Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į 1965 METUS PDF Spausdinti El. paštas

I. VISUOMENINĖ VEIKLA

25-ių metų kovos dėl Lietuvos laisvės sukaktis

Rusams besistengiant dainomis ir šokiais Vilniuje parodyti, kad pavergta tauta jaučiasi laiminga, laisvajame pasauly tas melas buvo demaskuotas gana reikšmingai. JAV vyriausybė, be kasmetinių pareiškimų Vasario 16 ir Pavergtų Tautų Savaitės proga, birželio mėn. demonstratyviai parodė, kad Baltijos valstybių klausimas dar neišspręstas. Birželio 23 JAV valstybės sekretorius Dean Rusk priėmė bendro Amerikos Baltiečių Komiteto delegaciją, o Atstovų Rūmai birželio 21 vienbalsiai priėmė rezoliuciją, raginančią prezidentą kelti Baltijos valstybių klausimą Jungtinėse Tautose bei kituose tarptautiniuose forumuose. Prieš tai, gegužės 17 d., Atstovų Rūmuose vyko apklausinėjimas apie padėtį Baltijos valstybėse, kuriam vadovavo Europos reikalų pakomisijo pirmininkė atstovė Edna F. Kelly. Birželio 14 Kongrese buvo paskelbta "Baltijos šalių diena" ir per tris dienas apie 30 kongresmanų ir senatorių kalbėjo apie Baltijos kraštų padėtį.


Iš amerikiečių privačių pastangų pažymėtina Laisvės diena Filadelfijoj prie Amerikos Laisvės varpo, kur specialiai buvo atžymėtas Baltijos valstybių reikalas. Iš neamerikiečių pastangų pažymėtinas Pavergtų Europos Tautų Seimo birželio 17 išsiuntinėtas Jungtinių Tautų nariams, laisvo pasaulio vyriausybėms ir spaudai pareiškimas Baltijos valstybių reikalu. Naudingas buvo ir Tarptautinės Žmogaus Teisių Lygos žygis — jos memorandumas Jungtinių Tautų specialiai Dekolonizacijos komisijai, raginant tą komisiją pradėti Sovietų kolonializmo Baltijos valstybėse tyrinėjimą. Abiem šiais atvejais mūsų reikalu rūpinosi Vliko pirmininkas V. Sidzikauskas,
Gražių pastangų parodė ir pati lietuvių visuomenė. Atžymint tą liūdną sukaktį, daug kur bažnyčiose vyko pamaldos už žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Čikagoje kovotojų garbei nuskambėjo didingas Čikagos Lietuvių Operos koncertas su Verdi "Requiem" ir Br. Markaičio, S. J. kantata "Vilniaus varpai". Amerikoje, Europoje ir kitur sukaktis buvo atžymėta studijų savaitėmis, kuriose buvo nušviečiama padėtis Baltijos kraštuose. Beveik per ištisus metus vyko protesto demonstracijos įvairiuose Amerikos ir kitų kraštų miestuose.

Pradžią padarė lietuvių studentai su demonstracija Vašingtone gegužės 15. Nors ja buvo reiškiamas pritarimas prezidento Johnsono politikai Vietname, tačiau ji pasitarnavo ir mūsų reikalui (buvo rodoma televizijoj ir giriama kaip pavyzdinga demonstracija). Birželio mėnesį vyko viešos masinės demonstracijos visose didesnėse lietuvių kolonijose, dažniausia kartu su kitais baltiečiais. Žymiausios jų buvo Hartforde, New Yorke (pasaulinės parodos metu), Čikagoj, Clevelande, Worcestery, Los Angeles, Bostone, Rochestery, Newarke, Vašingtone ir kitur.

Sukaktis atžymėta ir kituose kraštuose. Žymiausias įvykis buvo Pietų Amerikos Lietuvių III Kongresas Sao Paulo mieste, kur dalyvavo Vliko, Tautos Fondo pirmininkai, JAV Lietuvių Bendruomenės atstovai ir daug lietuvių iš įvairių Amerikos valstybių. Protesto minėjimai ar demonstracijos vyko dar Kanadoj, Urugvajuj, Vakarų Vokietijoj, Vakarų Berlyne ir kitose vietose.

Liepos mėn. įvairiose Amerikos vietose vyko demonstracijos ar specialūs susirinkimai Pavergtų Tautų Savaitės proga. Rugsėjo 5 New Yorko pasaulinėje parodoje įvyko baltiečių diena su atitinkama programa.

Pagaliau didžiausia bei sėkmingiausia manifestacija įvyko lapkričio 13 Madison Square Garden halėje ir eisenoje prie Jungtinių Tautų New Yorke. Tai gal pirma tokio masto manifestacija 25-ių metų laikotarpyje, kuri sutraukė keliolika tūkstančių baltiečių. Tą dieną lietuvių studentų grupės buvo pirmą kartą "įneštas" Baltijos valstybių klausimas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Pačioje manifestacijoje puikias kalbas pasakė senatorius Kari E. Mundt, kongresmanas John J. Rooney ir kiti. Lietuvos pavergimo sukaktį atžymėjo ir įvairių kraštų spauda. Mūsų pačių išleista tam tikslui brošiūrų, spaudoj paskelbta straipsnių.

Tokie yra faktai. Juos, žinoma, galima vertinti įvairiai. Vieni gali sakyti, kad Lietuva vis tiek liko neišvaduota, bet kiti turės pagrindo teigti, kad visi laisvo pasaulio lietuviai bei kiti baltiečiai anaiptol nenuleidžia rankų ir yra pairsiryžę tęsti kovą iki galo. Kovos pratęsimo garantija yra tas faktas, kad į ją gražiai įsijungia jaunoji karta.

Vertinant JAV paramą mūsų kovoje, reikia pažinti, kad ji buvo vis dėlto santūri. Atstovų Rūmų rezoliucija yra daugiau moralinio pobūdžio paguoda, negu reali pagalba. Niekas iš JAV valdžios pareigūnų nepriminė Sovietams kad laikas išleisti tremtinius iš Sibiro, laikas sustabdyti religijos persekiojimus Lietuvoje, laikas baigti šaudžius žmones okupuotame krašte; žodžiu, laikas jei ne baigti, tai bent sušvelninti okupacinį režimą. To Amerikos pareigūnai pasakyti dar nedrįsta. Jie remia mus tik pasyviai (aneksijos nepripažindami), bet ne aktyviai. Jungtinėse Tautose Lietuvos reikalą kartais pamini, kada patiems tenka gintis nuo Sovietų priekaištų. Tada Lietuva yra patogus ginklas Amerikos interesams ginti. Bet kad Amerika iškeltų Baltijos valstybių klausimą savo iniciatyva, niekeno neišprovokuota, to dar berods nėra buvę. Tad ir mūsų veiksniams nebelieka nieko kito, kaip guostis tuo, kad "Amerika tebėra vienintelė pasaulyje, kurioje veikia tokia egzilų institucija (Pavergtų Europos Tautų Seimas) ir kuri teikia politinę ir piniginę paramą tai egzilu veiklai" (Darbininkas).

Kad Kongresas priėmė rezoliuciją, yra nuopelnų ir pačių lietuvių. Daugiausia čia, be abejo, pasidarbavo Kalifornijos Rezoliucijoms remti komitetas, energingai išvystęs kampaniją visose lietuvių  kolonijose. Rezoliucijos autorių kongresmaną Monaganą asmeniškai kontaktavo kun. Jutkevičius ir kiti. Kaip dabar paaiškėjo, ir develando Alto skyriaus valdyba irgi to paties siekė, veikdama nepriklausomai nuo Čikagos centro, kuris tokiai akcijai buvo priešingas. Bet įdomu, kad kai rezoliucija Kongrese praėjo, tai Alto centrinio komiteto pirmininkas L. Šimutis Alto metiniame suvažiavime spalio 23 Čikagoje visus nuopelnus pasisavino savo komitetui paainkšdamas: "ALT ir Bendrojo Pabaltiečių Komiteto pastangos paskubino kongresmano Monagan rezoliucijos   Nr.   416   priėmimą"   (Draugas, 1965.X.25). Kokios konkrečiai buvo tos pastangos, pirmininkas nepasakė. Kitoks buvo Vliko pirmininko V. Sidzikausko pareiškimas tuo reikalu: "Negalima paneigti, kad Atstovų Rūmų vienbalsiam nutarimui atsirasti daug svėrė ir Los Angeles Rezoliucijų komiteto akcija" (Darbininkas, 1965.XII.3).

Pačios demonstracijos,   minėjimai   praėjusiais metais skyrėsi nuo ankstyvesnių tuo, kad Jie buvo vieši, masiniai ir daug kur bendri su kitais baltiečiais. Tai labai teigiamas reiškinys.

Tai kaip tik atitiko ir mūsų pasisakymą jau metų pradžioje prieš "kambarinę" ir "parapinę" veiklą (Aidai, 1965 Nr. 1, 36). Naujas ir taip pat labai teigiamas dalykas buvo aktyvus jaunimo dalyvavimas, o kai kur ir vadovavimas. Vašingtone baltiečių automobilininkų demonstracijai birželio mėn. vadovavo latvių jaunimas, o tame pačiame Vašingtone gegužės 15 ir New Yorke lapkričio 13 lietuvių jaunimas.

Čia turime dėmesio vertą reiškinį. Šalia senų veiksnių, sudarytų iš senų organizacijų veikėjų, atsiranda naujų veiksnių, spontaniškai jaunesnių žmonių pagimdytų. Tai įvyksta tur būt todėl, kad senų žmonių organizacijos negali būti tokios aktyvios kaip jaunųjų. Kai centrai nepakankamai judrūs, savaime natūraliai ima veikti periferija. Štai dėl ko nei Los Angeles Rezoliucijų komitetas, nei Clevelando ir kitų vietų Alto skyriai negalėjo ir nenorėjo tenkintis centrinės Alto vadovybės veikla. Štai kodėl didžiausią praėjusių metų manifestaciją ruošė ne kokie veiksniai, ne senos politinės partijos ar rezistencinės organizacijos, o patys jauniausieji žmonės. Tai nauja rezistencija, stojanti pavaduoti senosios. Ryšium su tuo iškyla nauja problema: kaip suderinti senųjų ir jaunųjų veikėjų bei organizacijų veiklą?

Mums atrodo, kad bandymas į senųjų organizacijas įtraukti vieną kitą iš jaunųjų klausimo neišsprendžia. Senųjų daugumoj jaunųjų mažumai nėr ko veikti. Tad tenka pritarti Vliko seimo pageidavimui, kad "šalia Vliko kylanti tokia iniciatyva būtų suderinta su bendrąja Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto politika". Bet, kaip teisingai ir spaudoj jau pažymėta, reikia derinimosi iš abiejų pusių. Reikia politikos, "su kuria būtų miela derintis šviesiam protui ir patriotiškai sąžinei" (Dirva).

Jaunimas šiais metais elgėsi taip, tartum jis būtų visai vienos nuomonės su minėto Aidų straipsnio nuomone: "Mūsų veiksnių teigimas, kad dabartinėmis sąlygomis nieko daugiau padaryti, kas buvo daroma, negalima — lietuvių visuomenės neįtikina. Padaryti galima daug daugiau, bet pirmiausia reikia tikėjimo, kad kryžiaus žygis yra galimas, ir reikia noro siekti to, kas atrodo nepasiekiama". Jaunimas praėjusiais metais kaip tik to ir siekė, priversdamas ir senimą to paties siekti. Ką jis veiks toliau, mes nežinome. Viena tik konstatuojame, kad senimas jokių veiklos gairių jam nenurodo. Nei Vliko seimas (1965.XI.27-28), nei Alto suvažiavimas (1965.X.23-24) nieko konkretesnio ateities veiklai nepasiūlė. Jų priimtos rezoliucijos bei nutarimai buvo, kaip visada, šabloninės padėkos ir daugiau nieko. Jaunimui negali imponuoti nuolatinė ir ta pati "wait and see" programa.

"Ryšių" problema
Tarp priemonių kovoje už Lietuvos laisvę bei tautos egzistenciją yra ir vad. ryšiai su tauta. Apie tai čia tenka kalbėti dėl to, kad šis klausimas spaudoje nuolat keliamas, nors akstinas tam atrodo kartais visai nereikšmingas, pvz. kokio žmogaus iš Lietuvos pasirodymas. Praėjusį rudenį triukšmas kaip tik ir kilo dėl kelių lietuvių pasikalbėjimo su Vilniaus universiteto rektorium prof. J. Kubilium Čikagoje.

Tenka pažymėti, kad nors klausimas teoriškai kaip ir išspręstas (dėl pasisakymo už ryšius su tauta J. Girniaus knygoje Tauta ir tautinė ištikimybė niekas ginčo nekėlė), praktiškai jis pasidarė beveik neišsprendžiamas. Visuomenė tuo klausimu yra pasidalijusi. Kai kas čia skiria trejopą nusistatymą — kairės, dešinės ir vidurio. Pirmuosius kai kas amerikiniu terminu vadina ekstremistais iš kairės, antruosius — ekstremistais iš dešinės ir trečiuosius — vidurio kelio ieškotojais.

Žiūrint kiek tai atsispindi spaudoj (čia turima galvoj tik nekomunistiniai laikraščiai, kurie bent formaliai pasisako už Lietuvos nepriklausomybę), ekstremistams iš kairės atstovauja Vienybė. Tą ekstremizmą gerai parodo kad ir tokie rašymai: "Neigiantieji Tarybų Lietuvą, kaip socialinį ir politinį faktą, kaip realų istorinės raidos etapą, organizuoja antrąjį pilietinį karą Lietuvoje tuo atveju, jeigu rusai pasitrauktų iš Lietuvos . . Tai žmonės, persiriję ideologijom ir praradę istorinės slinkties pajautimą ... Tarybinė santvarka nėra grėsmė tautai, tačiau ji yra tautos gyvenimo perorganizavimas kitais pagrindais ... Lietuviai komunistai irgi atsiribotų valstybine siena nuo rusų, jeigu jie pajėgtų" (Vienybė, 1965.XII.9). Vadinas, Vienybės bendradarbiui dabartinis gyvenimas Lietuvoj būtų puikus, jeigu tik rusai išeitų. Tie "kiti pagrindai" jam atrodo kvepia, nors ir smurtu prieš tautos valią primesti. Dėl to jis smerkia "ideologinius oportunistus" (katalikus), nes jį težavi kitokia ideologija, komunistinė, kuri dabar Lietuvoje yra valstybinė ideologija. Toks Vienybės straipsnis galėtų lengvai būti spausdinamas Tiesoj, išmetus tik sakinį apie rusus.

Ekstremizmui iš dešinės neblogai atstovauja Naujienos. Jos ne tik neigiamai vertino Vliko atstovo dr. K. J. Čeginsko paskaitą Čikagoje (tokie daktarai esą "iškreipia okupanto naudai tikrą padėtį ir pila vandenį ant bolševikų malūno" (65.XI.15), bet ir naujai įšventintą vyskupą J. Labuką-Matulaitį lygina su Ieva Simonaityte, kuri esą "seniai parsidavė Lietuvos okupantams". Vadinas, ir vyskupas Labukas-Matulaitis parsidavęs. Po tokio sulyginimo Naujienų apžvalgininkui   nebelieka   nieko   kito,   kaip   sušukti:

"Tai, mat, kokią dvasinę vyresnybę dabar Maskva parūpino Lietuvos katalikams" (65.XII.14). Ir jeigu vysk. J. Labukas-Matulaitis išdavikas, tai ką jau kalbėti apie prof. J. Kubilių. Anot Naujienų, "jei jis nebūtų ištikimas (okupantui), tai tikrai nebūtų galėjęs į Ameriką atvykti" (65.XI.24). Vadinas, Labukas-Matulaitis ir Kubilius jau vien dėl to ištikimi, kad galėjo užsienin išvykti. O vis dėl to yra buvę ir tokių "ištikimų", kurie užsienin išvyko, bet atgal negrįžo. Taigi ištikimųjų ištikimybė, matyt, nekokia. Iš kitos pusės, Naujienos taip išdergė Lapkričio 13 manifestaciją, kad jos čia gerokai pralenkė net Vienybę. Ne be reikalo prancūzai sako: les extremes se touchent — kraštutinybės (ekstremizmai) sueina, yra panašūs.

Kas yra kraštutinybė? Ne kas kita, kaip perdėjimas, išpūtimas, dalinės tiesos sumaišymas su netiesa. Kairės kraštutinybė yra bloga ne todėl, kad ji pvz. pasisako už ryšius ar giria nuopelnus lietuvių Lietuvoje (tai daro ir kiti), bet todėl, kad ji nutyli laisvos Lietuvos nuopelnus, išpučia dabartinius laimėjimus ir net neužsimena, kas būtų, jei dabar lietuviai Lietuvoj galėtų kurti laisvai. Svarbiausia, nutylima, kad dabartiniai laimėjimai pasiekti beveik trečdalio tautos išnaikinimo kaina. Juk Lietuvai būtų šimtą kartų geriau, jei nebūtų Elektrėnų, bet nebūtų buvę nė trėmimų į Sibirą. Pūtimu laimėjimų ir nutylėjimu nuostolių Vienybė stengiasi sudaryti klaidingą įspūdį, jog tai, kas gero Lietuvoje dabar padaryta, tik dabartinėmis sąlygomis tebuvo galima pasiekti. Ji giria tiesiogiai lietuvių nuopelnus, bet kai nutyli, kad laisvės sąlygomis tie patys lietuviai būtų padarę daugiau ir geriau, tai faktiškai ji giria dabartinį režimą, o per tai ir okupantą, kuris tokį režimą užkorė. Arba jeigu ji peikia ką nors mūsų išeivių gyvenime, tai peikia be galo. Prisiminkime tik Vienybės skelbtus "laiškus" apie tai, kad daugumas pabėgėlių iš Lietuvos esą karo nusikaltėliai (žr. Aidai, 1964 Nr. 2, 91). Arba angliškame skyriuje teisindama New York Times, kad nerašė apie Lapkričio 13 demonstraciją, Vienybė teigia, kad N. Y. T. negalėjo pakeisti žinių į propagandą. Vadinas, minios žmonių prašo kraštui laisvės, o Vienybei tai tik propaganda. Ir nenuostabu, nes Vienybės bendradarbei ir patys lietuviai tik "liliputai" ir "graužikai" (lemmings). Ir niekindama lietuvius, Vienybė tame pačiame numery (65.XII.16) piktinasi, kad Naujienos išniekino Lapkričio 13 demonstraciją!

Kraštutinybės iš dešinės klaida yra ta, kad ji visus kokias nors valdines ar visuomenines pareigas Lietuvoje einančius žmones (profesorius, rašytojus, net dvasiškius) laiko režimui parsidavusiais agentais ir Lietuvos priešais, ypač jeigu jiems dar pavyksta gauti leidimą išvykti kuriam laikui užsienin. Šitoks nusistatymas yra tiek pat žalingas, kaip ir pirmasis, nes skaudžiai įžeidžia nekaltuosius. Tai dezertyro pasigyrimas, kad jis pabėgo, ir priekaištavimas tam, kuris liko fronte ir tebekovoja, kaip moka ir pajėgia. Netoli kraštutinybių yra ir tie, kurie savo vengimą susitikti su lietuviu iš Lietuvos jau laiko dideliu patriotizmu ir tariasi turį moralinę pareigą mokyti patriotizmo tuos, kurie nebijo susitikti. Kalbėjusiems su prof. Kubilium Draugas skyrė net keletą pamokinančių vedamųjų. O JAV LB centro valdyba Čikagoj taip išsigando Kubiliaus, kad, nelaukusi, kol pasisakys Alto ir Vliko politikai, pati kuo skubiausiai griebėsi politinio pareiškimo. Čikagos Altas dėl Kubiliaus pasiuntė raštą Valstybės Departamentui, taip pat su nieku nesitaręs. Gal ne be reikalo Darbininkas padejavo, kad "reiškiasi kiekvienas partizanine veikla, o visos konferencijos vis kalba ir kalba apie veiklos susiderinimo reikalą".

Mes dar nežinom, ką tuo klausimu pasakys Vlikas ar iš viso jis ką nors pasakys. Bet Vliko neskubėjimas su pareiškimais rodo jo atsargumą, nesikarščiavimą ir nepūtimą didelio dalyko iš paprasto pasikalbėjimo su vienu žmogum iš Lietuvos. Kai kas tokią taktiką ir laiko vidurio kelio ieškojimu. Faktiškai tas vidurio kelio nusistatymas jau seniai mūsų teoriškai išspręstas. Užtenka priminti kad ir tokį pasisakymą: "Kokie bebūtų okupanto motyvai ir kokios ribotos būtų galimybės palaikyti ryšiui su tėvyne, tenka jas visas išnaudoti" (J. Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė, 208). Plg. dar Metmenys Nr. 6, Aidai 1963 Nr. 8, 374 ir kt. Praeitą vasarą tą klausimą svarstė Europos lietuvių studentai savo suvažiavime Gautinge. Iš jų pasisakymų korespondentas padarė tokią išvadą: "Šitie kiekybiniai duomenys aiškiai rodo, jog klausimas jau pribrendęs jį plačiau ir giliau panagrinėti" (Darbininkas, 65.VIII.25). Jaunimo Kongreso vadai tuo klausimu pasisakė šitaip: "Šiuo metu daugumas jaunimo ieško ryšio su tauta. Tai natūralus jaunimo troškimas" — A. Zaparackas. "Ryšys su Lietuva jaunajai kartai turi gyvybinės reikšmės" — V. Kleiza {Laiškai Lietuviams, 1965, Nr. 11, 372). Santariečiai tą klausimą svarstė savo studijų savaitėj, o studentai Čikagoje nebijojo pasikalbėti ir su prof. Kubilium. Faktiškai tai nėra jokia naujiena. Tokių pasikalbėjimų su rašytojais bei profesoriais iš Lietuvos buvo jau anksčiau Vašingtone, Filadelfijoj, New Yorke ir kitur. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad ryšių priešininkų argumentai (kas palaiko ryšius, tas išduoda laisvę, įteisina okupaciją, silpnina esamą padėtį ir t.t. daugelio jau nebeįtikina. Jei, kaip atrodo, ryšių šalininkų skaičius didės, didės ir įtampos lietuvių visuomenėj, ir pasekmė to gali būti tam tikras skilimas. Tai būtų didelė žala. Norint to išvengti, reikia vengti smerkimų, anatemų vienas kitam. Anatemos niekuomet nieko gero nedavė, juo labiau neduos šiais laikais, kada jau atšaukiamos ir senos anatemos. O tuo tarpu belieka ieškoti nuosaikaus, daugumai priimtino kelio. Kai kas jį norėtų formuluoti kad ir šitokiais žodžiais:

1)    Siekiame nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip tinkamiausios tautos pasireiškimo formos.

2)    Tautos egzistenciją laikome dar svarbesne už pačią valstybę, nes tik gyva tauta gali tapti nepriklausoma.

3)    Todėl šalia nepriklausomybės siekimo nemažiau svarbu ir pačios tautos gyvybingumo stiprinimas, nes gyvybinga, stipri tauta yra tikriausias kelias į nepriklausomybę.

4)    Perskirtos mūsų tautos abiejų pusių kontaktai, ryšiai, bendravimas, dialogas, net ribotas bendradarbiavimas, ar kaip visa tai beva-dintume, tautą ne silpnina, o stiprina. Ir priešingai, juo didesnė abiejų pusių izoliacija, juo didesnė žala visai tautai (abiem pusėm). (Ar ne taip galvoja ir Katalikų Bažnyčios susirinkimas, pasisakydamas net už kontaktus su ateistais bei kitais Bažnyčios priešais?).

5)    Pokalbiai su Lietuvos organizacijų atstovais ar net pareigūnais gali būti naudingi, nes tie žmonės, net ir būdami kartais formalūs komunistai, gali būti Lietuvos patriotai ir nepriklausomos valstybės šalininkai. Jų vaidmuo gali būti panašus į lietuvių tarėjų vaidmenį vokiečių okupacijos laikais.

6)    Kiek tokie kontaktai palaikytini bei plėstini, priklauso nuo sąlygų bei aplinkybių.

Jaunimo problema
Praėjusiais metais suaktualėjo ir jaunimo problema. Turėjome, kaip jau aukščiau minėta, gražių jaunimo pasireiškimo pavyzdžių, bet kartu matėme ir neigiamų, liūdnas nuotaikas keliančių reiškinių.

Faktas, kad moksleivių stovyklose vis mažiau tekalbama lietuviškai. Oficiali programa pravedama lietuviškai, bet savo tarpe vis "užsimirštama". Mokantiems tenka derintis prie nemokančių ir įsilieti į jų masę. Tas faktas rodo ne kieno kito, o tėvų nuodėmę. Tuo atžvilgiu egzamino Amerikoj jie neišlaikė, vaikų lietuvybę iškeisdami į blizgučius. Praėjusių metų šeimų stovyklose dažnai maži vaikai kreipdavosi į tėvus tik angliškai. Būdingas dažnas reiškinys, kad toje pačioje šeimoje vyresnieji vaikai moka neblogai lietuviškai, o jauniausieji vos truputį su žiauriai sugadintu akcentu (khą dharo thavo thėthė). Yra jau šeimų, kuriose iš principo nekalbama lietuviškai, nors tėvai kartais dedasi veikėjais. Štai Bendruomenės veikėjams problema, kuriai atsidėti jie turėtų visu rimtumu. Bet jie tos problemos "nemato", visu uolumu puldami į politiką. Niekas šio klausimo pernai nesvarstė, bet visi centrai posėdžiavo, laužydami galvas, ką daryti su tais, kurie pasikalbėjo su prof. Kubilium. "Gaištam laiką ir eikvojam energiją" — rašė man vienas veikėjas iš Cleve-lando. Šitokios padėties akivaizdoj didėja pavojus, kad dar galėsime turėti paskirų šaunių, lietuviškai nusiteikusių jaunuolių ir jaunimo vadų, bet masės bus nebe lietuviškos (be lietuvių kalbos); turėsime generolų, bet nebebus kareivių. Štai problema Nr. 1.

Problema Nr. 2 atsiranda vėliau, kai toks be pakankamo lietuviško pagrindo moksleivis tampa studentu. Studentas jau galvojantis žmogus, bet jo galvojimo pagrindą sudaro tai, ką jis iki šiol įsigijo. Ir kadangi lietuviškumo jis įsigijo nedaug, tai lengviausia šia problemą spręsti, esamą padėtį teisinant. Kadangi lietuviškai nemoku, tai to ir nereikia. Anot vokiškos patarlės, aus der Not macht man Tugend. Faktinę padėtį beteisinant, imama kalbėti apie generacijų skirtumus, dvilypę egzistenciją, apie archyvinę lietuvybę, ribotumą, prieškarinį charakterį, parapinius akiračius, užsidarymą geto ribose ir t.t. ir t.t.

Visa šia terminologija išsakoma ir jaunųjų ideologija — kritika tėvų atžvilgiu. Atseit, mes nauja, pokarinė generacija, mes lietuvybę geriau suprantam, mūsų akiračiai daug platesni, mes nebegalime būti suskilę žmonės, nuolatiniai balansuotojai ir t.t. Faktiškai šitokiom kalbom, sąmoningai ar dar nesąmoningai, norima pridengti tai, ko nedrįstama pasakyti viešai: mes jau nutaustam, nulietuvėjam, mes jau amerikonėjam, einam pasroviui, leidžiamės nešti mados bangai, nepajėgiam ir gal būt nenorim jai priešintis.

Faktiškai nėra jokios lietuvybės, nei archyvinės nei kitokios, be lietuvių kalbos, be Lietuvos istorijos ir aplamai jos kultūros pažinimo, pripažinimo ir bent šiokio tokio jos vertinimo. Teigimas, kad galima būti geru lietuviu be lietuvių kalbos, faktiškai lygu teigimui, kad galima būti geru kataliku be Bažnyčios ir be dogmų. Skaitėm pranešimus spaudoj, kad Kazickai-tė dirba Afrikoj, Kasperavičiūtė Afganistane, Strimaitytė Turkijoj, Semėnaitė Brazilijoj, kitos kitur. Dažniausiai jos ten dėsto anglų kalbą. Tuo tarpu Vasario 16 gimnazija seniai samdo anglų kalbos mokytojus vokiečius, nes lietuvių nėra. Jei tos šaunios merginos galėtų po porą metų padirbėti Vasario 16 gimnazijoj, kokia būtų neišpasakytai didelė nauda tiek joms pačioms, tiek ir lietuvių gimnazijai. Na, ir akiračius praplėsti, gyvendamos Europos centre, galėtų neblogiau nei Afrikoj ar Afganistane. Bet kai pasirenkama Afrika, o ne Huettenfeldas, tai ar neparodoma, kiek jau bevertinama lietuvybė? Trumpai kalbant, vyresnieji džiaugtųsi, matydami kad ir 20 lietuvaičių Afrikoj ar Azijoj, jei bent pora jų būtų ir lietuviškoj mokykloj, kaip jie džiaugiasi matydami lietuvius misionierius Indijoj, seniau Kinijoj ir kitur. Bet būtų liūdna, jei lietuviška mokykla neturėtų kapeliono dėl to, kad visi kunigai išvyko misionieriauti.

Kas prikiša tėvams akiračių siaurumą, pabrėždamas nesirūpinimą Amerikos negrų pilietinėm teisėm, tas faktiškai parodo savo siaurą parapiškumą. Nes juk rasinė problema yra pasaulinė problema. Kodėl tad plačių akiračių žmonėms nematyti jos Afrikoj ar Azijoj, o žiūrėti tik, kas darosi savoj parapijoj — Missis-sippėj ar Alabamoj?

Prieš Ateitininkų kongresą jaunesniųjų pasisakymuose (žr. Draugas, 65.VI.26) buvo keliamas reikalas lietuviams svarstyti tarptautines problemas, pasaulines problemas, gyvenamo krašto politines, socialines bei kultūrines problemas. Bet kokios yra svarbiausios pasaulinės problemos ateitininkams kaip lietuviams ir katalikams? Ar ne pasaulinis ateizmas ir komunizmas, didžiųjų valstybių imperializmas? Juk tai visą laiką kabo kaip Damoklo kardas. Bet kas daugiau tiems klausimams parodo dėmesio kaip mūsų vyresnieji — Girnius, Maceina ir kiti, kurie tuos klausimus sprendžia tarptautiniu mastu. Kiek yra jaunesnių, kurie specializuojasi šiais klausimais? Iš tikrųjų vyresniesiems geriau tiktų priekaištas, kad jie ne per mažai, o per daug rūpinasi tarptautinėmis problemomis, užmiršdami savo "parapinius" reikalus. Ką tu ten sutvarkysi pasaulį, jei savo šeimos nesutvarkai, nepajėgi pamokyti lietuviškai, nepajėgi išaiškinti savo vaikams, kad pasaulis nesibaigia ties Alabama.

Pagaliau didelės dalies studentų problema yra tai, kad jiems neįdomios jokios problemos — nei tautinės, nei tarptautinės. Tai rodo ir tas faktas, kad į šokius susirenka dešimt kartų daugiau nei į jų pačių vadų paskaitas. Ar ne taip buvo Kanados jaunimo kongrese Toronte?

Bet iš kitos pusės, yra ir šviesių reiškinių. Ateitininkų vadai (dr. J. Girnius, dr. A. Sužiedėlis) klausimo esmę Kongrese ir vėliau spaudoj nušvietė labai objektyviai ir teisingai. Nėra abejonės, kad lietuviškumas ir amerikoniš-kumas, tautiniai ir tarptautiniai reikalai suderinami nesunkiai, jei tik yra noro juos derinti.

Panašiai labai teisingai ir gražiai pasisakė ir patys studentai ateitininkų stovykloj Dainavoj. Į klausimą, ką reiškia būti ištikimam savo tautai, atsakė, kad "neužtenka savo tautą tik nepaneigti, bet reikia ją pažinti, jos kultūrą propaguoti ir sunkiose aplinkybėse jos neapleisti". Apie lietuvių kalbos reikšmę jie pasisakė šitaip: "Išlikti lietuviu, savo kalbą užmiršus, teoretiškai įmanoma, bet praktiškai nepaprastai sunku, nes kalba kartu su kraujo ir tradicijos ryšiais sudaro tris svarbius elementus, išskiriančius mus iš kitų kultūrų bei tautų tarpo. Tarp šių trijų kalba gal pati svarbiausia" \ii'itis, 1965 Nr. 7, 175). Panašiai galvojančių yra ir kitose studentų organizacijose. Prie tokių pareiškimų vyresnieji nieko negali nei pridėti, Bei atimti. Belieka pageidauti, kad toks nusistatymas būtų gyvas ne tik teoriškai, bet ir praktiškai visoje studentijoje.

Kaip žinoma, šie 1966 metai paskelbti jaunu no metais. Jų tikslas gražiai išreikštas PLB Valdybos atsišaukime, paskelbtame 1965 spalio 4. Jų programa pradėta jau pernai Kanados Lietuvių Jaunimo Kongresu Toronte spalio 9. Programos vykdymas suplanuotas visiems metams. Metų šūkis labai gražus ir patriotiškas:

Mūsų jėgos, mūsų žinios laisvai Lietuvai tėvynei!

Šiais metais įvyks pasaulio lietuvių jaunimo kongresas Čikagoje birželio 30 — liepos 3 dienomis. Linkime Jaunimo Metų organizatoriams bei jų programos vykdytojams geriausios sėkmės. Tebūnie šie metai mūsų jaunimui tuo, kuo Katalikų Bažnyčiai buvo Antrojo Vatikano Susirinkimo metai — naujo savo pareigų įsisąmoninimo ir tvirto pasiryžimo dirbti sau, savo aplinkai, savo lietuviškai bendruomenei, savo tėvų žemės laisvei, gyvenamo krašto pažangai ir gerovei, o per tai ir visos žmonijos labui.

A. Rimvydas

II. KULTŪRINIAI LAIMĖJIMAI IR RŪPESČIAI

Apžvelgiant  praeitus  metus,  buvo  įprasta ime žurnale pirma duoti "kultūrinę apžvalgą", o paskui — "visuomeninę". Tačiau pernai taip dominavo visuomeninė iniciatyva, kad ir laikome teisingu dalyku jai užleisti pirmąją vietą.

Žinoma, griežtai loginiu žvilgsniu "kultūrinio" ir "visuomeninio" atžvilgio skyrimas neturi loginio pagrindo, nes kultūros sąvoka apima visą žmogiškąjį reiškimąsi. Todėl tuos žodžius šioje vietoje ir paėmėme į kabutes. Tačiau praktinė vartosena tuos žodžius yra išskyrusi, "kultūrą" aprėždama tomis sritimis, kuriose kūrybiniai laimėjimai pasiekiami individualiai, o ne visuomeninėmis pastangomis. Tuo būdu "kultūrinėj apžvalgoj" ir kreipiamasi į mokslininkų, rašytojų, dailininkų, muzikų ir kt. kūrybinius pasiekimus, o "visuomeninėj apžvalgoj" domimasi visokeriopais organizaciniais žygiais, politiniais ir kitais visuomeniniais rūpesčiais. Bent mūsų kalboje įsitvirtino tokia šių žodžių reikšme.

Kaip iš  karto pasakyta,  pereitais  metais laisvojo pasaulio lietuviškojoj  išeivijoj vyravo omeninė iniciatyva. Ji paliudijo, kad, nepaisant visos emigracinės niveliacijos, lietuviai išeiviai tebėra tautiškai jautrūs ir gyvai atsiliepia, kai pašaukiami konkretiems žygiams. Tačiau deja, vargu būtų galima teigti, kad drauge pernai būtų buvę parodyta tokios pat iniciatyvo ir kultūrinių uždavinių bare. Galima tik džiaugtis, kad vis dėlto ir po dvidešimtmečio ne tik rodome savo kultūrinę gyvybę, bet ir pasiekiame išliekamosios vertės laimėjimų.

Knygos aplamai ir grožinė literatūra Pirmiausia kreipiame dėmesį į knygą. Tai, iš vienos pusės, žvilgis į mūsų mokslinę kūrybą. Tai, iš antros pusės, žvilgis į mūsų grožinę literatūrą.

Prieš 12 metų pradėta leisti Lietuvių Enciklopedija žengia jau prie pabaigos: šiemet pasirodė XXXII ir XXXIII tomai, XXXIV-tasis tomas jau spausdinamas, ir šiems metams belieka paskutinysis XXXV-tasis tomas ir iš anksčiau užsilikęs "Lietuvos" žodžio specialusis XV-tasis tomas. Lietuvių Enciklopedijos leidimą baigdamas, leidėjas J. Kapočius jau yra paskelbęs savo ryžtą imtis lituanistinės enciklopedijos anglų kalba leidimo. Tai taip pat didelis užmojis, kuris, be abejo, pareikalaus daug pastangų, bet lygiai neabejojamai bus didelės vertės, jei pasiseks jį ištesėti. Šią naują J. Kapočiaus iniciatyvą principiškai visa spauda sutiko sveikindama. Be vyčių ir eilės kitų organizacijų, ir Vlikas savo paskutiniame seime pareiškė pritarimą. Reikia tikėtis, kad ir visuomenė supras šį reikalą ir jį parems.

Šiaip pereitieji metai moksline ar apskritai "negrožine" knyga liko daug skurdesni už kad ir 1964-tuosius metus, kai ne po vieną pasirodė filosofinių, teologinių, istorinių ir kitų veikalų. Kultūros Fondas baigė leisti Vc. Biržiškos "Aleksandryną" — išėjo trečiasis jo tomas. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija Romoje išleido dr. A. Kučo parašytą kun. A. Staniukyno biografiją ir savo Metraščio pirmąjį tomą (jo, čia JAV, dar negavus, negalima spręsti nei apie jo vertę, nei apie jo prasmę — būtent, kiek jame specialių mokslinių studijų, pateisinančių jo leidimą, ir kiek paprastų aukštesnio lygio straipsnių, be reikalo atitraukiamų iš jau einančių periodinių leidinių). Lietuvos vietovių geografinį, istorinį ir kitokį aprašymą Br. Kviklys tęsė "Mūsų Lietuvos" antru tomu. Ig. Končius paskelbė savo pasakojimus apie "Žemaičių kryžius ir koplytėles". Iš Lietuvos laisvės kovų istorijos išėjo pik. J. Variakojo knyga "Karaliaus Mindaugo pulkas". Deja, tai, regis, ir viskas, nesismulkinant dar viena antra brošiūra ar proginiu leidiniu.

V. PETRAVIČIUS
Pajūry
(aliejus)


Šiaip dar lietuviškai pasirodė anksčiau kitomis kalbomis paskelbtieji B. Armonienės atsiminimai iš Sibiro tremties, surašyti dr. A. Nasvyčio ir pavadinti "Palik ašaras Maskvoje". Prie jų šliejasi ir J. Gliaudos įdomiai aprašytas nepriklausomos Lietuvos žlugimas knygoje, įvardintoje "Agonija" ir nežinia kam (per nesusipratimą ar apsisaugoti nuo polemikos, vis vien, dėl faktų ar dėl jų interpretacijos) paskelbtoje romanu. "Romano" čia yra nedaugiau, kaip minėtuose B. Armonienės atsiminimuose. Ėmęsis istoriko (ar istorinio reporterio) darbo. J. Gliaudą būtų pakėlęs savo knygos vertę, įsakmiai naudodamasis ir istoriniu metodu (nurodyti šaltinius etc), nors dėl to neatsisakydamas rašytojui dovanoto sklandesnio žodžio. Šiaip, nors tai ir joks romanas, "Agonija" yra skaitytojo dėmesio verta knyga.

Iš grožinės literatūros pereitais metais aiškiai poezijos derlius buvo našesnis negu prozos. M. Vaitkus gaivios lyrikos davė rinkiniu "Šerkšno sidabras", vertusių kritiką J. Grinių prisiminti A. Lamartine teigimą apie senatvę kaip antrą lyrinei poezijai palankų laiką. Tragiškai žuvusiojo A. Mackaus poetiniu testamentu tapo "Chapel B" rinkinys (skirtas taip pat tragiškai žuvusiajam A. Škėmai). D. Sadūnaitė tvirtinosi mūsų poezijoj antruoju rinkiniu "Kai tu arti manęs". A. Jasmanto pirmoji poezijos knyga "Gruodas" stipriai atvedė į mūsų literatūrą autorių, kuris ligi tol buvo žinomas kaip mūsų pagrindinis krikščioniškosios minties filosofas. J. Vingio slapyvardžiu dar nepriklausomybės metais periodikoje reiškęsis J. Guta (prel. J. Gutauskas) Anglijoj išleido savo pirmą rinkinį "Žilam plaukui". Pačioje metų pabaigoje pasirodė ir visam pereitų metų poezijos derliui daug svorio suteikė H. Radausko "Eilėraščiai", kurie viename tome telkia visą ligšiolinę autoriaus kūrybą — tris ankstesnius rinkinius ir naują rinkinį "Žaibai ir vėjai".

Spaudoj buvo minima, kad Anglijoj dar ir V. Šlaitas metų pabaigoj išleido rinkinį "Širdies paguodai". Tuo būdu ir 1965 m. būtų pasirodę liek pat poezijos rinkinių, kiek 1964 m., būtent septyni (1963 — 11). O ir kokybe, aplamai imant (kiek šiuo atveju galima vartoti "aplamai"), pereitų metų poezijos rinkiniai buvo stiprūs (nesant literatūros kritiku, ir nėra teitos daugiau pasisakyti ar lyginamai "sverti").

Prozos derlius pereitais  metais buvo  aiškiai menkesnis,  negu ankstesniais.  Pirmiausia turiu mintyje kiekybę (nors ir žinau, kad savaime kiekybė dar nieko nereiškia). Pagal A. Ružancovo Lietuvių Bibliografinę  Tarnybą,  1963 pasirodė romanų ar novelių 10, 1964 — 9, o pereitais metais, be B. Brazdžionio ir B. Babrausko redaguotos "Lietuvių beletristikos antologijos" antrojo tomo, tik 5  priskaičiuoju.  Atskleidęs naują šilto, bet drauge tiesaus memuaristo talentą, M. Vaitkus pernai tęsė savo atsiminimus "Šiaurės žvaigždė" (iš studijų Petrapilio dvasinėj akademijoj). 1964 m. debiutavęs nuotykių romanu, K. Almenas savo autentišką beletristo talentą pernai paliudijo pasakojimų rinkiniu "Bėgiai". Kiti du autoriai — A. Baranauskas romanu "Karklupėnuose" ir R. Spalis feljetonų knyga "Tarp dangaus ir žemės" — nepasielkė savo ankstyvesnio lygio.

Kaip minėjau, kiekybė dar nieko nereiškia, tačiau viena išvada vis dėlto aiški — pereiti metai paliudijo, kad mūsų prozininkai ima pavargti. Daugelis jau keli metai nebepasirodo, o ir išleidžiamieji veikalai neretai lieka nebaigti subrandinti. Tiesa, gal būt, yra labai paprasta: prozai reikia daug ir ištisinio laiko, o mūsų autoriai  negali  turėti, nes  savo  knygomis  jie nusiperka laiko.

Taip pat skurdu su drama, nors ir taip jos laukiama teatrui. Pernai išėjo A. Kairio komedija "Viščiukų ūkis" ir P. J. Naumiestiškio trijų dramų knyga "Baisusis birželis". Žinoma, sulaukti per metus keturių dramų būtų nemaža, jei tik jos įstengtų scenoj įsigyventi.

Dar labiau skurdu su vaikų literatūra: tik pačiame metų gale pasirodė B. Pūkelevičiūtės eiliuota pasaka "Auksinė žąsis", D. Čibo pasaka Žaižara" ir V. Frankienės "Vaidinimai".

Iš literatūros istorijos tepasirodė iš "Naujienų" atkarpos atspausti P. Orintaitės atsiminimai apie S. Nėrį "Ką laumės lėmė".

Ir kaip kas gali skųstis, kad negali rasti laiko lietuviškoms knygoms, kada jų tiek bepasirodo?! Žinoma, vertė jų labai nelygi. Be nuostolio kai kas gali pasilikti ir autorių staluose. Tik  bėda,  kad  noras "šiltai" sutikti kiekvieną pastangą beveik baigia išblėsinti sveiką kritiką. Normalus kritiškas vertinimas jau atrodo nebepadoriu dalyku. Taip dedasi gal ir dėl to, kad ir skaitytojuose įprasta perdėti kritikos žodį ir tuojau pat įsivaizduoti "sumalimą".

Pereidami į mūsų leidinius anglų kalba, džiaugiamės, kad pagaliau pernai pasirodė toks seniai lauktas veikalas, kaip dr. V. Vardžio redaguotoji knyga "Lithuania under the Soviets: portrait of a nation, 1940-65", išleista žinomos F. A. Praegerio leidyklos. Ši knyga mūsų žurnale buvo jau išsamiai recenzuota lapkričio numery. Kruopštus recenzentas išanalizavo šią knygą "iš panagių", iškeldamas visus nelygumus bei netikslumus ligi įsivėlusių korektūros klaidų (nėra jokios abejonės, kad pvz. 38-tame puslapy sovietų agresijos nukėlimas į 1941 tėra korektūros klaida, nes kitur visur ta klaida nesikartoja; taip pat aišku, kad tik korektūra kalta ir dėl tame pačiame 232-tame puslapy nevienodo žodžių pateikimo priekaišto, būtent dėl "Panevėžio" ir "Panevėžio"). Šis vertinimo išsamumas kai kam sudarė ir pačios knygos nuvertinimo įspūdį. Bet tai netikslus įspūdis, nes pats recenzentas įsakmiai pabrėžia, kad "bendrų išvadų bei esminių Lietuvos sovietizacijos aspektų nagrinėjimo atžvilgiu šis straipsnių rinkinys yra gan vykęs". Tai vertingas veikalas supažindinti anglų kalbos visuomenę su pavergtosios Lietuvos reikalu. Veikalas jau susilaukė dėmesio atitinkamuose žurnaluose. East Europe žurnalas įsidėjo recenziją pernai metų gruodžio numery. O Alfred Erich Senn plačiai knygą recenzuoja Slavic Review žurnale (1965, p. 543-544), pripažindamas jos vertę ir užbaigdamas, kad ji "turi rasti vietos bibliotekoj kiekvieno, studijuojančio sovietinę tautybių politiką". Kaip tas pats recenzentas pažymi, tai "rimta lietuvių išeivių pastanga pasiekti amerikiečių skaitančiąja visuomenę". Ko nepadarė visokios "institucijos", atliko vienas žmogus, pasitelkęs bendradarbių (S. Sužiedėlį, Z. Ivinskį, T. Remeikį, Pr. Zunde, V. Vaitiekūną, J. Grinių). Ir kam nerado lėšų visi garsieji fondai, įstengė kelių būrelio Į Laisvę Fondas. Gaila tik, kad šis fondas pereitais metais nebegalėjo pasirodyti ir su lietuviška knyga, kaip buvo ligi šiolei.

Taip pat labai reikia sveikinti S. Zobarsko leidyklos Manyland Books veiklą, pereitais metais anglų kalbon išverčiant net šešis veikalus: V. Krėvės The temptation, V. Tamulaičio Nimble foot the ant — her adventures, Ig. Šeiniaus Rejuvenation of Siegfried Immerselbe, A. Vaičiulaičio Noon at a country inn, A. Barono Footbridges and abysses ir M. Vaitkaus The deluge. Kaip vertėjai talkino Clark Mills, Alb. Baranauskas, D. ir R. Sealey, N. Zobarskaitė, J. Žemkalnis ir kt. Vertimams įvadinius žodžius yra parašę Clark Mills ir Charles Angoff.

Pluoštą lietuvių kūrybos vertimų davė Fairleigh Dickinson University, Tėaneck, N. J., leidžiamo The Literary Review 1965 pavasario nr. (vol. VIII, No. 3), skirtas baltiečių literatūrai. Tai A. Landsbergio nuopelnas.

Iš lietuvių kalbos latviai Toronto laikraščio Latvija Amerika atkarpoje išsivertė nemažą pluoštą iš J. Girniaus "Žmogaus be Dievo" (išvertė Janis Zarinš).

Knygos sąvoka pas mus beveik nebeatsiejama nuo premijos. Kiek tai nuvertino premijos sąvoką, pakankamai gruodžio numeryje pasisakė A. Sietynas. Tačiau, kad nebūtų įtarimo principine priešybe premijoms, konstatuojame ir jas. Beje, pirmiausia tenka konstatuoti, kad Lietuvių Rašytojų Draugijos premija liko neskirta, nors Lietuvių Fondas ir davė tam reikalui 500 dolerių. Spaudoje buvo aiškinimo, kad esamoji valdyba tai paveda išrinksimajai. Kadangi nauja valdyba buvo renkama tik pačioj metų pabaigoj, greičiau tai visa atspindi tik seną pačios draugijos vidinę krizę (tą krizę atspindi ir naujos valdybos sudarymas — tiek kandidatų, kiek renkamųjų, nekeliant kvalifikacijų klausimo reprezentuoti lietuvių išeivijos rašytojui). Aidų žurnalo literatūros premija buvo paskirta N. Mazalaitei už novelių rinkinį "Miestelis, kuris buvo mano". Premijuotasis kūrinys išspausdintas Darbininko atkarpoje.

Kitos visos premijos buvo konkursinės (t. y. patiems pristačius savo kūrinius, slapyvardžiais pasirašytus). Draugo romano keturioliktąją premiją laimėjo A. Baranauskas už romaną "Karklupėnuose". Dirvos novelės konkurse laimėjo A. Mironas. Lietuvių Fondo jaunimo pirmąją premiją gavo G. Banaitytė-Ivaškienė, antrąsias — J. Švaistas ir A. Mironas. Čikagos Skautininkų Ramovės dramos konkurse pirmoji ir antroji premijos teko A. Kairiui, trečioji — M. Venclauskui. Pastarasis už savo scenos veikalus jaunimui dar buvo 1000 dolerių suma apdovanotas Ohio Lietuvių Gydytojų Draugijos. Prie progos atžymime, kad pernai ėmė susiprasti ir New Yorko Lietuvių Gydytojų Draugija, paskirdama 1000 dolerių išleisti dr. A. Budrec-kio anglų kalba veikalui apie 1941 sukilimą. Illinois Lietuvių Gydytojų Draugija papildomai paskyrė 500 dolerių J. Kaupo raštų išleidimui. M. Katiliškiui Santaros-Šviesos Federacija paskyrė 2500 dol. kūrybinę stipendiją — tai pirmas toks mostas mūsuose.

Nors ir vis labiau įsigali į premijas įsitikėjimas lyg į pep pilis mūsų rašytojams paskatinti, daug svarbiau būtų ne premijas sumesti, o taip pirkti jų knygas, kad leidėjai įstengtų bent šiokius tokius honorarus mokėti. Pagrįstai Drauge (1965.XI.20) J. Gliaudą tarė, kad "ne karšinčiauti norėtų mūsų rašytojas, o honorarauti", t. y. ne pašalpų (tokia ar kitokia forma) laukti, o už savo Įdėtą darbą (tuo pačiu — ir laiką) būti atlygintas.

Premijinių konkursų bei konkursėlių auga, bet — ar auga domesys patiems rašytojams? Knygų menkas pirkimas to nerodo, nors vienai antrai knygai ir pasiseka netrukus žmones pasiekti. Tačiau būdingai literatūros vakarai ima darytis kone retenybe. Pernai esu pasižymėjęs tik pora atskirų literatūros vakarų (New Yorko ateitininkų ir Bostono Kultūros Klubo). Tik humoristas A. Gustaitis, aktoriškas savo kūrybos skaitytojas, dar pasikviečiamas prie kitos programos (beje, ir jis ima skųstis, jog publika pradeda įtarti, ar ne "mums" taikomi jo satyriniai posmai). Sujundama tik tam ar kitam rašytojui mirus ar žuvus. Pereitais metais keliose vietose minėti A. Mackus su J. Kaupu; New Yorke plačiau paminėta V. Mačernio 20 mirties metų sukaktis. Bostoną išskyrus, tylomis praeinamos ir rašytojų sukaktys. Pernai išimtį sudarė M. Katiliškio pagerbimas, kurį surengė Santaros - Šviesos Federacija.

Dailė
Kitoks vaizdas ir kitoki rūpesčiai iškyla, pereinant nuo rašytojų į dailininkus. Rašytojų prieauglio labai nedaug tėra, ir pagal savo skaičių (paliekant nuošaliai kalbos klausimą) neturime vilties daug sulaukti. O dailininkų prieauglio turime kone su kaupu. Po keliolika dalyvių pasirodydavo ankstesniais metais Čikagoj rengtose jaunųjų dailininkų parodose. Pernai Bostono jaunųjų dailininkų parodoj dalyvavo 6 jaunieji dailės mėgėjai, o New Yorke ir Detroite — net po 12! Tarptautinė vaizdo, spalvos ir linijos kalba lygiai leidžia reikštis ir savo išeivinėj bendruomenėj ir gyvenamojo krašto gyvenime. Tai laiduoja, kad ir ateityje nebus ko nuogąstauti dėl dailininkų prieauglio, net jei jų tautinis ryšys ir silpnės.

Jaunuosius dailės mėgėjus gausiai papildo ir vėlesniame amžiuje savo talentą atkasusieji, kaip niujorkiškiai P. Jurkus ar J. Rūtenis, čikagiškiai J. Kelečius ir A. Nakas ir kt. (miniu iš tų, kurie surengė jau savo atskiras parodas).

Būtų galima sakyti, kad ir visuomenės domesys dailei labai pagyvėjo. Tik gal būt, nemaža dalimi tai yra daugiau domesys paveikslui negu apskritai dailei. Būtent: paveikslui kaip buto puošmenai, o ne kaip meno kūriniui. Koks čia skirtumas turimas galvoj, kiekvienas gali pamatyti palyginęs parodų "nesuinteresuotuosius" lankytojus su tais, kurie mažiau domisi visa paroda, o nori tik sau iškasti geriausią "pirkinį". Todėl su lygiu pasisekimu rinką randa tiek stipriųjų dailininkų kūriniai, tiek dažnai ir visiškai menki tapiniai (vis vien, "realistiški" ar "abstraktūs"). Aišku, kiekvienas vadovaujasi savo skoniu. Dėl skonio nesiginčijama (pagal lotynų kalbos pamokose įkaltą romėnų išmintį). Kitas dalykas, kad kiekvienas savo skoniu liudija ir savo paties meninę kultūrą.

A. PETRIKONIS
Tyla

Esant palyginti neblogam paveikslų pareikalavimui, ir pernai visose kolonijose, didesnėse Ir mažesnėse, netrūko parodų, visokių, galerijose ir parapijų salėse, savaitinių ar ilgesnių ir tridienių, dvidienių ar tik vienadienių. Kiek buvo įmanoma, stengėmės per metus apie visas Jus informuoti įprastinėje kronikoje. Todėl čia ir nebėra ne tik galimybės, bet ir reikalo kartoti. Galime nebent pridurti, kad dabartinis dailės intereso plačiojoj visuomenėj suklestėjimas (boom) įgalina vieną kitą apsukresnį dailininką pasidaryti ir "peddleriu" — keliauti iš vietos į vietą su   savo  amato  preke.   Žinoma,   visas tas nusiteikimas (tiek iš kai kurių pačių menininkų, tiek iš tam tikros visuomenės dalies) iš dalies dailės parodą paverčia lyg muge su visa jos pirkliška piršimo, derėjimosi etc. psichologija. Konstatuojame tai be jaudinimosi ar piktinimosi: verčiau, kad įsiplaka "komercializmo", negu kad iš viso nebūtų paveikslais domimasi. Negerbtų savo meno tas dailininkas, kuris tapytų paveikslą tik "parduoti" (atseit, tik pagal rinkos sąlygas). Bet natūralu rūpintis nutapytą paveikslą ne tik parodyti, bet ir išleisti į žmones.

JAV po Čikagos nauju parodų centru iškilo Clevelandas, V. Gedgaudui ten įsteigus meno galeriją (Gallery International). Pernai šioj galerijoj vyko V. Kasiulio, V. Igno, J. Rimšos ir kt. parodos. Čikagos Čiurlionio galerijoj savo parodas turėjo Br. Murinas, K. Žoromskis, A. Dargis su A. Mončiu, Australijos lietuviai grafikai, J.  Kelečius ir kt.  Čiurlionio galerijos veiklai sumažėjus, Čikagoj įsisteigė ir privati Orentų "69" meno galerija; joj savo pirmą atskirą parodą surengė A. Petrikonis. Eilei parodų patarnavo ir Draugo redakcijos patalpos. Atskirai dar minėtinos A. Galdiko parodos Bostone ir Los Angeles, K. Žoromskio — Filadelfijoj, V. Petravičiaus — Detroite. Aktyviai reiškėsi J. Pautie-nius, J. Bagdonas, Č. Janusas. Amerikiečiuose didesnes parodas turėjo Filadelfijoj R. Viesulas (rodė kūrinius, sukurtus per metų viešėjimą Romoje su Guggenheimo stipendija), Čikagoje K. Zapkus (po studijų Paryžiuje), G. Žumbakienė, J. Monkutė-Marks (pirma atskira paroda), Rochesteryje A. Dargis (po kelionės Vokietijoje). Be to, dar pasireiškė P. Lapė, V. Virkau, A. Kurauskas, J. Paukštienė, B. Gedvilienė-Vilkutaitytė ir kt.

Pernai uždarytos New Yorko pasaulinės parodos Vatikano paviljone lankytojai turėjo progos matyti V. K. Jonyno ir V. Kašubos darbus.

Kanadoj pereitais metais išskirtinai pasižymėjo savo parodomis A. ir A. Tamošaičiai, kurie drauge turėjo parodą Kingstono universiteto meno centre, atskirai A. Tamošaitis — Ottawos universitete, A. Tamošaitienė — Londono, Ont., meno centre ir viešojoj bibliotekoj.

Paryžiuj vyko V. Kasiulio, Prano Gailiaus, A. Mončio, K. Zapkaus parodos. Londone savo skulptūras rodė E. Gaputytė. Vokietijoj buvo surengę parodų A. Dargis, Ž. Mikšys.

Romoje savo grafikos darbus rodė R. Viesulas. Veikliuosiuose Austrai j ios dailininkuose premijų laimėjo L. Urbonas.

Nors aplamai dailės gyvenimas yra judrus, bet jis remiasi tik individualiomis pastangomis. Dailės Institutas, telkęs pačius pajėgiausius mūsų dailininkus, jau keli metai neberodo jokios gyvybės. Amerikos Lietuvių Dailininkų Sąjunga apima tik dalį dailininkų, svarbiausia, šalia jos yra likę stiprieji mūsų dailės atstovai. Ryškiai tai parodė jos pernykštė paroda (dalyvavo tik bene 12 dailininkų). Anksčiau veikliai reiškęsis Čikagos Menininkų Klubas dabar taip pat turi sunkumų. Dėl viso to ir tenka mūsų dailės gyvenime pasigesti to, kam reikia kolektyvių pastangų. Pirmiausia dėl to nebėra kam surengti platesnes grupines (rajonines) ar metines apžvalgines mūsų dailės parodas. O joms būtų reikalo. Nevisi dailininkai turi tų kitų talentų, kurių reikia savo individualioms parodoms suorganizuoti. Gal dėl to daugelio darbai ir nebepasiekia viešumos — lieka visuomenei nežinomi.

Taip pat visiškai stokojame dailės kritikai parengtų žmonių. Tai ir nėra kam dabartiniame parodų klestėjime išskirti, kas ko verta. Kompetentingų recenzijų reta sutikti. Nesant meno kritikų, iš bėdos jų darbo  imasi  rašytojai  ar šiaip paslankesni rašto žmonės. Pačiuose dailininkuose taip pat labai retas gali valdyti ir plunksną, kaip valdo teptuką. Rėkiamai reikia laukti ateinant į meno kritikus tų jaunesniųjų pajėgų, kurios yra tam uždaviniui kompetentingai pasirengusios meno istorijos ir teorijos studijomis.

Tikrai labai nejauku skaityti ir pačių dailininkų kartais visiškai ignorantiškas šnekas apie meną (nesvarbu, ką puolant ar ginant), kurios skaitytojus ne apšviečia, o tik mulkina. Pavyzdžiui, turiu prieš akis vieno tokio dailininko banalių banaliausios paskaitos aprašymą, taip baigiamą: "žinoma, šis estetikos aptarimas yra, gal būt, revoliucinis ir provokuojąs diskusijas". Kokia gi revoliucija, kad meninę tiesą sudaro "medžiaga, forma ir spalva įvairiausiuose pavidaluose" ar kad abstraktinio kūrinio turinį sudaro "įspūdis, pasąmonė ir emocinė jėga"! . . Tikrai nėra ko čia diskutuoti, nebent būtų galima analizuoti, kaip banalybės sujauktos su niekų šnekėjimu. Bet tai būtų tik bergždžia laiko gaištis.

Su dailės menu tam tikro giminingumo turi foto menas. Pereitais metais šiame mene plačiai lietuviuose ir amerikiečiuose reiškėsi A. Kezys, S. J., kuris taip pat išleido ir savo nuotraukų albumą "Šventoji auka", skirtą mišių pavaizdavimui.

Muzika
Mūsų visuomenės santykiui su muzikos kultūra nuo seno būdingas didesnis domėjimasis muzikos perteikėjais negu kūrėjais (kompozitoriais), o iš muzikos perteikėjų labiau mėgimas dainininkų negu instrumentalistų. Iš masės psichologijos tai suprantama: salėj rodosi tik choras ar solistas, smuikininkas ar pianistas — tai kompozitorius lyg savaime "užsimiršta". Panašiai daugeliui "konkretesne" muzika atrodo daina negu instrumentų išpildomas kūrinys.

Galima pasidžiaugti, kad pereitais metais buvo parodyta daugiau vispusiškumo. Gyvo dėmesio susilaukė jaunas kompozitorius D. Lapinskas. Pirmiausia jo kūrybai pagrindinė vieta buvo skirta Ateitininkų VII Kongreso Toronte muzikinėj programoj. Vėliau New Yorke ateitininkai sendraugiai ir Čikagoje "Margučio radijo valanda surengė D. Lapinsko kūrybos koncertus su simfoniniu orkestru, diriguojant pačiam kompozitoriui ir dalyvaujant solistei A. Stempužienei ir pianistei A. Kepalaitei. Toks pat koncertas Bostone ruošiamas A. Gustaičio rūpesčiu. Būtų labai pravartu ir daugiau turėti koncertų, skirtų mūsų atskirų kompozitorių kūrybai išryškinti. Pernai, be D. Lapinsko koncertų, dar buvo New Yorke Carnegie Hall surengtas K. V. Banaičio kūrinių koncertas.

Čikagos Lietuvių Operos kolektyvas (su dirigentu A. Kučiūnų) pernai, šalia Verdi "Réquiem", pastatė Br. Markaičio, S. J., kantatą "Vilniaus varpus". Dainavos ansamblis viešumon išvedė A. Šimkaus muzikinę baladę "Čičinską" (pagal Maironio tekstą). Iz. Vasyliūno rūpesčiu išleista J. Gaidelio sonata smuikui ir fortepijonui. Taip pat J. Gaidelis baigė komponuoti operą "Daną" (pagal St. Santvaro libretą). J. Kačinskas pereitais metais sukūrė naujas mišias chorui, solistams ir vargonams, be to, trumpą koncerta fleitai solo su styginiu orkestru. D. Lapinskas naujai sukūrė koncertą fortepijonui su orkestru. Be abejo, ir kiti kompozitoriai kuria. Nestokojame pajėgių kompozitorių, bet dažnai stokojame jiems dėmesio. Nors muzikos kalba yra taip pat tarptautinė, kaip ir dailės, tačiau kompozitoriaus "išsiveržimas" yra daug sunkesnis (paveikslą gali parduoti,  o  iš  gaidų  nėra 'biznio" — jų pačių išleidimas dar brangesnis negu knygų).

Iš instrumentalistų Bostone, Clevelande ir mgtone koncertus turėjo jaunas pianistas A.
tetona. Čikagoj ir Detroite koncertavo kitas Jaunas pianistas M. Motekaitis. Ypač aktyviai pereitais metais reiškėsi pianistė A. Kepalaitė. IK vyresniųjų Clevelande koncertą surengė pianistas A. Kuprevičius. Smuiko koncertų davė E. N įprevičiūtė ir Iz. Vasyliūnas. Denveryje, Colorado, reiškiasi violončelistas M. Saulius. Čikagoj pernai įsikūrė styginis kvartetas (P. Matiukas, A. Paukštys, V. Jančys ir P. Armonas).

Iš jaunųjų dainininkių pernai ypač viešumon iškilo Kanados lietuvaitė L. Šukytė, atrinkta priimti į New Yorko Metropolitan operą. Pereitų metų koncertuose dainavo P. Bičkienė, V. Kojelienė, D. Stankaitytė, A. Stempužienė, R. Mostienė, J. Stankūnaitė ir daug kitų. A. Voketaitis pernai pradėjo dainuoti Metropolitan Opera National gastroliniuose spektakliuose. Be to, amerikiečiuose reiškėsi K. Jakutis ir F. Korsakaitė. Lietuvių koncertuose ryškiausi dainininkai buvo nuo seno žinomieji St. Baras ir J. Vaznelis. Atskirą koncertą turėjo V. Verikaitis. Naujai Los Angeles pasireiškė A. Pavasaris (atvykęs iš P. Amerikos) ir kun. K. Balčys (Amsterda-Anglijoj reiškiasi dainininkas L. Baltrus.

Čiurlionio ansamblis (vadovaujamas A. Mikulskio) Clevelande atšventė 25 metų sukaktį ir surengė koncertus Čikagoj, New Yorke ir Bailėje. Čikagoje taip pat 25 metų sukaktį paminėjo A. Stephens ansamblis. Be gausių parapnių chorų, pasireiškė New Yorko operetės choras (vadovauja V. Strolia),  New Yorko  vyrų choras (V. Baltrušaitis), Bostono mišrus choras (J. Gaidelis), Los Angeles operetės ansamblis (Gudauskienė), Clevelando vyrų oktetas (R.Babickas). Labai užgirtina, kad daugelis parapinių chorų gavėnios metu surengė religinės muzikos koncertus. O iš Čikagos Lietuvių Operos laukiame žadamos lietuviškos operos!

Pradėta rūpintis ir muzikos plokštelėmis. Pereitų metų pradžiai jau buvo J. Vaznelio įdainuota plokštelė. Rudenį pasirodė A. Stempužienės įdainuota plokštelė (daugiausia D. Lapinsko dainos). St. Baras taip pat jau įdainavo plokštelę, kuri šiemet išvys viešumą.

Kadangi muzikos kalba yra tarptautinė, tai labai lengva ja lygiai kreiptis į lietuvius ir į amerikiečius (ar kitus). Kažkodėl į tai vis dar neatkreipiama dėmesio. Gražus ir skatinantis pavyzdys — Bostono baltiečių koncertų serija (trys per metus); jau dešimtus metus šie koncertai rengiami amerikiečių koncertinėj salėj ir susilaukia amerikiečių spaudos recenzijų. Kodėl to paties nepabandyti ir kitur?

Teatras
Teatrą, galima sakyti, mėgsta visi. Bet čia iškyla kita problema: kaip rasti "bendrą vardiklį" visiems žiūrovams? Čia ir stovime prieš paradoksišką rūpestį: nors ir norime savų dramos veikalų, bet stipresnieji iš jų vis dar yra per sunkūs "įkąsti" mūsų auditorijai (gal ir aktoriams, daug kur mėgėjams). Skelbiame dramos konkursus, bet mažai iš vietos pajudame. Silpnesni veikalai lengviau "įkandami", bet galutinai jie nieko nepatenkina. Tai ir vėl tenka grįžti prie senesnių (net ir nusibodusių) veikalų, dažnai vertimų.

Kokie nauji scenos veikalai pereitais metais buvo išspausdinti, nurodyta knygų apžvalgoj. Iš rankraščių pernai pirmą kartą suvaidinta Los Angeles — A. Kairio komedija "Rūtos be darželių" ir J. Gliaudos eiliuota komedija "Kaukių balius" (abi komedijas režisavo D. Mackialienė), Detroite — V. Alanto komedija "Žmonos portretas" (režisierė Z. Arlauskaitė -Mikšienė). Scenos Darbuotojų Sąjunga Čikagoj pirmą kartą pastatė savo premijuotąją A. Kairio satyrinę komediją "Viščiukų ūkį" (režisavo A. Dikinis). Taigi, kaip matyti, visu veidu naujieji veikalai gręžėsi į komediją. Šį gręžimąsi akcentuoja ir jaunųjų scenos mėgėjų "Antro Kaimo" kolektyvas, duodamas komiškų-satyrinių gabaliukų programą. Susilaukęs pasisekimo Čikagoj, "Antras Kaimas" gastroliavo ir Atlanto pakraščio kolonijose. Rudenį parengtoji šio kolektyvo trečia programa susilaukė spaudoje įspėjimo per pigiai nepasitenkinti sulauktu populiarumu.

Išskirtinai reikia pabrėžti N. Martinaitytę ir J. Kelečių, kurie prieš pora metų pasirodė su programa, atspindinčia dabarties teatrą, kuris mūsų "plačiąją publiką" dar šokuoja. Pernai jie Čikagoje pristatė tris vienaveiksmes Ionesco, Becketto ir Cocteau dramas.

Ieškota išeities, ir grįžtant į senesnius mūsų dramos veikalus ar imantis inscenizacijos. Z. Kevalaitytė-Visockienė Čikagoj surežisavo K.Jūrašūno "Eglę žalčių karalienę". V. Valiukas New Yorke parengė ištraukas iš V. Krėvės veikalų. Vėl kitur naudotasi senesniais ar naujesniais verstiniais veikalais. Bostone A. Gustaitienė surežisavo L. Fodoro "Brandos atestatą". Hamiltone K. Dauguvietytė - Kudabienė pastatė J. B. Priestley "Pavojingą posūkį", Los Angeles J. Kaributas parengė V. Karklinio "Raudoną vyną", M. Venclausko pasaką "Užburtąją dūdelę" Cleve-lande surežisavo P. Maželis. Čikagoje veikė Alvudo vaikų teatras. Su komiška programa kolonijose lankėsi V. Žukauskas.

Pasigėrėtina ištvermė tų dramos kolektyvų, kurie pastoviai veikia jau penkiolika metų, kaip Bostone, Hamiltone, Detroite, Clevelande (daugiau ištvermės parodė moterys!). Apgailestautina neištvermė tose vietose, kur kaip tik yra daugiau aktorių su profesiniu pasirengimu. Ir ypač linkėtina sulaukti mūsų scenai naujų stiprių veikalų, ar jie būtų "avangardiniai" ar "tradiciniai". Scena yra tolerantiška visoms kryptims, bet drauge iš visų jų reikalauja teatrinės jėgos.

Pereitais metais pirmą kartą sulaukta išeivijoje ir lietuviško filmo. Tai B. Pūkelevičiū-tės režisuota "Auksinė žąsis" (pagal jos pačios pasaką). Belaukiant filmas buvo spaudoj labai išgarsintas. Po premjeros buvo mažiau entuziazmo ("Naujienose", "Dirvoje", "Nepriklausomoje Lietuvoje"). Dabar filmas rodomas įvairiose kolonijose. Rašančiojo kolonijoje dar neteko jo matyti, tai kol kas negalima ir nieko daugiau pasakyti. Šiaip ar taip, lietuviškajam filmui išeivijoj, kaip sakoma, "pirmieji ledai pralaužti".

Spauda
Visų kultūrinių pastangų žadintoja ir visuomenės skatintoja — spauda. Negalime skųstis jos stoka. Regis, tuo tarpu nėra ko skųstis ir spaudai: laikraščius skaito ir tie, kurie knygai neberanda laiko. Visus nekomunistinius laikraščius jungia bendras lietuviškas nusistatymas ne tik rūpintis savo tautine gyvybe, bet ir siekti nepriklausomos Lietuvos. Nesuprantama dėl savo nuolatinio prieštaringumo lieka tik "Vienybės" linija ar, teisingiau pasakius, nuolatiniai zigzagai. Neatsakingesni ar nervingesni bendradarbiai kai kuriuose laikraščiuose sukelia kartas nuo karto vis naujų "audrų" ir pademonstruoja savuosius neapykantos, arogancijos, menkavertybės ir kitus kompleksus. Tačiau aplamai primityvų "kovingumą" stengiamasi pritramdyti.
Kiek vieta leidžia, stengiamasi kreipti dėmesio ir į kultūrinius reikalus, bent reklamiškai jiems patarnauti. Ypač teigiamai išskirtinas K. Bradūno redaguojamas Draugo kultūrinis priedas, tapęs pagrindiniu kultūrinių aktualijų pristatytoju ir vertintoju (tik, gal būt, ir jis atsiduria prieš klausimą, ar noras visas lietuviškąsias pastangas "šiltai" sutikti kartais nesusikerta su pareiga reikale tarti ir šaltą kritikos žodį). Antrojo dienraščio, Naujienų, kultūros priedas per laiką rodo ne pažangą, o greičiau atžangą.

Ištisa eilė periodinų leidinių pernai metais minėjo garbingas sukaktis. Socialistinis Bostono Keleivis, redaktoriaus J. Sondos pasuktas objektyvesne kryptimi, atšventė 60 metų. Katalikų Brooklyno Darbininkas ir tautininkų develando Dirva pernai sulaukė 50 metų. Pirmasis eina du kartu, antroji — tris kartus per savaitę. Darbininkas jau beveik 15 metų remiasi redaktorių S. Sužiedėlio, J. Brazaičio ir P. Jurkaus įnašu. Dirvai veidą teikia, be redaktoriaus J. Čiuber-kio, tokie nuolatiniai bendradarbiai, kaip V. Meškauskas, V. Rastenis, Br. Raila, St. Santvaras. 50 metų sulaukė ir Lietuvos Vyčių organizacijos mėnesinis organas Vytis. Iš naujųjų ateivių įkurtų mėnesinių leidinių pernai džiaugėsi ištesėję 15 metų jėzuitų leidžiami ir kun. K. Trimako, S. J., redaguojami aktualieji Laiškai Lietuviams ir Los Angeles A. Skiriaus leidžiamos ir poeto B. Brazdžionio redaguojamos iliustruotosios Lietuvių Dienos.

Tęsė pereitais metais savo egzistenciją ir tie leidiniai, kurie rečiau rodosi. Po vieną numerį išėjo Į Laisvę, Metmenys, Tėvynės Sargas, Varpas. Lituanus ir Lux Christi pasirodė du numeriai. Laikėsi Gimtoji Kalba ir Knygų Lentyna, Technikos Žodis ir kt. Po ilgesnės pertraukos jubiliejine proga išėjo nemažu leidiniu Teisininkų Žinios. Su tragiška leidėjos L. Vanagaitienės ir redaktoriaus A. Mackaus mirtimi nuo pereitų metų nutilo tik mėnesinis Margutis.

Žvelgiant ateitin
Margučio žlugimas su jos leidėjos ir redaktoriaus mirtimi akivaizdžiai įspėja, kaip mūsų spauda remiasi atskirų asmenų idealizmu. Galime daug kur pageidauti dabartiniams leidiniams tokio ar kitokio patobulėjimo. Bet drauge negalime (bent mintyje) pamiršti, kad kiekvieno iš leidėjų ar redaktorių mirtis gali reikšti ir paties atitinkamo leidinio jei ne žlugimą, tai bent sumenkėjimą. Dabartiniai mūsų laikraščių redaktoriai daugumoj nėra profesiškai ruošęsi žurnalisto darbui. Bet visi aplamai yra aukštų kvalifikacijų žmonės. Ar atsiras jiems lygūs pakaitai? Gali atsiras lygių savo idealistiniu nusiteikimu. Juo laikėsi ir daug senosios išeivijos laikraščių. Tačiau jie ir liudijo, kad darbo lygiui nepakanka tik geros valios. Tas pats klausimas n kitose srityse.


Mirtis visur lygiai laikosi savo ritmo, nors t įpriziškai nepaisydama amžiaus. Taip pat lygiai visur mirties siautėjimą išlygina gyvybės skleidimasis. Tačiau tirpstančioje mūsų bendruomenėje šio išlyginimo nėra. Mūsų tarpe mirtis įgyja ir visuomeninio tragizmo pačiu ankstesniu klausimu: ar bus kam pakeisti?




Todėl taip pergyvename savo bendruomenėje visas mirtis. Pereitais metais netekome iš mokslo žmonių J. šimoliūno, V. Manelio, J. Deveikes, Č. Pakucko, K. Kriščiukaičio, Br. Baškio, iš rašytojų ir kitų rašto žmonių St. Lauciaus, H. Blazo, Pr. Dailidės, dr. A. Račkaus, A. J. Kaulėno. Musteikio ir kt. Lietuvoje mirė rašytojas Boruta ir tautotyrininkas F. Bugailiškis. Iš visuomenės veikėjų ir profesionalų mus paliko senosios patriotų kartos kunigai J. Jakaitis, J. y.dys ir J. Paškus (Lietuvoj jėzuitas kun. Paukštys ir kun. J. Dagilis), inž. Br. Prapuolenis, K. Bielinis, B. Masiulis, plk. Pr. Saladžius, plk. K. Grinius, O. Krikščiūnienė, V. Šmulkštys, dr. K. Drangelis, inž. V. Pavilčius, inž. K. Paukštys, Z. Domeika (nužudytas P. Amerikoj) ir daug kitų. Iš muzikų Lietuvoj mirė kompozitorius Z. Aleksandravičius. Pietų Afrikoj mirė dailininkas Pr. Domšaitis, sulaukęs 85 metų. Prieš pat Naujus Metus studentų ateitininkų žiemos kursų metu tragiškai mirė A. Vainius jr., daug žadėjęs jaunosios kartos veikėjas. Anksčiau taip pat tragiškai žuvo fotografas V. Valaitis.

Kiek iš jų bus pakeisti jaunųjų pajėgų? Šis klausimas savo ruožtu imperatyviškai kelia du rūpesčius — A. rūpintis jaunosios kartos parengimu įsijungti lietuviškajan gyveniman ir b. rūpintis kiek galint realiau ir tikslingiau derinti savo turimas pajėgas, kurios yra labai ribotos ir senkančios.

Lituanistinės mokyklos tebeveikia, bet neturime tikslios statistikos apie jų padėtį, nors ir labai būtų pravartu kasmet ją paskelbti. Žinome lituanistinės mokyklos sunkumus, bet vis nesiimame juos nugalėti, surealindami programas ir pagerindami vadovėlius. Šiame pat numeryje metamas žvilgsnis į jaunimo žurnalus pastato prieš klausimą, kiek iš tiesų jie tarnauja jaunimui (ar nesame savo jaunimo faktiškai palikę be spaudos?). Negirdomis praskambėjo balsas, kėlęs reikalą rūpintis lituanistinio mokslininkų prieauglio klausimu. Net ir Fordhamo université vasariniai kursai pereitais metais vėl (ar ne penkti metai?) neįvyko (gal ir dėl biurokratinio į juos kvietimo, kai jau per vėlu bekviesti?).

Šių rūpesčių akivaizdoje džiugu konstatuoti, kad pranciškonų Šv. Antano gimnazija Kennebunkporte pereitą rudenį susilaukė mokinių jai užpildyti. Nekalto Prasidėjimo seserų bendrabutis Putname dar nėra skundęsis kandidačių stoka. Anglijoj marijonai Nottinghame pernai suorganizavo berniukams bendrabutį. Vasario 16 gimnazija pasistatydino naujus rūmus. Besidžiaugdami, linkime visoms šios įstaigoms nepailstamai budėti, kad jos tarnautų ir lietuviškajam auklėjimui.

Turint ribotas pajėgas ir stovint prieš vis sunkėsiančią padėtį, gyvybiškai svarbu racionaliai savo veiklą organizuoti. Geros valios ir uolumo pakanka, bet reikia ir blaivumo, beorga-nizuojant veiklą. Iš daugelio kolonijų pagrįstai girdisi nusiskundimai dėl visokių parengimų pertekliaus, visiems besistengiant "savo dalį į-nešti". Tai neliudija, kad esame gerai organizuoti. Priešingai, tai teliudija, kad sergame "persi-organizavimu". Tikslinga organizacija reikalauja organizacinę diferenciaciją suderinti su realia padėtimi. Turime pvz., tiek leidėjų, kad beveik kiekviena knyga yra vis kito leidėjo išleista. Nereikia daug aiškinti, kad tai teliudija faktinį neturėjimą leidyklų (jei ne vienos, tai dviejų tikrai pakaktų). Kai turime keliolika leidėjų, visi lieka silpni. O dvi leidyklos gal ir pajėgtų "ant kojų stovėti". Iš dalies tas pats su spauda. Pagal savo pajėgas turime jos per gausiai. Reiktų galvoti apie jos sutelkimą. Priešingai, vis atsiranda pagundų imtis naujų leidinių steigimo ar bent siūlymų steigti. Buvo pagrindo laukti iš JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros Fondo, kad jis tame krašte įprasmintų Bendruomenę kultūrinės iniciatyvos organizacija. Tačiau jis netapo, kuo tapti buvo skirtas. Dėl to turėjo steigtis kiti įvairūs fondai.

Šiuo metu atsidedama Lietuvių Fondui. Dr. A. Razmos ir kitų pastangomis šis fondas sutelkė jau nemažus kapitalus. Bet tie kapitalai mūsų kultūrinį gyvenimą tešildo tik nuošimčiais, ir faktiškai tos šilumos visiškai nesijaučia, nes ji išsisklaido į visas puses, nieko iš tiesų nesušildydama. Kol priaugs didesnių metinių nuošimčių, daug kas iš to, kas dabar dar galima, bus jau nebegalima. Kuo gi dabar begalime pasinaudoti amžiną atilsį K. Pakštu ar A. Šapoka kaip lituanistais? Realios galimybės su metais sparčiai blėsta (žmones išjungia ne tik mirtis, bet ir metai — senatvė). Kitu atžvilgiu tas pats yra ir su jaunosiomis pajėgomis. Kurias dabar dar būtų galima "išnaudoti" nukreipimui į lietuviškuosius uždavinius, po kiek laiko bus taip pat per vėlu, nes jos jau bus nebeatšaukiamai įsitraukusios į kitus uždavinius. Žinau, kaip nepalankiai žiūrime į nesirikiavimą "bendron lini-jon". Tačiau bendrą reikalą laikau didesniu dalyku už bendrą liniją ir todėl drįstu atvirai kelti klausimą: ar negalima bent dalies Lietuvių Fondo kapitalo iš amerikiečių bankų ar kitų investicinių įstaigų "atšildyti" apyvartai mūsų pačių kultūriniame gyvenime?

Pinigai, nors ir kiek reikalingi ir "brangūs" (visomis prasmėmis), vis dėlto jie dar ne viskas. Nemažiau (gal būt net daugiau) svarbu juos efektyviai sunaudoti. Tai jau ir "kultūros politikos" klausimas. Prieš kiek laiko mūsų spaudoje buvo ir šiuo klausimu pašnekėta. Būdingai ši šneka sukosi apie "kultūros premiją". Sielotasi, kodėl užtruko jos paskyrimas. Nėra ko sielotis, kad išvengta kelių žmonių savo tarpe su-piudymo. Mūsuose tai lydi visas premijas. Svarbiausia, kokia gi jury komisija galėjo būti saliamoniškai objektyvi pasverti skirtingų mokslo sričių veikalus! Ar nereikėtų išsilaisvinti iš tikėjimo į premijas lyg į vienintelius vaistus nuo visų ligų? Svarbesnis dalykas yra ne premijiniai atžymėjimai, o paskatinimas ir parėmimas pačių darbų. Paprastai tematomi išleidimo vargai. Deja, daug didesnis yra nematomasis parašymo ar bet kokio kito sukūrimo darbas. Todėl ir drįsčiau visus kapitalus vaizduotis ne premijas dalijančia feja, o kietan darban įkvepiančia mūza. Konkrečiai kalbant, užuot planavus premijas ar abstrakčiai galvą sukus "ko reiktų", reikia konkrečiai žvelgti, kiek kokių pajėgų turime ir kaip galime joms padėti savo talentus išnaudoti.

Palietėme klausimų, kurie šioje vetoje negali būti išsamiau sprendžiami. Tačiau laikau juos vertus pasistatyti. Per maža tik pasidžiaugti, ko pasiekėme pereitais metais. Žengiame jau kitus metus, ir svarbu, kad kuo mažiau per juos išblėstų iš to, ką realiai, turimomis pajėgomis, galime laimėti. Tai klausimas kiekvienam asmeniškai. Tai drauge klausimas visai lietuvių išeivių bendruomenei, tokiai pat savyje prieštaringai, kaip kiekvienas žmogus, — turinčiai gerų norų, bet taip noriai apsileidžiančiai; vienur parodančiai jaudinančio jautrumo, o kitur demonstruojančiai savo abejingumą; parafrazuojant Ovidijų, visada matančiai, kas gera, bet dažnai pagaunamai nuobodulio to, kas gera, ir dėl to puolančiai į bloga. Duok Dieve, kad 1966 metai būtų ne pokylių, o mūsų visų pokylio aukštyn metai!

J. Alaušius
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai