Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJAS VEIDAS VAIKŲ LITERATŪROJE — MINELGA PDF Spausdinti El. paštas
Jonas Minelga (g. 1917) eilėraščių rašinėjimu užsiiminėja jau nuo neatmenamų laikų.  Prieš  kelioliką metų, šį kraštą užplūdus naujai mūsų ateivių bangai, lietuviškuose laikraščiuose dar galėdavai užtikti jo progiškai-sezoniškai-patriotinio standarto posmų, veik be išimties dirbtinių, medinių, nuobodžių. Lygiagrečiai jis spausdindavo ir sklandžius, nuotaikingus eilėraštukus   mažiesiems    skaitytjams,  parašytus savo dar nepriklausomoje  Lietuvoje  bendradarbiautos vaikų periodikos  (Žvaigždutės, Šaltinėlio) dvasioje.

- Mesk tu, Jonai, rimtus žmones varginęs savo diletantiškai didaktiška poezija ir koncentruokis į jaunąjį skaitytoją, — patarinėju vo jam bičiuliai.

Ar jis tų patarimų paklausė, ar patsai susiprato, ar pagaliau "didžioji spauda" liovėsi jo   kūrybą spausdinusi, tačiau Minelgos eilėraščiai palaipsniui retėjo suaugusiujų, o dažnėjo vaikų periodikoje. Ir ten jie   tikrai tiko. Ten   jie skambėjo šiltai,   natūraliai,   patraukliai. Drįsčiau spėti: buvo mėgiami  ir  laukiami  ne  tik  pačių mažųjų skaitytojų, bet ir jų tėčių ir mamyčių.

Jonas Minelga surado save ir savo kaitytoją. Šitą mano teigimą tvirčiausiai paliudija šiais metais JAV LB Kultūros Fondo išleistas pirmasis  jo   eilėraščių   rinkinys Labas rytas, vovere" (Čikaga, 1964).

J. Minelga moka įsigyventi į vaikų pasaulį, matyti daiktus jų akimis, galvoti ir kalbėti jų logika taip, kad jo jaunas skaitytojas Mi-nelgoje iš karto atpažįsta "savo žmogų":

Vieną gražų vakarėlį
Aš į cirką nuėjau.
Kraipo galvą voverėlė,
Stebis — nieko nebijau! (63 p.)

Poetas yra tiesioginis, atviras, nuoširdus. Su savo mažuoju skaitytoju jis bendrauja kaip lygus su lygiu, dažname posme net ir kreipdamasis į jį bičiuliškai ir be ceremonijų: Ei, drauguži ... ei, broliuk, ... ei, vyruti ... Veik kiekvieno eilėraščio pirmuoju posmu jis skaitytoją betarpiškai, iš karto nukelia įvykių sukūrin. O tuos kasdieninės vaiko gyvenimo rutinos įvykius jis moka padaryti dideliais, nepaprastais, kokie jie vaiko vaizduotėje ir atrodo, šitokio įvykio dalyvis, žinoma, ir tegali būti jei jau ne didvyris, tai vis tiek ne koks pilkas žmogutis:

Tu — pažaisk
Po klevu,
Aš — keliuos
Lėktuvu.
Plieno paukštis mane
Neš dangaus mėlyne. (36 p.).

Jis veik niekada pastebimai ar primygtinai nemoralizuoja, sugeba nepasidaryti įkyrus,  nors  ir  nevengdamas retkarčiais savo "herojus" už kokią nors ydą ar negerą darbelį pašiepti, sugėdinti ar net švelniai pabarti. Nuobodžios, nemotyvuotos, nesugestyvios didaktikos teatsiranda vien patriotiškuose eilėraščiuose, kurių dauguma yra lyg "duokliniai": dirbtiniai, forsuoti, išmarginti banaliais rimais, nuvalkiotomis frazėmis ar trafaretiniais šūkiais.

Ženk aukttai iškėlęs Vytį,
Gint nuo priešų Lietuvos! (6 p.)

Karštai mylėk tėvelių kraštą
Už jūrių marių tolimų. (11 p.).

Laimei, poetas savo įsikalbėtose ar prisiimtose duoklinėse pareigose perdaug nepersistengė, ir tokie posmai yra, palyginus, reti.

Eilėraščių lengvumas, žaismingumas, lakumas yra gal pati didžiausia Minelgos dorybė. Kad ir būdamas griežtas klasikinės formos šalininkas, ritmuose jis bando (ir daugiausia sėkmingai) išvengti monotonijos dažnai keisdamas formą, pėdų skaičių eilutėse ar eilučių skaičių posmeliuose. Jo rimai dažniausiai skambūs, natūralūs, nors ir čia, kaip minėta, pasitaiko banalybių ar pasikartojimų, greičiausiai dėl nusistatymo pasilikti tradiciškai nusistojusio vaikiško žodyno ribose. Tačiau net ir šitaip suvaržytas Minelga sugeba sukurti pavyzdingai grakščios lyrikos :

Saulė švietė,
Kad avietė
Su brukne paraustų.
Lietūs lijo,
Kad lelijų
žiedelius nupraustų. (46 p.).

Nėra Minelga novatorius nė savo eilėraščių tematikoje, nors laiko žingsniai ir čia, kad ir kiek retokai, randa atgarsį. Be šito atgarsio nebūtų "Astronauto", "Raketos", "Beisbolininko". Tačiau bendroji tematinė panorama lieka konservatyviai tradicinė. Vaiko pasaulis tebėra toksai pat, kokį jį nubrėžė Minelgos pirmatakai lietuviškoje vaikų poezijoje, dargi veik lygiai taip pat išmargintas gana tirštomis specifiškai lietuviškomis spalvomis. Metų laikai su savo rūpesčiais, džiaugsmais ir pramogomis, Kalėdos, Velykos, katinėliai, kiškučiai, voveraitės, ožiukai, vyturėliai, kregždutės, o taipgi dvyra-tukai, laikrodukai, sviedinukai ir kiti nuolatiniai šito vaikų pasaulio gyvieji ir negyvieji įnamiai, vaikų draugai ar palydovai.

Minelgos rinkinį skaitant atrodo, kad vaikų poezijoje tematika jokių ypatingų problemų nesukelia. Problemos atsiranda jos traktavime. Pats poetas jaučia, kad Gedimino pilis ar Rambyno kalnas, motulė Baltija, Nevėžis ar Šešupė mažajam skaitytojui jau yra tolimos ir sunkiai besuvokiamos abstrakcijos, reikalingos paaiškinimo ar net pateisinimo. Iš kitos gi pusės jis jaučia nenuslopinamą pareigą visus šituos simbolius vaiko galvosenoje įpilietinti. O tai ne visada taip natūraliai ir lengvai pavyksta. Netgi tipiškesni lietuviško gamtovaizdžio atributai, ant kalvos ošiančios liepos, mirguliuojančios pievos, klegantys upeliai, pušynėliai, sodai-sodeliai, pamiškės ir ežeriukai, meldynai, lazdynai, berželiai už tvoros ir žiogeliai smuikininkai nejučiomis beišsinerią kasdieninės eilėraštyje aprašytos aplinkos fone, kaip savaime suprantami   ar   natūralūs   atributai daugumai šio krašto mažųjų lietuviukų nebėra nei taip natūralūs, nei savaime suprantami. Jie skaitytojui nebereiškia to, ką reiškė poetui, o kartais ir visiškai nieko nebereiškia. Galimai daugiau revizuodamas savo eilėraščius tąja prasme Minelga būtų pasidaręs šiandieniniam savo skaitytojui gyvesnis, artimesnis, lengviau suvokiamas.

Veik visų pavėlavusių debiutantų bendroji yda yra perkrovimas. Jos neišvengė nė Minelga. Jis tartum norėjo viename rinkinyje aprėpti visą tradiciškai priimtą vaikų poezijos tematiką, sąžiningai atiduodamas duoklę kiekvienai jos fazei, bet užmiršdamas, kad kiekybė dažnai bereikalingai sutirština šešėlius ir kiek susilpnina bendrąjį įspūdį.

Atskiro pagyrimo užsitarnauja tikrai puikus knygos išleidimas: didelis formatas, drobiniai viršeliai, geras popierius, keturių spalvų paprastos, bet itin skoningai atliktos ir nuotaikingos Kazio Veselkos iliustracijos. Išleista 1500 egzempliorių.

Manau, neperdėsiu tardamas, kad paskutiniųjų kelerių metų laikotarpyje šis eilėraščių rinkinys yra iškiliausia vaikų literatūros knyga, Joną Minelga pastačiusi jos rašytojų avangarde.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai