Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SMĖLIO KRANTAS PDF Spausdinti El. paštas
Petras Kunda sėdėjo ant laiptų. Priekyje žaliavo parko medžiai, jie lėtai judino savo drėgnus lapus. Tai buvo pirma Kundos pensininko vasara, ir jam buvo graudu ir keista, kad dabar, po tiek kovos ir skubos metų, jis turėjo nepasibaigiančiai laiko. Jis dabar jautėsi pernykštė žolė psalmėse, priartėjusi savo dulkės link. Ir kai kiti patarinėjo — rašyk atsiminimus, jis vis negalėjo pradėti. Kunda negalėjo suprasti, kaip jis dabar turi pasakoti tai, už ko slėpimą buvo mokamas pinigas, arba už to viso išdavimą — šaudoma. Jis rašymui rengėsi dvidešimt metų, ir dabar, gal būt, jau atėjo laikas, nes jis pensininkas, o šią vasarą veda jo sūnus. Jis liks vienas šitam senam, gražiai apkaltam, namely.

Prieky medyje gieda paukštis. Jis gieda taip rūpestingai, kad negalima suprasti, ar jis džiaugiasi ar verkia. Ir Kunda mano, kad toks graudumas, grįžimas į praeitį, visi tie atsiminimai, mąstymas apie sūnaus vedybas yra beprasmiškas obels žiedo ieškojimas gruodyje. Veda, ir baigta, ir nebėra ko svarstyti.

Kaimynas lietuvis išeina iš savo namų ir sako:
—    Graži diena.
—    Žinoma, juk jau birželis.
Jie abu žiūri į netoli augantį nusiminusį gluosnį.
—    Aš jį nupiausiu, perdaug ryja vandens, — taria kaimynas.

Kundai gaila medžio ir todėl sako:
—    Galėtum palikti.
—    Ne, perdaug geria, susina žolę, — tikina rimtai kaimynas, lyg tas medis gertų ne vandenį.

—    Taigi, bet nereikia to vandens nešti iš duobės, — Kunda galvoja, kad kažkada pas tėvą jis galėjo tvenkiny kibiru pasemti žvaigždžių ir mėnulį, bet čia viskas tiksliai ir paprastai iš krano.

—    Teisybė, bet perdaug rūpesčio. Nepalais-tei kurią dieną — ir baigta. Žolės priežiūra pensininko darbas.

—    Žinoma, —- pasakė Kunda. Jis vėl galvojo apie vaikystę, apie tėvo ranką, rodančią į skrendančius paukščius, ir kažkur tos rankos ir tie paukščiai. Vabalas ir žmogus amžinybei lygūs. Kaimynas gi patylėjęs pridėjo:

—    Tai esi laimingas, sūnus veda lietuvaitę. Žinai, kaip yra, Amerikoje ne taip lengva išganyti vaikus. Mano duktė ištekėjo už meksikono, žmona ir šiandien tebeverkia, o ko pagaliau verkt, vaikučiai tokie gražūs, kaip šokoladiniai.
—Tai išmoks lietuviškai ir bus lietuviai.

—    Reikia, kad kraujas būtų lietuviškas, — kaimynas dar kartą pažiūrėjo į gluosnį, kuris, atrodo, žinojo, kad mirs, ir buvo nuliūdęs.

—    O ar ne vis tiek, svarbu, kad lietuviškai kalba ir galvoja, — sunerimo Kunda ir atsistojo. Jį šis sakinys erzino. Jis kaip tik norėjo atsikratyti tos minties, o dabar kaimynas, net negalvodamas, priminė.
Maži medžio pūkeliai lengvai judėjo. Jie kratėsi rasos, po lengvo nakties lietaus. Paukštis čiulbėjo, ir dabar Kundai atrodė, kad jis verkia. Kunda prarado ūpą kalbėti ir pasakė:

—    Einu į vidų. Dar reikia apsitvarkyti.
—    Taigi, — kaimynas tarė nereikšmingai ir takučiu pro namą nuėjo garažo link.
Kunda įėjo į vidų ir sustojo prie lango. Namas buvo senas, niūrokas, tačiau langas buvo į parką, ir vėl Kunda žiūrėjo į medžius. Už parkelio nudundėjo traukinys. Gatve pralėkė pieną ir rankšluosčius vežą sunkvežimiai. Toli kažkur pro fabriko dūmų išsiplėtusią juostą lėtai skrido sprausminis.

Jo sūnaus žmona ne lietuvio duktė, bet ji lietuvė, ir tai pagrindinis dalykas. Kunda prisiminė vaikystę, kaip lakstė tėvo ūkio ganyklose, vasaras ir jurginų eiles. Nebėra piemenio rytmečių, rudens, patvorio jurginų, nei gražios samdinės, jo pirmosios meilės, kuri garsiai visiems juokėsi, paglostydama jo galvą ir sakydama, kad užsiaugins vyrą, vėliau ištekėjo už staliaus. O dabar jau veda Kundos sūnus. Kunda galvoja: "Pasakyti ar ne", "Pasakyti ar ne". Paukštis medyje verkia. Medžiai nebelinguoja, birželio vidudienio saulė kyla ir žemė muša garais. "Pasakyti ar ne", Kunda svarsto, juk visa užaugo užsimiršimo dilgėm, bandai praplėšt, tai degina ir skaudina rankas. "Pasakyti, pasakyti", tai iš esmės nieko nekeičia, tai atsiminimų viena dalis. Už lango stovi senatvė ir tuoj įeis vidun. Lietuviai — ūkininkų vaikai. Jie miršta ir grįžta dir-vožemin. Ir paskui žiogo ir žmogaus dulkės neatskirsi. "Pasakyti", nutaria Kunda ir ilgai traukia iš vaikiško rašomo stalčiaus blanknotą. Jis pakelia plunksnakotį dvidešimt metų senumo ir užrašo 1940 metų liepos mėnesį, visai kaip protokole. Ta diena buvo šilta, Lietuvoj plakėsi bolševikiniai plakatai, rėkė garsiakalbiai, buvo verčiama priprasti džiaugtis komunistine okupacine laime.
Kunda visa prisiminė. Jis rašė tūkstančius protokolų, ten nebuvo jis ar ji, ten buvo konkretūs vardai. Tikri ar melagingi, bet nuogi, ir jis dabar norėjo rašyti taip, kaip tada, taip pat apie save, kaip svetimą asmenį, kurio jis nei kentė, nei nekentė, jis pats sau buvo lyg pusiau svetimas. Dvidešimt penkiais metais jis buvo nuo to savo praeities taško atitolęs, tačiau visa buvo taip neseniai, taip arti, kad, rodos, girdėti, kaip verkia jo penkiametis sūnus Vytautas aną liepos mėnesį, kai Kunda pasakė sudiev ir ilgai į jį žiūrėjo.

—    Tėti, juk tu sugrįši?
Kunda pakėlė akis. Jis matė, kaip atsisveikindavo nuteistieji išdavikai ir vagys, jie turėjo artimuosius. Tai būdavo nemalonu, bet nebūdavo graudu. Taip turėjo būti, tačiau jis dabar suprato, kad turi palikti sūnų, jis pajuto neat-laidų ir deginantį skausmą ir norėjo verkti. Gerai, kad niekas tada iš tų, kuriuos Kunda kada nors tardė, nematė, — jie butų nustebę ir džiaugęsi.

—    Bet tu sugrįši, tėtyte? — paklausė vėl įtardamas sūnus. Jis buvo pajutęs besislapstančio tėvo kartų jausmą ir įtarė, kad ne viskas yra kaip visada.

—    Žinoma, —pasakė Kundos žmona, — žinoma, visada juk tėtė išvažiuodavo ir sugrįždavo. Pamatysi, kaip susitiksim.

Bet ji niekada vyro nebesutiko. Ji mirė apendicitu. Kvaila šiame amžiuje mirti tokia nesudėtinga liga, bet ji bijojo kreiptis pas gydytoją. Ji galvojo, kad gali jos pradėti klausinėti, kur vyras, gal jis dar slapstosi pasieny ir nebuvo išbėgęs į Vokietiją. Ji visko bijojo ir, kai kreipėsi pas gydytoją, truputį buvo pervėlai. Berniukas liko pas Kundos tėvą, kuris buvo senas ir tą patį rudenį mirė senatve. Žemdirbis grįžo į žemę. Vytukas liko augti pas močiutę, kol Kunda po metų grįžo. Gi tada, kai jis išvykdamas pakėlė už pažastų Vytuką, jis jautė aitrų atsiskyrimo skausmą. Tai, rodos, buvo kažkas daugiau negu niežėjimas ir mažiau negu deginimo skaus mas, tai buvo kažkoks širdį graužiąs krešulys. Ir dabar po dvidešimt penkių metų to panašaus jausmo dalelę juto Kunda, kada sūnus palieka jį kada jis veda ne lietuvę. Gal būt ir lietuvę, nes neaišku, kelinta kraujo dalis apsprendžia tautybę.

Per sieną į Vokietiją Kunda perėjo visai paprastai. Buvo šiltas penktadienis. Jis keliavo apsivilkęs pilka eilute ir rankoj nešėsi lietpaltį. Miestelyje ir laukuose buvo pilna mašinų, keistomis aptriušusiomis uniformomis vilkinčių mažiukų rusų, raupų išėstais veidais, jie ėjo kaip šmėklos. Bet pati siena dar nebuvo saugoma taip, kaip vėliau. Toli žmonės piovė rugius, kažkur iš lėto lauko keliuku vežėčiomis kratėsi žmogus, rodos, buvo taika, bet tik taip atrodė, nes Europoje vokiečiai mušėsi su prancūzais, ir visur buvo pilna parako. Rodos, jo kvapas maišėsi čia, ir siaubas kabėjo lyg kažkoks debesis, staiga norįs pradėti pilti ugnimi.

Tik per sieną perėjęs Kunda ėmė bėgti, lyg praėjus kapus užgirdęs, kad seka vaiduoklis, ir, staiga atsimušęs į netikėtai išlindusį sargybinį, pajuto savo širdies plakimą. Kunda buvo perbėgęs sieną, jis puikiai žinojo sienos abi puses, nes čia buvo gyvenęs ir dirbęs, mokėjo kalbą, bet anksčiau jis jautėsi abiejose sienos pusėse kaip namie, gi dabar jis buvo išsigandęs ir liūdnas. Kunda buvo tardęs šimtus, jis matė meluojančius ir drebančius, tvirtus niekšus ir nelaimingus, o dabar jis pirmą kartą turėjo ne klausti, bet atsakinėti. Dabar jį kaitino ne vasaros, bet vidaus karštis. Rodos, tirpo visas rūpestis nemais, dingo sūnaus vaizdas ir visa, kas buvo anksčiau, išdegė karštyje, tik liko pelenų plėmas, kuriame spindėjo vokiečio akys:

—    O, šiandien jau antras. Kalbate vokiškai?
—    Manau, kad neblogai, — atsakė Kunda.
—    Einam, — ramiai pakvietė vokietis, ir jie nuėjo taikiai, lyg niekur nieko, lyg visa tai tebuvo sapnas, lyg tas lengvas vėjas turėjo papūsti stipriau, ir visa ta mirties dykuma turėjo virsti vėl paprastu liepos penktadieniu, be kančios ir įtempimo. Bet jie ėjo toliau, įėjo į gražiai dažytą namelį, senas sudžiūvęs vokietis pasiūlė cigaretę, ir Kunda virpančiom rankom ją paėmė, lyg ji būtų pabalusi iš karščio. Kunda valandėlę sėdėjo, po to atsigavo, jo širdis vėl plakė tankiai, bet normaliai, pirštai nebevirpėjo, jis jautė sausą liepos šilumą, vidinis karštis palengva dingo, lyg į dykumą vėl būtų atslin-kusi vėsi prietema.

Po tylaus pusvalandžio Kundą išvedė, pasodino į mažą, juodą automobilį ir išvežė. Kai viename name jam padavė antklodę ir parodė lovą šalia kitų, jis nudžiugo. Kundai vėl staiga pasivaideno, jog jis turi namus, ir Kristaus skundas, kad Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti, jam dabar atrodė taip suprantamas ir daug pasakąs, kaip niekad.
Čia buvo daugiau atbėgusiųjų, jie stoviniavo kieme. Buvo beviltiškas savanoris ūkininkas, smulkus prekybininkas, saugumo valdininkas, klierikas, žurnalistas. Jie atbėgo, nes žinojo, kad komunistai juos suims kaip ir kitus, jie pajuto transparentų šūkiuose mirties kvapą, užrašai ir paveikslai rėkte rėkė mirtį, o garsiakalbiai kartojo apie išlaisvinto žmogaus laimę, ir tai dvelkė pragaro siera. Ji troškino, džiovino burnas, rodos, nebegalima buvo laisvai nė nusispiauti. Jie čia atbėgę nežinojo kas bus, vokiečiai malė Prancūziją, o Britanija, savo vandenų apsupta, žiobčiojo kaip beorėj erdvėj.

Paskui Kundą apklausinėje Jaunas leitenantas kalbėjo vokiškai ir lietuviškai, ir jie draugiškai šnekėjosi abiem kalbom. Kundą erzino leitenanto mandagumas, nes jis pats lygiai toks pat buvo mandagus, net dar mandagesnis su tais, kurie būdavo didesni niekšai ir kuriems grėsė ilgi kalėjimo metai.

—    Ar tikrai rusai tokie techniškai nepajėgūs, kad jų sunkvežimių ir tankų pilnos pakelės?

—    Taip, bet jų tankai milžiniški ir jų labai daug. Rusai yra automatai, jie nudvasėję, iir vykdys visus uždavinius aklai, jie savo mase sudarys visiems pavojų, nekalbant jau apie I įvijos begalinius plotus.

—    Taip, taip, — leitenantas stebėjosi, — visi, kurie čia atbėgo, sakė, rusai amžini skudur-ninkai.

—Tiesa, tačiau ne visiškai. Toks nualintas žmogus kare geriau negu išlepintas.
—    Šiandien nebesvarbu plotai, — pasakė leitenantas, — prie mašinų ir lėktuvų greičio, o iš antros pusės mes esame dabar draugai.

—    Tiesa, bet plotams reikia daug gazolino ir tepalų, nekalbant apie riedmenis, — Kunda kalbėjo realiai ir nebijodamas.

Leitenantui patiko ši Kundos realybė, nes niekas nebuvo taip anksčiau kalbėjęs, ir todėl paskyrė Kundą į vietos saugumo departamentą viršininko pavaduotoju. Tuo metu bėgo nemaža lietuvių, dar vėliau jie repatriavo į Vokietiją ir buvo daug žinių, kurias reikėjo tik rinkti ir krauti, kaip išmestas į krantą žuvis ar nukrėstus obuolius, bet Kundos viršininkas buvo poetas. Jis pusamžis mokytojas nieko nebuvo pradėjęs, ir jauna jo sekretorė nuobodžiaudama skaitė žurnalus.

—    Puiku, puiku, — sakė viršininkas Linz, ir paklausė Kundą ne apie tardymus ar apklausinėjimus, bet — kokius vokiečius poetus žinai be Goethės ir Šilerio?
Kunda įtempė smegenis. Jis nežinojo ką sakyti, bet staiga atsiminė vieną pusbrolio skaitytą knygą "Emilis ir jo žvalgai" ir šūktelėjo, lyg suradęs šachmatuose netikėtą ėjimą:

—    Kaestneris.
—Taip, tai vis šis tas, nors jis dabar ne madoj. Pakalbėkime ir apie jį. Skaitei jo "Pradingusią miniatura"? — bet Kunda papurtė galvą. Tačiau pokalbis apie literatūrą buvo užmegztas, ir per keletą dienų Kunda buvo supažindintas su vokiečių literatūra, ir tam mokslui atrodė nebus galo. Kundai rūpėjo darbas, kuriam jis buvo skirtas, jis pradėjo jaudintis ir vieną dieną pasakė Linzui:

—    Bet juk mes turime ką nors dirbti?
—    O, jei tu supranti ką nors, prašau, labai malonu, — poetas visai nebuvo pasirengęs prieštaravimui ir čia pat padeklamavo kažkokį linksmą posmą apie darbą.
Dabar Kunda buvo laisvas. Jis žinojo, ką daryti. Rinkti žinias jis mokėjo visur, tam jis buvo mokęsis, tačiau čia jam atrodė net perdaug paprasta ir lengva. Netoli buvo pasienio miesteliai, kuriuose gyveno pažįstamų kontrabandininkų, gerų žmonių ir žulikų, o taip pat juose kūrėsi Sovietų pareigūnai, apakinti aplinkos, apkrėsti daiktų ir moterų žavesio. Rusai pajudėjo laisvės link, ir tas įvairiopas jos spindesys akino įvairiom atošvaistom. Jie buvo paslaptingi ir tylūs, tačiau jų akyse buvo matyti nuostaba, žavesys ir pagunda.

Per sieną vis dar pereidavo vienas ar kitas, pasinešę prekybai. Kunda vieną jų gerai pažinojo ir dabar surado galimumus patikrinti, kas vyksta anapus sienos. Savo raportuose jis jau parašė, kiek traukinių ateina į stotį, kiek vagonų, ką veža. Jis net pabūklų nuotraukas pasiuntė savo viršininkui, kurio būstinė buvo už šimto kilometrų. Poetas Linz kraipė galvą, pasirašinėjo lapus ir skaitė toliau poeziją arba rašydavo eilėraščius. Po kiekvieno jis būdavo linksmas ir nenorėdavo, kad Kunda ką nors pasakotų apie darbą. Vėliau Linzą iškėlė kažkur į mobilizacinį punktą raštininku, ir Kunda liko viršininku. Jis stengėsi ne už duoną, ne todėl, kad ten buvo likęs jo sūnus ir žmona, kuri, jis žinojo, buvo mirusi, ir tai kėlė širdyje peršulį ir kerštą, bet jį ragino veikt pats darbo įprotis, patyrimas ir to darbo meilė. Tokia meilė vertė Linz daryti ne tai, kas jam buvo liepta, nors tuo metu nors ir blogas patrankos šūvis buvo vertingesnis kad ir už labai pritrenkiantį poetinį posakį. Kai kurie tie atradimai, sužinojimai ar netikėtumai nustebindavo aukštuosius Kundos viršininkus, tačiau jis vis savo vietoj tvirtėjo, jis jautėsi gerai. Jei ne anapus likęs sūnus ir kapas, jis būtų buvęs laimingas.

Prasidėjusi repatriacija iš tėvynės pagausino darbą. Reikėjo daugiau apklausinėti žmonių ir palyginti pranešimų, tačiau buvo daugiau žinių, ir Kunda savo darbą dirbo lyg savame krašte, lyg niekur nebūtų stipriai saugomų sienų. Į pasienį ateidavo iš Rusijos gilumos traukiniai, mašinistai išpasakodavo, ir tos žinios atsidurdavo šiapus sienos pas Kundą.

Ruduo ėjo gilyn, rodos, su šalčiu glaudėjo sienų apsauga, tarp nunuogusių medžių šmėkšojo pilki sargybiniai, tačiau žinios ateidavo: tie, kurie ėjo šimtus kartų per sieną, mokėjo rasti ir dabar tarpus, jie pralįsdavo ramiai ir be dramatiškumo.

Lietuvoje pasienio miestelyje už sienos, turtingo miestelėno name gyveno rusų pasienio saugumo viršininkas, jaunas kapitonas Vinov. Jis buvo kruopštus ir tylus, jis bijojo ir sekė, tačiau jis negalėjo nusukti akių nuo gerų drabužių ir grakščių moterų. Vinov kratėsi bet kokios minties ir naujojo Vakarų pasaulio apžavų, bet iš antros pusės jį propaganda tikino, kad šis kraštas laukė jų atėjimo, kad jis pats atnešė laimę, ir kaip toks Vinov kartais jautėsi saugus. Propaganda maišėsi su tikrove, gi tuose namuose gyveno jauna mergina Vilhelmina, kurią visi vadino Hele. Vinov žinojo, to jis buvo visur mokęsis, kad moterys pražudo, ypač priešo moterys, bet čia buvo naujai įsigyto, išlaisvinto krašto moteris, ji buvo sava, tik daug žavesnė. Vinov kasdien matė Helę, ir abipusis nevengimas baigėsi vispusišku suartėjimu. Viskas buvo paprasta, tai kartojosi tūkstančiais metų ir visiems, bet Kunda tai sužinojęs apsidžiaugė.
Kunda perskaitydavo atvažiuojančių sąrašus ir kartą šoktelėjo aukštyn. Išsigandusi sekretorė pastatė savo rudas akis, lyg staiga kas nors būtų pranešęs, kad baigėsi karas. Bet Kun-dai tai buvo lygiai reikšminga. Jis trynė rankas ir vaikščiojo po kambarį, nes repatrijuojančių sąraše rado Helę ir jos tėvus. Priėmimo komisijai jis paskambino, kad šie Helę sulaikytų. Kunda truputį pažino jos tėvus ir kartą matė mergaitę, gimnazistišką kepurėlę užsimetusią ant šviesių plaukų. Dabar ji jau turėjo būti suaugusi mergina, bet, matyt, tėvai dar ją apsprendė, kad ji paliko Vinovą ir atvažiavo.

Kai Helę atskyrė nuo tėvų, ji verkė, jai atrodė, kad ji be reikalo paliko kapitoną, nes dabar prarado ir tėvus, bet Kunda pasakė:

—    Nebijok, čia niekas tau blogo nedarys. Mes tik pasikalbėsim. Aš ir taip viską žinau, bet dėl patikslinimo. Netrukus galėsi važiuoti, kur nori.

Mergina buvo graži, ir Kundai buvo patriotiškai pikta, koks velnias galėjo jai sumaišyti galvą, lyg nebūtų kitų bernų. Gi ši aiškinosi, kad pradžioje buvo įdomu ir egzotiška, o vėliau jai patiko. Jis buvęs išlavintas ir geras. Kunda puikiai žinojo, kad įsimylėjus visi gerumai kaip angelo sparnai lenda per visus pamušalus, o kai nustoji mylėti, tada velniais ragus kaišioja. Tačiau Kunda į tai nesigilino, jam dabar terūpėjo tik apklausinėjimas.

Kai Helę sutiko, pūtė žvarbus vėjas. Jos veidai buvo įraudę, tur būt nuo staigaus pasikeitimo įėjus į šiltą kambarį ar nuo susijaudinimo. Kunda per vieną sekundę permetė ją žvilgsniu. Ji buvo dabar stamboka, bet graži. Ji nebuvo tešlinė, tačiau visa tai ir darė ją moteriška. Helė nustebo pakalbinta be jokio akcento lietuviškai:

—    Aš tave mačiau, kai dar maža buvai, — pasakojo Kunda, — dabar į gražias paneles išaugai.

—    Ką aš čia turėsiu veikti? — ji klausė drąsiai. Buvo pavakarys. Kunda priėjo prie lango. Lauke krito retos snaigės. Virpėjo medžių šakos, kai kuriuose jų dar bailiai kabojo lapai, nenorėdami pasiduoti, ir pernykščiai lizdai, rudenio apgriauti tušti namai, graudūs ir be giesmių. Kunda atsigrįžo atgal ir pasakė:

—    Dabar tave nuves pailsėti, o rytoj po pasikalbėjimo galėsi važiuoti pas tėvus.
Mergina skausmingai šypsojosi. Jos lūpos virpėjo, veidai dar labiau raudo, Kunda priėjo ir padėjo nusivilkti jai rudeninį apsiaustą.
—    Pasėdėk. Čia mano kabinetas. Išgerk kavos.

A. TAMOŠAITIS
Margoje sodyboje (akvarelė)

Ji nenorom gėrė kavą, lengvai padažytos lūpos nusišėrė ir Kundai sekundę buvo jos gaila,bet žinojimas, kad ji mylėjo priešą, nervino, tačiau jis liko ramus, nes visą gyvenimą panašų darbą dirbdamas įprato toks būti.

Po valandėlės Kunda pašaukė senyvą vokietį, kuris Helę nuvedė į netoli gyvenančią šeimą, Kunda vėl žvelgė pro langą, truputį tankiau snigo, ir toliau esantis parkas atrodė lyg mirties dykuma. Kunda buvo viską suplanavęs, tačiau ji nervino mintis apie tos istorijos tolimesnį vyksmą, kurio jis negalėjo  numatyti  ir  kurio sprendimas atsiliepė ligi šios dienos, apčiuopiamai ir konkrečiau negu įsivaizduojama.

Kitą pavakarę jis pakvietė Helę. Ji atrodė mažiau pavargusi ir šypsojosi, beveik buvo
linkusi flirtuoti.

— Tai tu myli Vinovą? — po nedidelio įvado paklausė Kunda.
— Taip išeitų, — atsakė Helę parausdama.
— Tai, žinoma, nieko, — paguodė Kunda,    — meilė tautybių nežiūri. Ir tada, kai ji pasako-    jo, kad nieko daug nežinojusi apie Vinovo dar-    bą, Kunda paklausė:

—    O ar norėtum jam parašyti laišką? Aš perduočiau į rankas. Žinai, mes čia viską galim. Nieko nerašyk apie politiką, o tik apie meilę. Pagaliau tu išvažiavai, ir jis turi žinoti, kaip tau sekasi.

Mergina klausėsi. Ji žvelgė pro langą į baltą parką, jai buvo graudu, ilgesys tėvų, namų ir Vinovo jai liejosi į vieną ir tvindė ašaras. Gretimam kambary terkštelėjo trumpai rašomoji mašinėlė. Helei atrodė, kad kažkas apsnigtam parke laužia šakas. Ji žinojo, kad yra gyvenime spąstų, bet negi meilės laiškas galėtų būti spąstai. Meilė yra tyrumas ir grožis, ir todėl pasakė:
—    Taip, labai norėčiau parašyti.

Kunda padavė jai popierio lakštą ir išvedė į kitą kambarį. Tada jis atsisėdo prie stalo ir ilgai mąstė, kad visa tai, ką jis užplanavo, yra niekšiška, bet reikalinga ir prasminga. Tai dvipusinė istorija, kaip ir visa žemėje. Yra lygioji pusė ir ašmenys.

Po pusvalandžio Helė atnešė smulkiai prirašytą laišką ir voką. Ji buvo iškaitusi ir gal būt verkusi. Kunda paėmė jos laišką, nerūpestingai peržvelgė ir įdėjo į voką.
—    Užrašyk ir jo vardą, — pasakė.

Helė pasilenkė prie stalo ir grakščiom, beveik kaligrafiškom raidėm užrašė vardą ir pavardę. Kunda užklijavo voką ir numetė ant stalo.

—    Dabar tu galėsi važiuoti pas tėvus. Nieko iš tavęs negalėjau daug sužinoti, bet už sutrukdymą ir išgąsdinimą atsilyginsiu nors laišką perduodamas. Tegu tau gerai sekasi.

Per pusvalandį jis pats išrašė dokumentus ir nuvežė mašina į stotelę. Ten turėjo būti traukinys į miestą, kur buvo apgyvendinti jos tėvai.

Grįžęs Kunda atplėšė laišką. Nieko jame nebuvo, tik rusiškai, su daugybe klaidų, surašyti svaičiojimai. Pagrindinė mintis buvo meilė ir viltis, kad vieną kartą dar jie susitiks. Kunda skaitė, šypsojos ir pyko — kvaila merga įsižiūrėjo šlykštų okupantą. Kundai buvo beveik bloga nuo neapykantos, ir nuo to saldumo darėsi šleikštu. Jis nusispiovė staigiai ir kietai į šalia stovinčią šiukšlinę, lyg norėdamas ją prikalti prie žemės. Pavaikščiojo po kabinetą, apsiramino ir, paėmęs įstaigos blanką, lėtai apgalvodamas, parašė Helės mylimajam raštą, išdėstydamas, kad, kaip jis galįs pats suprasti, bus įtariamas išdavimu. Vokiečių gestapas žino apie jo santykius su mergina, kuri dabar yra Vokietijoj, apie tai sužinos ir gal jau žino sovietų saugumas, ir vieną dieną būsite suimtas. Jums nelieka kito pasirinkimo, kaip nusišauti arba atvykti į čia. Manoma, kad antrasis pasirinkimas jums garantuos gyvenimą su mylima moterim, o pirmuoju atveju jūsų mirtis vis tiek nenuplaus išdavimo.

Raštą be klaidų perrašė sekretorė, Kunda dar kartą jį perskaitė, pasirašė, įdėjo kartu su Helės laišku į voką, įsikišo į kišenę ir išėjo pietų. Valgykloje ramiai papietavo, pasišnekučiavo su vienu kitu, vėliau nuėjo į barą, netoli stoties. Ten sutiko keletą pažįstamų, buvo geležinkeliečių iš Lietuvos, ir vienas jų paėmė laišką Vinovui.
Per šaltoką ir sausą, beveik skambantį orą Kunda grįžo atgal. Jam buvo gera, kaip visada atlikus uždavinį, kuris galėjo nešti laimėjimus.

Kunda vakare miegojo kaip užmuštas, tačiau Vinov nesumerkė akių. Jis vėlai naktį grįžęs iš darbo rado pro kambario durų apačią dar tą patį vakarą įkištą laišką. Jis nedaug suprato vokiškai, bet tiek suprato, kad yra žuvęs. Jis papuolė į moters pinkles, nepaisant, kad buvo išėjęs komunistišką auklėjimą, kurio pagrindas nepasitikėjimas ir neapykanta. Dabar Vinov prisiminė visas politrukų ir dėstytojų paskaitas apie degtinę, moteris ir pinigus. Vinov nieko nebuvo padaręs, tačiau žinojo, kad buvo žuvęs, nes, nepaisant jo tokio posto, jis vienaip ar kitaip jau buvo įpainiotas į priešo tinklą, kurie turėjo jo merginą. Ir dabar Helės laiškas Vinovą tik tiek džiugino, kiek kariamąjį, kuriam prieš mirtį duodama užsirūkyti.

Kunda pradėjo laukti. Po poros dienų jis ėmė rūpintis. Vis dar nieko nebuvo. Kasdieninė rutina, vienas kitas pranešimas ir repatriavusių apklausinėjimas. Nuosekliai šalo, buvo graži žiema, darbas sekėsi, tačiau Kunda vis labiau nerimo. Jis žinojo, kad Vinov tebegyvena kaip ir pirma, ir todėl buvo pikta, kad apsiskaičiavo, tai žeidė jo kaip patyrusio specialisto savimeilę.

Praėjo savaitė ir kita. Sniegas papuošė medžius, balose šūkavo vaikai, sukrankdavo medžių viršūnėse varnos, žmonės tyliai sekė pasaulio įvykius, ramiai tekėjo gyvenimas, lyg niekur nebuvo karo ir didelių sprendimų. Ir tada, kai Kunda jau buvo pradėjęs manyti, kad šitame blefe jis pralošė, paskambino iš pasienio, kad pagaliau Vinov yra. Jis perėjo sieną už poros dešimčių kilometrų nuo tos vietos, kur dirbo kaip pasienio pareigūnas.

Kunda pats nuvažiavo jo pasiimti. Buvo tik po vidurnakčio, vėjuota ir šalta, plakėsi elektros vielos, medžiai grąžė šakas, ir jos liūdnai braškėjo. Kunda tačiau nematė aplinkos, kas nebuvo jam įprasta. Jis stebėdavo visa ir visur, tačiau jis dabar turėjo sutikti vieną tų, kurie atėmė iš jo tėvynę ir kurioj tebegyveno jo penkiametis sūnus. Kundai atrodė, kad jis išdaužys Vinovui dantis, bet kai susitiko vidutinio ūgio, liesoko, apytamsio veido, vaikiškomis akimis vyrą, Kunda vėl buvo dalykiškas, be sentimento ir pykčio. Kunda paėmė iš sargybinio Vinovo dokumentus, pistoletą ir pasakė rusiškai:

—    Jūs, be abejo, pavargęs ir alkanas?
Vinovo akyse žybtelėjo ugnelė. Jis nudžiugo užgirdęs rusiškai. Tai buvo aiškus palengvėjimas tame košmare.

—    Ne, — atsakė jis.
—Važiuojame, pailsėsi ir pavalgysi, — Kunda parodė į mašiną.

Vinov nustebęs žiūrėjo, jis nepasitikėjo, jam atrodė, kad einant į mašiną jį nušaus, tačiau Kunda jo nelaukęs atsisėdo ir atidarė Vinovui duris.

Valandėlę jie važiavo tylėdami. Buvo laukai ir nuobodžiai tuščia. Pro retokus debesis blykstelėdavo melsvo dangaus gabalai, lyg liudydami, kad be viso pikto žemėje dar yra taikos ir giedrumo. Lėkė pakelės medžių tiesios eilės, pro mažą sniego dangą mušėsi paviršiun lygios arimų linijos.

—    Nebijok, tu dabar esi saugus, — pertraukė tylą Kunda.
-     Keista, —papurtė galvą Vinov.
—    Kas?
—    Kad jūs vienas važiuojate su manimi ir jūsų rankos užimtos, — bandė nusišypsoti Vinov.

—    Kas? Čia yra Vakarų pasaulis. Pagaliau kur tu iŠ čia dingsi? Šiandien čia tau saugiau, negu ten, kur jūsų tankų divizijos.

Nuvažiavę abu užsirūkė, po to Kunda pavedė Vinovą policijos pareigūnui ir nuėjo ilsėtis. Jis negalėjo užmigti, nes pergyveno savo profesinio laimėjimo džiaugsmą, bet šiaip jau buvo liūdnas, nes jis sutiko žmogų, kuris pagrobė jo tėvynę. Dabar abu jie buvo išbėgę iš jos kaip vagys, ir gal būt todėl, kad jie pasirinko savo asmens laimę ir saugumą, užmiršę apie kovos ligi mirties deklaracijas.

Apie priešpiečius Kundai atsiuntė Vinovą. Jį ilgai klausinėjo, ir šis nustebo, kad Kunda žino dalykų, kurių ir pats Vinovas nežinojo. Palyginti, Kunda nieko naujo nepatyrė, išskyrus tai, kad patikrino anksčiau surinktas žinias. Vakare Kunda Vinovą nuvežė į karių ir policijos kavinę. Jie gėrė, rūkė ir kalbėjosi, ir, kai su keletą kitų supažindino, Vinovas buvo priblokštas:

—    Keista, — kalbėjo jis, — aš nesuprantu, jeigu tu būtum pas mus atbėgęs, tave saugotų visa kuopa.

—    O mes čia turim tave bent tiek saugoti, kad tavo buvusieji viršininkai nepaskerstų ar nepagrobtų. Tai viskas, — atsakė Kunda.

Toks buvo jų paskutinis, beveik draugiškas pabendravimas. Jeigu būtų Kunda žinojęs, kas bus ateityje, jis būtų ilgiau kalbėjęsis arba būtų nušovęs, kad būtų išvengta giminystės su žmogumi, kurį pats Kunda kaip vilką išviliojo iš miško, kad vėliau šis į jį grįžtų mirti.

Kitą dieną Vinov buvo išsiųstas į Berlyną, ten gyveno ir dirbo fabrike, kol po kiek laiko pas jį nuvyko Helė.

Bėgo mėnesiai, vokiečiai iš Lietuvos išvijo rusus. Kunda susitiko sūnų Vytautą ir visa tai, kas buvo įvykę pasienio miestelyje, užklojo kiti įvykiai. Vėliau užgirdo, kad Vinovą prikalbino vokiečiai vykti su jais į Rytų frontą, kur turėjo jiems vertėjauti ir padėti kovoti su partizanais. Tačiau ten atbudo Vinovo tėvynės meilė, juo labiau, kad vokiečiai vis labiau pralaiminėjo, ir tada Vinov padėjo partizanams. Vokiečiai patyrė ir ramiai sušaudė. O dar vėliau Kunda sužinojo, kad Helė susilaukė dukters, kuri augo nedaug prisimindama tėvą, išdavusį dėl merginos tėvynę ir paskui dėl tėvynės žmoną ir dukrą. Kunda visą dieną dabar mąstė, rūkė ir rašė.

Prietema šliaužia daiktais. Kunda galvoja, kad jis pradžioje svarstė — pasakyti ar ne, o dabar pasakė. Dabar tas Vytukas, kurį kažkada palikdamas kėlė ant rankų ir vos neverkė virš jo šviesios galvos, dabar tas sūnus veda Helės dukterį Reginą. Temsta, liejasi raidės, jos matyti kaip pro lietų, kaip lyjant pavakariais, Kundai drėgsta akys. Sūnus veda lietuvę, taip visi sako, tėvai džiaukis, ir gal reikia džiaugtis, bet kas yra lietuviškumas? Kiek jame turi būti lietuviško kraujo? Žinai nuo kiek laipsnių skaitosi spiritas ir nuo kiek degtinė. O čia žuvusio už savo tėvynę priešo dukra yra lietuvė. Bet gal svarbiau garbė, nes būsimos marčios tėvas geras, jis paaukojo šeimą tėvynės gerovei.

Vakaro varpai skamba lėtai, už lango važinėja vaikai automobiliuku, ir jo visos skardelės tarška. Kunda pasikelia nuo stalo. Jis atsistoja prie durų ir žiūri į tamsėjantį lauką. Užsidegė žiburiai ir viena lempa šviečia pro klevo lapus lyg išskėstus pirštus.

Prie namų privažiuoja Vytas ir linksmai iš mašinos šūkteli:
—    Puikus vakaras, tėte, ką veikei visą dieną? Buvau sustojęs pas Reginą, sakiau, kad atvažiuosiu su tavimi jos pasiimti. Važiuojam vakarienei į restoraną. Reginos mama sakė nevažiuosianti. Ji, atrodo, iš viso tavęs nelabai mėgsta.

—    Suprasi, — pasakė tėvas, gi į vidų įėjęs Vytas nustebo:
—    Tai prirūkyta, ką tu veikei visą dieną?
—    O aš nutariau kai ką pasakyti, tai labai ilgai pasakojau, — parodė į lapus tėvas. — Paskaityk.
 

J. ŠAPKUS
Jūros Pieta (akvarelė, 1964)

Vytas atsisėdo prie stamboka kaligrafiška rašysena prirašytų lapų. Jo tėvas buvo rūpestingas valdininkas. Kunda gi žiūrėjo į erdvę. Miegūstos žvaigždės užsnūsdavo ir krisdavo žemėn. Šlamėjo medžiai graudžiai ir ilgesingai, pensininkui Kundai buvo liūdna. Kaimynas nukirs gluosnį, o gatve pareina jaunimas iš teniso aikštės garsiai juokdamasis. Kaimyno radijas skaičiuoja žuvusius auto katastrofoje. Praskamba ledo sunkvežimis, ir iš paskos jį lekia vaikai, kaip nuostabios laimės vežimą. Vaikai lėtai laižo varvantį saldumą, ir jų akys prieblandoje spindi kaip žvaigždės. Sūnus prie stalo skaito, pro atdaras duris į lempą skrenda kvaili vabalėliai mirti lempos gobtuve.

Sūnus pasikelia nuo stalo.
— Čia viskas tiesa, tėte?
—    Taip, pagrinde viskas tiesa.
—    Na, tai gerai. Labai įdomi, nieko nekeičianti tiesa, — būtų pasakęs mūsų senas sociologijos profesorius. Gerai, kad pradėjai rašyti, rašyk toliau, o man tai nieko nereiškia. Man Regina tokia pat tyra, — jis valandėlę galvojo ieškodamas palyginimo, — kaip dulkė saulėje. Važiuojam.

Tėvas patikrino šonines duris, apsivilko švarką:
—    Tai, va, galim ir eiti.
Jie susėdo į mašiną, jai šoktelėjus, sūnus tyliai, lyg svarstydamas kiekvieną žodį, tarė:

—    Žemė tai smėlio krantas. Plauki, kabiniesi, smėlis griūva, ir vis tiek vanduo tave nuneša į jūras, o tačiau reikia kabintis.

Prie kaimyno namų paskutinę naktį žaliuojančiame gluosnyje čiulba paukštis, ir jo giesmė tiko tiems, kurie verkė ir kurie džiaugėsi. Dangus, žemė, upė ir jos krantai buvo visų.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai