Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
P. ORINTAITĖ APIE SALOMĖJĄ NERĮ PDF Spausdinti El. paštas
Petronėlė Orintaitė: KĄ LAUMĖS LĖMĖ. Atsiminimai apie Salomėją Nėrį (1904-1945), Chicago 1965, 236 psl. Atspaudas iš "Naujienų".

Nors lietuviai nėra antifeminis-tai, tačiau, atrodo, kad vyrų kūrybai daugiau skiria dėmesio negu moterų. Antai, jau pusmetis, kai pasirodė vienos žinomiausių mūsų rašytojų P. Orintaitės knyga apie S. Nėrį, bet recenzijų apie ją lyg ir nematyti. Tiesa, apie S. Nėrį neseniai (1964-65) rašė laikraščiuose keli autoriai. Todėl viešos kalbos apie ją galėjo nusibosti. Bet, antra vertus, P. Orintaitės knyga nėra lietuvių literatūrai kokia bereikšmė, kad pro ją būtų galima praeiti tylomis.

Ši stamboka atsiminimų ir drauge literatūrinės kritikos knyga turi tris nevienodos reikšmės dalis, kurių pirmojoj (11-96 psl.) P. Orintaitė pasakoja savo atsiminimus apie savo draugę S. Nėrį, apie save pačią ir savo aplinką maždaug 1920 - 1945 metais, šitoj daly autorė apie S. Nėrį neduoda jokių naujų faktų, kurie nebūtų buvę viešai skelbti arba įneštų naujos šviesos į anos rašytojos gyvenimą, bet pateikia nemažai medžiagos savo pačios biografijai ir šiek tiek žinių to meto (1920-45) lietuvių kultūros istorijai. Antrojoj daly (99-170 psl.) P. Orintaitė šiek tiek vertina S. Nėries poetinę kūrybą ir aiškina poetės gyvenimą bei jos klystkelius, kartais suteikdama kitokios šviesos S. Nėries gyvenimo faktams, kuriuos man buvo tekę interpretuoti "Aiduose", šioj daly yra keli aiškinimai ar liudijimai, prie kurių vieno antro bus verta sustoti atskirai. Pagaliau trečioji knygos dalis (171-234 psl.) yra sudėta iš trijų kritikos bei polemikos priedų, kuriuose autorė sugrįžta prie klausimų, paliestų pirmose dviejose dalyse. Pirmame tų priedų P. Orintaitė kritiškai atsiskaito su autoriais bei jų raštais, sudėtais "Literatūros ir kalbos" IV-tame tome, išleistame 1959 m. Vilniuje; antrajame — su mano studijėle "Salomėja Neris" ("Aiduose" 1961 m.) ir pagaliau su M. Krupavičiaus serija straipsnių "Salomėja Nėris - Bačinskaitė (1964 m. "Drauge"). Nors šituose prieduose P. Orintaitė nusiteikusi labiausiai polemiškai, bet ir juose duoda vieną antrą faktą arba jo naują interpretaciją, padedančią geriau pažinti S. Nėrį ir jos aplinką. Jeigu autorė savo knygą būtų rašiusi pagal planą, sudarytą iš anksto, trečioji dalis būtų buvusi visai nereikalinga.

Tarp P. Orintaitės duotų faktų, gerai nušviečiančių S. Nėries gyvenimą ir jos pažiūras, yra poetės civilinė santuoka Paryžiuje 1936 m. Ten P. Orintaitė buvo vienintelė liudininkė lietuvė ir jaunųjų draugė. Ji gerai nušviečia poetės tuometinę nuotaiką ir aplinkybes prieš tą santuoką (S. Nėris ir B. Bučas gyveno viename kambary prieš susituokdami), per civilines ceremonijas ir po jų (56-62 psl.). Todėl atmesdama mano prielaidą, kad S. Nėris į civilinę santuoką galėjo būti palenkta B. Bučo ir dėl to galėjo jausti sąžinės priekaištą, P. Orintaitė rašo: "Be bažnyčios, be altorių vedybos pačiai Salomėjai buvo jau seniai įsikaltas šūkis, tartum idée fixe. Tai buvo tartum geismas pačiai sau į-rodyti savo drąsą ir valią, savo pajėgumą, savarankiškumą ... Ji, regis, jautėsi tuo gestu lyg kažką laimėjusi, kažkokio savarankaus žygio jėgą parodžiusi" (206 psl.).

Kad S. Nėries posūkis į bendradarbiavimą su komunistais buvo romantiška avantiūra, iš dalies patenkinanti "stiprios moters" iliuziją, P. Orintaitė tai netiesiog paremia, iškeldama poetės aristokratinius įpročius, kaip   ji   "godžiai stiebėsi į elitą, o 'liaudies', t. y. minios stačiai purtėsi. Vengė susidurti su paprastais žmonėmis, jų tartum nepastebėdama. Jos emocingą sielą nuo jaunumės buvo apglobęs ilgesys vien meno dailenybių, ir ji vengė savo pėdas teršti prastuoliškos buities purvu" (144 psl.). Šitam savo pastebėjimui paremti P.Orintaitė pasišaukia poetės pusseserę M. Česnavičienę ir draugę J. Lėkauskaitę, kurios abi liudija, kad S. Nėris savo jaunystėj nesidomėjo paprastų žmonių ir darbininkų gyvenimu. P. Orintaitė taip pat girdėjusi iš V. Mykolaičio-Putino senutės  tarnaitės,  kad  tarp  šios keturių    aptarnaujamų    asmenų "vien tiktai Salomėja būna kartais nepatenkinta. Ir priseina daugiau stengtis: jai turi būti viskas lig smulkmenų tobulai atlikta, sutvarkyta" (147 psl.).

Iškeldama šituos aristokratinius S. Nėries įpročius bei pomėgius, P.Orintaitė taip pat teisingai nurodo lepinimą, kurį poetė patyrė savo jaunystėj,  tartum   šiltadaržio gėlė "Jau   gimnazijoj   mokytojai pro pirštus žiūrėjo į jos spragas matematikos  žiniose,   o    draugai sprendė už ją uždavinius. Ir ji įprato jaustis išskirtinai proteguojama. Kai per baigiamuosius egzaminus buvo bailiai bebėganti nuo matematikos, jausdamasi neišlaikysianti  - ji buvo gražiai priprašyta grįžti ... Taip ir vėliau daugeliu atvėjų ji vis kieno nors paremiama.  Jai ir darbas suieškomas, dėl nesėkmių ir skriaudų paguodžiama. Ir draugės stypčioja aplinkui ant galų pirštų, vos išdrįsdamos prakalbinti: kad tik ji neisižeistų! Tokia nuolatinė šilta užuovėja buvo gera dirva jos jautrumui, drauge ir lyriniam talentui pražydėti. Bet  sykiu  jam  atimta proga išsiugdyti atsparą prieš tikrovės šiurkštumus. Šitoks natūralaus santykio su tikrove praradimas nuosekliai ir turėjo nuvesti ją į konfliktus, į desperatiškus nuotylius. Gal būt, ir erotiniai 'širdies svajonių sudužimai' dėl to jai buvo taip skaudūs: juk buvo įprasta iš visur sulaukti vien palankumą ir pritarimą!" (122 psl.).

Turint galvoj   neigiamą lepinimo įtaką,  suprantama,  kodėl  S. Nėris jautėsi    neįvertinta, nuskriausta, kai buvo mokytoja Lazdijuose ir Panevėžy. P. Orintaitė pasitarnavo tiesai, išsklaidydama mitą, būk S. Nėris Lazdijuose buvusi skriaudžiama. Tiesa, šitą mitą sukūrė ne kas kitas, kaip pati S. Nėris, pasakodama, kad Lazdijų gimnazijos mokytojai iš jos šaipydavęsi, nes direktorius kartą pasijuokęs iš jos eilėraščio "Be bažnyčios, be altorių". Ji apie tai yra pasakojusi Ign. Malinauskui, kurį Orintaitė laiko tiesiu žmogum. Be abejo, kad įpratusi tik pagyras girdėti poetė savo nesėkmes ir nusivylimus yra pasakojusi plačiau ir tai stipriai pabrėžusi savo dienorašty. Iš to susidarė komunistams naudingas mitas, kurį P. Orintaitė gerokai apipešioja, primindama Lazdijų gimnazijos direktoriaus ir J. Ičkauskaitės pozityvius patarnavimus ir globą poetei.

Sunkiau pritarti P. Orintaitės įrodinėjimui, kad S. Nėries įsimylėjimai ir nusivylimai meilėje neturėję įtakos jos posūkiui į kairę ir į "Trečią Frontą". Autorė neduoda jokių argumentų, dėl kurių poetės nepasisekusioms meilėms nereiktų skirti didelės reikšmės. Man atrodo, kad jos tokią reikšmę turi, ir tai dėl trijų motyvų. Viena, S. Nėries eilėraščiai, parašyti nelaimingų įsimylėjimų progomis siekia pasaulėžiūrinės reikšmės (prof. J. Ereto atveju — "be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų"; B. Zubricko atveju — "likimai mūsų rišos") Antra, L. Serbentą nesvyruodamas liudija, kad, susipažinusi su socialistu B. Zub-ricku ir jį įsimylėjusi, S. Nėris pergyveno esminį pasaulėžiūrinį lūžį. Trečia, jos dienorašty yra užuomina, siejanti poetės juodą nuotaiką Lazdijuose su motinystės svajone ("Turėčiau būti motina", rašė ji 1929 m. pavasarop).

P. Orintaitė su S. Nėries įsimylėjimais yra susiejusi ir mano asmenį. Dviejose ar trijose vietose ji prikaišioja, kodėl aš savo studijėlėj nedėstąs nei savo nei S. Nėries jausmų iš to laiko, kada teko man su ja artimai bendradarbiauti "Ateities" redakcijoj (1924-25). Bet negi aš kaltas, kad mano jausmai 1924-25 metais S. Nėries atžvilgiu buvo gryna draugystė? Mūsų pokalbiai universitete arba studenčių bendrabuty teliesdavo arba "Ateities" reikalus, arba literatūros klausimus, arba atsitiktinius dienos įspūdžius, bet niekada neliesdavo meilės. Aš spėjau, kad S. Nėris buvo man draugiškai palanki todėl, kad aš, jos dar nepažindamas asmeniškai, buvau atspėjęs joje poetinį talentą, išspausdindamas jos eilėraščius, atsiųstus iš Vilkaviškio, 1923 m. "Ateities" žurnale, kai buvau jo dailiosios literatūros skyriaus redaktorium. To spėjamo dėkingumo jausmo dėl jos išvedimo į spaudą su S. Nėrim niekada nemėginau aiškintis. Dviem ar trim metais vėliau kažin kas buvo man sakęs, kad ji buvusi mane įsimylėjusi, kaip dabar teigia P. Orintaitė. Bet gal tai tebuvo tik studenčių juokavimai? Man atrodo, kad tas mėlynakis studentas, kurį ji su entuziazmu mini savo dienorašty 1925 m. pavasarį, nebūtinai turėjo būti J. Grinius. Tuo tariamu "karalaičiu" galėjo būti stud. A. Januševičius, kuris 1925 m. rudenį iš manęs perėmė "Ateities" redagavimą, arba kas nors kitas (J. Keliuotis, J. Grušas, Ign. Malinauskas?).

P. Orintaitė taip pat yra suklydusi manydama, kad savo studijėle apie S. Nėrį prieš keletą metų rašiau neva norėdamas išteisinti save ir ateitininkų organizaciją dėl S. Nėries klaidų ir bendradarbiavimo su komunistais. Iš tikrųjų reikalo teisinti nebuvo, nes ateitininkų organizacija ir apskritai katalikai poetei tėra darę tik gero. Kol S. Nėris buvo jų eilėse, ji su lietuvių tautos priešais nesidėjo; pradėdama bendradarbiauti su "Trečiu Frontu" ir vėliau su komunistais, ji savo santykius su ateitininkais buvo nutraukusi. Raiydamas prieš keletą metų apie S. Nėrį, norėjau ne tiek ateitininkus ar apskritai katalikus išteisinti (tam nebuvo reikalo), kiek sušvelninti priekaištus ir kaltinimus S. Bačins-kaitei-Bučienei, mėgindamas ją suprasti iš jos pačios psichės. Tačiau šitaip norint sušvelninti priekaištus anai nelaimingai jausmų ir vaizduotės moteriškei, reikėjo pasakyti, kad greta jos už ją racionalesni vyrai, kaip K. Boruta, B. Sruoga, Putinas, J. Paukštelis ir kai kurie kiti lietuvių poetai bei rašytojai, yra taip pat parašę sovietiniams okupantams naudingų ar palankių raštų (niekur nesu pasakęs, kad jie arba specialiai B. Sruoga verti "lygiai tokio pat pasmerkimo mūsų visuomenėj, kaip ir S. Nėris", kaip teikėsi parašyti išsikarščiavusi P. Orintaitė savo knygos 219 psl.). Bet šitoks mano priminimas supykino P. Orintaitę, nes pasirodė, kad man teleista abejonių turėti dėl įvairių asmenų, bet draudžiama šį-tą nevisai teigiamo pasakyti apie B. Sruogą (216 psl.). Reikalaudama pasiaiškinti dėl to poeto gretimo su S. Nėrim prisiminimo ir jį teisindama, pati P. Orintaitė nurodo B. Sruogos kantatą Vilniaus scenoj, kur poeto parašytą tekstą ištaisęs "P. Cvirka ir Volkovas (iš Maskvos atsiųstas komisaras kultūros reikalams), i braukdami, kas jiems nepatiko, ir prirašydami propagandai reikalingus žodžius, kaip pvz. Stalino vardą" (220 psl.). Gerai daro Orintaitė, tai viešai paaiškindama; bet ji be pagrindo bara tuos, kurie šitokio ištaisymo paslapčių nežino.

Atrodo, kad be reikalo mane bara P. Orintaitė ir dėl šitokių sakinių, kuriuos ji savo knygoj cituoja: "Lietuvoj veikė SSSR Tautų kultūrai tirti draugija, kurioje žymų vaidmenį turėjo V. Krėvė, Ig. Jonynas, B. Sruoga ir kiti Humanitarinio fakulteto profesoriai. Jie buvo S. Nėries vyresnieji ir gerbiami draugai bei globėjai ... S. Nėrį jie įtraukė į SSSR Tautų kultūrai tirti draugiją, kurios veikla interesavosi diplomatinė SSSR atstovybė Kaune". Nupasakojusi, kaip šita draugija atsirado, P. Orintaitė rašo: "Neapdairu yra sakyti, kad Humanit. m. fakto profesoriai buvę S. Nėries 'vyresnieji draugai bei globėjai"'(216 psl.). Kodėl šitaip negalima sakyti? Argi ne pati Orintaitė liudija, kad, pasitraukusi 1931 m. iš Lazdijų "Žiburio" gimnazijos, S. Nėris ilgoką laiką gyveno pas Putiną-Mykolaitį, kuris tada buvo Humanitarinių m. fakulteto profesorium? Kas gi galėjo 1933-34 m. duoti poetei redaguoti "Mūsų pasakas" Tautosakos komisijos vardu, jeigu ne tos komisijos pirmininkas V. Krėvė, kuris buvo Humanitarinių m. fakulteto dekanas? Tada trečiafrontininkų apleistą S. Nėrį globojo ne vien jie, bet ir kiti (kun. M. Vaitkus, B. Žygelis), šitų gerų darbų nedera neigti. Bet nereikia pertempti nė savo buvusių profesorių "apologijos", kaip tai daro P. Orintaitė rašydama: "J. Griniaus tvirtinimas, kad tie profesoriai net S. Nėrį įtraukė į SSSR Tautų k. t. dr-ją — yra be jokių įrodymų. Greičiau galėjo būti atvirkščiai" (217 psl.). Negi šitokiuo teigimu P. Orintaitė norėtų įtikinti, kad į minėtą draugiją profesorius traukė S. Nėris? Tik gerai, kad šitą juokingą prielaidą P. Orintaitė pataiso rašydama: "Salomėja Nėrim SSSR atstovybė turėjo būti susidomėjusi, gal ir susipažinusi, jau gerokai anksčiau, t. y. kai ji 1931 m. ėjo į susitikimus su komunistų partijos C K atstovais" (217 psl.). Bet ar šitokiam spėjimui Orintaitė turi kokių nors dokumentų? Jeigu jų neturi, tada tiek jos, tiek J. Griniaus spėjimai apie S. Nėries susipažinimą su SSSR atstovybe tėra hipotezės. Ir tiek tos hipotezės, tiek susipažinimo aplinkybės tėra smulkmenos. Daug svarbiau ir daug liūdniau, kad S. Nėris su SSSR atstovu Pozdniakovu buvo pažįstama ir iš jo priėmė užsakymą parašyti poemai apie Staliną.

Kas domisi lietuvių literatūriniu gyvenimu, tam perskaityti P. Orintaitės knygą "Ką laumės lėmė" bus naudinga.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai