Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MENAS IR MOKSLAS LIETUVIŲ TAUTOS TARNYBOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. GRINIUS   
Ruošdamasis padaryti keletą pasiūlymų apie dailiųjų menų ir dvasinių mokslų tvarkymą emigracijoj, remiuosi prielaida, kad dailiųjų menų, t. y. muzikos, dailės ir grožinės literatūros reikšmė tiek asmens, tiek tautos gyvenime yra didelė. Tai įrodyti būtų nesunku (tai mano yra padaryta knygoje "Grožis ir Menas"). Čia pradžioj tik noriu savaip parafrazuoti ir pritaikyti J. Basanavičiaus žodžius, jo parašytus pirmame "Aušros" n-ry. Ten jis buvo pasakęs, kad žmonės, nežiną savo tautos istorijos, pasilieka vaikais. Šiandien būtų galima pasakyti, kad tauta, kuri neugdo ir nepuoselėja savo meno ir mokslo, yra bekalbė ir beveidė kitoms tautoms. Tai ypač tinka mažoms tautoms. Juk senovės Graikija mums atrodytų beveidė ir bekalbė, jei ji nebūtų turėjusi savo filosofų, savo poetų, savo dramaturgų, savo skulptorių ir architektų. Tik jų dėka senovės Graikija tebėra gyva mūsų sąmonėj ir tebedaro įtakos mūsų laikų sergančiose tautose.

Ir Lietuva šių dienų tautoms atrodo beveidė ir bekalbė, nes maža teturime mokslo ir meno kūrėjų, kurie būtų pasaulinės reikšmės. O tų, kuriuos turime, mes ligi šiol nepasistengėme organizuotu būdu išvesti į pasaulį. Taigi šiandien, kai mes politinėmis priemonėmis norime mūsų tautai atgauti laisvę ir nepriklausomybę, mes negalime palikti nuošaly tų kultūros sričių, kurios suteikia tautai ir žodį ir veidą tautų tarpe, t. y. mes negalime nesirūpinti dvasiniais mokslais, grožine literatūra, muzika, daile, nes šiose kultūros srityse ryškiausiai atsiskleidžia tautos pasaulėjauta ir tautos charakteris.

O jei per dvasinius mokslus ir meno kūrinius geriausiai ir ryškiausiai pasireiškia tautos pasaulėjauta ir jos charakteris, metaforiškai tariant, jos veidas ir jos žodis, tai per meno kūrinius ir dvasinius mokslus taip pat geriausiai galima išlaikyti tautos sąmonę ir tautinį charakterį savo tautiečiuose, kurie yra atplėšti nuo gimtosios žemės. Tautybei išlaikyti, be abejo, didžiulės reikšmės turi gimtosios kalbos išsaugojimas. Tačiau jei gimtoji kalba tepaliktų tik kasdienine tradicija, jei mūsų gimtosios kalbos žodžiais ne-besroventų kūrybinė mintis ir kūrybinė emocija, jei savo kalba nebereikšime tų gilių emocijų ir minčių, kurias sukelia mumyse prasmingi grožinės literatūros, muzikos, dailės ir filosofijos bei sociologijos kūriniai, mūsų kalba teliks tuščias formalumas, kuris greit bus atmestas, kai išeiviams prieš akis stovės aukštesnė kultūra ir jos vertybės.

Jei šiandien Jungtinėse Valstybėse daugiau kaip pusė lietuvių yra nutautę, jei Amerikoj gimusi ir Amerikos mokyklas išėjusi lietuvių jaunoji karta gėdisi lietuvių kalbos, tai pirmiausia atsitiko dėl to, kad Amerikoj lietuvių kalba nebuvo sukurta nė vieno žymesnio mokslo ir grožinės literatūros veikalo, kuris būtų arti pasaulinio lygio. Jei jaunoji Amerikos lietuvių karta greitai nutauto, tai atsitiko ir dėl to, kad lietuvių išeivių tarpe nebuvo nei žymių dailininkų, nei žymių kompozitorių, kurie savo kūriniais būtų imponavę jaunuomenei ir būtų jai leidę didžiuotis prieš svetimtaučius. Amerikos lietuvių tarpe buvo neblogų visuomenininkų organizatorių, bet nebuvo nei žymių rašytojų nei poetų, nebuvo žymių kompozitorių, ypač nebuvo nė vieno žymaus dailininko (skulptoriaus, tapytojo). Nors senieji lietuviai amerikiečiai buvo gabūs ir energingi, tačiau nei dvasinių mokslų nei dailiųjų menų jie nevertino (tiesą sakant, jiems nė nebuvo kas tą vertę nurodytų). Todėl daug išleistų JAV prieš 50—30 metų knygų knygelių buvo tik menkos populiarizacijos arba vertimai iš svetimų kalbų. Kiek geriau buvo su muzika: buvo sukurta naujų dainų ir operečių. Tačiau tai buvo pirmiausia pramoginė muzika. Jos lygis nebuvo toks, kad jis būtų galėjęs imponuoti tiems lietuviams, kurie gyveno tarp svetimtaučių arba kad tų svetimtaučių būtų buvęs įvertintas. Taigi nebuvimas JAV-se žymių mokslininkų, rašytojų, dailininkų ir muzikų buvo viena svarbiųjų nutautėjimo priežasčių.

Todėl šiandien, kai galvojame apie lietuvybės išlaikymą toje tautos dalyje, kuri turės daug prisidėti prie lietuvių tautos prisikėlimo ir prie sudarkyto jos charakterio atitiesimo, lietuviškojo mokslo ir meno kūrimu reikia gal daugiau susirūpinti negu politine akcija. Politinis mūsų klausimo sprendimas daugiausia pareis ne nuo mūsų, tremtinių ir išeivių, bet išlaikyti ir kurti savo tautinę kultūrą — aukštą dorovę, mokslą ir meną — pareina tik nuo mūsų. Lietuvoj likę mūsų tautiečiai tose kultūros srityse nedaug tegalės padaryti, nes jie nėra laisvi — jų mintys, jausmai ir valia nuolat iškreipiama ir prievartaujama.

Tai kas gi darytina, kad mes savo tautinę kultūrą, ypač meno ir dvasinių mokslų kūrybą galėtume išlaikyti ir net ją pakelti?

Pirmiausia mes patys turime įsitikinti ir įtikinti mūsų politines ir šalpos organizacijas, kad savo įvairių rūšių menininkų ir dvasinių mokslų atstovų negalime lygiai traktuoti su visais kitais. Kūrėjų lygus traktavimas su visais kitais jau yra jų degradavimas; jie, kaip žmonės nepraktiški, naujoj emigracinėj aplinkoj sunkiau prisitaikys ir sunkiau darbo gaus bent sau artimoj specialybėj. Todėl jie greičiau sunyks ir žus negu kiti.   Kad šito neatsitiktų, savuosius meno ir mokslo kūrėjus reikia specialiau globoti ir šelpti, ypač kad jie nesijaustų palikti vieni ir nereikalingi.

Antras, jau specialus reikalas — reikia bent žymiesiems, pirmaeiliams mūsų menininkams ir dvasinių mokslų kūrėjams sudaryti tokias aplinkybes, kad bent keli jų, kiekvienas savo srity, galėtų kurti. Kitaip sakant, jiems reikia duoti darbo ir už tą darbą atlyginti iš fondų, specialiai tam reikalui suorganizuotų. Šitą klausimą noriu konkrečiau pailiustruoti.

Štai iš Lietuvos pasitraukę tremtyje yra ketvertas penketas muzikų kompozitorių. Jie kuria ar gali sukurti veikalų, galinčių prilygti kitų tautų kompozitorių kūriniams. Todėl šitiems lietuviams kompozitoriams reikia užsakyti naujų giesmių, dainų, kantatų, oratorijų, kamerinės ir simfoninės muzikos kūrinių, ir geruosius jų išleisti.

Turime taip pat keletą gabių tapytojų ir grafikų, kurie savo kūriniais prilygsta ar gali prilygti kitiems Europos tapytojams. Jiems reikia užsakyti paveikslų ne tik laisvomis temomis, bet ir temomis, paimtomis iš mūsų tautos gyvenimo ir jos literatūros. Reikia jiems duoti iliustruoti mūsų žymiųjų rašytojų veikalus ne tik grafiniu, bet ir tapybiniu būdu.

Kad naujai sukurti muzikų ir dailininkų kūriniai galėtų veikti mūsų tautiečius ir stiprinti juos dvasiškai, reikia specialiai organizuoti naujų kompozicijų koncertus įvairiuose didesniuose lietuvių centruose, ypač JAV.
Dailininkams (tapytojams, grafikams, skulptoriams, architektams) reikia padėti suorganizuoti bent po vieną parodą metuose ir ją kilnoti iš vieno didesnio centro į kitą. Tų parodų dalyviams reiktų skirti po vieną kitą premiją už geriausius darbus. Tačiau kad po parodų kūriniai neišsisklaidytų, reikia suorganizuoti ir laikiną nedidelį muziejėlį, kur dailininkai galėtų deponuoti savo kūrinius apsaugai. Ten, tame muziejėly, keliuose kambariuose galėtų vykti ir pavienių dailininkų ir jų grupių parodėlės.

Tokį pat susirūpinimą, kaip dailininkais ir muzikais, tektų skirti mūsų rašytojams ir poetams, nes jų kūryba knygos pavidale gali pasiekti platesnes žmonių mases ir juos veikti tada ir ten, kur ir kada negali veikti parodos ir koncertai. Ir rašytojams (pasakotojams, dramaturgams) galima duoti užsakymų tam tikromis bendrai žmogiškomis temomis. Tačiau jų kūrybai skatinti ir jiems materialiai padėti gal geriau tiktų premijos, ne simbolinės, bet realios premijos. Kas metai arba kas antri metai turėtų būti skiriama ne viena, bet kelios premijos įvairioms grožinės literatūros rūšims (epui, dramai, lyrikai).

Tačiau, kad mūsų literatūra galėtų išeiti į platesnį pasaulį, reikia organizuoti mūsų autorių gerųjų kūrinių vertimus į svetimas kalbas. To nebuvo daroma mūsų nepriklausomybės laikais, ir tą trūkumą mes šiandien skaudžiai jaučiame. Reikia dabar žymiai sunkesnėse aplinkybėse daryti tai, ko nebuvo atlikta anksčiau. O dailiosios literatūros kūrinių, kurie galėtų prilygti svetimiesiems, mes turime ir turėsime, jeigu tik šios srities neapleisime. Tremty (Vokietijoj) išleistos knygos apie kai kurių mūsų dailininkų darbus rodo, kad net pavieniai asmenys gali daug ką padaryti, kai tik yra pasiryžimo.

Kalbant apie menų palaikymą ir kūrimą, negalima užmiršti ir teatro. Ir jo vaidmuo didelis. Ypač jei atsiminsime mūsų tautinį atgimimą, turėsime pripažinti, kad jam mėgėjų vaidinimai gal nemažiau pasitarnavo negu spauda. Juk teatro vaidinimas daug stipriau veikia žmones negu knyga. Tačiau jo silpnybė yra ta, kad jo forma trunka tik momentą, kol veiksmas vyksta scenoj. Po to viskas tuoj nueina nebūtin. Todėl, nors ir geriausi ir originaliausi teatro spektakliai, sukurti emigracijoj, negalės būti pernešti į laisvą nepriklausomą Lietuvą. Ir ten tegalėtų nukilti tik tų spektaklių autoriai. O kadangi suorganizuoti gerą spektaklį gali kaštuoti tiek, kiek išleisti gerą knygą, todėl geros knygos ir geros muzikinės kompozicijos išleidimas statytinas pirmoj eilėj negu geras teatro spektaklis.Bet jei būtų galima, arba jei atsirastų koks mecenatas, nors ir nedidelę lietuvių teatro trupę reiktų suformuoti ir išlaikyti.

Tačiau negu tai yra svarbiau paremti kūrėjus tų dvasinių mokslų, kuriuose paprastai atsispindi tautos veidas. Tai sakydamas, turiu galvoj lietuvių kalbotyrą, lietuvių literatūros istoriją, Lietuvos istoriją, meno istoriją, filosofiją, pedagogiką, sociologiją. Beveik visoms šitoms sritims turime žymių mokslinių jėgų. Kai kurioms net po keletą. O kas gi bus su šitais dvasiniais mokslais atsikuriančioje Lietuvoje, jei šių sričių specialistai ir kūrėjai sunyks? Nejaugi mokslu tebus tik tarptautiškiausios sritys — technika su medicina ir gamtos mokslais, kurie ir dabar Lietuvoj nėra labai nuskriausti ir nejaučia tokio didelio slogučio, kaip aukščiau suminėti dvasios mokslai? Štai kodėl atrodo, kad vienam dviem mokslininkams iš kiekvienos dvasinių mokslų srities reikia duoti darbo ir už jį atlyginti. Mūsų kalbininkai ne tik turi tirti lietuvių kalbą, bet taip pat pasiryžti apie ją mokslo veikalų parašyti svetimomis kalbomis. Mūsų istorikai ne tik turi duoti mums išsamią Lietuvos istoriją gimtąja kalba, bet parašyti vieną kitą veikalą apie Lietuvos praeitį taip pat svetimomis kalbomis. Maždaug tą patį būtų galima pasakyti ir apie lietuvių literatūrą. Tiesa, bendrinę lietuvių literatūros istoriją (tegu ir netobulą) turime, bet neturime studijų apie daugelį autorių ir jų grupes. Daug naujų problemų mūsų laikai kelia sociologams, pedagogams, filosofams ir net teisininkams. Jų vienam kitam reikia sudaryti aplinkybes, kad jie į tas problemas galėtų duoti savo atsakymą.

Tačiau visų šitų dvasinių mokslų specialistai turėtų bendradarbiauti sutrauktai lietuvių enciklopedijai išleisti. Tai neturėtų būti 15—20 tomų serija, kokią mes leidome Lietuvoj. Ta lie-

MATISSE    SAPNAS

tuvių enciklopedija turėtų sudaryti kokių dviejų tomų leidinį, kuriame apie Lietuvą būtų pasakyta visa, kas lietuviams, ypač svetimoj žemėj gyvenant, būtina žinoti, kitam pasakyti arba, ta enciklopedija remiantis, į laikraštį parašyti. Šitoks enciklopedinis leidinys yra toks pat svarbus, o gal net svarbesnis už lietuvių kalbos vadovą.

Kas šitais lietuvių meno ir dvasinių mokslų reikalais turėtų rūpintis? Manau, kad tam uždaviniui turi būti sukurtas Lietuvių Institutas, kokį turi lenkai Romoje. Į tą institutą turėtų įeiti po vieną-du atstovu kūrėju iš minėtų mums svarbių kultūros sričių.

To instituto centras turėtų būti Jungt. Amerikos Valstybėse, nors dalis jo narių galėtų gyventi ir kitur, ten, kur jų kūrybiniam darbui yra tinkamesnės sąlygos ir aplinkybės.

Ar tokio Lietuvių Instituto sukūrimas ir išlaikymas yra galimas? Jei jo reikšmė būtų suprasta, jis finansiškai būtų galimas. Juk reikia manyti, kad pasauly susipratusių lietuvių yra apie 60,000. Jų kiekvienas, nepajusdamas didesnių sunkenybių, gali paskirti po vieną dolerį per metus lietuvių kultūros reikalams. Tokiu būdu galėtų susidaryti 60,000 dol. suma. Jei bent pusė tos sumos būtų skirta Lietuvių Institutui, jis jau galėtų laikytis ir pagrindinius uždavinius atlikti. Paskui, darbui plėtojantis, gal būtų galima ir didesnę sumą sudaryti.

Tokiam Lietuvių Institutui, be finansinės kliūties, dar yra kitos dvi. Viena jų daugiau išviršinė kliūtis — įpratimas mūsų institucijas kurti politiškai partiniu pagrindu. Juk tas faktas, kad mes net labdaros organizacijas, kaip BALF ar Lietuvos Raudonasis Kryžius, sudarome iš politinių partijų atstovų proporcingai, rodo, kad mes politiką vis labiau imame suprasti, kaip religiją, kaip kokią dievaitę, nors normaliai politika teturėtų būti tik bendrosios tautos geroves tarnaitė. Šitoks mūsuose įsigalėjęs politikos supratimas gali kliudyti Lietuvių Institutui susikurti iš kūrybiškai pajėgių žmonių, nes partijos gali panorėti į institutą pasiųsti savo partijos pensininkus ar atstovus, bet ne atitinkamų sričių kūrėjus, nes jie nebūtinai turi būti pasiskirstę proporcingai pagal partijų skaičių.

Antra, išvidinė kliūtis bendram Lietuvių Institutui susidaryti gali būti ta, kad dvasiniai mokslai ir dailieji menai pačia savo esme yra glaudžiai susiję su giliais kūrėjo dvasiniais pergyvenimais, t. y. su jo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Taigi kiekvienas žymus kūrinys daugiau ar mažiau išreiškia kūrėjo asmenybę ir jo pasaulėžiūrą. O tasai kūrinys, kuris galėtų patikti visiems, kuris pasaulėžiūros atžvilgiu būtų neutralus, iš tikrųjų tebūtų negyvas kūrinys, t. y. menkas kūrinys, kurio autorius nebūtų vertas visuomeninės paramos. O kadangi dvasiniai mokslai ir dailieji menai yra pasaulėžiūriški. žymiai labiau pasaulėžiūriški negu normali politika, tai šitai gali kliudyti Instituto nariams visai sutartinai dirbti. Ypač pinigų aukotojai gali nepanorėti remti tokių kūrėjų, kurie būtų priešingi aukotojų pasaulėžiūrai. Dėl tos priežasties įvairių pasaulėžiūrų žmonės gali nepanorėti bendro Lietuvių Instituto, o sumanyti remti tik savo pasaulėžiūros kūrėjus atskirai, kaip tai jau viešai yra pareiškęs JAV dienraštis "Draugas". Normaliose aplinkybėse tokia jo pažiūra visai teisinga. Bet ar dabar normalūs laikai lietuvių tautai?

Žinoma, ir atskirai didžiųjų pasaulėžiūrų žmonės gali turėti ir išlaikyti savus kultūrinės kūrybos centrus, nors ir mažesnio maštabo negu institutas. Pav., atrodo, kad kultūros institutą galėtų išlaikyti vieni katalikai. Juk JAV net turi įstaigą, kuri vadinasi Lietuvių Kultūros Institutu, tik jis silpnas ir mažai ką teveikia. Katalikams užtektų ir žmonių ir lėšų. Tačiau šiandien lietuviai katalikai neturi vieno didelio autoriteto, kuris visus sutelktų į didįjį kultūros darbą. Tiesa, jie turi formalinių autoritetų, bet jiems stinga tokio gilaus žvilgsnio ir jautrios pareigos vyro, kaip vyskupas M. Valančius, kuris pats buvo kūrėjas ir suprato kitus į kūrybą paskatinti ir juos paremti, nors jo istorinė aplinka buvo tamsesnė negu šiandien mūsiške.

Aukščiau išdėstytos priežastys gali sukliudyti Lietuvių Institutui susikurti. Todėl greičiausiai mes jo neturėsime. Mes savo dailiųjų menų ir dvasinių mokslų kūrėjus paliksime vienus skursti ir nykti taip, kad jie nei išeivių negalės gaivinti savo kūryba, nei atsikuriančiai Lietuvai pasitarnauti. Mes ir toliau turėsime visokių populiarių laikraštukų, plokščios populiarizacijos ir propagandos leidinių, nes taip jausime smulkius reikalėlius geriau patenkinę. Mes tam visam išleisime gal net daugiau pinigų negu jų reiktų Lietuvių Institutui išlaikyti, bet jo nekursime ir neremsime, nes politikos ir propagandos sukeltas putas mes labiau vertiname negu kultūrines gelmes.

REZOLIUCIJA PRIE PASKAITOS "MENAS IR MOKSLAS LIETUVIU TAUTOS TARNYBOJ"
1.    Lietuvių kultūrai palaikyti ir kurti steigti-nas Lietuvių Institutas.
2.    Lietuvių Institutą sudaro dailiųjų menų (tapybos, grafikos, skulptūros, architektūros, grožinės literatūros ir muzikos) ir dvasinių mokslų (lietuvių kalbotyros ir tautotyros, Lietuvos istorijos, lietuvių literatūros istori-jos,meno istorijos, filosofijos, pedagogikos, sociologijos ir teisių) atstovai-kūrėjai.
3.    Lietuvių Institutas duoda užsakymų dailiųjų menų ir dvasinių mokslų lietuviams kūrėjams, už geruosius jų kūrinius skiria premijas, leidžia jų knygas ir skiria reikale pašalpas kitų leidžiamiesiems darbams.
4.    Jei toks institutas nesusikurtų, remtina kita jau esanti ir panašius tikslus turinti įstaiga, kol ji išsivystys iki čia minimo instituto.
5.    Savai kultūrai remti ir kelti lietuviai apsi-deda metiniu mokesčiu, kuris būtų nemažesnis kaip vienas doleris metuose.

Redakcijos prierašas,
šis straipsnelis yra Dr. J. Griniaus pranešimas, skaitytas lietuvių tautiniam potencialui išlaikyti konferencijoj, įvykusioj š. m. sausio 12— 13 d. Schwaeb. Gmuende (Vokietijoj). Po šio pranešimo kilo diskusijos. Prof. J. Kaminskas pritarė pagrindinėms referato mintims, konstatuodamas gyvą reikalą remti mūsų meno ir mokslo kūrėjus taip, kad jie nesunyktų ir galėtų kurti. Jis sutiko, kad Lietuvių Institutas reikalingas, kad referentas perdaug pesimistiškai žiūri į jo įsteigimo galimybes. Prof. Kaminskas mano, jog nereikia piktintis, jei menininkai ir kai kurie mokslininkai sukuria skirtinga pasaulėžiūra nuspalvintus kūrinius. Svarbu, kad jie turėtų palankias aplinkybes kurti. Prel. M. Krupavičius, kaip ir prof. Kaminskas, pritarė prelegento pagrindinėms mintims ir pasisakė prieš jo pesimistines išvadas. Tačiau jis pripažino, kad politikai dažnai partiš-kai galvoja, visur perdaug kišasi ir todėl pakenkia kitoms svarbioms sritims, kaip labdarybei ir kultūros reikalams. Jis taip pat mano, kad lietuvių menui ir mokslui palaikyti ir kurti reikalingas Lietuvių institutas. Jei tuojau jo nebūtų galima įsteigti, reiktų telktis ir remti Lietuvių Kultūros Institutą, kuris yra kun. Pr. Juro globoje (Bostone). Tiesa, jis, kaip sakoma, yra "klierikališkas", tačiau prie jo glaudžiasi ir kai kurie "neklierikalai". Jei prie Liet. Kultūros Instituto daugiau kitokių žmonių susitelktų, jo veikla būtų galima plėsti. J. E. vyskupas Brizgys, pasisakydamas prieš referento pesimistines išvadas, pritarė ir prof. Kaminsko ir prel. M. Krupavičiaus mintims apie Lietuvių Instituto reikalingumą ir dar kartą nurodė, kaip tokios svarbios įstaigos užuomazgą, Lietuvių Kultūros Institutą Bostone. P. Šlepetys nurodė, kad Lietuvių Institutą finansiškai turėtų remti Kultūros Fondas, suorganizuotas prie Pasaulio Lietuvių Bendruomenės.

Kadangi visi kalbėjusieji sutarė su pagrindinėmis referato mintimis, prezidiumas paprašė referentą jo pasiūlymus apie Lietuvių Institutą, jo veiklos sritis bei pobūdį ir lietuvių pareigas jo atžvilgiu suformuluoti į rezoliuciją tezėmis.

Be šio pranešimo lietuvių tautiniam potencialui išlaikyti, konferencijoj dar buvo perskaityta ir išdiskutuota keturiolika kitų referatų, kuriuose įvairiais atžvilgiais buvo nagrinėti būdai ir priemonės lietuvybei išlaikyti ir ugdyti. Tų klausimų referentais buvo: vysk. V. Brizgys, Dr. D. Jasaitis, A. Trakys, kun. Urdzė, P. Vaitiekūnas, V. Sidzikauskas, prof. J. Brazaitis, Pr. Pauliukonis, M. Kriščiūnas, K. Rūkas, A. Petrauskas, kun. St. Yla, J. Gobis, prof. J. Kaminskas. Po kiekvieno referato buvo priimtos principinio pobūdžio rezoliucijos.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai