta Curzono Linijos šaka.

Siena su Lenkija Rytų Prūsuose eitų pagal nustatyta 1945 m. Potsdamo Linija: Goldap
(Geldape) Braunsberg.
 Jei viena ar kita tauta norėtų kurių mažų pataisų, tai Jos turėtų būti kompensuotos ly-
giais plotais Lietuvai kitose vietose.


4.    Vytauto imperija nuo 1410 iki 1494 m. apie      850,000 kv. km.
5.    Istorine Lietuva 1569-1772 m., apskaičiuota pagal istorinius žemėlapius 320,000 kv. km.
6.    Etnografinė Lietuva nuo 1566 iki 1795 metų     114,000 kv. km.
7.    Etnografinė Lietuva pagal Rusijos akademiko P. Koeppen tyrinėjimus (90,000 kv. km.), plus Mažoji Lietuva, 1857 m. 101,400 kv. km.
8.    Etnografinė Lietuva pagal štabskapitono A. Korevo 1861 m. davinius (85,000 kv. km.), plus Mažoji Lietuva      96,400 kv. km.
9.    Etnografinė Lietuva pagal N. Lebedkin duomenis 88,000 kv. km., ogi kartu su Mažąja Lietuva      99,400 kv. km.
10.    Etnografinė Lietuva pagal gvardijos kapitono R. D'Erkert duomenis 1863 m. (85,000 kv. km.) su M. Lietuva     96,400 kv. km.
11.    Etnografinė Lietuva pagal   gudams   palankiausią A. F. Rittich žemėlapį 1875 m. (65,000 kv. km.), plus Mažoji Lietuva      76,400 kv. km.
12.    Etnografinė Lietuva pagal lenkų "Atlas Historyczny i Geograficzny" 1900 m. (73,000), plus M. Lietuva      84,400 kv. km.
13.    Etnografinė Lietuva pagal vokiečių armijos "Litauen Buch" žemėlapį 1917 m. (73,500 kv. km.), plus M. Lietuva .... 84,900 kv. km.
14.    Etnografinė Lietuva pagal Paryžiaus prof. A. Meillet referatą Versalio   konferencijai 1919    m     85,400 kv. km.
15.    Lietuva pagal Lordo Curzon liniją   1920 m. (71,000 kv. km.) plus Mažoji Lietuva      82,400 kv. km.
16.    Etnografinė Lietuva pagal Maskvos sutartį 1920    m. (85,263) plus Mažoji Lietuva (11,400 kv. km.)      96,663 kv. km.
17.    Pagal American Geographical Society of New York žemėlapį "Environment and Conflict in Europe", 1940 m. 66,00 kv.
km     77,400 kv. km.
18.    Pagal prof. A. Senn lietuvių kalbos žem. 1942 m     79,400 kv. km.
19.    Pagal Sovietų istoriko M. N. Tichomirov žem. 1948 m., plus M. Liet.   87,400 kv. km.

Čia Lietuvos plotą apskaičiavome pagal keliolika svarbiausių kriterijų ar autorių. Sie plotai gerokai tarp savęs skiriasi. Mažiausias plotas Lietuvai tenka paprastai tais atvejais, kai autoriai ima dėmesin vien kalbą, palikdami nuošaliai kitus etnografinius reiškinius. Imant Didžiąją Lietuvą vien jos kalbos ribose, gaunamas jos mi-nimalinis plotas, svyruojąs tarp 65,000 ir 70,000 kv. km. Daugiau kreipiant dėmesio į 19-to amžiaus vidurio ir senesnių laikų raštus ir žemėlapius, Didžiajai Lietuvai gauname apie 90,000 kv. km. Ogi visų nuomonių vidurkis jai duoda apie 80,000 kv. km. Pridėjus Mažąją Lietuvą (pagal labiausiai priimtas vokiečių nuomones) — 11,400 kv. km. — visai Lietuvai gauname apie 91,400 kv. km. Taigi tarptautinės nuomonės vidurkis Lietuvos pasienio miestais skaitytų Šarkuvą (prie Baltijos juros), Labguvą, Vėluvą, Darkiemį, Geldapę (Goldap), Vižainį, Punską, Seinus, Gardiną, nuo čia riba eitų pagal Maskvos sutartį 1920 m.: Nemunu aukštyn iki Beržūnos žiočių, gi paskiau į šiaurę pro Voložiną, Molodečną, Lietuvos šone paliekant Pastavį ir Brės-laują. Tarptautinių autoritetų daugumas iškerpa iš Lietuvos Suvalkų, Augustavo, Lipsko ir Kuznicos ruožą, t. y. arti 5,000 kv. km.; ši zona paprastai skiriama Lenkijai.

Tik ką nurodytų ribų Lietuvoje dabar vargiai liko penkta pirmiau buvusio lenkų skaičiaus dalis. Jie gyveno salomis, nesudarydami Vilniaus krašte nė reliatyvios daugumos. 1945 - 1946    m. lenkai išsikėlė į geresnes ūkines sąlygas buvusiose Vokietijos žemėse ir labai retas jų panorės Lietuvon grįžti. Pagal Lenkijos oficialų leidinį "Rocznik Statystyczny 1948" (28 pusi), lenkų išsikėlė Lenkijon: iš Lietuvos 178,013, iš Gudijos 274,163, iš Ukrainos 787,600, iš kitų So-vietijos dalių 256,162. Ši statistika apima 1944 - 1947    m. Ar vėliau, t. y. 1948 m., dar buvo leista lenkams išsikelti Lenkijon — tikrų žinių neturime. Čia minimi skaičiai kartu sudaro 1,696,000. Bet Sovietų aneksuotuose kraštuose ekonimi-niam skurdui ir priespaudai didėjant, nevisai mažas lenkų skaičius pabėgo Lenkijon slaptais keliais ir būdais, o dalis pasilikusių pateko ir į mirties lagerius Sibire. Bet Vilnijos pakraščiuose liks nemaža gudų, kurie prieš 80 ar 100 metų save dar laikė lietuviais ir kalbėjo lietuviškai. Gudų kalbos pasistūmėjimas į lietuvių teritoriją, į Lithuania Propria, dar nepadaro tų žemių Gudijos dalimi, kaip vokiečių kalbos labai aiški persvara Sudetuose neatskėlė to krašto nuo Čekijos ir^ nepavertė Vokietija. Dar neteko sutikti istoriškai apsišvietusio ruso ar ukrainiečio, kurs Vilniaus krašto nelaikytų tikra Lietuvos dalimi.

25. KOKIŲ RIBŲ LIETUVA GALĖTŲ TIKĖTIS?

Derybose su slavais dėl sienų Lietuvos išeinamasis taškas buvo ir pasiliks Lithuania Propria rytinė ir pietinė riba, kuri išsilaikė nesusiaurinta net iki 1793 m. Nuo Mindaugo laikų iki 1918 m. Didžiosios Lietuvos sąvoka buvo labai aiški; ją išlaikė daugybė istorinių žemėlapių, išleistų iki 1793 m. Niuremberge, Amsterdame ir Paryžiuje; neneigė jos nei rusų, nei lenkų istorikai. Tos Lietuvos plotas buvo 99,000 kv. km. ir turėjo labai aiškiai nustatytas ir pastovias ribas su lenkais ir gudais. Derybose Maskvoje 1920 m. Lietuva turėjo priimti kompromisą, atsisakydama dviejų rytinių apskričių (Dysnos ir Vileikos) ir Balstogės-Sokolkos zonos pietuose. Šita nuolaida atėmė Lietuvai arti 14,000 kv. km., apgyventų jau senokai ištautėjusių lietuvių; rytuose jie jau laikė save gudais, o pietuose — tai gudais, tai lenkais.

Vis tiek kas atsitiks per būsimą karą, bet Lenkijos siena šiaurės rytuose — Suvalkų-Balstogės sektoriuje - nebebus atgal atstumta: tad Lietuvai teks atsisakyti Suvalkų-Vižainio-Punsko-Seinų ruožo, o gudai pastoviai neteks Balstogės apylinkių. Curzono linija čia pasiliks galioje. Nebent teritorijų mainais galės būti daromi maži pakeitimai. Lietuva   nebeatgaus   pietinės Suvalkijos (apie 5,000 kv. km.), nes didžiosios valstybės laikys esant reikalinga atlyginti Lenkijai už Vilnijoj prarastas lenkiškas salas.

Kaip žinoma, lenkų tremtinių valdžia Londone dar vis reikalavo sau Vilnijos ir Lvovo. Bet Vilniaus lenkai nebegaus, nors savo aštriais ginčiais ir sukels didelį dulkių debesį. Tačiau kai kurių nedidelių priedų rytuose Lenkija gal gautų, jeigu vakaruose (Silezijoj, Pomeranijoj) būtų padaryta stambių nuolaidų Vokietijai. Kadangi tolimesnėje ateity anglų ir amerikiečių ginkluotas susidūrimas su sovietiniu imperializmu atrodo neišvengiamas, tai jų pusbroliai vokiečiai tuo atveju pasidarytų vertingu sąjungininku prieš bolševizmą ir ateity galėtų gauti rytuose nemaža įvairių privilegijų.

Jei rytinės vokiečių sienos per anglų ir amerikiečių malonę būtų stumiamos į dabartines Lenkijos gilumą, tai lenkų rytinės sienos gal būtų bent kiek pastumtos į rytus — į lietuvių, gudų ir ukrainiečių žemes. Jei Lietuva būtų labai nuskriausta Rytprūsiuose, tai yra pagrindo manyti, kad rytinės Lietuvos sienos bus pastūmėtos, atiduodant jai Dysną ir Vileiką.

Palankesnėmis aplinkybėmis anglų ir amerikiečių ekspertai Lietuvos sienų pagrindan dės 1920 m. Maskvoje nustatytas ribas. Tačiau jei visą Mažąją Lietuvą su Karaliaučium grąžintų lietuvių tautai, tai rytuose Lietuvos ribas gal atitrauktų iki Curzono linijos 1920 m. liepos 10 d. Šiuo atveju Curzono linijos centras (nuo Dieve-niškio iki Svyrių ežero) būtų pastumtas į rytus apie 25 km., kad Vilnius turėtų ekonomiškai pakankamą užnugarį. Anglų ir amerikiečių spaudoje dar ir dabar Curzono linija tebėra gyva idėja; ji nesiduoda lengvai išbraukiama. Vakarams būsimą karą laimėjus, Curzono linija bus bent truputį stumiama į rytus, bet normaliomis aplinkybėmis ji nebus radikaliai keičiama, nes ji vis dėlto lingvistiniu, kultūriniu, religiniu ir ekonominių požiūriu daugiau atitinka teisingumą, negu kiti ligšiol girdėti projektai.

Palankiomis aplinkybėmis Lietuva gali tikėtis Maskvos sutarties ribų (1920 m.) rytuose ir Potsdamo linijos (1945 m.) vakaruose, minus Suvalkų trikampis. Šitų ribų Lietuva turėtų 98,000 kv. km. Nepalankiomis aplinkybėmis ji netektų savo rytinių pakraščių (apie 5,000 kv. km. ar kiek daugiau). Jei vokiečiams būtų pataikaujama, tai ir Karaliaučiaus priskyrimas Lietuvai pasidarytų nebegalimas: Mažosios Lietuvos ribos būtų susiaurintos iš pietvakarių šono. Lietuva gal gautų iš viso apie 85,000 kv. km. ar net mažiau.

Žinoma,  šitiems apskaičiavimams ir spėjimams stinga tikslumo ir negalima visko numatyti. Šios nuomonės susidarė iš senesnių pasikalbė-bėjimų su kai kuriais Amerikos ekspertais, kurių pažiūros nebuvo tiksliai išreikštos; o kas bus ekspertais po 10 metų — negalima juk atspėti.

26.    EKONOMINĖS RIBŲ PATAISOS

  Etnografiniai motyvai šiais laikais patys svarbiausi valstybių riboms nustatyti. Antron eilėn tenka statyti ekonominius motyvus, kurių vardan galima daryti tik mažesnes ribų pataisas. Lietuvai tokių pataisų reikia Karaliaučiuje ir Gardine. Abu šie miestai tolimesnėje senovėje buvo pastatyti lietuviškose žemėse, bet ne vokiškose, nė slaviškose. Nepalankiomis lietuviams sąlygomis šie miestai su apylinkėmis buvo nutautinti ir svetimų užkolonizuoti.

  Kadangi Karaliaučius labai arti etnografinių Lietuvos ribų, kadangi seniau jis buvo žymus lietuvių spaudos ir kultūros centras, ir kadangi šis miestas geriausiai gali maitintis ir prasigyventi tik susijungęs su stambiu ir labai artimu Lietuvos užnugariu, tai jis ir turėtų būti paliktas Lietuvos ribose. Lietuva, Lenkija ir Latvija gerai supranta, kad išgabentų ar pabėgusių vokiečių grąžinimas į Karaliaučių ilgainiui sudarytų labai rimtą pavojų šių kraštų laisvei. Slavai Karaliaučiuje ir niekur jo apylinkėje niekad negyveno, tad jie čia neturi jokių istorinių ne etnografinių teisių. Šis miestas savo etnografine praeitimi ir dar labiau ekonomine ateitimi priklauso tik Lietuvai.

  Gudai Gardiną įtraukia į savo politines ribas. Gardino apylinkių senieji gyventojai lietuviai jau yra sugudėję. Bet Gardinas (1939 m. turėjęs 50,000 gyv.) guli dešiniame Nemuno krante prie Vilniaus-Varšuvos geležinkelio. Visai aišku, kad nei Lietuva, nei Lenkija nenorės perkirsti mažame plote geležinkelio, jungiančio dvi svarbias sostines. Neskaitant trumpalaikių invazijų, Gardinas bent 600 metus priklausė Lietuvai, o nuo 1566 iki 1795 m. miestas ir plati apylinkė buvo Trakų palatinato dalis. Per visą istorinį periodą priklausęs Lietuvai ir dabar ekonomiškai gravituojantis į Vilnių (geležinkeliu) ir į Kauną (Nemunu), Gardinas su neplačia apylinke turėtų būti grąžintas Lietuvai, paliekant jai ir abu Nemuno krantu, pagal dabartinę Lenkijos ir Sovietijos ribą.

27.    PRIEMONĖS LAISVEI ATGAUTI IR
RIBOMS NUSTATYTI

  Gan daug paskirų senatorių, parlamentarų ir įtakingų politikų Vakarų pasauly, ypač Amerikoje, viešai pasisako už nepriklausomų Baltijos valstybių atstatymą. Mes, žinoma, esame labai dėkingi už jų humaniškus pareiškimus. Bet nė vieno karto Amerikos Kongresas nepriėmė sprendimo aktyviai paremti žudomas Baltijos tautas; nė vieno milijono dolerių Amerika nedavė Baltijos tautų laisvės kovai paremti ar jų žudomai kultūrai gelbėti. Juk labai lengva ir pigu buvo paremti Baltijos tautų pabėgusias kultūros įstaigas: universitetą, gimnazijas, mokyklas, teatrus, spaudą; lengva buvo Baltijos diplomatus prileisti prie DP globos, lengva buvo atsisakyti žiaurių screeningų, nedaug būtų kainavę Baltijos Universitetą kur nors Amerikon perkelti ir kukliai išlaikyti. Bet didžiosios demokratijos nenorėjo mažų demokratijų gelbėti. Jos gal ma-kad meškos pagautas avinėlis privalo   pats savo jėgomis išsigelbėti...

  Daug kas gal pasakytų, kad trys Baltijos respublikos yra labai mažas objektas, nes tik septyni milijonai žmonių — mažiau negu Belgija ar Olandija. Bet Amerikos pasyvumas šiais laikais H939-1950) apima daug didesnius plotus. Juk Rusijos naguose žuvo visos Centro Europos laisvė: apie 140 milijonų jos gyventojų virto Rusijos vergais. Tai bent gyventojų skaičiumi labai arti prilygsta Jungtinėms Valstybėms. Užsieninės prekybos verte pavergtoji Centro Europa toli pralenkia visą Pietinės Amerikos kontinentą arba net milžinišką Aziją. Nepriklausoma Centrinė Europa būtų buvusi tikriausioji garantija prieš Rusijos veržimąsi į Vakarų Europą. Rusija be naujų kolonijų Europos Centre juk būtų buvusi daug sukalbamesnė ir po karo būtų pasirašiusi visas taikos sutartis ir būtų priversta su savo parašu skaitytis. Bet Teheranei .Taltoie ir Potsdame dvi galingiausios demokratijos bailiai kapituliavo prieš jų pačių sustiprintą Franken-šteiną, kuriam jos pavedė šnipais ir tankais globoti Centro Europos laisvę.

  Besąlyginis demokratijų pataikavimas Sovietų diktatūrai tesėsi nuo 1941 m. vidurio iki 1945 m. pabaigos. 1946 ir 1947 m. pataikauta jau labai nenoromis, dažnai pasiginčijant, bet lygiai dažnai ir nusileidžiant Sovietams. Tik 1948 m. prasideda šiokio tokio atsparumo politika prieš Sovietu oktopo užmačias. Centrinei Europai iš to kol kas maža naudos, nes Sovietai gan planingai naikina čia visokias aukštesnės kultūros apraiškas, ypač gi kultūriškai veiklesni žmonių sluogsnį. Nauja profesija — socialiniai inžinieriai — genocidą vykdo pagal griežtai nustatytus planus. Todėl 1948 m. demografinė Baltijos tautų statistika jau toli gražu nebeatitiks 1950 m. žiaurią realybę. Teks nukentėti ir stambesnėms Centro Europos tautoms.

  I Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijas Rusijos delegacija atvyko su gausiais planais ir su tvirtu pasiryžimu susovietinti Centrinę Europą. Betgi amerikiečių ir britų delegacijos šiai svarbiausiai Europos zonai neturėjo nei rimtų planų, nei aiškaus pasiryžimo jos laisvę gelbėti. Lenkija ir Baltijos valstybės turėjo daugiausia patyrimo sovietinių žiaurumų laboratorijoj. Bet su šitų valstybių atstovais ir politikais Amerika ir D. Britanija mažiausia skaitėsi. Medaus mėnesio entuziazmas apsprendė anglų ir amerikiečių politikos kelius. Vakarų valstybės vyrų naivumu ne viską galima išaiškinti. Yra ir kitų, daug pastovesnių priežasčių anglų ir amerikiečių nesidomėjimo Centrine Europa. Svarbiausia tokia priežastis yra Centrinės Europos kontinentinė padėtis. Anglosaksų protai yra išaugę jūrose Jų politikams labiausiai rūpi tos šalys, kurios yra arčiau Atlanto arba turi daug salų ir pusia-lalių, iš kurių galima valdyti jūros kelius. Atlan-tlne idėja glūdi anglų ir amerikiečių   sąmonės gelmėse. Jų Europa baigiasi Berlynu - Viena-Triestu. Jie domisi Graikija ir Turkija, nes tos šalys valdo salas ir sąsiaurius, kelius į strateginį Suezą, į visus Artimuosius Rytus.

Pagal atlantinę idėją reikėjo išgelbėti Graikiją. Bet Jugoslavijoj daugiausia paramos gavo Tito komunistai, o gen. Mihailovič buvo atstumtas, nežiūrint jo heroiškų nuopelnų kovose su vokiečiais. Dar labiau kontinentinės šalys, kaip Bulgarija, Rumunija, Lenkija, Vengrija ir Čekoslovakija, be rimto pasipriešinimo buvo atiduotos Rusijos kolonialen nuosavybėn. Jos, mat, neteikia laivynui patogių strateginių   pozicijų.

Antra, Centrinės Europos tautos anglams ir amerikiečiams mažiausia žinomos. Vakariečių masinis turizmas baigdavosi Berlynu ir Viena, labai retas keleivis užklysdavo į rytus nuo Stoekholmo - Berlyno - Vienos - Venecijos linijos. Europos centre tik viena Čekoslovakija naudojosi Amerikoje didesniu populiarumu, bet ji buvo nuosaikiai prosovietiška... Kitų gi šios zonos tautų propaganda Amerikoje niekad neišvarė gilios vagos.

Trečia, nuo Makedonijos iki Vilniaus, visa Centrinė Europa buvo garsi iš neigiamos pusės. Nuolatiniai kivirčai dėl valstybių ribų čia virsdavo kai kuomet labai aštriais konfliktais, gresiančiais visos Europos taikai. Daugeliui mažiau patyrusiu anglų ir amerikiečių ir dabar dar atrodo, kad šituos tarpusavio ginčus gali nutildyti savo griežtais ir žiauriais metodais tik viena Rusija, o sau paliktos tos valstybės niekad nemokės susitaikinti. Centrinę Europą anglai ir amerikiečiai labai klaidingai vadina "Rytų Europa", gi šita sąvoka jiems sukelia kitą mums labai pavojingą ir neteisingą idėją: tai rytų kultūros kraštai, labai gimingi Rusijai, jų natūraliai "globėjai" ir net savininkei. Eilinis amerikietis bent kiek nustemba išgirdęs, kad Baltijos tautos ne pravoslavų religijos ir kalba visai skirtingomis kalbomis. O visi Balkanai tai tik laukią savo brolių rusų ateinant. Ir su šita gilia ignorancija priversti esame skaitytis, nes ji yra užvaldžiusi anglų ir amerikiečių masę ir knygomis užvertusi Amerikos bibliotekas. Amerikos geografijos vadovėliai ir atlasai-žemėlapiai visą laiką, ypač 1941-1947 m. periodo, yra labai palankūs Rusijos imperializmui.

Ketvirta, anglų ir amerikiečių galvojimas eina megalostatizmo keliais. Patys valdydami plačius kontinentus ir gerai gyvendami, jie galvoja, kad tik didelės valstybės gali būti jiems lygūs ir tinkami partneriai pasaulinėje politikoje. Europos mikrostatizmas jiems sunkiai suprantamas, o kalbų ir kultūrų įvairumas nevertinamas. Homo oeconomicus americanus labiausiai mėgsta galvoti ne kultūrinėmis, literatūrinėmis ar dailės kategorijomis, bet ekonominėmis, utilitarinėmis, kai kada militarinėmis. Centro Europos valstybių mažumas jam neimponuoja. Lenkija čia didžiausia valstybė, bet ir ji turi vos 25 milijonus gyventojų, ir dargi labai skurdžių. Dažnas amerikietis gali užjausti mažą valstybę jos nelaimėje ar vergijoj, bet jis nemato sau rimto intereso padėtį taisyti kokiu nors radikaliu būdu.

Penkta, Vokietijos imperializmas nesitenkindavo "Drang nach Osten"; kai jis verždavosi arčiau atviro Atlanto ir net į tolimus užjūrius, tai sukeldavo angluose ir amerikiečiuose net paniką, ne vien pasipiktinimą. Jiems net rimtai atrodydavo, kad pusbroliai vokiečiai štai ims ir jau užvaldys pasaulį. Vienas vokiečių kreiseris Argentinos vandenyse labiau sujaudina amerikiečius, negu ištisos rusų armijos prie Berlyno ar Dunojaus. Amerikiečiai labai pritaria britų, olandų ir prancūzų kolonijų laisvės pastangoms, bet jiems visiškai nesuprantama, ko gali būti nepatenkintos rusų kolonijos: Ukraina, Gudija, Kaukazas ar Centrinė Azija. Juk rusų kolonijos turi būti laimingos, nes joms pritaikytas netgi laisve dvelkiąs "respublikų" vardas. Tai ko gi jos triukšmą kelia? Rusijos imperializmas anglams ir amerikiečiams atrodė nepavojingas, nes jis kol kas neišėjo iš kontinentinės Azijos ir Centro Europos ribų. Vadinasi, su Rusija amerikiečiai juk ne kaimynai. Rusija pasiima tik jai kultūra ar pasaulėžiūra artimas šalis. O kai pasiima, tai apie jas nieko ir nebegirdima. Tad jos turi būti ir laimingos didesnio brolio vergų stovyklose, kurios irgi gražiai pavadintos: pataisos, perauklėjimo stovyklomis...

Tai, kas čia penkiuose posmuose pasakyta, remiu ne vien raštais ir knygomis. Vienuolika kartų teko pervažiuoti Ameriką nuo Atlanto iki Pa-cifiko, sakant apie 200 viešų prakalbų, po kurių eidavo paklausimai ir diskusijos geopolitiniais Europos klausimais. Pridėkim dar kontaktą su studentais per penkerius profesoriavimo metus keturiose skirtingose vietose. Tad buvo tikrai nemaža progų atvirai amerikiečių ir kanadiečių nuomonei pažinti mums čia rūpimais klausimais. Suprantama, laisvoje šaly niekas nuomonių nesuvienodino, ir jos buvo gan įvairios. Bet vyraujanti styga verčia mane rašyti taip, kaip čia parašiau.

TAD KAS GI LIEKA MUMS DARYTI ŠIOJE KEBLIOJE SITUACIJOJ?

1) Anglų ir amerikiečių atlantinės idėjos mes nepakeisime. Mes patys sau žinome, kad Vakarų civilizacija būtų apsaugota, jeigu Rusija netektų vakarinių savo kolonijų, labiausiai Ukrainos ir Baltijos valstybių. Mes žinome, kad Rusija įžengė dabar į savo istorijos dinaminį periodą. ^ Jos gyventojų prieauglis yra ir pasiliks milžiniškas. Net nustojusi vakarinių kolonijų, Rusija per 50 — 60 metų pasieks kokių 400 milijonų gyventojų. Tai bus tikra katastrofa Vakarų Europai, nes barbariška Rytų tvarka nesustos veržusis į suskaldytą Europą. Jos "Drang nach Westen" galėtų sulaikyti tik Centro Europos Tautų Federacija, apimanti keliolika tautų ir apie 120 milijonų ar žymiai daugiau gyventojų. Tad tokią Federaciją jau dabar tremtyje reikia pradėti kurti. Reikia, kad ištremtieji tautų protai Amerikoje ir Vakarų Europoje jau dabar kurtų nebe vadavimo komitetus, bet tikras egzilines valdžias. Jeigu tos valdžios pradės kurtis tiktai būsimo (dar neartimo) karo metu, tai daug kas jau bus pralošta. Būtų visai netikslu ir prasilenktų su tautų garbingumu laukti svetimųjų pripažinimo mūsų valdžioms, pirmiau negu mes patys jas pripažinome. Visos pavergtos tautos tarp Maskvos ir Berlyno privalėtų jau dabar sukurti savas valdžias plačios koalicijos pamatais su reikalingiausių organų branduoliais. Kai patys jau turėsime ir patys pripažinsime savas valdžias, tai, kada nors, patogiu Vakarams momentu, galėsime tikėtis ir didžiųjų demokratijų pripažinimo ir net paramos. Bet nedarykime klaidos: nelaukime, kad svetimi mums sudarytų valdžias ir mokytų mus valstybingumo.

2)    Centro Europos valdžios tremty turėtų sueiti į glaudų kontaktą, bendromis jėgomis ir lėšomis varyti plataus masto informaciją apie savo šalis, apie jų pastangas sukurti didžiulę Federaciją, apie jos norą įsijungti ateity į visos Europos Federaciją.

3)    Centro Europos valdžios turėtų greit sudaryti tarpusavio teismą ribų ginčams spręsti ir iš anksto atsisakyti vartoti jėgą teritoriniuose konfliktuose, bet pasiduoti teismo sprendimams. Tuomet anglai ir amerikiečiai būtų atpalaiduoti nuo jiems sunkiai suprantamų kivirčų ir daug palankiau žiūrėtų į mūsų laisvės bylą. Gal būt, teiktų net materialinę paramą.

4)    Jeigu mums pavyktų sukurti net federa-linių organų branduolys, tai mes kalbėtume bent šimto milijonų vardu (o su Ukraina būtų net per 150 milijonų). Tuomet nebebūtume nemėgiami nykštukai, bet taptume su laiku net labai gerais kandidatais prie didžiųjų stalo. Jeigu mums žiauriausios priespaudos ir genocido metu nepavyks sudaryti bendros valstybės, tai vėliau ši idėja nebesiduos realizuojama, nes prasidės chaotiniai paskirų valstybių ir egoistinių interesų veiksmai. 1917 m. mes neturėjome paruoštų priimtinų planų Baltijos trijų valstybių federacijai, o 1919 m. jau buvo per vėlu tai planuoti, nes kiekviena tauta jau spėjo naiviai apsiprasti savo izoliuotoje būsenoje, ir tai ateity gerokai palengvino Rusijos imperialistinius žygius. Bendrai veikiančios Baltijos valstybės (jų Federacija) 1918-1920 m. gal būtų galėję ištiesti pagalbos ranką Gudijai, išgelbėti jos laisvę ir priimti ją Baltijos Federacijon. Tai būtų buvusi valstybė tarp 15 ir 17 mil. gyv. Persiritus per pirmųjų sunkumų slenksčius, tokia valstybė jau būtų galėjusi rimtai priešintis Rusijos imperializmui 1939-1940 m. Kartu su Suomija ji būtų sudariusi gana rimtą jėgą.

5)    Atlanto  pakto pasirašymas atbaido Rusiją nuo tolimesnių nukariavimų Vakarų Europoje ir atitolina kuriam laikui karą. Šis Vakarams saugesnis periodas Centrinei Europai gali būti pats pavojingiausias: per keletą ar keliolika metų rusai dės visas pastangas likviduoti tuose kraštuose visą kultūrinį sluogsnį, sutriuškinti atsparos dvasią, materialiai sunaikinti. Iš mažesnių tautų liks tik trupiniai, tik griaučiai dar neseniai žydėjusių civilizacijų.

Jungtinės Tautos ir didžiosios valstybės nieko konkretaus nedarys sustabdyti šiam istorijoj negirdėtam žiaurumui: jos tik kalbės, kad kažkur negeri dalykai dedasi... Nei vienos tautos išeivija nėra Amerikoje nei tiek turtinga, nei įtakinga, kad išjudintų Ameriką bent kokiam veiksmui. Bet visos Centrinės Europos išeivija Amerikoje siekia apie 15 milijonų. Jų daugumas nėra susipratę ir dosnūs, tačiau susidarys gal pora milijonų aktyvių žmonių, kurie sutiks po truputį aukoti ir truputį veikti. Tai argi ne laikas pavergtiesiems jungtis? Juk nieko nenustosime, tiktai pančių.

Naujoji ateivija, turinti daugiau inteligentijos ir pati mačiusi Europos tragediją po barbarų letena, turėtų būti pirmoji Centrinės Europos solidarumo ugdytoja. Vakarykščių valstybių reikalai galiūnams dabar ne prie širdies, nors kai kas jų ir palankiai apie mus pašneka. Po būsimojo karo visos rusų partijos norės atstatyti Rusiją su kolonijomis. O Amerikos bibliotekų knygos, rusų katedros universitetuose ir net pats Valstybės Departamentas kol kas stoja už Rusiją nedalomą, su kolonijomis. Tai labai blogas ženklas Ukrainai, Gudijai, Kaukazui. Bet ir Baltijos valstybėms bus daug rūpesčio nuo "laisvųjų" rusų pretensijų apsiginti.

Kol nesusijungsime, tol būsime pastumdėliai galingų komersantų. Jei 1914-18 m. karas buvo už tautų apsisprendimą ir jų laisvę (ir tai ne visiems), tai 1939-45 m. karas vyko pagal Stalino planus ir prieš tautų laisvę. Kokius konkrečius tikslus turės būsimasai karas, šiandien tik spėlioti galima. Jau šiek tiek jaučiama, kad Vokietijos įtaka didėja. Kas gali garantuoti, kad Amerika, mėgstanti kraštutinumus, nestatys savo kortos ant vokiškos galybės? Gal ji antrąjį Fran-kenšteiną sulipdys silpnesnių tautų nelaimei.

Mes, visi mažesnieji, vis dėlto neturime skubintis į šventųjų skaičių įsirašyti. Mažosios tautos irgi kaltos. Mažieji turėjo vikriau vartoti savo protą, ir tuomet būtų gal paaiškėję, kad galingo sukrėtimo metu moliniai puodai greičiau sudūžta tarp geležinių puodų. Dažnai mažųjų klaidos ir kaltės eina iš jų pačių naiviai įsivaizduoto saugumo. Juk labai retai kas vaizdavosi antrą pasaulinį karą būsiant taip žiaurų ir jo finalą taip neteisingą. Labai retai kas ir šiandien supranta, kad šiuo metu eina visoj istorijoj žiauriausia civilizacijos krizė, kad naujų laikų šiaurės saracėnai naikina ir dar naikins iš pagrindų tautas ir kultūras.

Blogumų neišvengsime, jeigu iš anksto jų neapsvarstysime ir nenumatysime priemonių jiems išvengti. Trečiam pasauliniam karui prasidėjus, tuojau paviršiun iškils senos tautų žaizdos: Vilniaus klausimas, Vakarų Ukrainos, Silezijos, Besarabijos, Bukovinos, Transilvanijos, Banato, Makedonijos ir daug kitų. Kiekvienas toks klausimas yra pilnas žarijų ir gali sukelti ugnį Europai pavojingu momentu. Būtų labai naudinga laisvės reikalui, jei Centrinės Europos tautos jau dabar turėtų tokias įstaigas, kurios narpliotų sunkiai atmezgamus mazgus.

Iš Stalino inferno išbėgę, visų tautų žmonės tik sujungtomis savo pastangomis galėtų apšviesti nirvanos žmones, sumažinti jų naivumą santykiuose su bolševizmu. Kad tą naivumą sunku nugalėti, tai mes juk galėtume žinoti nors ir iš lietuviško patyrimo 1939-1940 metų tarpe. Rusijos pašonėje gyvenome, tačiau mūsų inteligentijoj ir ypač valdžios viršūnėlėse turėjome stambią masę vaikiškai naivių žmonių; jų tarpe net prof. A. Voldemaras, kurio niekas nesugebėjo atkalbėti nuo kelionės į "rojų". Juk prisipažinkime, kad dėl mūsų pačių vadovybės naivumo ir pasitikėjimo Rusijos šiokiu tokiu žmoniškumu žuvo daugybė žmonių, visi Lietuvos pinigai ir lengvai kilnojamos vertybės, muziejai, archyvai, bibliotekos. O juk buvo galima bent dalį tų puikių turtų 1939 m. išgelbėti ir politiškai nepriklausomybės kovai geriau pasirengti, išvežant laiku užsienin net reikalingų žmonių. Dabar Centrinės Europos tremtiniai gali irgi apsigauti, jeigu jie remsis tik svetimų dėdžių paramos viltimi, jei nesijungs į stambų valstybinį vienetą ir laiku neišlygins tarpusavio nesutarimų, bus perdaug optimistiški ir pasitikės vien būsimo karo rizikinga loterija. Krikščionių civilizacijai ir laisvajai žmonijai gelbėti Centrinė Europa turi nė kiek nemažesnės svarbos negu Vakarų Europa. Jos gelbėjimas yra vertas geriausių jungtinių pajėgų, bilijonų turto ir marių kraujo, nes be laisvos ir sujungtos Centrinės Europos ilgainiui neliks ir Vakarų Europos, o be šios — neatsilaikys nė likusis pasaulis prieš vergijos triumfą.
(Pabaiga)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai