Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEORIGINALUS LEIDINYS LIETUVIŠKAI APIE BUVUSIUS RYTPRŪSIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Povilas Rėklaitis   
Chicagoje 1979 m. miškininkas Vincas Žemaitis (gim. 1896) išleido jo kolegos Aleksandro Tenisono (gim. 1898) iš rusų kalbos išverstą tyrinėjimo bandymą "Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis", kurią sovietų etnografas P.I. Kušneris sudarė karo pabaigoje ir tuoj po karo — apie 1944-1946 metus. Mūsų miškininkai-veteranai turėjo nemažai darbo pažodiškai išverčiant ir išleidžiant tyrinėjimą, kuris Maskvoje dar Stalino laikais pasirodė 1951 m., taigi yra gerokai pasenęs, turi nemažai klaidų, parašytas atvira keršto dvasia. Ar šitokia knyga šiandien reikalinga? Ar ji užpildo spragą? Tikrai ne! sekančius tris dešimtmečius (1950-1979) Lietuvoje bei užsienyje pasirodė didelis skaičius mokslinių publikacijų Mažosios Lietuvos temomis: JAV — "Studia lituanica" I ir III tomai (1956 ir 1976) sutelkia eilę studijų apie M. Lietuvos archeologiją, folklorą, liaudies meną, istoriją, muziką, vietovardžius ir kt.; J. Jakštas pagrindinai ir plačiai iš analizavo M. Lietuvos instoriogra-fiją ir apgyvendinimo istoriją (LKMA leidiniuose Romoje); gausybę labai detalių straipsnių paskelbė "Lietuvių enciklopedija" ir "Encyclopedia lituanica" plunksnos tokių specialistų, kaip Ivinskis, Jakštas, Jonikas,
Salys, Nauburas ir kt. Sovietinėje Lietuvoje medžiagą iš M. Lietuvos skelbė Pakarklis, krūva leidinių pasirodė ryšium su Donelaičio jubiliejumi (1964), daug prirašyta apie Mažvydą, Rėzą, tarmes, etnografija, galop A. Matulevičius parašė apie lietuvių kalbos buvusias paplitimo ribas Rytprūsiuose.
Vilniuje iš prūsų kalbos paminklai, o Maskvoje leidžiamas V.N. Toporovo daugiatomis mokslinis prūsų kalbos žodynas. Galima sakyti, kad jau beveik viskas, ką galima aprašyti ir publikuoti, jau aprašyta ir publikuota. Todėl atrodo, kad tik dirbtinai sukelti susidomėjimui Kušnerio knygos naujai pasirodžiusiu vertimu dabar skelbiama šitokia pasakėlė: "Sakoma, kad Vakarų sąjungininkams šio krašto (Rytprūsių) klausimo niekada neiškėlus, knyga likusi nebereikalinga ir rusams, tad jos platinimas buvęs sulaikytas ir nedaug knygos egzempliorių išlikę nesunaikinti ("Pasaulio lietuvis", Chicago 1979. Nr. 7, p. 39). Šita pasakėle patiki net kritiški žmonės, pvz., Valteris Banaitis rašo: "Ta knyga Sovietų Sąjungoje ir dingo iš lentynų" ("Draugas, 1979.VII.2.), o mano bičiulis dr. Jurgis Gimbutas man laiške rašė, kad Kušnerio knyga "esanti išimta iš apyvartos Sovietų Sąjungoje". Manau, kad iš apyvartos išimami pinigai, pašto ženklai, o knygos tai jau turėtų būti bibliotekose sekretuojamos ar pašalinamos, sustabdomas jų pardavimas. Bet kad su Kušnerio knyga šitaip būtų buvę pasielgta, nepateikta jokių įrodymų! Tuo tarpu, pvz., A. Matulevičius cituoja šitą Kušnerio knygą: žr. "Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai", Serija A., t. 1 (38). Vilnius 1972, p. 106 (išnaša 1 ir 2 . T,, įrodo, kad šia knyga ten galima naudotis, kad Vilniaus bibliotekose ji normaliai saugoma, iš lentynų visiškai nėra dingusi! Kad nelabai daug egzempliorių pateko užsienin, visiškai nenuostabu. Vertimo leidėjai neatkreipė dėmesio, kad Kušnerio rusiškosios knygos tiražas tik 3000 egz. Sovietų Sąjungai yra labai mažas, bet normalus specialaus instituto serijai, ir dar b a n d o m o j o pobūdžio knygai. Kad šitokios
rūšies leidiniai ten per 1-3 metus visiškai išparduodami ir daugiau ne-begaunami nusipirkti, žino kiekvienas darbuotojas bibliotekų, kurios užsisako leidinių iš Sovietų Sąjungos. Etnografijos instituto leidinys nebuvo masinio pasiskaitymo knyga! Naujo leidimo nėra, nes toks leidimas būtų tik tada pateisintas, jei knyga būtų labai reikalinga ir gera, o Kušnerio knyga yra nevykusi, skubiai surašyta kompiliacija, turinti daug netobulumų — pvz., kalboty-rinėse vietose tiesiog nemokšiškumo, kaip teisingai nurodė dr. P. Jonikas. Maskvoje dabar yra jau labai gerų lingvistų-baltistų (Toporovas ir kt.), kurie žino Kušnerio klaidas. Tokios knygos platinimas, pakartojant visas klaidas, būtų sovietų mokslo kompromitacija. Neteisybė, kad knyga yra retenybė, tegu ir nedaug egzempliorių pateko užsienin. Nors 1951 m. buvo daug mažiau ryšių su sovietais kaip dabar, betgi didesnės bibliotekos Vakaruose visus maskvinio etnografijos isntituto leidinius turi, tarp jų ir Kušnerio knygą. Išaiškinau, kad, pvz., Vokietijoje ši knyga yra bibliotekose Berlyne, Frankfurte ir Giessene. Jokio pagrindo neturi samprotavimai, kad sovietai n a i k i n ę Kušnerio knygą nuslėpti buvusį Rytprūsių baltišką charakterį, nes, kaip nurodyta pradžioje, nuo 1951 m. Vilniuje ir Maskvoje išėjo didelis skaičius bendrinių ir specialių veikalų, kuriuose išsamiai informuojama apie prūsus ir lietuvius buv. Rytprūsių teritorijoje.

Atidžiau pažvelgus į Žemaičio ir Tenisono išleistą knygą, matyti, kad ji s u r e d a g u o t a l a b a i b l o g a i. Didžiausias knygos trūkumas yra tas, kad joje dažnai nėra aiškios ribos tarp Kušnerio teiginių ir leidėjų komentarų ir visokių priedų. Bet po ranka turint originalą, galima atskirti, ką leidėjai nuo savęs prikišo (pasigriebę iš kitur).

Prieštaringas jau titulinis lapas. "Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis" yra vertimas Kušnerio knygos antros dalies pavadinimo. Tokia antraštė vergiškai perima mums visiškai svetimą ir niekuomet nevartotą terminą "Pietritinis pabaltijis" — "Jugo-vostočnaja Pribaltika", kurį tada sovietai nusikalė sau tik kaip pakaitalą Rytprūsiams, išeidami iš savo strategijos sumetimų. Antrinė antraštė "O p y t istoričeskogo izučenija etničeskoj territorii" jau verčiamas labai laisvai, išleidžiant patį svarbiausią žodį "bandymas": "Istorinė etninės teritorijos s t u d i-j a". Kušneris žinojo, kad imasi naujos temos, kuriai jis ilgiau medžiagos nerinko, į ją nesigilino, kad jo veikalas proginis ir provizorinis, todėl atsargumo, dėl i ai parašė pa antrašte: "Istorinis etninės teritorijos ištyrimo bandymą s". Vertimo leidėjai gi, falsifikuodami antraštę, išleido žodį "b a n dy m a s", norėdami pakeisti probleminį veikalo apibūdinimą daugiau autoritetiniu. Trikalbę trečiąją antraštę: "Mažoji Lietuva, Lithuania Minor, Klein Litauen" leidėjai pasisavino iš Studia lituanica III: Kušnerio originale jos nėra, jos panaudojimas šioje knygoje nelogiškas, nes knygoje rašoma apie Rytprūsius, o ne vien tik apie Mažąją Lietuvą, kuri buvo tik Rytprūsių dalis. Antroj pusėj titulinio puslapio įdėta Kušnerio viso veikalo antraštės faksimilė "Etničeskie territorii i etni-českie granicy" skaitytojus klaidina, nes išverstosios knygos tekstas prasideda tik nuo 33 psl., ir iš viso išversta tik antroji dalis. Rusiškąją faksimilę seka leidėjų visoki priedai: visų pirmiausia p. 7 "Dedikacija" M. Rėzai, kurios Kušnerio knygoje nėra, kaip ir M. Rėzos eilėraščio "Die Ruinen von Baiga". Tokia dedikacija ir eilėraštis visiškai netinka mokslo informacijos veikalui, nuo pat pradžios įneša nereikalingo emocionalumo. Eilėraščius Rėza rašė vokiškai. Leidėjai nenurodė, kas jį išvertė lietuvių kalbon, o tai kvepia plagiatu. Kaip dr. A. Šešplaukis man laišku pranešė, vertimą atlikęs dr. M. Any-sas, ką leidėjai nuslėpė. Turinio sąrašas (p. 8-10) taip pat klaidina skaitytoją, nes pateikia Kušnerio veikalo I-osios dalies turinį, nurodydamas rusiškojo originalo paginaciją, kuri lietuviškame leidinyje kita. Dar blogiau, kad pateikiamame Kušnerio antrosios dalies turinin įkišti nurodymai į leidėjų įžanginius priedus: "Pratarmė" ir "Background and Summary of P.I. Kushners Book" (p. 11-32).

Iš šitų įžangų matoma, kad leidėjų priėjimas prie temos yra ne mokslo, bet politinio tikslo, išreiškiamo emocionališkai nukrypstant į fanatišką neapykantą ir išliejant tulžį ant mokslininkų, kurie buvo kitos nuomonės. Po šitų įžangų betarpiškai seka Kušnerio antrosios dalies vertimas. Korektiški redaktoriai po p. 32 įdėtų faksimilę rusiškojo originalo antrosios dalies titulinio (tik antroji dalis tėra išversta', o dabar gi skaitutojui pirmu žvilgsniu neaišku, ar su p. 33 jau prasideda Kušnerio teksto vertimas ar dar tęsiami leidėjų įvadiniai kalbėjimai?

Leidinyje nėra iliustracijų sąrašo ir prie atskirų iliustracijų niekur nenurodyta, iš kur paveikslinė medžiaga paimta, o tai mažina šitos medžiagos dokumentacinę vertę. Palyginus lietuvišką leidinį su rusišku originalu, dėl iliustracijų pasirodė šitkas: vertimo teksto iliustracijos, pradedant paženklintąja "1/14" (p. 39) iki paskutinės "62/75" (p. 203), yra ištisai tik pakartotos iš rusiško originalo, tik žemėlapiuose rusiškas raides pakeičiant lietuviškomis; iliustracijos "26/39" tekste visai nėra, kai pas Kušnerį po "Rys. 39" yra nupla-giuotas žemėlapis iš Vinco Vilei-š i o, jo vieton leidėjai reprodukavo V. Vileišio lietuviška žemėlapį ir padėjo jį leidinio pabaigom

Kitaip yra su iliustracijomis leidinio įžangose: 1) pati pirmoji iliustracija p. 14 — iškarpa iš Gue-ssefeldo XVIII amž. žemėlapio. Kušnerio originale tokios visiška: nėra — leidėjai paėmė iš man darbo "Litauen in der Kartographie Preussens" (Studia lituanica, III, psl 96, pav. 12), nenurodydami, iš kur paėmė, bet vogdami nepastebėjo, kad šitoje mano parūpintoje iškarpoje nėra "Tvankstės", nors sav: įžangose ir komentaruose leidėja: visur pabrėžia, kad visa dabartine "Kaliningrado sritis" — ir ypač pats "Tvankstės" miestas — yra "amžinas lietuvių tautos etninis kraštas 2) Sekančios iliustracijos — žemėlapio "Burgenkarte von Preussen (p. 15), su klaidingai išversta parašte "Prūsijos miestų (?!) žemėlapis", paimtas iš Anyso knygos, nenurodant nei pirminio, nei antrinio šaltinio, nei žemėlapių autorių (neduota metrika: "Entworfen durch v. Fischer 1827, im Stein gravirt v. C.G. Her-vig in Berlin", priedas prie V o i g-t o "Geschichte Preussens" II tomo). 3) "University of Konigsberg Karaliaučius-Tvankstė)" p. 17 nuotrauka šito naujoviško pastato universitetui, kuris visose epochose buvo vokiškas, įdėta knygon apie nevokiškąją etniką Rytprūsiuose, atrodo labai keistai: nejaugi leidėjai tiki, kad praeityje buvo lietuviškas "Tvankstės universitetas"? 4) Žemėlapis p. 21 lietuvių-lenkų kalbinės ribos Suvalkų krašte pagal Volterį pakartotas iš Kušnerio I-osios dalies su visais rusiškais tekstais ir numeracija, bet 5) p. 22 tas pats žemėlapis perbraižytas lietuviškai. 6) ir 7) Dvi vad. lietuviškojo dragūnų pulko "vinjetes" p. 30 ir p. 32 leidėjai perkopijavo, pažodiškai pakartodami paraštes iš Algirdo Bu-dreckio anglų kalba straipsnio, išspausdinto Studia lituanica III 1976), p. 128 ir p. 129, nenurodant, iš kur paimta. Šių dviejų iliustracijų Kušnerio veikalo nei I-je, nei Il-je dalyje nėra. Jas teko surasti pulkų istorijose Marburge ir 1969 m., nurodant pirminius šaltinius, publikuoti specialiame straipsnyje "Karyje"; 1975 m. Studia lituanica redaktoriui prašant, tas pačias ir kitas iliustracijas iš savo negatyvų parūpinau autoriui Budrec-kiui, ką jis korektiškai savo darbe pažymėjo; Kušnerio vertimo leidėjams šaltinių dokumentacija nerūpėjo, tik iliustracijos propagandinis panaudojimas, tačiau labai nevykusiai, nes Prūsijos vokiečių karinių uniformų vaizdų kišimas į etnologijos veikalą rodo kultūros ir skonio stoką. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas dekoratyviškai įpintas į vieną Prūsijos pulko vinjetę buvo dailininko Kretschmerio 1861 m. pokštas, heraldišku žvilgsniu yra anachronizmas; į tai buvau "Karyje" nurodęs.

Dar reikia pažymėti, kad iliustracijos, kurios perreprodukuotos iš Kušnerio rusiškos knygos, yra Kušnerio nuplagiuotos iš kelių gerai žinomų vokiečių knygų apie Rytprūsius resp. Mažąją Lietuvą, kaip Wilhelm G a e r t e "Vorgeschichte Preussens" (1929), Albert Z w e c k "Litauen. Eine Landės — und Volks-kunde" (1898), F.O. T e t z n e r "Die Slawen in Deutschland" (1902); jų daugumas jau buvo publikuota "Studia lituanica" I-me tome (šaltinius nurodant).

Kušnerio tekstas taip pat parašytas skubiai, kompiliuojant gatavą literatūrą, ypač daug paimta iš Vinco Vileišio knygos "Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo Karo istorijos ir statistikos šviesoje" (Kaunas 1935) 271 psl. Kušnerio skyriai, kur kalbama apie buv. lietuvių gyventojų skaičius, galima sakyti, visiškai nuplagiuoti iš V. Vileišio: lygiai tos pačios lentelės, tie patys vietų sąrašai, tie patys skaičiai, viskas pažodžiui ir paskai-čiui pakartota! Visų silpniausios kal-botyrinės dalys, kur liečiamos vietovardžių formos ir jų kilmė. Į šiuos trūkumus nurodė lingvistas dr. Petras Jonikas (pačioje knygoje p. 171-179 ir "Drauge", Nr. 140, 1979. VI. 16). Nesuprantama, kodėl leidėjai turėdami specialisto tokią neigiamą ekspertizę, vis dėlto neatsisakė mokslo informacijai visiškai netinkamo veikalo pakartotinio išleidimo?

Liūdnai atrodo "Bibliografija" (p. 213-219), kur tikrai vergiškai pakartotas Kušnerio paskelbtas sąrašas, kuris ir pasenęs (1951 metų), ir neoriginalus, nes matome, kad Kušne-ris labai naudojosi 1935 metų Vinco Vileišio sąrašu (100 bibliografinių vienetų), papildydamas literatūrą savo teoretinei pirmajai daliai, kurios miškininkų leidinyje visai nėra ir kurios su lietuvybe Prūsijoje neturi nieko bendro, pvz., Stalino (!!!) raštai, veikalai apie marksistinę etnologiją, literatūra apie Besarabiją ir Kaukazą. Redaktorius nesugebėjo šito sąrašo perdirbti ir kūrybiškai perredaguoti, išbraukti kas nereikalinga ir papildyti naujausia literatūra. Kad leidžiant naujai seną tekstą mokslo reikalams bibliografija turi būti papildyta naujais veikalais, yra redakcijos pareiga! (Šitokį darbą atliko, pvz., prel. dr. Paulius Jatulis, redagavęs LKMA išleistą Zenono Ivinskio "Lietuvos istorijos" I tomą (1978), kur prie kiekvieno skyrelio duota plati bibliografija, papildyta naujausia literatūra, atsižvelgiant į beveik visas mokslinio pobūdžio publikacijas, išėjusias po autoriaus mirties 1971 m.). Tuo tarpu Kušnerio vertėjui ir redaktoriui bibliografiškai neegzistuoja ne tik tokie apie M. Lietuvos praeitį daug prirašę mažlietuvių publicistai, kaip M. Nauburas ir M. Gelžinis, bet net ir tokia autoritetingi lietuvių mokslininkai, kaip J. Jakštas, Z. Ivinskis, A. Salys! Tatai, visu ryškumu įrodo Kušnerio vertimo leidėjų antimokslinį nusistatymą.
Didžiausias skandalas yra knygos įvadas anglų kalba: "Background and Summary of P.I. Kushner's Book". Įvado autorium nurodytas Saulius Girnius, ir tikrai jokiam skaitytojui, taip pat ir recenzentui, nekils mintis, kad Saulius Girnius iš tikro visiškai nėra šio įvadinio straipsnio autorius! Tik dabar iš S. Girniaus viešo laiško dienraštyje "Draugas" (1980.III. 1) sužinome, kad S. Girnius buvo įvadinio straipsnio tik vertėjas, bet ne autorius! Saulius Girnius savo laiške taip rašo: "Šį straipsnį parašė knygos redaktorius dipl. mišk. V i n-cas Žemaitis, kuris paprašė manęs išversti iš lietuvių kalbos į anglų kalbą. Aš tai padariau, kai ką sutrumpindamas ir praleisdamas, bet nieko savo nepridedamas." V. Žemaičio pasielgimas, pasinaudojus S. Girniaus patarnavimu, be jo žinios ir leidimo jį paskelbiant savo paties rašinio autorium, yra brutalus ir pasmerktinas mokslinės etikos pažeidimas, aukščiausio laipsnio nekolegiškumas ir mokslinio pasaulio klaidinimas. Kriminalinėje teisėje tai vadinamasis pavardės parašo suklastojimas, už ką redaktorius V. Žemaitis turėtų būti traukiamas teismi-nėn atsakomybėn. Jaunam mokslininkui S. Girniui tokiu būdu padaryta žala, tuo labiau kad straipsnio kokybė yra labai žema.

Pažiūrėkim tik keletą ištraukų iš Vinco Žemaičio įvado arčiau: "Kush-ner (Knyshev), confirms once again that Lithuania Minor, or as he calls in the Southeast Baltic in all respects from prehistoric time to the Second World YVar. was and still remained a land inhabited by Lithuanians" (p. 17). Atseit: 1) Rytprūsiai ir Mažoji Lietuva yra tas pats ir 2) visais laikais iki pat II pasaulinio karo Rytprūsiai buvo gyvenami lietuvių. To, kas čia V. Žemaičio pasauliui anglų kalba skelbiama, nėra niekuomet tvirtinę net Šiuo klausimu rašę mažlietuviai, kaip Vydūnas, Brakas, Gelžinis, Pus-kepalaitis, Valteris Banaitis, kurie savo tėviškę geriau pažįsta, kaip Kušneris ar V. Žemaitis. Tokia perdėta išvada neišplaukia nei iš statistinės medžiagos, kurią 1935 m. pa->kelbė V. Vileišis, o 1951 m. pakartojo Kušneris, net jei oficialų lietuvių skaičių Rytprūsiuose padvigubinsime. XX amžiuje iki II pasaulinio karo Rytprūsiuose į pietus nuo Nemuno lietuviai buvo tik mažuma Tilžės ir keliose kitose Rytprūsių šiaurinės dalies apskrityse.

Vincas Žemaitis įvade turėjęs referuoti anglų kalba Kušnerio knygos turinį, tai atliko ne visur korektiškai, pridėdamas nuo savęs perdėtų tvirtinimų, pvz., p. 30 jis rašo: "In his conclusion Kushner tears down the politically based theories of the German "O stforscher s", deny-ing the ancient, ethnic, autochtonic Lithuanian character of the region". Patikrinus, pasirodo, kad žodžio "Ostforscher" Kušnerio originali-niame tekste visiškai nėra. Iš viso, žodis "Ostforscher" komunistų poleminėje literatūroje, nukreiptoje prieš Vokietijos Federalinę Respubliką, pasirodo tik 1955 m. ir pežoratyvine prasme. Jis padarytas pagal nuo 1952 m. Johann-Gott-fried-Herder-Instituto Marburge leidžiamą mokslinį žurnalą "Zeit-schrift fūr Ostforschung". Šitame žurnale įdėta įvairių tautybių ir pažiūrų autorių studijų ir pranešimų, kai kas ir apie bu v. Prūsijos lietuvius; bendros tendencijos žurnalas neturi, tik geografinį ir metodinį apsiribojimą. Nepagrįsti kaltinimai-insinuacijos — yra negrbingas metodas mokslo diskusijose. Statau klausimą: kodėl V. Žemaitis šliejasi prie komunistų polemikos ir kodėl, dalyko neištyręs skelbia netiesą?
Vincas Žemaitis dar rašo: "He Kushner) extends the Prussian-Lithuanian area to the Paserija (Pas-sarge) River, writing: "During the invasion of the German Knights into the Southeast Baltic territory to the north and east of the line: Š v e n t p i 1 i s (Heiligenbeil), Prūsų Olandas (Preussisch Holland), A 1 š t y n a s (Allenstein), R a i s t-pilis (Rastenburg) only Prussian Lithuanian lived" (p. 269 — rusiško teksto, p. 209 — vertimo teksto). Kušnerio tekste yra tik vokiškos vietovardžių formos, lietuviškosios gi leidėjo V. Žemaičio išpiršto išlaužtos fantazijos: net "Lietuvių enciklopedija", davusi kai kurių Prūsijos vietovardžių lietuviškas formas, tokių nežino. Ši citata taipgi rodo Kušnerio tendenciją lietuvišką "etninę sieną" priartinti prie Potsdamo linijos. Leidėjas nesidrovi šitokią knygą rekomenduoti, kaip "one mostobjective book on the ąuestion of the ethnic history of Lithuania Minor"! Keletas V. Žemaičio taip rekomenduojamojo objektyvumo perlų: "1940 m. smetoninis režimas buvo tautos nuverstas ir Smetona pabėgo į Vokietiją . . . Kada Sovietų armija ir frontas priartėjo prie Nemuno ir Šešupės, hitlerininkai pradėjo Rytprūsių evakuaciją. Kartu su gyventojais iš rajonų į pietus nuo Nemuno į Vokietijos gilumą buvo perkeldinti ir paskutinieji negausūs lietuvių likučiai. Pagal Potsdamo susitarimą Rytų Prūsija, kaip administraciniai-politinis vienetas, tapo likviduota ir jos teritorija atiteko Lenkijai bei Sovietų Sąjungai. Valstybinė SSSR siena tapo linija, kuri kadaise skyrė baltų gentis nuo vakarinių slavų" (p. 208 vertimo tekste, pabraukimai recenzento).
,Kušnerio knygos vertimo leidinį laikau netinkamu rekomenduoti užsienio mokslo įstaigoms. Jis lietuvių egziliečių mokslininkus kompromituoja.
Povilas Rėklaiti:
1979 metų pabaiga




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai