Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASAULIO DAILININKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS JANKUS   
Vakarieniavom mažoj užeigoj tuoj už tilto, pasukus kiek į dešinę, ant paties upės kranto. Kita namo pusė buvo bombų sugriauta, bet ši, ant upės pasvirusi, pasiliko lyg tam, kad kur prisiglausti neturį žmonės galėtų užeiti, pasėdėti ir nebrangiai užvalgyti.

Visa užeiga buvo padaryta nedideliam kambary ir verandoj, kurios akmeninius stulpus plovė upės srovė, ir vakaro tylume buvo girdėti raminąs jos gurgėjimas ir teliuškenimas.

Valgėm trise pačiam verandos kamputy. Nebuvom nei draugai, nei labai gerai pažįstami, bet čia užeidavom kasdien vakarais ir netyčia pasidarėm pažįstami.

Man iš dešinės sėdėjo Gerhardas Hagenas, jau žilstelėjęs, su pakibusiais maišiukais paakiuose,ir pilku, neramiu žvilgsniu vyras. Sakėsi buvęs Aukštojoj Silezijoj banko tarnautojas, lenkų į vakarinę zoną ištremtas ir čia niekur negalįs gauti darbo, nes, esą, pagal amžių jam jau reikią mokėti didelį atlyginimą, o atlyginimo šiandien mokėti niekas nenorįs. Bet kas gali pasakyti jį buvus tuo, kuo dabar sakosi.
Tiesiai prieš mane sėdi Dovydas Kaganas, modernus dailininkas. Tik ką dabar menas, jeigu paveikslams pirkti niekas neturi pinigų! Bent Europoj. Jis svajoja patekti į Ameriką ir tenai daug padaryti, nes Amerikai turįs nupiešęs ypatingą paveikslą, tokį, kokio dar niekas pasaulyje nesąs matęs.

Ketvirtoji stalelio pusė visada tuščia, bet Dovydas, lieknais kairės rankos pirštai smakrą parėmęs, dažnai žiūri į tą tuščią vietą ir šypsos. Ypač jis mėgsta šypsotis, kai Hagenas kalba, dėsto savo filosofiją ir tvirtai sprendžia, kas gali pasauliui taiką ir ramybę atnešti.

Apie mane sakyti nėra ko, nes aš tik menkas žmogus nuo tolimo Nemuno, nieku dideliu nebuvęs ir neturįs pretensijų į didumą.

Bet šiaip mes sutarėm. Leidomės vienas kitam pasakotis ir neprievartavom vienas kitam minties. O labiausiai gal sutarėm dėl to, kad visi buvom geri klausytojai, panašūs į pavargusias muses, kurios rudenį aptupia langų kampus, sienas.

Tą vakarą, apie kurį noriu čia prabėgomis papasakoti, buvom kiek kitokie. Pirmiausia kitoks buvo Dovydas Kaganas. Jis atėjo kiek pasivėlinęs, bet linksmas, tuoj ištraukė iš portfelio butelį prancūziško konjako ir gerų amerikietiškų užkandžių.

—    Mes šiandien turim pavalgyti ir išgerti. Aš jau įkėliau vieną koją į Ameriką.
—    Išplauki? — abu su Hagenu sušukom.
—    Kam tuoj važiuoti! Svarbu, kad koją turi įkėlęs. Sėdėjai kada ant kranto? Tu tikrai sėdėjai kada tenai kur prie savo Nemuno ar kurio ežero,—kreipėsi į mane.—Jeigu prie kranto yra laivas, tu įdedi koją, judini, ir visas laivas juda; stumdai, ir visas laivas stumdosi, o jeigu laivas nuo to apvirs, tu tik koją atgal ištrauksi. Kam plaukti?
—    Dabar laivai dideli ir stiprūs — neskęsta, — atrėmė Hagenas, bet Dovydas Kaganas tik nusišypsojo.
—    Skęsta. Ir dar kaip. Kur nereikia kad dar skęstų — neskęsta, bet kur reikia. . . Na, mes ne laivų skandinti einam, kai skęsta tautos ir valstybės. Užuomarštin eina . . . Mes tik nuskandin-kim porą dulkių iš galo gerklės. Prosit.

Jis pripylė taureles gelsvo skaidraus skystimo ir, pakėlęs taurę, žiūrėjo pro ją į mus.
Hagenas ėmė ragauti, lūpomis pačepsėdamas, akis į viršų pakeldamas.
—    Tikras, — pasakė. — Tas pats, kur buvo prieš karą. Iš kur dabar tokį ištraukei?
Dovydas Kaganas dar plačiau nusišypsojo.
—    Pasaulyje yra daug gerų dalykų, o žmogus padarytas tam, kad galėtų juos pasiimti.
Jo taurelė plonoj, liesoj, mėlynomis gyslomis išmargintoj rankoj nežymiai virpėjo.
—    Taigi. . ! — atsiduso Hagenas. — Hagenas vėl prisipylė ir vėl išgėrė. Išgėriau
ir aš.
Gėrimas buvo aštrus, degino gerklę ir burnoj paliko tokį kvapą, lyg būtum suvalgęs avietę, ant kurios prieš kelias dienas buvo laukinė blakė tupėjusi. Ar jis buvo geras, pasakyti negalėjau, nes prieš antrąjį pasaulinį karą buvau ir per neturtingas ir perdaug apsikrovęs darbu, kad būčiau turėjęs progos išragauti ir įprasti vertinti visus tada pasaulyje buvusius geruosius gėrimus, o Dovydas Kaganas tokių progų, tur būt, dar mažiau teturėjo, nes prieš karą tebebuvo vaikas, o paskum užaugo ir subrendo gete ir kacetuose, kur (pats pasakojo) prižiūrėtojui už-sigeidus, turėdavo išgerti savo paties šlapumą. Bet dabar ir jis išgėrė, pažiūrėjo į lubas ir pasakė:
—    Tikrai geras.
Bet kitoks ir negalėjęs būti. Jis šiandieną išsiuntęs į Ameriką paveikslą, padarytą tam tyčia Amerikai, ir jau gavęs dolerių.
—    O Amerika geras kraštas, — vėl nusijuokė. — Ji už viską moka doleriais. Didelis geras kraštas.
—    Prakeiktas kraštas! — nusikeikė Hagenas ir išgėrė.
Jis nelaukė raginamas, bet pylėsi ir gėrė. Kai Kaganas atsikėlė pasakyti šeimininkui, kad paskubintų atnešti kavos, jis dunksterėjo man alkūne į pašonę.

—    Gerk, — prašnibždėjo. — Nedaug yra. Daugiau jis nestatys, nors ir milijoną būtų gavęs. O ko nedaug — reikia naikinti. Vistiek ko: gyvulių, degtinės, pinigų, žmonių. Maža lengvai virškinama. Pati gamta tą daro. Ji surenka visus likučius: kiekvieną pinigėlį, kiekvieną lašelį, kiekvieną žmogų, kiekvieną smulkią idėją ir viską sunaikina. Viską paverčia sunkiai be-pamenama istorija. (Čia vėl išgėrė ir pirmą kartą pasiėmė užkąsti gabalėlį žuvies). Atsitinka, kad šoka naikinti ir didelius: išblaško, ištaršo, bet masė traukia masę, ir didieji vėl susirenka ir pasidaro vėl stiprūs ir dideli, o mažus iš karto sukramto, suvirškina, į kraują susiurbia, į smegenis, štai, kaip šitą alkoholį, ir atsigaivina, dar labiau pajudrėja. Didžiuma ir gamta — abu dideli mūsų žemės veiksniai. Abu turi gyventi, abu turi virškinti, — suprantat. Turi duoti kraujui jėgos, kaip mums štai ta žuvipalaikė, nors ir puikiai pagaminta. Ji juk ir teturi tiek vertės, kiek žmogų pašeria. Dar ir kaip delikatesas. Svarbiausia — kaip delikatesas. Valdovui reikia delikateso, daug delikatesų.

Jis kalbėjo ir kalbėjo, o kai sustodavo įsipilti konjako ar ką suvalgyti, tada kalbėjau aš ir gyniau mažuosius. Aš nenorėjau, kad žmogus žmogui būtų tik delikatesas. Mūsų kalba visą laiką sukosi apie žmogaus teisę nekentėti ir apie nepelnytos kančios prasmę, apie pasaulio neteisybes ir apie nelaimingą piktą amžių, kurį žmogus pasidarė paties savo vargui. Ant galo mudu abu, įsikarščiavę, ir kalbėdami jaudinomės ligi ašarų, tik Dovydas Kaganas buvo visiškai ramus, žiūrėjo į mus iš anapus stalo ir visą laiką taip santūriai, taip nekaltai ir vienodai šypsojosi, kad Hagenas nervingai pagavo butelį, išsivarvino paskutinius lašelius į taurelę ir tuščiu užsimojo:
—    Duosiu! — iškošė pro sukąstus dantis. — Aš neleisiu visą laiką taip žiūrėti į mane ir šypsotis. Teroras!
—    Nemušk! — pašokęs greitai sulaikiau ranką.
Hagenas labai nustebęs pažiūrėjo į mane ir pamėgino išsukti ranką, bet nepajėgė.
—    Nuo kada tu su juo susidėjai prieš mane? O gal todėl, kad jis jau vieną koją į Ameriką įkėlė. Paleisk.
Bet aš nepaleidau.

—    Aš ne su juo ir ne su tavim. Dabar aš tenoriu būti susidėjęs tik pats su savim, nes perdaug buvau apgaudinėtas. Aš ginu tik save. Kai tu jį užmuši, niekas nesakys, kad užmušei tu. Ir tu pats nesisakysi. Visi pirštus ištiesit į mane. Jeigu jis dar bus gyvas, ir jis sakys, kad aš mušiau. Tikrai neleisiu.
Su tais žodžiais kita ranka atėmiau butelį ir įmečiau į upę. Vanduo tekštelėjo ir nutilo. Hagenas valandėlę žiūrėjo į mane, paskum labai sunkiai atsiduso ir garsiai, taip kad visi galėtų girdėti, pasakė:
—    O niekas tiek daug nekentėjo, kaip aš. Aš kentėjau, kai jūs dar neišmanėt, kas yra kančia, ir dabar dar tebekenčiu. Kas jūsų kentėjimai prieš mano kančią.

Ir jis vėl ėmė aiškinti, kiek iškentėjęs vien todėl, kad kitiems tenorėjęs laimę nešti. Čia ir aš nebesiginčijau. Nutilau, sėdėjau ranka pasirėmęs, kiek svaigstančia galva ir, turbūt, taip pat šypsojaus, kaip Dovydas Kaganas.
Gerą valandą klausėmės Hageno pasakojimų, kol Dovydas Kaganas, nugriebęs ilgesnę pertrauką, pasakė:
—    Šiandien baigiau naują paveikslą ir dar niekam jo nerodžiau. Gal norėtumėt jį pamatyti? Būtumėt patys pirmieji.
—    Pirmieji? — kilsterėjo galvą Hagenas. — Jeigu pirmieji, tai einam.
Jis ir nuo stalo pakilo pirmutinis, paskiau dailininkas, ir tik tada aš.

Nuo išgerto konjako ėmė tinginys, ir aš su malonumu dar valandėlę būčiau pasėdėjęs ir pasiklausęs tylaus upės gurgenimo, kuris buvo toks savas, lyg, rodos, stovėtum kur prie Nemuno ant garlaiviams priplaukti tiltelio ir lauktum "Kęstučio" ar "Balandos".

Bet juodu ėjo, tai dėl draugės pakilau ir aš. Mano tėvų ir protėvių tiek daug padaryta, o bendraamžių daroma tik dėl draugės, kodėl gi man nenueiti ir kodėl nepažiūrėti naujo paveikslo? Kodėl pažiūrėjus nepasakyti, kad padarytas labai gerai ir kad man labai labai patinka, nors iš anksto žinojau, kad nei jis bus man prie širdies, nei aš jo suprasiu, nes Dovydas Kaganas visada piešė baisiai sudarkytus vyrus ir moteris, linijų ir trikampių kirbynes, netvarkingai išmėtytus apdžiūvusius molinės tešlos gniutulus, visa tą vadindamas moderniosios teisybės laimėjimu, idėjų dvikova, naujo pasaulio atėjimu ir daugeliu kitų didelių vardų.

Butelis konjako trims vyrams nedaug, bet kai organizmas išsekęs, jis kerta kaip kuolu per galvą ir per kojas: galvoj buvo smagu, o žemė judėjo, kaip rimstančioj jūroj laivo denis: kyla, kyla aukštyn, rodos, dar kils ir dar, bet staiga sustoja ir švelniai be kritimo smunka žemyn, tik ir čia ne taip giliai, kaip papratęs laukti. O dangus buvo giedrus ir gatvės buvo sklidinos drungnos pavakarinės nuotaikos: aplink girdėjai nerūpestingą juoką ir smagius žodžius, moterys ėjo apsinuoginusios saulės įrusvintus pečius ir krūtines, su karščio žiburiukais akyse. Vyrai žengė tiesūs, atsisegę marškinių apikakles ir pasiraitoję rankoves. Negalėjai pasakyti, kad jie būtų nepakankamai privalgę ar turėtų kokių kitokių sunkumų.

Hagenas su Dovydu Kaganu ėjo truputį prasikišę į priekį. Dabar jis vėl įrodinėjo, kad didelė tauta gali būti išblaškyta, gali būti nuskriausta, gali būti padalinta, bet nėra tos jėgos, kuri galėtų ją sunaikinti, o mažos esančios tik trąša didžiosioms, tik priemonė stingstančiam kraujui prajudinti, sėklos grūdas naujoms porūšėms ir padermėms, glaudžiai besidėstančioms apie senąjį kamieną.

Kalbėdamas, su dideliu pasitenkinimu plojo Dovydui Kaganui per petį, tarpais grįžtelėdamas į mane ir viena akim taip išdaigingai mirktelėdamas, lyg jau ir patį Kaganą būtų pradėjęs virškinti.
Pasiekę senamiesčio centrą, siaurais laiptais ėmėm lipti į nejaukų, šimtamečių pelėsiais trenkiantį namą. Aš pasilikau visiškai paskui, nes šalia juodviejų siauruose laiptuose trečiam jau nebebuvo vietos.

Dailininko kambarys buvo pačioj pastogėj, siauras, labai ilgais, vienu langu ir palubėj iš abiejų pusių nusklembtais kampais — tikras grabas. Ant sienų kabojo keli didesni ir mažesni paveikslai, nutepti iš mėlynų, skaisčiai raudonų ir tamsiai violetinių trikampių, lyg tyčia padarytų, kad kažin kokiam nežinomam numirėliui šitam grabe būtų smagiau gulėti.

Vienam paveiksle tarp linijų raizginio kabojo pilkšvi ir gelsvi maišai ir daugybė be jokio ryšio išmėtytų geltonų, žalių ir raudonų akių. Kaganas aiškino, kad tai esanti kankinamųjų neapykanta, atnešianti pasauliui teisybę, bet man rodėsi, kad tai budelių teisybės nekenčianti dvasia, milijonais akių beieškanti vis naujų aukų, ir mudu valandėlę karštai ginčijomės. Aš kėliau meilę, o jis pajuokė ją.

—    Meilę sugalvojo impotentai, — sakė jis, — kad turėtų kuo uždengti savo bekraštį silpnumą. Kai žmogus nebeturi kovos charakterio, jis pasidaro panašus į žaizdą, kurią musės burbia ir kiaušinius deda. Charakteriui stiprumo duoda ne meilė, bet neapykanta. Neapykanta yra stipriausias žmogaus jausmas, ir žmogus darosi stiprus, kai ima neapkęsti. Tada jis nueis ir per kalnus ir per vandenis. Ne, žmogau, jeigu nori laimėti, išmok neapkęsti. Išmokyk to ir kitus, kurie eina su tavim. Meilę palik savo priešams. Tegu jie tave myli, tegu meldžiasi už tave . .. Cha, cha . . . Neapykanta sunaikins viską, net ir pačią pikčiausią jėgą, kuri žmogų kankina. Meilė tetinka apvaisinti tik moterims, kurios žemei gimdo žmogų, o vyrą apvaisinti gali tik neapykanta. Kad ką tikrai padarytum, reikia ko nors tikrai nekęsti. Ar supranti, ką noriu pasakyti?
Aš supratau, bet nuo to supratimo burnoj darėsi toks skonis, nuo kurio norėjosi vemti. Dairiausi po sienas paklydusiu žvilgsniu ir taip norėjau pamatyti nors vieną bruožą, nors mažą spalvos dėmę, virpančią šiluma ir džiaugsmu.

Jis paprašė mus sėstis ant žemos, kiek sujauktos lovos, nes kitokio baldo atsisėsti visame kambary nebuvo.
—    Atleiskite, kad ant lovos, — vienodai šypsodamasis atsiprašė, — bet nereikalingų daiktų kambary nemėgstu. Apskritai nekenčiu pasauly jokio balasto. Dirbu visada stovėdamas, miegu gulėdamas, o pavalgyti einu į restoraną.

Taip teisindamasis, nuėjo į kambario gilumą, uždegė stiprią lempą, kuri aštriu ruožu metė šviesą į suterštą, kažkada buvusią raudono purpuro uždangą, atsisukęs į mus valandėlę šypsojosi tokiu šypsniu, kuriam veltui ieškojau neseniai skelbtos neapykantos.  Paskum paėmė uždangą už kampo ir palengva ėmė traukti į šalį.

Hagenas mirktelėjo man viena akim ir keliu stuktelėjo į šlaunį — atseit, pažiūrėsim. Nuo to man pasidarė liūdna, kad esame tokie nenuoširdūs, ir staiga nusipurčiau: dailininkas kietu truktelėjimu atmetė uždangą, ir prieš mus atsistojo paveikslas. Moteris. Gal tūkstantis moterų. Gal visas pasaulis. Aš nežinau kas, bet žiūrėjau ir vėl turėjau nusipurtyti, lyg būčiau žiūrėjęs į seną žaizdą, pilną burbiančių musių, rėpliojančių vabalų ir knibždančią kirmėlėmis. Tamsiam, aštriai raudonam fone stovėjo būtybė ant vienos nepaprastai sudžiūvusios kojos; aukščiau kelio, kur turėjo būti šlaunis, prasidėjo ranka, riebi ir nuostabiai švelni. Ji linko žemyn ir vienu neišpasakytai liesu pirštu siekė žemės. Antroji koja kyšojo aukštyn, buvo labai stora, mus-kulinga, tirštai apžėlusi plaukais, o ant kiekvieno putlaus, į vandens pūsliukę panašaus piršto vietoj nago kabėjo po krūtį, seną, nutįsusią, šlykščiai suvytusią, pilną geltono skystimo, lyg viso pasaulio tulžis į jas būtų susitelkusi. Kita ranka kabojo šone visiškai palaida, prie nieko neprijungta. Jos plonučiai su skaisčiai raudonais nagais piršteliai kabojo taip laisvai, kad rodėsi, visa ranka tuoj, tuoj pradės švytuoti, kaip seno sieninio laikrodžio švytuoklė. Pati galva buvo toj vietoj, kur turėjo būti krūtinė. Kaklas, įkypai aštriu įrankiu nupiautas smailiu galu kyšojo aukštyn. Tiršti, juodi plaukai sviro nuo galvos žemyn ir dengė visą paveikslo vidurį ligi pusės žemutinės rankos. Lūpos buvo storos, tamsiai violetinės, labai piktos ir praviros. Priešais tarp jų juodavo tamsi dėmė, o šonuose baltavo aštrūs ilgi iltiniai dantys. Akys didelės, tamsiom, kiaurai žvelgiančiom lėlikėm, švytinčiais baltymais, apdaigstytais ilgomis, rusvomis blakstienomis žiūrėjo pro juodų tankių antakių viršų tiesia į mus. Smulkutėse rožinėse ausyse kabojo po švytintį perlą. Bet kad galva buvo apversta, tai atrodė, kad jie ne kabo, bet kaip nuostabūs burbuliukai kyla aukštyn. Jie buvo taip meistriškai nupiešti, jog atrodė, kad lempos šviesoje spindi du tikrieji perlai.

Norėjau pakilti ir priėjęs pažiūrėti, kaip jis sugebėjo juos padaryti, kai Hagenas pagavo mane už rankos ir taip stipriai suspaudė, lyg būtų pajutęs ką žemę is po kojų traukiant. Patraukiau ranką ir tą patį akimirksnį krūptelėjau: paveikslo akys staiga prisimerkė, paskum pasižvalgė į jį ir vėl į mane. Po to nuo žemės ėmė kilti sausas, ilgas pirštas, ir su visa ištiesta ranka parodė tiesiai į Hageną. Pajutau jį drebant, o gal drebėjau ir aš pats. Ant aukštai iškeltos kojos sujudėjo krūtys, speniukus atgręždamos į mūsų pusę, ir tik tada pamačiau, kad kiekviename sudėta daugybė akių. Visokių akių: juodų, tamsiai rudų, šviesiai mėlynų ir tokių žalių, kaip kalnų vandenys, bet visos jos spindėjo geltonu, šiurpą keliančiu tulžies atspindžiu.

Atplėšiau akis nuo paveikslo ir ėmiau ieškoti Dovydo Kagano. Jis buvo pasitraukęs nuo paveikslo, stovėjo kitam kambario pakrašty, rankas ant krūtinės susibrukęs, žiūrėjo į mus iš šono ir šypsojosi. Ir tada man pasirodė, kad jis stovi ne prie apipelėjusios sienos, bet ant labai aukšto, nepasiekiamo kalno.
—    Tu padarei chaosą! — sušukau.
—    Kad padarytų pasaulyje tvarką, — labai ramiai atsakė Dovydas Kaganas.
Sulig jo žodžiais paveikslas sujudėjo ir iššoko iš rėmų.
Kietos, kaulėtos kojos staktelėjimas šiurpu nuaidėjo kambary ir mūsų širdyse. Hagenas dar stipriau suspaudė man ranką.
—    O, Viešpatie, aš gi visas tas akis pažįstu. Žiūrėk, tuos tūkstančius akių. Argi jos dar ne-sunyko nei ugnyje, nei žemėje?!
Jis šnibždėjo, bet šnibždesys buvo panašus į didelį šauksmą, o paveikslas, pirštą ištiesęs, ėmė artėti į mus. Sukrekusio kraujo spalvos lūpos labiau prasivėrė, atidengdamos dvi poras aštrių ilčių; šalia kabanti putli ranka sušvytravo į šonus ir pirštai susirietė taip, lyg norėtų griebti už gerklės.

Nejutom, kaip pakilom nuo sofos ir kaip atbuli ėmėm trauktis į duris, o paveikslas — vis artyn.
Hagenas staiga sušuko baisiu balsu ir šoko į duris. Aš leidaus paskui. Šaligatvis buvo pilnas žmonių, ir Hagenas, puldamas lauk, tuoj parmetė senyvą moterį, aš minkštai atsimušiau į storą poną.
Kažin kas sušuko:
—    Laikykit! — bet niekas nešoko kištis į svetimus reikalus, ir mes, pralenkdami žmones, sku-binomės į priekį.
Užpakaly triukšmas didėjo, lyg tikrai mus rengtųsi kas vytis.
—    Skubėkime! — ragino Hagenas.
Ties skersgatviu atsisukau. Paskui mus bėgo žmonių minia, o už jos girdėjosi kaulinės kojos stuksėjimas, ir viršum galvų švytėjo tūkstančiai piktų akių. Vienu akimirksniu pakilo viršum minios putli baidyklės ranka, iškėlė aukštyn moterį ir numetė į šalį. Man pasirodė, kad moteris buvo visiškai jaunutė, dar beveik vaikas, ir šviesi suknelė buvo dėmėta tamsiom dėmėm. Iš tolo ir per greitumą negalėčiau pasakyti, ar ten buvo tokios gėlės ar kraujas. Hagenas mane tebelaikė už rankos.

—    Aš žinau, kur pasislėpti, — sušnibždėjo ir tempė tolyn.
Nesispyriau. Nebuvo kada spirtis. Į viršų vėl išlėkė vyras šviesia vasarine eilute ir atsimušė į sieną.
Gatvė ėjo į kalną. Kiti buvo greitesni ir jau gerokai toliau už mus pabėgę. Užpakaly buvo girdėti minios ūžimas, atskiri siaubingi šūktelėjimai — ir lygus, ritmingas stukt, stukt, stukt!
Ant kalno atsigrįžę matėm, kaip atsidarydavo langai ir krito ant baidyklės visokie daiktai, bet ji ėjo ir griebė žmones, o paskum, kaip rugių pėdus, metė šalin.

Hagenas staigiu truktelėjimu įtempė į siaurą gatvelę. Bėgome siauromis gatvelėmis pro aukštus, žemais langelias pastatus, pro gatves dengiančias arkas ir siaurus takus, kur dviese šalimais tarp mūrų išsitekti negalėjom. Tada jis bėgo pirma ir tempė mane už rankos.
—    Tik nepersiskirkim! — sakė.
Gerai atsimenu, kaip išbėgom į švento Mykolo aikštę. Saulė jau buvo nusileidusi, ir smailas bažnyčios bokštas kyšojo dangaus rausvume, kaip vienišas pirštas.

Į aikštę telkėsi žmonės. Perbėgome plačią aikštę ir sustojome už bažnyčios kampo. Pro mus atlėkė viena policijos mašina ir dvi gaisrininkų. Gaisrininkai nuvažiavo į kitą gatvės kraštą; policininkai iššoko iš mašinos ir ėmė skirstyti minią, bet žmonės visiškai nekreipė į juos dėmesio ir griuvo, kaip vandens vilnis, o užpakaly jų buvo girdėti skardus kaulinės kojos — stakt, stakt, stakt.

Įsukome į minią ir kelias minutes leidomės jos nešami, paskum siaura gatvė užsigrūdo ir pasidarė spūstis. Hagenas vėl mane patraukė į šoną. Siaura, apytušte gatvele išbėgome į plačią gatvę. Čia irgi buvo pilna žmonių, bet nebuvo užsikimšimo, nors žmogus prie žmogaus kaip didelė upė traukė pakalniui. Šalia mūsų bėgo storas policininkas, baimingai žvilgčiojo atgal ir šluostėsi prakaitą.

Gatvė dar labiau palinko į pakalnę ir praplatėjo. Minia pasileido tekina. Stambi, vos savo svorį nešanti moteriškė kniubtelėjo, parvirto ir šaukė, bet niekas jos šaukimo nebegirdėjo: lipo per viršų ir bėgo tolyn. Niekas nesustojo paduoti rankos. Perlipo ir policininkas. Aš, tempiamas į ranką įsikibusio Hagemano, sukau pro šalį, bet tuoj pajutau kažin ką po kojų ir vos pats neparvirtau. Tik atrama į Hageno ranką padėjo susilaikyti. Knaptelėjęs nubėgau kartu su visais tolyn, nespėjęs net pamatyti, kas tenai buvo: moteris, kūdikis ar gal net vyras. Niekas nesirūpino pasiliekančiais, visi skubėjo tolyn nuo kojos stuksenimo ir nuo staigių klyktelėjimų, ateinančių iš tos pat vietos.

Mudu su Hagenu nejučia prasimušėm į priekį. Čia žmonių buvo rečiau, ir jie bėgo, tarpais grįžtelėdami atgal. Iš dešinės pusės pasirodė medžiai. Susivokiau. Mes buvom parke. Čia žmonės leidosi takučiais į visas puses, kaip pabaidytos stirnos, paskum ėmė tvinti aikštės ir vejos. Niekas nežiūrėjo, kas po kojų.
Kurį laiką bėgom palei aukštą gyvatvorę, paskum išlindom per ją, perbėgom aikštelę ir atsidūrėm upės pakrašty. Iš čia saulėleidžių šviesoj dar aiškiai buvo matyti žemyn besileidžianti gatvė ir ja tvinstanti žmonių minia. Vienoj vietoj nuvirto pylimo užtvara, ir žmonės pabiro krantu žemyn. Minia šaukė. Jos šaukimas buvo panašus į ištvinusios upės kriokimą, bet jos balsą stelbė kaulinės kojos stuksėjimas, kuris buvo dabar toks didelis, kaip patrankų trenksmas.

—    Dabar bus gerai, — pasakė Hagenas ir parodė ranka į kitą parko pusę.
Tenai lėkė šarvuotis, paskui jį kitas ir trečias.
—    Penki šarvuočiai . .. Sunaikins. Dabar tai sunaikins, o paskum mes paieškosim jo. Surasim ir padėsim į vietą... Teptuko daugiau jis


A. Girard   APOKALIPTINIS PAVEIKSLAS

nebematys. Ar ne jis sakė, kad neapykanta yra viskas. — Čia jis parodė ranka į žmones. — Jis pamatys, kokia yra jų neapykanta, ir tada mes galėsime grįžti prie savo darbo. Ir tu galėsi nesirūpinti, mano namuose ir tau vietos atsiras. Sunku nebus. Šersi mano šunis, žiūrėsi, kad niekas jų neskriaustų, neįžeidinėtų, o pavalgyti irgi užteks. Nuo mano šunų stalo taip daug visa ko atlikdavo. Net paukštienos, supranti... Mažiems ...

Daugiau jis nieko nebepasakė. O gal ir pasakė, bet aš nebegirdėjau. Atkalnėj tarp dešimties, dvylikos aukštų namų pasirodė Dovydo Ka-gano paveikslas, tik jau išaugęs kaip patys aukštieji namai, ir akys pasidariusios panašios į didžiulius šviesulius. Milžiniška ranka jis sėmė žmones, ir metėsi į apverstą burną. Garsus ilčių čiaukšėjimas vėrė širdį kaip peiliais.
—    Visas miestas išeis is proto, — pasakiau.
—    Neišeis. Bus galas, pamatysi, — ramiai atrėmė Hagenas ir paleido man ranką.
Žmonių minia netilpo į tiltą, virto pylimu žemyn ir murdėsi upėn. Pirmas šarvuotis sunkiai stūmėsi pro žmones į kalną. Jis važiavo tiesiai į baidyklės koją ir išvažiavo per ją. Tada ji apsisuko, pakėlė laisva ranka aukštyn ir kaip mažutį vaikų žaislą nusviedė į upę. Drumzlina vandens tryškynė iškilo aukščiau medžių.
Hagenas vėl pagavo man už rankos ir taip suspaudė, kad aiktelėjau. Kiti šarvuočiai, sustoję prie tilto, ėmė šaudyti. Buvo aiškiai matyti, kaip šviečiami sviediniai ėjo tiesiai į veidą, net į akis, r.i indo kiaurai ir lėkė tolyn į miestą. Tenai buvo girdėti sproginėjimas, ir greitai pasirodė juodi dūmai, o baidyklė straksėjo į tilto pusę su didesniu trenksmu, negu šarvuočių patrankų šūviai.

Vos ji užšokdavo ant tilto, Hagenas stipriai patraukė už rankos, ir mes atsidūrėme upėje. Vanduo buvo juodas, gilus ir šaltas. Turėjome pasukti beveik priešais, kad galėtumėm kaip nors pasiekti kitą krantą, nors išbėgti jokios vilties nebeturėjau.

Srovė pro pat mus pranešė juodą skrybėlę, šviesų apsiaustą ir mėlynmargį didelį sviedinį. Nejučia pagalvojau, kur galėtų būti tas vaikas, kur su juo žaisdavo.

Ant upės kranto ėmė kaukti šuo. Hagenas pirmas pasiekė kojomis žemę ir neatsigrįždamas ėmė eiti į krantą. Prieš mus buvo namas su akmeniniais poliais vandenyje. Poliai buvo tamsiai pilki, apačioje žalenomis apaugę. Vandens ties jais tebuvo tik ligi kelių.
—    Pakelk mane, — pasakė Hagenas. Pakėliau. Jis įsikibo į atbrailą, tuoj atsistojo
man ant pečių, paskum ant galvos, pasispyrė ir dingo. Valandėlę stovėjau vandeny, stengdamasis įsikvėpti giliai ir laisvai. Anoj pusėj upės te-bekaukė šuo, bet kokio kito balso visiškai nebebuvo girdėti. Buvau permirkęs ir ėmiau žvalgytis, kaip išeiti iš upės.
—    Imk! — išgirdau virš galvos.
Pakėlęs galvą, pamačiau Hageną, leidžiantį žemyn stalą.
Pastačiau stalą vandeny, paskum gavau kėdę su aukšta, gražiai išpiaustyta atkalte. Ant jos pasistojęs, įsikibau į aptvarą ir, Hageno padedamas, persiritau į didelę veranda. Persiritau ir nustebau: mes vėl buvom toj pačioj verandoj. Net ir ant stalo tebebuvo mūsų valgyti indai, tarp jų tebestovėjo tuščias konjako butelis, kurį, rodos, buvau į upę įmetęs, o anoj pusėj stalo į sieną atsirėmęs, rankas ant krūtinės susidėjęs, stovėjo dailininkas Dovydas Kaganas, žiūrėjo tiesiai į mus ir šypsojosi.

Hagenas pagavo butelį ir paleido jam tiesiai į galvą; butelis pataikė į sieną ir subiro.
Dovydas Kaganas nesupyko. Jis taip pat tebesišypsodamas priėjo prie Hageno, padėjo ranką ant peties ir pasakė:
—    Tik šukių be reikalo pridirbai. Argi nežinai, kad už jį galėjai gauti dvidešimt fenigių, už dvidešimt fenigių nupirkti penkias bandeles ir pasotinti žemės ištroškusią tauta. Bet pirma aš noriu pasotinti tave. Sotų ima snaudulys, o tu juk jau pavargai. Kiekvienam ateina laikas pailsėti .. . Juk matai, kaip tylu. Net perdaug tylu. Niekas tavęs nebevaiko po gatves ir niekas nieko nebežudo. Ar ne?
—    Bet šuo kaukia, — pasakiau.
—    Jis niekam nekliudo. Suras namus, suras kaulą ir nustos kaukęs, o Hagenas reikalingas atpildo. Jis truputį pakentė baimės. Alio! — sušuko atsigręždamas į duris.
Durys į šūktelėjimą tyliai atsivėrė ir įleido moterį, nuogą, pilną, gundančiom akim, lyg kas būtų netikėtai vieną atkūręs ir paleidęs iš Ingres turkiškos pirties paveikslo. Bet visiškai nuoga ji nebuvo: nuogumą dengėsi dideliu krepšiu, pilnu šviežiausių tropikinių vaisių, iš kurių kyšojo daugelio butelių kaklų.
—    Ar tai man? — šūktelėjo Hagenas. Dovydas Kaganas linktelėjo galvą.
—    Tai sėskite. Pavalgysim, išgersim ir.. .
—    Ne, mes eisim. Ir pats eisi kartu su manim. Pasilik sveikas.
Jis pamojo Hagenui ranka ir patempė mane durų link.

Hagenas su nustebimo pilnu veidu atsisėdo į kėdę ir ėmė čepsėti lūpomis, o moteris pastatė krepšį ant stalo ir nusileido jam tiesiai ant kelių. Sėsdamosi nugarą atsuko į mus, ir aš sušukau. Ne, turbūt, nespėjau sušukti, nes Dovydas Kaganas visu delnu užspaudė man burną ir atbulą ištraukė pro duris, bet akys buvo atviros ir aš visą laiką mačiau ne putlią nuogos gražuolės nugarą, bet aną pačią baisią būtybę iš paveikslo su neapykanta degančiom akim, su baltais blizgančiais iltiniais dantimis, su violetinėmis, baisaus įsiutimo putomis aptekusiomis lūpomis.
—    Tylėk, tas ne tau. Tu perdaug jau supranti, bet supratimas irgi žmogų apgauna. Taip, taip. Žmogui reikia malonumo, reikia laimės. Gero vyno kvapas, gera moteriškė, geras namas ir gera tvora aplink jį. Ak, kaip gera! Mažas mano dangus šiapus tvoros ir visos gerybės mano anapus ... Aš tau parodysiu viską, nes tu perdaug žinai. Aš parodysiu tau, ką turiu nupiešęs ir tau. ..
—    Ir man?! — nustebau.
—    Taip — ir tau, ir Europai, ir Amerikai, ir Azijai, ir kiekvienam pačiam mažiausiam žmogeliui, nors jis būtų ir anoj pusėj mėnulio pasislėpęs.
Aš buvau labai pavargęs ir niekur nebenorėjau eiti, bet jis tempė ir tempė.
Iš pradžių ėjome plačia gatve, paskum pasukom į siauresnę, suspaustą aukštyn bėgančiom gotiškų pastatų linijom. Visam mieste buvo nuostabiai tylu. Nebekaukė nei šuo, nebuvo matyti nei menkiausios švieselės. Visi langai buvo užlaidyti ir durys uždarinėtos. Tokios tylos niekur nebuvau pergyvenęs, nebent tik kapinėse žiemos vidurnaktį.
—    Kodėl čia taip tylu? — paklausiau.
Jis tik abejingai truktelėjo vienu petim ir nenustojo šypsojęsis.
Kelis žingsnius paėjęs, atidarė siauras duris. Už jų buvo visiškai tamsu.
—    Laiptai žemyn, — pasakė paimdamas už rankos.
Iš pradžios lipome žemyn, paskum kažin kur ėjom, vėl ėmėm lipti į viršų. Man visą laiką rodėsi, kad tuoj tuoj atsimušiu kakta į akmeninę sieną, ir kakta ištikš.

Kai uždegė šviesą, pasijutau tam pačiam, į karstą panašiam, Kagano kambary. Tolimajam gale tebebuvo užskleista ta pati užuolaida. Man liepė sėsti, o pats nuėjo prie sienos, patraukė užuolaidą į šoną ir vėl sugrįžo prie manęs.
Prieš mus buvo dideli juodi rėmai su įtempta
skaisčiai raudona drobe. Žiūrint į ją, akys raibo, ir atrodė, kad toj vietoj visa siena liepsnoja.
—    Tai ir viskas. Viena ugnis? — pasakiau.
—    Ne. Žiūrėk.
Vidury paveikslo atsirado juoda dėmė, lyg skristų sparnus žemyn paleidęs paukštis, paskum atsirado akys. Tokios labai pažįstamos: pilnos piktumo ir juoku virpančiais vokais primerktos. Aš jas jau tikrai kada buvau matęs, ir ne vieną sykį. Staiga atsirado visas veidas, ir aš krūptelėjau: prieš mane buvo Stalinas, gyvas Stalino veidas. Tai nebuvo portretas. Jis judėjo į šalis, lyg artyn ateinančio šienpiovio galva. Nepajutau, kaip ranką įkišau į kišenę, bet joj teradau tik pusę cigaretės, kurią buvau dieną pasiėmęs nuo šaligatvio. Išsitraukiau ją ir ėmiau trinti tarp pirštų, o Stalino galva buvo kartu pikta ir kartu pilna neišpasakyto pasitenkinimo šypsenos. Ji visą laiką švytavo, lyg per tarpukaktę būtų buvusi prikalta vinim, o kūno ir kojų vietoj buvo baisi geležinė šluota. Milžiniška šluota, nuo debesų ligi pat žemės, visa padaryta iš aštrių, spygliuotų geležies raizgalų. Ji švytavo ir šlavė neužmatomą skruzdėlių kirbynę . . . Bet ne. Ten buvo žmonės. Žmogus prie žmogaus, tik po jo didžiule galva mažesni už skruzdėles. Jis šlavė visus juos į didelį juodą griovį, pilną glitaus purvo, į kurį krito žmonės, skęsdami tyliai, be priekaišto ir be pagalbos šauksmo.

Akių mirgėjime nei žmonių minia, nei griovys, nei šluota ėmė nebetilpti į paveikslą. Jie išėjo į mano pusę ir pratįso toliau už manęs. Bėgti nebebuvo kur, ir tada supratau, kad tas nupiešta ir man ir visiems.
Greitai akimis ėmiau ieškoti Dovydo Kagano. Jis stovėjo prie sienos ir šypsojosi ramia, labai nekalta šypsena.
—    Ar tas man?
Jis tik linktelėjo galva.
—    Ir visiems, — pridėjo.
—    Bet už ką?
—    Purvą reikia nuvalyti. Reikia nušveisti žemės paviršių, kad galėtų dygti nauja žolė, nauja gyvybė ir nauja mintis. Visiškai nauja mintis.
Jutau, kad geležinė šluota jau tuoj pagaus ir mane, ir nebegalėjau girdėti jo žodžių, bet pasisukau į jo pusę ir griebiau abiem rankom tiesiai už gerklės. Pagavau tiktai orą. Jis tebestovėjo kiek toliau prie sienos ir dar nekalčiau šypsojosi. Vėl šokau artyn. Norėjau pagauti ir pirmą įmesti į dvokiantį griovį, bet vėl tepagavau tik orą, o jis pirmą sykį susijuokė garsu užpakaly manęs ir taip arti, kad pakaušiu pajutau jo kvapą. Apsigręžiau ir sustingau — tiesiai prieš mane buvo Stalino veidas ir toks didelis, kaip pusė pasaulio. Jis lenkėsi artyn ir savo kvapu visiškai dusino mane, o toli už jo stovėjo rankas ant krūtinės susikryžiavęs Dovydas Kaganas ir vis tebesišypsojo.

Įkvėpiau paskutinį gryno oro kvėpsnį ir abiem rankom drožiau į tas vietas, kur turėjo būti juoku virpančiomis blakstienomis primerktos akys. Tur būt, ir šaukiau, nes norėjau, kad pabustų visas miestas, visas pasaulis ir ateitų padėti. . .

Pirmiausia pajutau šaltį, paskum tylų vandens gurgenimą, tokį tylų, lyg gulėčiau prie pačios Nemuno srovės. Iš lengva pravėriau akis. Nemuno nebuvo. Sėdėjau ant akmeninės krantinės, kojas nuleidęs į upę. Valandą žiūrėjau į juodą, greitą vandenį, paskum pakėliau akis. Už upės buvo parkas, toliau namai ir bokštai. Už jų auksu geltonavo saulėtekis. Upe atplaukė pilkšvas daiktas. Tamsus jo šešėlis ringuliavo vandeny. Kai plaukė pro šalį, pažinau moterį, ilgais naktiniais marškiniais, apsirišusią su pilka skarele galvą. Ji tokia panaši pasirodė į mano motiną. Gal ir kiekvienam, kurio motina nespėjo išsigelbėti, būtų tas panašumas nuėjęs per širdį. Norėjau pakilti, paeiti krantu ir pažiūrėti, kur ji nuribuliuos, bet buvau taip pavargęs, kad negalėjau pajudėti.

Buvau visas šlapias, sušalęs, purvinas, neišpasakytai alkanas, bet, ateinant šviesai, darėsi širdis lengvesnė. Darėsi smagu, kad už miesto bokštų vis labiau aiškėja saulėtekis ir kad žmonių skruzdėlynui ateis diena.

Staiga pro švento Mykolo bažnyčios bokštą ištryško gelsvas tekančios saulės spindulys. Jis tviskančiu auksu nudažė bronzinį bažnyčios kryžių, ir aš nepajutau, kaip ėmiau verkti iš didelio džiaugsmo, kad diena tikrai ateina.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai