Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
V. KRĖVES "DANGAUS IR ŽEMES SŪNŪS" TEOLOGO AKIMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYSK. V. PADOLSKIS   
Augsburge, Vokietijoje, 1949 m. "Sūduvos" leidyklos buvo išleista V. Krėvės kūrinio "Dangaus ir žemės sūnūs" pirmoji dalis: "Žemės vingiais". Atskiri jos fragmentai buvo pasirodę dar seniai "Skaitymuose", paskui Salzburge, Austrijoje, leidžiamam mūsų tremtinių žurnale "Tėvynėn" ir vėliau "Naujojoje Aušroje". Jau tuomet jie sukėlė nepasitenkinimo bangą apdairesnių katalikų tarpe, kuriems rūpėjo ne tik meniškai pasakytas žodis, bet ir dėstomos minties teisingumas bei aprašomų istorinių faktų tikrumas. Neabejoju, kad katalikų nuogąstavimų gandas turėjo pasiekti ir autorių. Bet dabar vėl visa tai spausdinama iš naujo 200 puslapių veikale, tarsi autorius visai neabejotų parašytų dalykų tikrumu.

Tiesa, turime pripažinti autoriui sugebėjimą atkurti orientalinį pasaulį, kiek tai liečia jų minties ir kalbos savotiškumus, galime grožėtis ir vaizdų meniškumu bei parinkto žodžio puošnumu, bet negalime nesijaudinti, kai iškreiptai vaizduojami ar interpretuojami krikščionybės pagrindus liečia įvykiai, kai mums gerai iš Evangelijų pažįstami asmens, prieš visokią istorinę tiesą, piešiami jiems svetimomis spalvomis.

Menininkas gali laisvai pasirinkti savo siužetą. Bet jei jis pasirinko istorinį siužetą ar su istoriniu fonu, jis negali nukrypti nuo istorinės tiesos, negali istorijos deformuoti, ypač kai aprašomi istorinių šaltinių gerai paliudyti faktai. Tai tinka ne tik profaninei, bet ir religinei istorijai.

Šiai pastarajai tačiau neretai tenka nukentėti, ypač kai prie jos prideda savo ranką racionalistai, kurie nei stebuklų nei bet kokių stebuklingų reiškinių nepripažįsta. Jų tvirtinimu, stebuklas tiesiog negalimas. Todėl religijos paduodamus stebuklingus reiškinius jie stengiasi išaiškinti natūraliai. Antai, vienas racionalistų stebuklingą duonos padauginimą, aprašomą Evangelijose, aiškina tuo, kad savo pamokslu Kristus taip nuteikęs klausytojus, jog atsinešusieji su savimi maisto jį pasidalinę su nieko neturinčiais, ir taip visi pasisotinę.

V. Krėvės kūrinys "Žemės vingiais" turi aiškų istorini foną, kur yra liečiami įvairūs istoriniai faktai, ne tik profaniniai, bet ir religiniai, bet vienur ir kitur dažnai jie vaizduojami savaip, sumaišant faktus ar juos net iškreipiant. Jei profaninių faktų aprašymuos autoriaus smarkiai nutolstama nuo objektyvinės tiesos, tai religinėje srityje jis eina aiškiu racionalizmo keliu, kiekvieną stebuklingą reiškinį, mums žinomą iš Evangelijų, stengdamasis išaiškinti natūraliai. Ne tik Kristus, bet ir Marijos ir šv. Juozapo ir apaštalų asmens bei jų gyvenimas vaizduojami savaip, priešingai Evangelijų duomenims.

Bet pažvelkime į šį kūrinį iš arčiau.
Kūrinys autoriaus pradedamas dviejų vaizdų prologu: "Anksčiau, negu amžiai gimė". Pirmasis vaizdas mus nukelia į tolimiausias amžių glūdumas, į biblinio angelų maišto laikus. Įvykęs angelų maištas prieš Dievą numalšintas Michaelio (=Mykolo) ir didelio būrio angelų, jį parėmusių kovoje prieš maištininkus. Nusikaltu-sieji angelai nutrenkti j tamsybių bedugnes. Visi ištikimieji angelai dabar stovi Dievo sosto dešinėje. Kai nusikaltusieji teisingumo vardan Teisingojo ir Rūsčiojo yra kaltinami ir prašoma Dievo jiems bausmės nedovanoti, juos užstoja Gailestingasis, kurį Dievas vadina savo mylimiausiuoju Sūnumi.

Dievo sosto kairėje stovi susvyravusieji angelai. Maišto metu nei maištininkų nei Dievo pusės jie nepalaikė. Susvyravusius, suabejojusius ir nestojusius už Dievą angelus, kaip anksčiau pačius maištininkus, taip dabar ir juos kaltina Teisingasis ir Rūstusis ir reikalauja jiems bausmės. Bet Gailestingasis ir juos užtaria. Dievo sprendimas tačiau maištininkams lieka nepakeistas, o susvyravusieji galutinai neatmetami. Jiems lemia eiti į pasaulį, kūnais prisidengus, kentėti ir mirti. Tremties ir skausmų kelias pasaulyje — tai jiems duodamas laikas galutinai apsispręsti už Dievą ar už Jo priešininką, kadaise pakėlusi prieš ji maištą. Gailestingasis prašo, ir Jam leidžiama eiti drauge su ištremiamaisiais, kad jiems padėtų jų gyvenimo kelyje, kad pramintų takus, kurie juos atvestų atgal prie Dievo, t. y. Jis eina su jais į pasaulį, kad padėtų jiems apsispręsti už Dievą.

 Iš šio pirmojo prologo vaizdo matyti, kaip autorius, panaudodamas biblinio angelų maišto aprašymą, nukelia i prieš amžių pradžią gėrio ir ir blogio pradų priešingybių pasireiškimą. Iš priešamžių šių dviejų priešingų pradų kova persimeta ir į istoriją. Ir pasaulyje turės vykti kova tarp gėrio ir pikto, tarp Dievo ir demono. Tai užmena antrasis prologo vaizdas, kur maišto pradas, — numalšintos audros ir chaoso galybės, — nelaiko savęs nugalėtu. Tarp jo ir jo nugalėtojo, kurio balsas girdimas, ir toliau vyks kova, tik dabar jau žemėje: kova ir varžybos dėl susvyravusių dvasių, kurios kaip tik šiuo momentu atskrenda apgyvendinti žemes. Kuo baigsis ši kova ? Kaip išsispręs šių dviejų pradų priešingybe istorijos eigoje? Štai problema, kurią prologe kelia autorius ir į kurią, rodos, nori duoti atsakymą. Įdomu, koks bus autoriaus interpretacijoje Gailestingojo — Kristaus vaidmuo šioje dviejų priešingybių kovoje, nes Jis juk turi ateiti į žemę padėti tremtiniams, kuriems Dievas-Balsas iš tolo sako: "Sukūriau ši pasaulį, kad jis būtų jums bandymo vieta. Skausmais ir nusiminimu, vargais ir ašaromis būsite bandomi ir tiriami. Bet nenusiminkite! Neapleisiu jūsų šiame ašarų slėnyje ir nepaliksiu vienų sielvartui, mylimieji mano broliai, broliai svyruojantieji..." (16 p.).

 Aiškiai matyti, kad autoriaus koncepcijoje anie susvyravusieji dangaus angelai, ištremti iš dangaus žemėn, kaip į bandymų ir galutinio apsisprendimo vietą, yra tai mūsų žmonija. Ši koncepcija mums primena Platono žmogaus sielos koncepciją. Pradžioje ir jos buvę grynos dvasios, tik vėliau už kažkokį savo nusikaitimą jos buvusios kūnuose apgyvendintos.

  Krikščionių doktrina tačiau visai ką kita sako apie žmogaus atsiradimą žemėje. Žmogus nėra iš dangaus nupuoląs angelas, apvilktas kūnu, bet pačioje žemėje Dievo sukurta būtybė. Ir jo pirmapradis nusikaltimas kitokio pobūdžio, negu autoriaus koncepcijoje nusikaltimas susvyravusio angelo. Taigi, pradėjęs nuo biblinio angelų maišto, toliau eidamas autorius su Apsireiškimo šaltiniais visiškai apsilenkia ir priartėja Platono koncepcijai.

 Po prologo veiksmas tuojau nukeliamas į Palestiną, į Erodo Didžiojo valdymo ir Kristaus gimimo laikus.
"Priešaušrio metu" atvaizduoja pavergtos žydų tautos nuotaikas Erodo Idumiečio valdymo metu ir jų santykius su valdovu, tuo sudarant psichologinį bei visuomeninį tolimesniam pasakojimui foną. Tai išryškina žydų žygis į Erodo rūmų kiemą ir pokalbis su juo.

"Žvaigždės spinduliuose" aprašomas Kristaus gimimas ir pirmosios Jo gyvenimo dienos. Tarpu-kalnis naktį netoli Betlehemo (^Betliejaus). Prie rusenančio uolos papėdėje laužo ilsisi piemens. Tarp jų ir du svetimi, keliaują iš Jeruzalės į Hebroną pas gimines: tai Jona, žvejys iš Galiliejos Kapernaumo, ir jo sūnus Simonas (būsimasis apaštalas Petras). Jiems besikalbant apie paskutinius įvykius Jeruzalėje, įeina Juozapas, senas, pražilęs, metų sukūprintas, vedąs jauną moterį Mirjamą (=Mariją). Juozapas pasirodo keliaująs iš Fenikijos Sidono, kur jis netekęs darbo, į savo žmonos tėviškę, Betlehemą. Simonas ir Jona pagaliau jį atpažįsta, kaip dailidę iš Nazareto. Jona jį charakterizuoja, kaip visuomet buvusį nelanksčios sielos ir užsispyrusį, atkaklų, nepaklausiusį atkalbinėjimų ir, nors jau buvęs pagyvenęs vyras, suaugusių vaikų tėvas, vedęs jauną, amžiumi dar nesubrendusią mergaitę, pabėgęs iš namų ir iškeliavęs svetur tarp kitatikių (34 ir 35 p.).

Evangelijos visai kitaip šiuos dalykus aprašo. Juozapas ten vadinamas "teisiu" (Mt. 1, 19), t. y. šventu, uoliu Įstatymo užlaikytoju, kuris gyvenęs Nazarete. Susižiedavęs su Marija norėjo nuo jos skirtis ir tik angelo sapne paakintas paėmė ją už moterį. Evangelijose nėra jokių įrodymų, kad Juozapas būtų anksčiau buvęs vedęs ir turėjęs iš tos moterystės vaikų. Evangelijose vadinamieji "Jėzaus broliai" buvo tik tolimesnieji Jo giminaičiai, daugiausiai pusbroliai. Šv. Rašte žodis "brolis" pažymi ir tolimiausius gimines. Pagaliau visai nesuprantama autoriaus pasakojime Juozapo ir Mirjamos kelionė į Betlehemą. Kodėl juodu nesustojo išsyk apsigyventi Nazarete, Juozapo tėviškėje, į kur juodu vistiek tuojau grįžo iš Betlehemo, Mirjamai pasveikus? Šios kelionės motyvas labai aiškus Evangelijoje: Juozapas ir Marija ėję iš Nazareto į Betliejų įsirašydinti, pagal ciesoriaus Augusto įsakymą.

Mirjamai atėjo metas gimdyti. Ši scena aprašoma labai natūrališkai. Čia kalbama apie motinos aimanavimus ir skausmingas konvulsijas. Ir ant rytojaus Mirjama dar didelė ligonė. Bet šv. Lukas savo Evangelijoje motinos laikyseną visai kitaip aprašo: ji pati gimusį kūdikį suvysto vystyklais, ji pati jį paguldo prakartėje (Lk. 2, 7). Bažnyčios padavimas vienbalsiai sako, kad Marija pagimdžiusi be skausmų.

Pasak autorių, kūdikis gimęs po plynu dangumi, tik daubos užuovėjoje. Seniausias gi padavimas, siekiąs antrąjį šimtmetį, sako, kad Kristus gimęs už miesto, kalno oloje, kurią piemens naudoję kaip pastogę gyvuliams. Iš tiesų, ir šv. Lukas savo Evangelijoje pažymi, kad Marija kūdikį paguldžiusi į prakartę, t. y. į gyvulių ėdžias (Lk. 2, 7). Konstantinas Didysis (IV šimt.) viršum šios olos yra pastatęs Kristaus Užgimimo baziliką, kuri yra išlikusi iki šių dienų.

Kūdikiui gimus, piemenų ir pakeleivių tarpe kyla kalba apie senų žmonių įsitikinimus, kad, kai žemėje gimsta žmogus, Amžinasis įžiebiąs naują žvaigždę, iš kurios spindėjimo esą galima numatyti ir naujagimio ateitis. Ir tikrai, dabar jie, besidairydami, pamato anksčiau jų nepastebėtą žvaigždę, kuri "atrodė kaip kalavijas su rankena, ir jo liepsna žėrintieji ašmens buvo į žemę nukreipti" (38 p.). Ji atrodė baisi ir lemianti kažką ypatingo. Kadangi jos pasirodymas sutapo su šio kūdikio gimimu, jie pradėjo įtarinėti, ar tik tas gimęs kūdikis nebūsiąs Žadėtasis, t. y. Mesijas, kurio Izraelis laukė, ir pastebėtoji žvaigždė — Jokūbo namų žvaigždė. Vėliau jie dėl to visai įsitikina, pastebėję, kad žvaigždė stovinti kaip tik ties kalnu, kurio papėdės dauboje guli tik ką gimęs kūdikis.

Tolumoje girdėti pirklių karavano skambučių žvangėjimas. Simonas ir vienas kitas iš piemenų, matyt, įvykių įjaudinti, įsivaizduoja, kad tai dangaus angelų giesmė. Jie mano girdį ir jos žodžius:
"Garbė Visagaliui aukštybėse"...

Tai įsivaizduoti būtų tikras kliedėjimas. Ar tai pirmą kartą gyvenime jie išgirdo karavaną einant? Tais laikais karavanas buvo kasdieninis reiškinys, ir didelio nusimanymo nereikėjo, kad atskirtų jo skambučių žvangėjimą nuo dangaus angelų giesmės. Bet apskritai karavanas skambučiais neapsikarsto, nes kai nesaugūs keliai, jis tuo tik greičiau naktį plėšikų dėmesį į save atkreiptų.

Pagaliau ir pirklių karavanas prisiartina ir įsiprašo pas piemenis poilsio nakčiai . Autorius Simono lūpomis jiems sako, kad "tik iki kitos nakties vidunakčio galėsite jį (šventąjį miestą — Jeruzalę) pasiekti" (42 p.). Tai visai klaidinga pastaba, nes tikrumoje Jeruzalė buvo nuo ten už keletos kilometrų, nes iš viso Betliejus nuo Jeruzalės yra tik 8 kilometrai kelio.

Vienas senojo pirklio palydovų, dedąsis pažįstąs žvaigždžių ženklus, išgirdęs apie naujagimį, susidomi juo. Iš jo tėvų jis sužino, kad jie karališkos (melechų) giminės, tik labai neturtingi, kad motina net verkianti, jog neturinti kūdikiui vystyklų. (Pagal Luko Evangeliją, 2, 7, Marija turėjusi į ką kūdikį suvystyti). Geraširdis senasis pirklys užtat atrėžia kūdikio vystyklams gabalą vežamo parduoti audeklo. Astrologas galop visai aiškiai išskaito kūdikio ateitį: Jo ramus ir lygus gyvenimo siūlas staiga nutrūksta, bet po to jo kelias vėl naujai sušvinta, kaip galingo valdovo, lyg nebūtų miręs ar nelaimės ištiktas. Tada ir senasis pirklys pradeda tikėti, kad šis kūdikis būsiąs žydų laukiamas Žadėtasis-Mėsijas, ir parenka jam dovanų įvairių brangių audinių. Jo pavyzdžiu paseka ir jo draugai: karys papila saują auksu žėrinčių pinigų, astrologas-išminčius alebastro indų ir puošnių dėžučių su brangiais kvepalais. To reginio paveikti, savo tikėjimą į Žadėtąjį pareiškia ir Simonas bei ten esą piemens. Ant rytojaus pirkliai pasitarnauja ligonei tuo, kad neštuvuose ją nuneša į Betlehemą, kur Juozapas su savo šeima apsigyvena Jokimo ir Onos namuose, pas Mirjamos brolį. Mirjamai pasveikus, Juozapas su savo šeima išvyksta į Nazaretą, į savo tėvų namus.

Iš to, kas čia pasakyta, aiškiai matyti, kad autorius visai priešingai Evangelijoms aprašo Kristaus gimimą ir išminčių atsilankymą iš rytų pagarbinti gimusio žydų karaliaus. Toks nukrypimas aiškiai rodo, kad autorius Evangelijų nelaiko istoriniais raštais. Taigi Evangelijos būtų veikiau pačių jų autorių ar krikščionių bendruomenės tikėjimo išraiška, o ne objektyvi tiesa. Štai kodėl autorius gali lengva širdimi rašyti, kad šv. Mato Evangelijoje aprašomi išminčiai, specialiai iš rytų atėję į Judieją ieškoti gimusio žydų karaliaus, yra tik paprasti pirkliai, visai atsitiktinai užėję naujagimį kalnuose. Bet tokie autoriaus tvirtinimai mūsų neįtikina, nes Evangelijų istorinis charakteris yra pakankamai įrodytas, nežiūrint, kad jose aprašoma visa eilė stebuklų.
"Neramios dienos" vaizduoja, kiek rūpesčio sukėlė Erodui pasirodžiusi žvaigždė, kuri pastebėta visų Palestinos gyventojų. Jos reikšmės Erodas teiraujasi pas žydų kunigus, Rašto žinovus ir sinedristus. Minios nuotaikoms sužinoti jis siunčia savo žvalgą, iš kurio jis patiria, ne tik ką žmonės gatvėje kalba, bet ir apie anuos Babilono pirklius bei ką jie buvo matę anuomet kalnuose: kad ten gimęs iš senos melechų (karalių) giminės kūdikis ir kad tuo akimirksniu, kai jis gimė, pasirodžiusi ši nuostabioji žvaigždė. Dėl to pirkliai, neva apsipirkimui, atkviečiami pas Erodą. Iš jų jis sužino, kad ano naujagimio šeima apsigyvenusi Betleheme.

Toliau esam "Esėjų šeimoje". Kada Juozapas rengėsi ramiai gyventi savo tėvų namuose Nazarete, atbėga pas jį iš Betlehemo, savo tėvo siunčiamas, Mirjamos brolio sūnus Jokūbas, su Tėvo įsakymu Juozapui skubėti su šeima iš namų, nes baisi Idumiečio ranka pakibusi ant jų galvų (Evangelijose angelas praneša apie tai Juozapui). Ir Juozapas su šeima nedelsdamas išvyksta. Nori pasiekti Egiptą. Bet bekeliaudami jie pavargo ir išalko. Sustoja pasilsėti pas esė jus, vienos žydų sektos žmones, gyvenusius (Engad-di) tyrumos pakraštyje. Čia jie buvo maloniai priimti. Sužinojęs jų kelionės priežastį, senelis Scharija ben Eleazaras, esėjų mokytojas ir vadovas, kviečia Juozapą pasilikti su šeima pas juos, iki Idumiečio pyktis nurims. Iš motinos paėmęs kūdikį į savo rankas, jis taria laiminimo žodžius. Ši scena, bet ypač Scharijos ištariami žodžiai prieš mirtį, kaip atsisveikinimas su Ješua (Jėzumi) ir Mirjama (199 ir sek. p.), rodo, kad autorius jo asmeny norėjo atvaizduoti Evangelijos senelį Simeoną. Juozapas kvietimą priima, ir šventoji šeimynėlė pasilieka pas esė jus iki Erodo mirties.

Čia dera priminti, jog nėra jokių istorinių duomenų, kad Kristus būtų kada nors buvęs ar gyvenęs pas esėjus. Vienas kitas tačiau yra nuomonės, kad Jonas Krikštytojas ar Jokūbas, Viešpaties brolis, buvę esėjai. Bet ir tai neturi jokio pagrindo. Visas jų gyvenimo būdas skyrėsi nuo esėjų gyvenimo papročių. Jonas Krikštytojas buvo atsiskyrėlis, esėjai gyveno bendruomenėje; kitaip dėvėjo ir mito Jonas Krikštytojas negu esėjai, kurie visuomet dėvėjo baltą drabužį ir mito žemės vaisiais. Šie vengė minios, kurios nevengė Jonas Krikštytojas, kurs skelbė ir teikė atgailos krikštą visiems.

Esėjas nebuvo nė Viešpaties brolis Jokūbas. Esėjai Jeruzalės šventykloje nesilankydavo, tuo tarpu Jokūbas visuomet dalyvaudavo kasdieninėje šventyklos aukoje, kaip ir visi to meto krikščionys iš žydų.

Nereikia esėjizme ieškoti krikščionybei atramos ar jį laikyti krikščionybės pirmataku, paruošimu, nes jie skiriasi pačiuose savo pagrinduose. Antai, esėjų griežtas subatos šventimas ir didelis ritualinių kūno apsiplovimų vertinimas yra visai svetima Kristaus mokslui, kaip tai aiškiai matyti iš jo ginčų su fariziejais.
 
"Žvejų pasaulyje" yra epizodas iš gyvenimo keletos būsimųjų apaštalų, kai jie dar buvo tik paprasti Genezareto   ežero žvejai.   Jų vardai: Jonos sūnus Simonas, Natanaelis iš Kanos ir du Zebediejaus sūnūs, Pilypas (ne apaštalas) ir Jokūbas.

Kai jie ilsisi ežero pakrantes vejoje, prie jų prijoja ginkluotų vyrų būrelis. Tarp jų yra Simono pusbrolis Andrius, Jehuda (Judas), garsaus parušimo (taip autorius iš hebrajų kalbos vadina fariziejus) Natano iš Kerioto sūnus ir Barraba, Jonatano sūnus, iš Betlehemo apylinkes kaimo, visų sikarių vadas. Abu pastaruoju keliauja per kraštą kaip šaukliai to, kuris neseniai pasiskelbė Žadėtuoju-Mesijum ir dabar ruošia ginkluotą sukilimą prieš priešą. Juodu kaip tik visur verbuoja šiam Mesijui karius, prie kurių yra kviečiami prisidėti ir šie žvejai. Tada Simonas papasakoja apie aną gimusį Kūdikį. Tik jį jis laiko tikruoju Mesijum. Bet šiuo metu jis dar tik kūdikis tegalįs būti. Abejonė todėl kyla Bar-rabo širdyje dėl dabar pasiskelbusio Mesijum, bet vis tik jo reikalui jis nori likti ištikimas. Prie ginkluotųjų būrio prisideda ir Andrius bei Zebediejaus sūnus Jokūbas. Jehudos ir Barrabo keliai laikinai išsiskiria, iki juodu vėl susitiks Žadėtojo stovykloje. Kiekvienas iš jų vadovauja atskiram jaunų vyrų būreliui.

Reikia pažymėti, kad ką čia Simon kalba apie pirklių pagarbinimą Kūdikiui, nesiderina su tų pačių įvykių aprašymu anksčiau (46 p.). Simono pasakojimu, jie (jis čia spėja, kad tai buvę tolimųjų kraštų galingi valdovai) tik šiam tikslui ir atvykę: "Jie sustoję ėmė klausinėti mus, kur čia yra gimęs pasaulio valdovas, nes jo žvaigždė jau sužibusi... Jie norį pareikšti jam pagarbą"... (97 p.). Tai būtų jau arčiau Evangelijos teksto. Bet 46 p. autorius pasakoja, kad Babilono pirkliai tik atsitiktinai naktį piemenis užėję. Tik patyręs apie kalno papėdėje gimusį kūdiki, vienas iš pirklių, nusimanąs žvaigždžių aiškinimuose, jam pranašavęs reikšmingą ateitį.

"Tesi palaiminta" dalyje pasirodo ginkluotų jaunų vyrų būrys, vedamas Jehudos. Jis atvyksta į esėjų kaimą, kurį jie apiplėšia ir net reikalauja, kad tinką ginklų  tarnybai  vyrai prie jų prisidėtų, ginklu paremti Žadėtąjį-Mesiją. Bet esėjų mokytojas ir vadas Scharija, Eleazaro sūnus, tam pasipriešina. Už tai įnirtę kariai nori visus išžudyti. Tada tarp Scharijos ir įnirtusių karių, paskutinį akimirksnį čion atskubėjusi, stoja  pridengdama Schariją, Mirjama, prie kurios kojų, išskėtęs rankas, prisiglaudžia, tarsi ją gindamas, jos mažasis sūnelis. Kariai sumyšta ir nuleidžia ginklus. Jokūbas, Zebediejaus sūnus, atpažįsta Mirjamą, ir kariai palieka esėjų kaimą.

"Žemės dulkėse" kitas jaunų karių būrys, vadovaujamas Barrabo, ieškodamas Žadėtajam talkininkų užeina pas nazirus, paskui jie užkalbina prie kelio tiesimo dirbančius vyrus. Bet nei vieni nei klti nesutinka prie jų prisidėti.

 Paskui eina "Žadėtojo keliai". Minios žmonių renkaasi į kalnus pamatyti  to,   kurs sakosi esąs Dievo Žadėtasis-Mesijas, Dovydo įpėdinis ir išrinktosios tautos galybės atstatytoj as — Jehuda iš Galiliejos. Čia vėl susitinka ir Jehuda iš Kerioto su Barrabu. Miniai pasirodo ir tariamasis Mesijas, bet visų jis neįtikina esąs tasai, kuo dedasi. Nuo jo atsimeta ir Barraba, bet Jehuda lieka Žadėtajam ištikimas. Jam nesvarbu, ar tiesa ar melas yra žodžiuose to, kuris pasivadino Žadėtuoju. "Audros trokšta nerami mano siela — audros ir gėrybių paragausiu, eidamas iš vien su tais, kurie pasiryžo"... (139 p.). Pasilikusi ištikima minia suskirstoma į 12 būrių, pasiruošusių žūtbūtinei kovai su krašto prispaudėju.

Šį tariamąjį Mesiją autorius vadina Jehuda iš Galiliejos — Judu Galiliejiečiu. Šiuo vardu tikrai yra žinomas žydų sukilimo prieš romėnus organizatorius, apie kurį kalba evangelistas Lukas Apaštalų Darbuose (5, 37) ir žydų istorininkas Juozapas Flavijus. Bet šis sukilimas įvyko žymiai vėliau, negu autoriaus aprašomas laikotarpis, būtent, Erodui jau seniai mirus, septintais mūsų eros metais (Erodas mirė 4 metais prieš mūsų erą), prie Romos prokuratoriaus Koponi-jaus, kada, nušalinus Erodo Didžiojo sūnų Ar-chelajų, Romos buvo atsiųstas į Judieją Kviri-nas surašydinti Archelajaus valdytos eparchijos turtų ir perimti Romos žinion tai, kas Archelajui pačiam priklausė. Visa tai žydams aiškiai rodė, kad dabar jie yra tiesioginėje Romos valdžioje ir kad Romos ciesoriui jie turėsią mokesčius mokėti. Tai ir buvo proga prieš romėnus sukilti. Vadovauti ėmėsi Judas Galiliej ietis, padedamas fariziejaus Sadoko. Šalia patriotinių motyvų, kaip nusistatymas prieš mokesčius ciesoriui, veikė, be abejo, ir religiniai motyvai, net mesijinė idėja. Bet šis sukilimas baigėsi nepasisekimu. Žuvo ir pats Judas Galiliejietis, šio sukilimo vadas. Bet tai yra aiškus anachronizmas visus šiuos įvykius nukelti į Erodo Didžiojo laikus, kaip tai daro autorius. Juk visa tai yra vykę 10 metų vėliau. Taip pat ir apie sikarius kalbėti (pasak autoriaus, Barraba buvęs jų vadas) Erodo laikais yra nemažesnis anachronizmas už pirmąjį. Tiesa, Judo Galiliej iečio sukilimas davė pradžią ze-liotų, t. y. uoliųjų (tautine prasme) partijai, bet tik žymiai vėliau zeliotai pradėta sikariais vadinti.

"Paskutinių Liūto dienų" veiksmas, nors autorius to nepasako, bet atrodo, kad eina Jeriche. Erodas sunkiai serga. Daug rūpesčio jam teikia pasirodęs Žadėtasis, kurį sugauti Erodas pasiunčia savo karių būrį. Jo paklaustas, sinedrijus pasisako prieš Žadėtąjį: jis ne Mesijas. Tuo metu Jeruzalėje pasklidus gandui apie Erodo mirtį, žydų džiaugsmui nėra ribų: užpuolami ir naikinami karaliaus rūmai bei kiti jo pastatydintieji viešieji trobesiai (faktiškai, pasak Juozapo Flavijaus, buvęs tik sunaikintas Romos auksinis aras, kurį Erodas buvo iškėlęs ant Jeruzalės šventyklos vartų). Sužinojęs apie tai, Erodas kaltininkus žiauriai nubaudžia.
Pasmerkiamas mirti ir sugautas Žadėtasis. Už minios simpatijas Mirjamos sūnui nužudomas ir jo pačio sūnus Aristobulas. Pagaliau baigia dienas ir pats Erodas
 
Leonardo da Vinci                 Uolų Marija

Ir šiame skirsnyje istorinio tikslumo nerasi. Autoriaus čia padaryta net stambi istorinė klaida. Aristobulas nužudytas drauge su savo broliu Aleksandru Sebastoje (Samarijoje) septintais metais prieš mūsų erą, taigi 3-mis metais prieš Erodo mirtį. Penkias dienas prieš tėvo mirtį nužudytas Erodo sūnus Antipateris (ketvirtais metais prieš mūsų erą) už tai, kad norėjęs nunuodyti savo tėvą.

Iš viso čia reikia pastebėti, kad autorius su istorija nesivaržo. Bet ar tai teisu? Įvairūs kūriny vaizduojami epizodai dažnai yra grynas autoriaus fantazijos darbas, kaip įvairios scenos pas esėjus, scena prie Genezareto ežero, pas nazirus, susitikimas su Žadėtuoju kalnuose ir kiti dalykai. Vis tik vaizduodamas aiškius istorinius faktus autorius neturėtų jų iškreipti, nes tuo būdu autoriui galėtų būti prikišamas istorijos nežinojimas. Fantazijos lakumui parodyti istorijos iškreipimas nėra tikra priemonė. Laki vaizduotė gali lengvai sukurti fiktyvias situacijas ir be visiems žinomų istorinių vardų. Ypač kam Kristų padaryti savo fantazijos objektu? Krikščionis negali į tai abejingai žiūrėti.

Jei kalbėti apie Erodą, tai pasigendama pilnesnio jo charakteristikos vaizdo. Jis nebuvo koks geraširdis, bet ypač antroj savo gyvenimo pusėj buvo žiaurus despotas. Bet autorius to pajusti neduoda, nors vienas kitas jo žiaurumų ir paminėtas. Sau neištikimus ar įtariamus jis žudė šimtais. Savo pačio šeimoje jis vykdė tikras skerdynes, vis bijodamas savo sostui konkurentų. Jo nepaprastą žiaurumą parodo ir tas faktas, kad sirgdamas jis sušaukė į Jerichą, mirtimi grasindamas, jei nepaklausys, visus kilminguosius žydus ir uždarė juos stadijone.
Su ašaromis akyse jis maldavo tada savo seserį Salome ir svainį, kad, kai tik jis užmerks akis, juodu pasiųstų kareivius, apie jo mirtį jiems nieko nesakant, išžudyti visų šių žydų strėlėmis. Jo mirties proga tegu verkia visa žydų tauta. Bus manoma, kad jo rauda žmonės. Laimei, jam mirus, šis jo prašymas nebuvo įvykdytas.

Jo uždėta mokesčių našta žydams buvo tikrai sunkiai pakeliama, nors pora kartų nuo jų dalies jis žydus yra atleidęs, tuo parodydamas savo gerą širdį. Pinigai jam buvo reikalingi gausioms statyboms, romėnams papirkti ir t.t. Užtat pinigo jis ieškojo visur. Net Dovydo kapą jis apgrobė. Labiausiai tačiau jaudino žydus nepakankamas jų religinių papročių paisymas ir pastangos įvesti Palestinoje helenizmą, atseit, pagonybe, nors jis vengė tai daryti jėga. Jeruzalės šventyklos didingas atstatymas nebuvo joks žydų religijos pripažinimas, bet tik noras žydams įsiteikti. jų simpatijas laimėti. Dėl to jis šiek tiek paisė ir jų religinių papročių. Šiaip jis buvo žydams svetimas ir savo dvasia ir savo papročiais.

Jo šeimyninis gyvenimas buvo nelaimingas. Vedęs jis buvo 10 kartų; sykiu jis turėjo net devynlas žmonas. Ir jo paskutinė liga nebuvo tik kojų patinimas, kaip autorius vaizduoja. Jo viduriuose kilo votys, gi nuo liemens sutinusiame kūne vienur kitur buvo atsivėrusios žaizdos, kuriose veisėsi kirminai. Savo skausmuose jis išgyveno tikrų desperacijos valandų, kad kartą net nusižudyti norėjo.

Žydų istorininkas Juozapas Flavijus, gyvenęs 37-94 m., taigi žinias galėjęs semti iš pačių pirmųjų šaltinių, pav., iš Mikalojaus Damaskiečio, Erodo draugo ir patarėjo, parašiusio jo gyvenimą, Erodą ir jo laikus aprašo labai plačiai ir vaizdžiai. Autorius galėjo jas gražiai meniškai atkurti, nenutoldamas nuo tikrovės ir išlaikydamas istorinę perspektyvą. Deja, čia dažnai to pasigendama.

Ypač autoriui derėjo būti objektyviam religinių faktų vaizdavime. Bet ir čia objektyvumo mes nerandame. Tai mus, katalikus, ypatingai užgauna ir verčia priimti šį kūrinį su nepasitikėjimu arba, tikriau pasakius, verčia jį visai atmesti. Pagrinde klaidingas religinių dalykų vaizdavimas, net jų iškreipimas, nuvainikuoja visus gerus autoriaus norus, jei tokių būtų turėjęs, nes tai nėra joks pasitarnavimas nei Kristui nei krikščionybei, bet veikiau tik kenkimas, nes tai klaidinimas tikinčiųjų ir netikinčiųjų.

"Dievo ramybėje užgeso jo dienos" skyriuje aprašoma Scharijos ben Eleazaro, labai primenančio Evangelijos senelį Simeoną, mirtis. Iš čia matyti, kad šventoji šeima pasilikusi pas esėjus net 12 metų (kodėl taip ilgai? Juk Erodas jau seniai buvo miręs), gi Ješua (Jėzus) čia išėjęs Scharijos ben Eleazaro mokyklą: mokęsis skaityti ir suprasti Raštą ir pranašų kalbą.

Tai toks yra bendrais bruožais veikalo turinys. Jį atpasakojome kiek plačiau, kad skaitytojas matytų, kokius dalykus autorius liečia, ir tuoj galėtų palyginti, kuo jie skiriasi nuo mūsų Evangelijų aprašymų ir net nuo profaninės istorijos. Kaip žinomus, Evangelijų aprašymų plačiau necitavome. Bet ir ne visus autoriaus nukrypimus sužvmėiome, tik į stambmenas kreipėme dėmesį. Bet iš jų pakankamai matyti, kaip autorius negailestingai deformuoja praeitį, net švenčiausius religinės istorijos faktus, ištrinda-mas ar užtušuodamas visa, kas tik galėtų atrodyti stebuklinga. Ir tikrai, pagal autorių, Kristaus asmeny nieko stebuklinga, bet viskas natūralu, paprasta, nežiūrint, kad istoriniai šaltiniai priešingai kalba, kaip tai esame prie kiekvieno perskyrimo iš eilės nurodę. Užtat tokį kūrinį mes negalime niekam rekomenduoti, tik greičiau nuo jo skaitymo sudrausti. Mėgusiam V. Krėvės raštus tai gali atrodyti labai skaudu. Gali būti. Bet V. Krėvė pats dėl to kaltas. Jis turėjo žinoti, kad katalikui jo kūrinys bus nepriimtinas ir kad jis į katalikui neskaitytinų knygų sąrašą gali būti įrašytas. Stilistika tačiau dėl to nenukentės, nes yra visa eilė kitų gražių V. Krėvės kūrinių, kur jos galima pasimokyti ir už šį su kaupu kompensuotis. Čia tačiau galioja posakis: magis amica veritas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai