Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"Lietuvių kalbos vadovui" pasirodant PDF Spausdinti El. paštas
Parašė St. Barzdukas   
"Lietuvių kalbos vadovas" jau yra surinktas, jo korektūra peržiūrėta, taigi belieka laukti tik jo pasirodant. Tada dėl jo jau galės savo žodį tarti ir jo skaitytojas bei vartotojas. Dabar, kol dar jo nėra viešumoj, tenka vienu kitu žodžiu paaiškinti, kaip jis jau galutinai atrodys.

— o —
Įvade yra nurodyta lietuvių kalbos kilmė, jos senoviškumas ir savaimingumas. Kilusi istorijai neprieinamoj žiloj praeity, ji ilgame savo istoriniame kelyje nuolat kito ir įvai-rėjo, tačiau išliko vienalytė, nesumi-šusi su kitomis kalbomis. Ilgus amžius patys lietuviai savo viešiesiems reikalams vartojo ne ją, bet svetimas kalbas, tad ir rašte ji tepradėta vartoti vos XVI amžiaus vidury. Suklestėjusi to paties amžiaus pabaigoj ir beveik visame XVII a., XVIII amžiuje visai sunyksta, merdi, nes nebuvo kas ja dabar rūpinasi. Vėliau, XIX amžiaus pradžioje, vėl atsiranda lietuvių, kurie susidomi savo gimtąja kalba. Lietuvių kalba nuo šio laiko pradeda gyventi savo atsigavimo metus. Savo darbais ją gaivina vokietis A. Schleicheris ir F. Kuršaitis, S. Daukantas, M. Valančius, A. Baranauskas. K. Jaunius ir kt. Gražiai pradėtas lietuvių kalbos gaivinimo ir tyrinėjimo darbas buvo vainikuotas J. Jablonskio ir K. Būgos: jie padėjo mūsų kalbai mokslinius pagrindus, sudarė jos gramatiką, nustatė rašybos dėsnius ir kt. Jų dėka lietuvių tauta savo visuomeniniams ir kultūriniams reikalams turi vieną bendrą kalbą.

Vadovo, kaip jau yra spaudoje paskelbta, yra dvi dalys.
Pirmoji dalis išdėsto garsų darybą, jų rūšis ir tartį, rašybą ir raidyną, atskirųjų lietuvių kalbos garsų rašybą, pradinių didžiųjų ir mažųjų raidžių vartojimą, žodžių dalių kėlimą, rašymą kartu ir skyrium, bendrinių ir tikrinių svetimybių rašymą, lietuviškų ir svetimų santrumpų rašymą, įvairius kalbos dalykus (atskirųjų garsų vartojimą, darybines ir kaitomąsias lytis, linksnius, naujadarus ir tarptautinius žodžius, reikšminius priesagų skirtumus, naujų žodžių darybą ir kt.), skyrybą, kirtį ir priegaidę.

Antroji (žymiai didesnė) dalis yra žodynas.Jame duodama apie dvidešimt tūkstančių pačių reikalingiausių žodžių, čia duodami visų pirma bendriniai gyvosios kalbos žodžiai, toliau naujadarai, svetimybės ir skoliniai, reikalingiausi savi ir svetimi asmenvardžiai, vietovardžiai ir kt. Jei žodžio reikšmė visai aiški, jis duodamas grynas (žvelgti, -ia, -ė; žvengimas, -o 2; žvėris, -ies 3 ir t.t.). Kitų žodžių reikšmė paaiškinama arba pavyzdžiu (žvengti, -ia, -ė: žirgas -ia), arba artima sąvoka, sinonimu (žvėriškas, -a 1, prv. -ai, toks kaip žvėris, bjaurus, piktas; zauna, os 4, tauškalas, plepys), arba ir visu sakiniu nusakomuoju ar aprašomuoju būdu (Vaižgantas, -o 1, rašytojo kun. Juozo Tumo slapyvardis) ir t.t. Svetimų žodžių yra nurodomos ir kilmės (zefyras, -o 2 (gr.-lot), švelnus pietų vakarų vėjas; vilnų gija; medvilninis audeklas). Prie asmenvardžių ir vietovardžių pridėti pažymėjimai rodo, kuriai rūšiai jie priklauso (Vaišgantas, -o 1, liet. v r. vrd.; Zenonas, -o (gr.), vr. vrd.; Vaišvilkas, -o 1, Liet. kunigaikštis; Žvėrynas, -o 1, Vilniaus priemiestis; Zarasai, -ų b, Liet. vtv. ir t.t.). Kur reikia, svetimų žodžių nurodomas ir tarimas [Greenwich (grinidž), Anglijos miestas (prie Londono), stp.: Gr.; liet. tr. Grinidžas (ne: Grinvičas)]. Visi neteikiamieji žodžiai, barbarizmai ir nevykusiai sudaryti naujadarai yra tam tikru būdu išskiriami. Taip pat tam tikrais ženklais pažymimi ir vartotini naujadarai, kad vartotojas galėtų juos atskirti nuo gyvosios kalbos žodžių, ir t.t.

Neilgame apžvalginiame straipsnyje yra neįmanoma parodyti viso "Lietuvių kalbos vadovo" žodyno sandaro. Pateiktieji keli pavyzdžiai gali duoti tik bendrą vaizdą ir paviršutinišką supratimą. Žodynui vartojami trejopi spaudmenys, visi tituliniai žodžiai kiržiuojami, skaičiais nurodomos kirčiuotės, santrumpomis pažymimos svetimųjų žodžių kilmės, kaikurios kalbos dalys ir kiti reikalingi dalykai.

— o —
Gyvenimo audros privertė nemažą dalį lietuvių palikti savo tėvynę. Kita dalis jau iš seniau gyvena emigracijoj. Jų visų gimtoji kalba yra veikiama įvairių svetimų įtakų: iš vienos pusės į ją skverbiasi svetimų kalbų žodžiai ir posakiai, iš antros pusės savosios kalbos žodžiai ir kitos ypatybės yra primirštami. šitaip kalba ima eiti skurdyn, pradeda menkėti ir pagaliau visai nykti. Tai pasidaro neišvengiama, kai kalbos negaivina gyvosios versmės. Tokia versmė lietuviams, netekusiems savo tėvynės, turės būti "Lietuvių kalbos vadovas". Jis skiriamas visiems tiems sąmoningiems lietuviams, kuriems lietuvių kalba yra brangi ir kuriems rūpi jos išlaikymas, tobulinimas ir ugdymas. Visų pirma jis bus geriausias draugas ir patarėjas mūsų mokytojams, kunigams, laikraštininkams, rašytojams, vaidintojams, įvairių vadovėlių autoriams ir visiems tiems, kurie susiduria su viešąja šnekamąja ir rašomąja mūsų kalba. Taip pat jis bus draugas ir patarėjas ir kiekvienam lietuviui, norinčiam gražios ir gyvos savo tėvų kalbos. Vadovo autoriams rūpėjo, kad jo vartotojai galėtų rasti atsakymą i visus klausimus, kurie tik gali iškilti. Žinoma, nenormalios gyvenimo ir darbo sąlygos neleido visko kaip reikiant tesėti, bet buvo padaryta viskas, kas tik buvo galima. Daugiausia buvo žiūrima aktualiųjų ir svarbiųjų gyvenamojo meto reikalavimų. O tie reikalavimai, kaip sakyta, — tai grynos ir taisyklingos kalbos išlaikymas, jos turtinimas ir gyvinimas. Todėl stengtasi vadove duoti ko daugiausia mūsų gyvosios kalbos duomenų, pateikti ko daugiau sinoniminės medžiagos, aiškiau apibrėžti svetimybių vartojimą ir jas priderinti prie lietuvių kalbos reikalavimų. Rankiojant vadovui medžiagą, buvo pasinaudota net keliasdešimt šaltinių.

Taip pat rūpintasi, kad vadove teikiami dalykai būtų prieinami ir suprantami kiekvienam šiek tiek prasilavinusiam žmogui. Todėl vadovas parašytas paprasta kalba, vengiant tik vieniems specialistams būdingo dėstymo ir argumentacijos.

— o —
Rengiant vadovą, buvo susidurta su visa eile dar galutinai neišspręstų mūsų bendrinės kalbos klausimų. Tai įvairūs kirčiavimo, norminių lyčių, kaikurie skyrybos, rašybos ir kt. dalykai. Tremtyje nebuvo organo, kuris būtų galėjęs ramiai ir autoritetingai šituos dalykus svarstyti ir ką nors galutinai nutarti. Taip pat nebuvo įmanoma sukviesti šiam reikalui nė išmaningų žmonių suvažiavimų. Todėl čia teko spręsti tik patiems vieniems vadovo autoriams, o neretai ir vienam jo redaktoriui. Negalint šia proga visko aikštėn iškelti, reikia visdėlto vienu kitu žodžiu paliesti bent mūsų rašybos reikalą, nes rašyba bendrinės kalbos praktikoje vaidina ypačiai svarbų vaidmenį.

Kaip jau minėta, dabartinei mūsų rašybai pagrindus yra padėjęs daugiausia J. Jablonskis, todėl jo vardu ji ir vadinama. Jablonskinę rašybą visoms Lietuvos mokslo įstaigoms yra patvirtinusi ir nepriklausomos Lietuvos švietimo Ministerija. Pagrindinių jos dėsnių, surašytų Rygiškių Jono f J. Jablonskio slapyvardis) "Lietuvių kalbos gramatikoje", išėjusioje 1922 m., visi lietuviai savo raštuose laikosi (vienintelę išimtį gal sudaro tik Vydūnas). Tačiau negalima pasakyti, kad mūsų rašyba jau yra galutinai sutvarkyta: nors ir sutariame dėl pagrindų, bet ligi šiol skiriamės dėl jų pritaikymo. Kuo gi mūsų rašybininkai išsiskiria?

J. Jablonskis savo gramatikoje rašo: aukštas (su k); Ieškoti, iešmas, plauti, splauti, blaurus (be j); gyja, kyla, šyla (su y), būva, žūva (su 0); b«k, suk (su viena k); bet kas, kažin kas, kana kas, kaži koks, kai kas, kai kurie (skyrium) ir kažkas, kitkas (kartu); visų geriausias (visu geriausias), kuo geriausias (ko geriausias) (skyrium); nė vienas, nė kiek, nė maž (skyrium); per gudrus, per maža (skyrium); iš tiesų, iš tikrųjų, iš lėto, be galo (skyrium); gal būt, tur būt, taip pat (skyrium); vis tiek, vis dėlto (skyrium); del, todėl (e be taško). Kituose šio meto savo raštuose J. Jablonskis dar rašo: patriotas, specialistas, oficialus (be j) ir milijonas (su j; šitaip rašo ir savo gramatikoj); poetas, poezija (e be taško) ir licėjus (S su tašku) ir kt.

Tačiau su šitokiu rašymu nevisur sutiko kitas mūsų kalbos šulas — K. Būga. Jis turėjo susidaręs savo rašybą, kurios ir toliau laikėsi. Pvz. 1924 m. pasirodžiusiame jo sudaryto "Lietuvių kalbos žodyno" I sąsiuviny buvo rašoma: augštas (su g); ieškoti, iena (be j) ir bjaurioti, rugpjūčio (su j); gįja, ljja, kįla, šįla (su į), bųva, žųva (su ų); bet-kas, kai -kas, kai-kurie, taip pat tas-pats, vie-nas-kitas, antra-tiek ir kt. (su brūkšneliu) ; visudaugiausia, kuodaugiau-sia (kartu); nevienas (kartu); iš pradžių, be abejo (skyrium) ir iš -pat (su brūkšneliu); taip-pat (su brūkšneliu); del, todėl (e be taško) ir kt.

Su J. Jablonskio gramatikos rašyba nevisai sutapo ir J. Balčikonio raštų rašyba. Jis savo verstose "Rinktinėse Anderseno pasakose" (išleistos 1923 m.) rašė: aukštas (su k); ieškoti, piauti, rugpiūčio, blaurus (be j); kažin koks ir kaž koks (skyrium); permažas (kartu); iš karto, iš pradžios, be galo (skyrium) ir išlengvo (kartu); taip pat, vis dėlto (skyrium); del, todėl (e be taško); periodas, autobiografija (be j) ir Kristijonas, milijonas (su j); teatras, tragedija (e be taško) ir poetas, scena, Idėja (ė su tašku) ir kt. Tas pats J. Balčikonis savo verstose ir 1925 m. išleistose "Haufo pasakose" rašė: aukštas (su k); ieškoti, plauti, blaurus (be J); kažinkoks ir kažkoks, kaikurie (kartu); perjau-nas, permenkas, neperšvari (kartu); ištolo, ištiesų, išviso, išvieno, Išpas-kos (kartu) ir be to, be galo (skyrium); turbūt (kartu); taip-pat, kur-kas (su brūkšneliu); vistiek (kartu) ir vis dėlto (skyrium); del, kodėl (e be taško); poetas (5 su tašku) ir sonetas (e be taško) ir kt.

Taigi iš duotų čia pavyzdžių matyti, kad mūsų kalbos autoritetai dėl kaikurių rašybos dalykų gerokai nesutarė. Tiesą pasakius, nesilaikė savo įsakytos rašybos ir pati švietimo Ministerija: jos leidiniuose visais laikais autoriai vartojo tokią rašybą, kuri jiems patiko (K. Būgos žodynas ir J. Balčikonio verstos Anderseno ir Haufo pasakos yra taip pat Švietimo Ministerijos leidiniai). Todėl juo toliau, juo labiau mūsų rašyba įvairėjo. Prie to prisidėjo ir pats J. Jablonskis, nes ir jis pradėjo savo rašyboje kaiką keisti. Visų pirma ėmė rašyti dėl, todėl (ė su tašku). Toliau, 1929 m., ėmė rašyti kuomet -nors (su brūkšneliu), šeip, teip, ši-telp ir kįla, žųva (su į, ų)...

Tuo pačiu įvairėjimo keliu eita ir tremtyje. Pvz. L. Dambriūnas savo 1946 m. Vokietijoj išleistoje "Lietuvių kalbos sintaksėje" rašo: pjauti, spjauti, bjaurus, jiešmas, jieškoti (su j); turbūt, galbūt (kartu); vistiek (kartu)... šiaipjau jis rašo jablons-kiškai. aukštas (su k), per sunkus, iš tikro, iš tiesų, be abejo (skyrium) ir kt. Arkiv. metropolitas J. Skvireckas "Naujo Testamento" IV laidoje, pasirodžiusioje 1947 m., rašo: augštas (su g); jieškoti, pjauti (su j); bėgk, džiaugkis (su gk); neesu, neesi, neeiti vietoj nesu, nesi, neiti; di-jakonas, milijonas (su j); Izraelis (ė su tašku); Judieja, Galilieja (su ie) ir kt. Tačiau toliausia, ypač svetimųjų žodžių rašyboj, yra nuėjęs P. Būtėnas savo Vokietijoj redaguotuose "Žingsniuose" — jis ten rašė: augštas (su g); ieškoti, ietys (be j) ir bjaurus (su j); kai kurie (skyrium); pervėlai (kartu); iš karto (skyrium); galbūt (kartu); socializmas, proletariatas, periodika, specialus (be j) ir regijonas, llijonas (su j); idealas, sistema, projektas, ėra problema, realus, Napoleonas (ė su tašku, ir atmosfera, chimera, sfera (e be taško) ir kt. (visi pavyzdžiai imti iš 1948 m. Nr. 14).

Vadinasi, "juo toliau į mišką, juo daugiau medžių". Juo toliau, juo labiau mūsų rašyba skysta.
Bet taip toliau negali būti! Reikia gi pagaliau pasidaryti kokią nors tvarką. Jos reikalauja mūsų gyvenimas, mūsų darbas ir pačių mūsų garbė. Todėl ir vadovo autoriams negalėjo nerūpėti aptvarkyti mūsų rašybos gana pairusį reikalą, Spręsdami rašybos dalykus, jie pasirinko ko-difikacijos kelią, pagrįstą kalbos duomenimis. Todėl vadove teikiama rašyti augštas su g, nes šis žodis sudarytas iš šaknies aug-: aug-štas, aug-us, aug-esnis, aug-umas, aug -alotas, aug-ti... Taip pat rašoma jieškoti, jiešmas, pjauti, spjauti, bjaurus su j, nes šitokio rašymo reikalauja tarimas. Bet kam atrodys geriau rašyti aukštas, ieškoti ir blaurus, tas vadove ras duotas ir šias lytis. Nereikia dėl to dabar mums savo nervų gadinti! Tik dera šioj vietoj dar prisiminti, kad ir pats J. Jablonskis, tada dar Petras Krlaušaitis, savo 1901 m. Tilžėje išleistoje "Lietuviškos kalbos gramatikoje" ir dar ilgokai po to rašė augštas su g, o dėl rašymo J savo 1922 m. gramatikoje įdėjo pastabą: "Yra žmonių, kurie rašmeniu j čia drauge ir priebalsio minkštumą pažymi: bjaurus, pjauti, spjauti".

Senoviškai, t. y. jablonskiškat, vadove rašomos šios lytys: gyja, kyla, būva; bėk, suk; visų geriausias, ko geriausias; nė vienas, nė maž, nė klek; iš tiesų, iš tikrųjų, be to, be galo; taip pat... Bet sandūrinės ir jungtinės lytys, kurios yra suaugusios visiškai draugėn ir vienu žodžiu tariamos, rašomos jau kartu: betkas, kalkas, kaikurie (plg nekas, by-kas...) Toliau šalia nutrupėlių žodžių kažkas, kitkas teikiama vienodai kartu rašyti ir kažinkas, kažikas, taip pat galbūt, turbūt, žūtbūt... Rašant viskas, vislab, reikia taip pat vienodai kartu rašyti ir vistiek, vis-vien, visdėlto. Tačiau sujungtinės įvardinės ir prievelksminės žodžių grupės, kuriose jaučiami atskiri žodžiai, rašomos skyrium: šis tas, šioks toks, tas pats, vienas kitas, šiaip taip ir kt. (plg. šio to, šiam tam, šį tą ir t.t.). Tik grupės kas nekas, koks nekoks, kada nekada rašomos be brūkšnelių, nes be brūkšnelių rašome ir atitinkamus įvardžius bei prieveiksmius, sudėtus su ne: naujakurys neką dar turėjo; staliukas buvo nekoks — aplūžęs ir prasto medžio; mokinys pamoką nekaip atsakė ir kt. Dvejopai rašyti čia nėra jokio reikalo. Rašant kartu žodžius pernešimas, pernešti, pertrauka, perlaida, reikia vienodai kartu rašyti ir per-gudrus, permaža: dvejopas rašymas tik sunkina be reikalo pačią rašybą. Rašymas dėl, todėl (su 6) visų yra visuotinai jau priimtas, tad nėra reikalo grįžti atgal.

Bendrinių svetimybių patriotas, patriotizmas, periodas, specialistas, oficialus rašymas dar nėra galutinai nusistojęs: vieni jas rašo be j, kiti su j (patriotas: patrijotas). Vadovas jas visur rašo be J. Viena, šitoks rašymas praktikuojamas Vakarų Europos kalbose (plg. anglų patriot, patriotism, period, specialist, official, vokiečių Patriot, Patriotismus, Periode, Spezialist, offiziell ir kt.), antra, lietuvių kalbos žodžiuose po i prieš o, a priebalsė j taip pat nerašoma (plg. apsiarė, triausė ir kt.). šią sistemą norima išlaikyti visur, kad nereikėti} daryti išimčių, taigi rašoma be j ir milionas, miliardas ir kt. (plg. anglų million, milliard, vokiečių Million, Milliarde). Kitur vienos svetimybės rašomos su e: metras, poetas, poema, tema, sistema, idealas, kitos su e: Odisėjas, alėja, idėja, epopėja, Galilėja ir t.t. Vieną kurią sistemą joms visoms pritaikyti vadovo autoriai tuo tarpu nesiryžo, nors pats rašymas nuo to labai palengvėtų...

Apskritai imant, autoriai, tvarkydami mūsų rašybos dalykus, buvo visur atsargūs: žiūrėjo, kad ji būtų aiškesnė, nuoseklesnė, lengvesnė. Kodifikuodami rašybą, jie didžiai norėjo, kad ji pagaliau būtų ir visiems priimtina. Dieve duok, kad mes nors kartą susilauktume taip sunkiai pasiekiamos mūsų rašybos vienybės!

"Lietuvių kalbos vadovą" parengė trys autoriai: dr. Pr. Skardžius, anksčiau Vytauto Didžiojo ir Vilniaus, vėliau Tuebingeno universiteto profesorius, J. M. Laurinaitis, buvęs Lietuvos Mokslų Akademijos vyr. asistentas, ir St. Barzdų kas, gimnazijos mokytojas. Jį suredagavo dr. Pr. Skardžius. Leidžia Lietuvių Tremtinių Bendruomenės Vyriausiasis Komitetas Vokietijoje. Patį praktinį spausdinimo darbą vykdo "Ventos" leidykla, esanti taip pat Vokietijoje. Surinko lietuvis rinkėjas K. Škėma, nes vokiečiams rinkėjams sudėtingą vadovo tekstą (kirčiuotą ir kelių įvairių spaudmenų) surinkti pasirodė persunku. Vadovo pasirodymas priklauso ir nuo pačios lietuvių visuomenės, nes jis leidžiamas jos pinigais, renkamais prenumeratos būdu.
St. Barzdukas




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai