Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FRANCOIS MAURIAC IR DE GAULLE PDF Spausdinti El. paštas
Šiandieninėje prancūzų literatūroje François Mauriac užima tokią pat reikšmingą vietą, kokią savo laiku turėjo Paul Valéry arba Andrė Gide. Prancūzų akademijos narys, Nobelio premijos laureatas, baigiąs aštuntąją dešimtį, F. Mauriac tebėra savo populiarumo viršūnėje: jis yra nelyginant koks prancūziškosios république des lettres prezidentas — visų respektuojamas, nors toli gražu ne visi sutinka su jo nuomonėmis. Tiesa, dabartinis "Thérèse Desqueyroux" autoriaus populiarumas bei aktualumas remiasi ne literatūrine kūryba (per pastaruosius 25 metus jis teparašė porą nedidelės apimties romanų ir keletą dramų), bet publicistika — straipsniais aktualiomis dienos temomis, kurių tarpe aiškiai dominuoja politika.

Praktinės politikos klausimais F. Mauriac pradėjo giliau domėtis tarpkario pabaigoje, diktatūrų ir liaudies frontų laikais, tolydžio vis labiau įsitraukdamas į žurnalistiką. Vokiečių okupacijos metais gausiai bendradarbiavo rezistencinio pogrindžio spaudoje. Po išsivadavimo sekusiame dešimtmetyje, kurio vienas būdingiausių bruožų buvo politinis nepastovumas bei partijų hegemonija, jo žodis tapo savotišku Prancūzijos sąžinės balsu. Daug kas aistringai nesutiko su jo idėjomis, bet kone visiems imponavo jo atvirumas bei integralumas. Būdamas katalikas, politiškai artimas M.R.P., Mauriac sugebėjo išlaikyti nuolat klystančio ir nuolat ieškančio tiesos krikščionio nuolankų paprastumą. Pasisakydamas bet kuriuo klausimu, jis dažnai stebino publiką savo užimtos pozicijos nesiderinamumu su jo "image publique". Iš to kilo gausios polemikos, kuriose dažnais atvejais jam teko gintis nuo vad. "savųjų" rūstybės.

Kaip visiems gerai žinoma, pastaraisiais metais F. Mauriac buvo vienas uoliausių De Gaulle politikos rėmėjų. Lakios publicistinės plunksnos dėka, jo paskališkai tiesmukas "golizmas" netruko pasidaryti rimta politine jėga, su kuria visiems tenka skaitytis. 1964 metų pabaigoje pasirodžiusi jo knyga apie de Gaulle (Francois Mauriac, De Gaulle. Grasset, 1964; ang lišką šios knygos vertimą žada išleisti Doubleday leidykla), kaip ir buvo galima laukti, sukėlė daug triukšmo. Ta proga kairieji ir dešinieji parlamentinio Ketvirtosios Respublikos režimo restauracijos šalininkai, paties Mauriac žodžiais tariant, "les perroquets de la gauche et les perroquetts de la droite" visokiais būdais stengėsi diskredituoti jos autorių, kaltindami jį degolatrija. Iš tiesų šioje knygoje nėra nieko, kas duotų pagrindo apkaltinti autorių asmens garbinimu, nes tai yra ne de Gaulle, bet golizmo biografija, de Gaulle par de Gaulle, bandymas atskleisti politinės  golizmo  filosofijos esmę,  remiantis patied de Gaulle tekstais. Asmenį Mauriac palieka nuošaliai. Iš knygos sunku būtų pasakyti, kokie žmogiški saitai riša Francois Maurlac ir Charles de Gaulle. Knygos pradžioje jis kiek detaliau užsimena pirmąjį savo susitikimą su de Gaulle, pažymėdamas, kad jo metu buvo kalbamasi ne apie роlitiką, o apie Andrė Gide etc., tuo ir norėdamas insinuoti asmeninių santykių nebuvimą. De Gaule atokumą ir išdidų   vienišumą Mauriac aiškina ne socialinio rango sąmone, bet autoriteto, jėgos ir milžiniškos atsakomybės   vienišumu, visa tai laikydamas didele asmenine auka, ta proga pastebėdamas, kad De Gaulle lygiai taip pat beasmeniškai atokiai laikęsis ir su šio pasaulio didžiaisiais — Rooseveltu, Churchilliu, Stalinu etc.

Politinės ideologijos požiūriu F. Mauriac savo knygoje atvirai pasisako esąs kone šimtaprocentinis golistas. De Gaulle jis laiko Prancūzijos pašauktuoju ir išgelbėtoju, lygindamas jį su Orleano mergele Jeanne d'Arc. Jis ne tik kad nesipiktina daug kam keistai skambančiu De Gaulle identifikavimusi su Prancūzija, bet aiškiai  pabrėžia, kad jis turįs teisę sakyti "je suis la France", be baimės, kad jį kas dėl to laikytų bepročiu. Nuo 1940 birželio 18 atsišaukimo De Gaulle istorija esanti kartu ir Prancūzijos istorija. De Gaulle ir jo poliką Mauriac priima, galima sakyti en bloc. Knygoje kritiški pasatai nesudarytų nė dešimtadalio jos teksto. Ir tai liečia išimtinai vidaus politiką. Jam nepatinka perdaug ryški dėmesio užsienio politikai pertvara, abejingumas dvasinio nuosmūkio reiškiniams pačioje Prancūzijoje bei nesirūpinimas jaunimu.

Pabaigoje Mauriac atsako kritikams, smerkiantiems de Gaulle užsienio politiką ir jo savarankiškumo pastangas vadinantiems didybės manija.

Perskaičius šią knygą pasidaro aišku, jog Mauriac golizmas neturi nieko bendro su vadistinės politikos propaganda. Jo apsisprendimo pagrindą sudaro tas pats istorinis imperatyvas, kurį de Gaulle vadina raison d'ėtat.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai