Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIEŠPATS SUTVERĖ MANE SAVO KELIŲ PRADŽIOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė T. Bernardinas Grauslys, O.F.M.   

Marijos meilė yra įdiegta pačioje žmogaus prigimtyje. Jei žmogaus sielą su Tertulijonu galime pavadinti iš prigimties krikščioniška, nemažiau jai galime priskirti ir Marijos meilės įgimtinumą. Tai liudija kasdien didėjąs Marijos kultas, tai patvirtina sparti Marijologijos mokslo pažanga.

Neklysime pasakę, kad Marijos kultas šiandien užima pirmą vietą Bažnyčioje. Jos šventės pralenkia Kristaus šventes. Tikintieji jas sutinka su vis didėjančiu entuziazmu. Tai prigimties balsas, kuriuo tikintieji seka spontaniškai. Vadovaudamasis tuo prigimties balsu, pop. Pijus IX atsiklausė tikinčiųjų nuomonės, kai buvo pasiruošęs paskelbti Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmą. Panašiai elgiasi ir šių dienų popiežius Pijus XII, ruošdamas Marijos dangun ėmimo dogmą.

Su tikinčiųjų pamaldumu lenktyniuoja teologai. Nė vienu laikotarpiu Marijologija neturėjo tokio susidomėjimo teologų tarpe, kaip dvidešimtajame amžiuje. Visai naujas teologijos laukas atsiveria tame "Išminties Soste", kurio dvasinių turtų nepajėgia išsemti net giliausiai galvoją protai. Jie atranda Marijoje vis naujų privilegijų, paremtų tvirtais argumentais, kaip tai jos visuotinis ir besąlyginis primatas po Kristaus, kurio pasėka yra jos visuotinis tarpininkavimas prigimtyje ir antgamtėje. Ji vadinama šiandien ne tik visatos Karaliene, bet ir ta, kuri padėjo Sutvėrėjui kurti šį pasaulį. Dargi ji laikoma tikrąja pasaulio egzistencijos priežastimi. Teologų tarpe jau yra įsivyravęs posakis — de Maria numauam satis — apie Mariją niekuomet perdaug!

Turint visa tai prieš akis, savaime kyla klausimas: ar perdėtu Marijos aukštinimu nesumažinama Dievo garbė, ir ar iš viso tai galima pateisinti protu? Tiesa, tikėjimo paslapčių žmogus savo baigtu protu niekados nepajėgs visai išsemti. Jo valia visuomet turės nusilenkti apreiškiančio Dievo autoritetui. Tačiau kiekvienas nusilenkimas autoritetui turi būti protingas — rationa-bile obsequium. Kiekviename tikėjimo akte turi dalyvauti visas žmogus. Jei valia nusilenkia, protas reikalauja savo teisių. Jis reikalauja logiškumo ir racionalumo. Tas reikalavimas yra visai teisėtas, nes nusilenkiama tiesoms, išėjusioms iš protingiausios Būtybės — Dievo.

Teologijos pažanga kaip tik ir priklauso nuo to žmogaus įgimto veržimosi suprasti Dievo apreikštąsias tiesas, suvedant jas į vieną sintetinę vienumą ir iš jos išvedant naujas tiesas, glaudžiai susijusias su apreikštosiomis tiesomis. Tam tikslui atsiekti sėkmingiausias kelias yra dialektinis metodas. Tuo metodu sekdamas, žmogaus protas pasikelia prie pat Pirmosios Priežasties, o jos supratime atranda logišką padarinių sąryšį. Jis yra prakilniausias metodas, nes panašus į Dievo pažinimą, kuris pažinodamas save, pažįsta visa kita už savęs. Tik tokiu padarinių pažinimu protas pilnai pasitenkina.

Faktiškai šitas metodas suvedamas į Dievo planų pažinimą, atsekant juose logišką padarinių sąryšį. Taigi, norint rasti Marijos buities logišką pateisinimą, reikia studijuoti Kūrėjo planus, liečiančius Jos santykį su Dievu, Kristumi ir kitais tvariniais.

1. MARIJOS PREDESTINACIJA
Kadangi Dievas yra visiškai paprasta Būtybė, Jis negalvoja ir neplanuoja žmogišku būdu. Kiekvienas Jo proto veiksmas yra paprastas, nekintamas ir be jokios slinkties. Jis yra toks ir tada, kai valios veiksmu yra realizuojamas laike įvairiais irr skirtingais padariniais. Dargi, Jo proto veiksmas, liečiąs visą išorę, yra toks paprastas.

 Iš kitos pusės tačiau mes pastebime kūriniuose tvarką ir priežastingą jų priklausomumą. Tokio priklausomumo nebūtų tikrovėje, jei jo nebūtų kokiu nors būdu Dievo proto ir valios išvidiniame veiksme. Galvojančio proto laike uždavinys vra atsekti to paprasto Dievo proto veiksmo logiška daiktų sąryšį, kad padariniams priskyrus savą vietą vertybių skalėje.

Kad tai atsiekus, reikia įeiti į Dievo prigimtį, kuri yra Jo veikimo pagrindas. Dievas yra amžinas, begalinis gėris, savyje talpinąs bet kokio gėrio prasmę. Kaipo toks jis yra nesavanaudiška ir dosni meilė. Meilė gi negali rasti prasmės savyje pačioje. Ji ieško kito už savęs, kurį galėtų mylėti ir būti mvlima. Dievas, tiesa, išsemia meilės sąvoką švenčiausios Trejybės prieglobstyje, bet Jis neišsemia jos visais sau galimais būdais. Meilė Ji verčia ieškoti būdo laike ir išorėie. Tam tikslui Jis sumano tverti bent vieną tvarinį, kurį galėtų pamilti visu dievišku būdu, ir kuris mylėtų Dievą visu tvariniui galimu būdu. Tas tvarinys vra Kristus, kurio sielą perpildė Dievas aukščiausiomis, Jo visagalybei galimomis malonėmis ir dovanomis. Kristus iš visų tvarinių yra arčiausiai Dievo, nes labiausiai iš visu tvarinių dalyvauja Jo absoliučiame gėryje. Jis pamils Dievą karščiau už visus tvarinius, nes labiausiai bus Dievo apdovanotas.

Kad Kristus buvo Dievo numatytas ir norėtas pirmiau visų kitų tvarinių, tai diktuoja pats protas. Kiekvienas tvarkingai ir logiškai galvojąs protas, sako Jonas Duns Skotas (Ox. 1. III d. 7q. 3), pirmiau galvoja apie tikslą, o tik paskui mąsto apie tai, kas yra arčiau jo ir kas yra glaudžiau susieta su juo. Dievas, būdamas absoliutus gėris, pirmiau galvoja apie save, nes tik savyje randa laimės pilnybę. Jei Jis toliau galvoja apie ką nors kitą išorėje, tai tik tiek, kiek tai santykiauja su Jo absoliučiu gėriu. Absoliutus gėris, skirtingu būdu perduotas tvariniams, yra matas, nustatąs tvariniuose jų vertybių laipsnį ir duodąs daiktams logišką sąryšį. Kristus, būdamas labiausiai Dievo apdovanotas, be abejo, užėmė pirmą vietą Dievo planuose, kaipo tas, kuris stovi arčiausiai Dievo darbų tikslo.

Dievo laimei ir Jo dosnumui būtų užtekę vien tik Kristaus. Nė vienam kitam tvariniui Jis nepajėgtų pasirodyti dosnesnis, ir niekas iš tvariniu, paimtų kartu, nepajėgtų karščiau mvlėti Dievo Jei Dievo laimei nebebuvo reikalingi kiti tvariniai, jie tačiau buvo reikalingi Kristaus laimei.

 Iš tikrųjų, laimė negali susilaikyti savyje. Iš savo prigimties ji siekia išsilieti. Būti laimingam ir nenorėti kitiems laimės, reiškia nepažinti laimės savo plotmėje. Pats Kristus sako: "Didesnė laimė yra duoti, kaip priimti" (Ap. d 20,35).    Ką gali duoti Kristus Dangiškajam Tėvui,  kuris savyje talpina gėrio ir laimės pilnybę?
Kaip užpildyti tą tuštumą, kuri atsivertų Kristuje, pastebint savyje nepajėgumą padaryti kitų laimingais, juos mylint nesavanaudiška meile? Dievas, norėdamas, kad Kristus pajaustų savo laimę visoje galybėje ir plotmėje, turėjo užtikrinti jam šitą dosnumo būdą, numatydamas sutverti jo garbei ir jo laimei bent vieną tvarinį. Tas tvarinys bus Marija, Kristaus Motina. Dievas nusprendė jos buvimą kartu su Kristaus "vienu ir tuo pačiu dekretu — uno eodemque decretu", sako pop. Pijus IX bulėje "Ineffabilis Deus".

Kad Marijos likimas Dievo planuose buvo nuspręstas pirmiau visų kitų sutvėrimų, kalbant apie Dievo planus, atidengiant tvarinių logišką santykį, tai rodo pats protas. Amžinoji filosofija šv. Tomo asmeny duoda principą, kad "juo kuris sutvėrimas yra prakilnesnis, tuo jis užima pirmesnę vietą Kūrėjo intencijoje ir plane" (Summa C. Gent., 2, c. 44). Pagal bendrą teologų nuomonę, Marijos malonių pilnybė buvo taip nuostabi, kad ji nepalyginamai viršija visų šventųjų ir angelų malones, paimtas kartu. Jei vertybių skalėje viena net mažiausia antgamtinė malonė savo verte viršija visą prigimties tvarką, Marija nepalyginamai peržengia visus kitus tvarinius savo prakilnumu. Taigi, be baimės suklysti, galime sakyti, kad Marija Dievo mintyje ir plane buvo pirmiau, negu visi kiti sutvėrimai.

Tą pačią mintį seka Bažnyčia savo liturgijoje. Marijos šventėse jai taikomi tie Patarlių knygos žodžiai: "Viešpats mane sutvėrė savo kelių pradžioje, pirma negu yra ką nors padaręs nuo pat pradžios. Mano likimas nuspręstas nuo amžių ir nuo senovės laikų, pirmiau negu buvo sutverta žemė. Dar nebuvo gelmių, o aš jau buvau pradėta; dar nebuvo ištryškę vandenų šaltiniai, dar kalnai nebuvo iškilę su savo baisia sunkybe: aš buvau pagimdyta pirma kalvų" (8,22s.). Bažnyčioje yra įsivyravęs dėsnis — lex orandi, lex credendi — kaip meldžiamės, taip ir tikime. Jei meldžiamės į Mariją, kaip į tą, kurią Dievas pamilo pirma visų kitų sutvėrimų, išskyrus Kristų, ir nusprendė jos likimą nepriklausomai nuo jų, esame priversti išpažinti ją tokią tikėjimo aktu.
Ir šių dienų popiežius Pijus XII taip supranta Mariją Dievo planuose. Jo viename pamoksle, pasakytame 1937 m. lapkr. 28 d. šv. Liudviko prancūzų bažnyčioje Romoje, skaitome šiuos žodžius: "Pirmoji mintis, kurią mums pažadina Marija, švenčiausioji tarp šventųjų, yra štai kokia: nuo amžių, pirmiau visų kitų sutvėrimų, Dievas ją turėjo savo akyse; Jisai ją mylėjo, Jisai ją išrinko ir taip apdovanojo savo malonėmis, kaip begalima būtybę apdovanoti". (Dis-corsi e panegirici, Milano 1939, 860).

2. MARIJOS SANTYKIS SU KRISTUMI

Marijos egzistencijos prasmė yra Kristus. Tai naujas Dangiškojo Tėvo nesavanaudiškos meilės pareiškimas Kristui,   nusprendžiant   Jo laimei sutverti vieną iš prakilniausių tvarinių, per kurį galėtų Kristus parodyti aukščiausią kūriniui galimą meilę Dievui. Marija yra dangiškojo Tėvo dovana Kristui.

Dovana paprastai yra tiek brangi, kiek brangus yra jos davėjas. Ji mylima ta pačia meile, kuria mylimas jos davėjas. Kristus myli dangiškąjį Tėvą karščiausia tvariniui galima meile; ta pačia meile Jis pamilsta ir Tėvo dovaną — Mariją.

Kiekviena meilė konkrečiai pasireiškia dosnumu. O dosnumas tuo didesnis, kuo dovana savesnė ir brangesnė. Ką nuosavo galės dovanoti Kristus Marijai? Juk viską jis yra gavęs iš Dangiškojo Tėvo. Visos antgamtinės dovanos, kuriomis perpildyta Kristaus siela, yra Tėvo nuosavybė. Tiesa, tai brangi Jo dovana Kristui, bet vistik dovanota, o neįsigyta. Duodant mylimajam gauta dovaną, neišreiškiama tiek meilės, kiek parodoma duodant ką nors brangaus savo prakaitu įsigyto. Kristaus meilė Marijai išrado būda įsigyti tų turtu, kuriuos galėtu padaryti savo nuosavybe. Tai kančia, Kristaus išrasta, o ne Dievo iam dovanota. Tai jo nuosavybė. Šita nuosavybe Kristus perka tai, ka^ Dievui sava — malones, padarydamas jas savo nuosavybe — nuopelnais.

  Visas tas dovanas Kristus sudėjo į Marijos sielą, padarydamas ją malonės pilnąja. Tik joje yra sudėti visi Kristaus nuopelnai, nes tik ji tiesiogiai buvo Dievo norėta Kristui. Apdovanodamas Mariją savo kančios nuopelnais, Kristus konkrečiu būdu išreiškia savo meilę dangiškajam Tėvui, o joje pajaučia aukščiausią kūriniui galimą laimę laike. Kančią žemėn atnešė Kristus, o per ją vienintelį galimą laimės būdą. Nuo laisvos kančios gilumo priklauso žmogaus meilės karštumas, o nuo jos — laimės pilnumas.

  Marijos malonių pilnybė, Dievo numatyta ir norėta pirma visų kitų tvarinių ir tik santykyje su Kristumi, vadinama jos Nekaltu Prasidėjimu. Tai didžiausia Marijos privilegija, savo prasmę turinti tik Kristuje. Jei Kristus savo esme yra Atpirkėjas, Marija yra pirmasis jo atpirkimo vaisius. Dargi tam tikra prasme Marija yra vienintelis Kristaus atpirkimo vaisius, nes savyje talpina visus Jo kančios ir meilės nuopelnus.

  Atpirkimas tikra savo prasme, kaip matome, yra konkrečios meilės apraiška. Jei atpirkimu atsiteisiama teisybei, tai tik per meilę. Šito atpirkimo buvo reikalinga Marija, nors savyje nebuvo palenkta Adomo nusikaltimui ir nebuvo reikalinga, kad už ją būtų atsiteista įžeistai Dievo teisybei. Ji sutverta tik Kristaus meilei, o tą meilę Išganytojas jai pareiškė aukščiausiu tvariniui galimu būdu. Kristus atpirko Mariją tobuliausiu būdu, sako Jonas Duns Skotas, nes užėjo nuodėmei už akių (Ox. 1. Ill.d. 3,.q. 1). Ir iš tikrųjų, didelė meilė yra pakelti parpuolusį purvan, bet nepalyginamai didesnė yra apsaugoti, kad neparpultų. Tokią meilę parodė Kristus savo Motinai.
Ta Skoto minti patvirtina jau cituota pop. Pijaus IX bulė   "Ineffabilis", pareikšdama,  kad Marija buvo atpirkta "sublimiori modo — prakilnesniu būdu" už visus kitus žmones. Ji pareiškia taip pat, kad Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės Kristaus kančios numatytų nuopelnų akivaizdoje.

3. MARIJOS SANTYKIS SU TVARINIAIS

  Jei Kristaus laimei ir jo egzistencijos pilnam pateisinimui užteko Marijos, pilnai Marijos laimei ir jos buities pateisinimui neužteko vien Kristaus. Tiesa, ji bus turtinga Kristaus malonių pilnybe ir jo paties laime. Tos laimės tačiau ji nepajaustų visoje jai priderančioje gilybėje ir plotmėje, jei, be Kristaus, neturėtų galimybės mylėti kitų dosnia ir nesavanaudiška meile. To trūkumo negalėtų užpildyti vien Kristaus meilė. Mylėti Kristų ir jam grąžinti jo paties dovanas dosnios meilės pareiškimui būtų nesuprasti jų tikros vertės. Tuo pačiu tat, kai Dievas galvoio sutverti Mariją Kristaus laimei, turėjo jai užtikrinti dosnios meilės galimumą, pašaukdamas iš nebūties egzistencijon protingų būtybių Marijos laimei. Jos bus sutvertos, remiantis Kristaus nuopelnais Marijos dosnumui, ir tuo pačiu pre-destinuotos antgamtinei tvarkai. Prigimties tvarka bus palenkta antgamtės tvarkai, o laikai amžinybei, lygiai kaip priemonė tikslui. Prigimties tvarka turės savo prasmę antgamtės tvarkoje, kaip laikas amžinvbėje. Tai griežtas vertybių prigimties reikalavimas.

  Pirmieji tvariniai, sutverti Kristaus numatytų nuopelnų akivaizdoje Marijos laimei, buvo angelai. Dievas juos apdovanojo Kristaus nuopelnais per Mariją, kad naudodamiesi jais laike, pasidarytų verti amžinybės. Jie turėjo laisvai priimti šitą Dievo nustatytos antgamtės ekonomijos tvarką, nes tik laisvė gali įjungti tvarinį į santykiavimą meilėje su Dievu. Marija pasirodo Dievo veikalų už savęs centre, kaip tai rodo Apreiškimo knyga (c. 12), nuo kurios priklauso angelų apsisprendimas laimei ar amžinai pražūčiai.

  Marijos laimei toliau Dievas sutvėrė žmogų ir visą regimą pasaulį. Tą tiesą patvirtina šisai logiškas dėsnis: "Netobulesnis dalykas yra visados dėl tobulesnio" (šv. Tomas, Summa C. Gent, 2, c. 44). Vertybių skalėje Marija užima pirmą vietą po Kristaus. Neabejotinai tat jai priklauso žmogus ir visas kitas regimas pasaulis. Tiesa, Dievas viską tveria tik sąryšyje su Kristaus^nuo-pelnais. Tikroji pasaulio egzistencijos priežastis yra Atpirkėjas. Bet kadangi jo nuopelnai savo atbaigtą prasmę randa tik Marijoje, jai yra skirtas pasaulis ir ji yra tarpinė pasaulio egzistencijos priežastis.

 Tą mintį seka daugybė Bažnyčios Tėvų ir  šventųjų, kurie dvasios pakilime ir daugiau prigimties balso vedami, Marijai priskyrė pasaulio sutvėrimą. Šv. Bernardas, vienas iš didžiausių marijologų, taip išsitaria: "Marijai sutvertas visas pasaulis" (Serm. III Super Salve Regina). O šv. Izidorius iš Tesalonikos eina dar toliau. Pagal jį, "Sutvėrėjas visiškai nebūtų galvojęs apie pasaulio tvėrimą, jei nebūtų numatęs Mariją ateisiant pasaulin". (Orat. in Nativ. Virginis). Tas pats šventasis toliau sako: "Tau, o tyriausioji Panele, Dievas sutvėrė dangaus beribes, dėl tavęs iš nieko buitin pašaukė žemę, jūras ir saulę, tau yra padovanota visa, ką tik mes savo protu galime pažinti" (In dorm. Deip. sermo 17). Savo logišką pateisinimą tas prigimties balsas randa šitoje Marijos sampratoje.

  Visa, ką Dievas darė ir daro prigimtyje ir antgamtėje, daro tarpininkaujant Marijai. Nes nieko Dievas netveria neatsižvelgdamas į Kristaus nuopelnus, kurie yra sudėti Marijoje. Ji yra visuotinė malonių tarpininkė prigimtyje ir antgamtėje. Ji tačiau nėra besąlyginė tarpininkė, koks yra Kristus. Marijos tarpininkavimas priklauso nuo Kristaus. Jis gi savo Motinoje yra sudėjęs visus savo turtus, kad jų dalinime ji pajaustų dievišką laimę.

  Ne tik iš meilės Marijai Dievas viską sutvėrė ir jai padovanojo, bet ją padarė taip pat visų savo darbų pavyzdžiu. Pagal Patarlių knygą, kurią Bažnyčia pritaiko Marijai, ji yra pavaizduojama šalia Tvėrėjo visuose jo veiksmuose. Ji padėjo Tvėrėjui "visa sutvarkyti, visą laiką jo akivaizdoje žaisdama ant žemės skritulio" (8,28). Dievas nieko netvėrė ir netveria, neatsižvelgdamas į Mariją ir neatkurdamas jos visuose savo kūriniuose. Jei gamtoje jaučiame tiek gyvybes ir meiles, jei žmogaus širdis išsiveržia meiles ir gyvenimo ilgesio giesme, tai todėl, kad Dievas mūsų širdyje atkūrė Marijos širdį, o visoje gamtoje — Mariją, davusią gyvybes nešėją — Kristų.

  Čia galėtume pritaikyti tą patį logišką dėsnį: "Tai, kas yra tobuliausia, visados yra pavyzdžiu pagal buvimo būdą to, kas mažiau tobula" (šv. Tomas, Summa Th., p. 3 q. 56 a. 2). Neabejotinai Marija yra tobulesne už visus kitus tvarinius tiek prigimtyje, tiek antgamtėje, tat galėjo būti visų sutvėrimų pavyzdžiu.

BIBLIOGRAFIJA:
J. Bittremieux, De mediatioine universali B. M. Virginis
quoad gratias, Brugis, 1926. J. Fr. Bonnefoy,  La Primauté absolue et universelle de
N. _ S. Jésus - Christ   et de la Très Sainte Vierge,
Paris, 1938.
Le Mystère de Marie selon le Protevangile et l'Apocalypse, Paris, 1949.
L. Da Castelplanio, Maria nel Consiglio dell'Etemo, Milano, 1942.
C. Urrutibehety, Maria Regina délia Creazione, Milano, 1942.
Vers le dogme de l'Assomption, Journées d'études ma-
riales, Montréal 12-15 Août 1948. Atti del Congresso nazionale mariano dei Frati Minori
d'Italia, Roma 29 aprile - 3 maggio 1947.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai