Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KULTŪROS FONDO BELAUKIANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Alaušius   

Kultūros Fondas — sena mūsų kultūrininkų svajonė. Buvo dedamos pastangos šiai svajonei realizuoti dar nepriklausomybės metais. Bet atsidaužė šios pastangos į biurokratinį nerūpestingumą ir tautinį aklumą tų pačių, kurie spekuliavo patriotizmo monopoliu. Rašytojai ėmėsi iniciatyvos suorganizuoti Kultūros Fondui tremtyje, Vokietijoje. Buvo sudarytas net organizacinis Kultūros Fondo branduolys. Bet dėl aiškių priežasčių praktinė veikla negalėjo būti išvystyta. Nors rašytojai, šalia kitų kultūrininkų, ir reikalingi Kultūros Fondo, bet aišku, kad jam atramą gali sudaryti tik visa lietuviškoji bendruomenė, o ne vieni patys kultūrininkai. Kol užtat nebus suorganizuota Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, tol ir Kultūros Fondas liks tik svajonė. Graži, bet skaudi svajonė.

Turime šiuo metu vilties, kad pavyks pagaliau palaužti oportunistišką sabotažą suburti pasaulio lietuviams į vieningą bendruomenę. Net ir tie, kurie pirma aiškiai priešinosi Pasaulio Lietuvių Bendruomenės idėjai, šiandien jaučiasi priversti darytis  jos  organizatoriais.  Ryšium su Pasaulio Lietuvių Bendruomenės viltimi, drauge iš naujo iškyla ir Kultūros Fondo viltis. Juk, VLIKo paskelbtuose Pasaulio Lietuvių Bendruomenės įstatuose iš anksto numatytas ir Kultūros Fondas. Svarbu tik, kad nebūtų vėl uždelsta su Kultūros Fondu, kaip nepateisinamai uždelsta su bendruomeniniu susiorganizavimu. Ir lygiai svarbu, kad iš karto Kultūros Fondas būti} įstatytas į tinkamas vėžes. Šiam reikalui ir pasisakome pora žodžių dėl laukiamo Kultūros Fondo.

Pirmasai klausimas — Kultūros Fondo suorganizavimo principas. Kai kituose kraštuose lietuviai organizuojasi VLIKo paskelbtu demokratiniu organizavimosi principu, tai JAV-ėse, atrodo, bus pasisekę laimėti tiems, kurie Amerikos Lietuvių Bendruomenės pagrindan ryžtasi padėti partinių centrų koalicinį susitarimą. Nesame nuomonės, kad būtų tikslu bendruomeninį susiorganizavi-mą paversti partinių centrų reikalu. Bet jeigu nebuvo galima kitaip laimėti visų pritarimo Pasaulio Lietuvių Bendruomenei kaip šia sąlyga, turime priimti šį kompromisą kaip neišvengiamą blogį. Bet turime iš anksto pasisakyti, kad to paties partinio principo perkėlimas ir Kultūros Fondui būtų nebe neišvengiamas, bet tiesiai pragaištingas blogis. Rezervuoti partiniams centrams skirti savo atstovus į Kultūros Fondą — tai įnešti partinės reprezentacijos principą ten, kur jis visiškai neturi prasmės. Kultūrinė kūryba turi savus principus, skirtingus nuo partinės veiklos. Jei partinėje veikloje visa matuojama savosios partijos matu, tai kultūrinė kūryba reikalauja būti vertinama dėl jos pačios. Partinis žmogus negalės džiaugtis svetimais laimėjimais. Bet tikras kultūrininkas lygiai sveikins kiekvieną tikrą kultūrinį laimėjimą, neklausdamas ar šis laimėjimas yra "svetimas" ar "savas". Bet jeigu Kultūros Fondo vadovybė būtų organizuojama iš partinių centrų delegatų, neišvengiamai šie būtų iš užpakalio įpareigoti vadovautis partiniais motyvais. Nereikia pranašu būti, kad socialistų atstovas iš anksto bus priešingas tam rašytojui ar menininkui, kurį įtars esant "krikščionimi demokratu", kaip krikščionių demokratų srovės delegatas panašiai dės pastangas palikti nuošaliai "nihilistą".

Kultūros Fondas turės tarnauti mūsų tautinei kultūrai, ir todėl yra nuoseklu, kad jo sudarymas vyktų pačių kultūrininkų rankomis. Atmetant laukiamą partinių centrų pretenziją sudaryti Kultūros Fondo vadovybę iš partinių delegatų, lieka viena galimybė, kurią čia ir giname. Užuot partinių centrų, Kultūros Fondas turi būti sudarytas iš pačių kultūrininkų organizacijų atstovų. Rūpinsis Kultūros Fondas mūsų teatru bei muzika, mūsų daile bei literatūra, mūsų mokslu bei mūsų švietimu. Užtat ir yra nuoseklu reikalauti, kad kaip tiktai šių sričių kultūrininkų profesinės sąjungos (pavadinkime jas šį kartą šiuo vardu) ir būtų tasai pagrindas, iš kurio išaugtų Kultūros Fondo vadovybe. Rašytojai, dailininkai, mokslininkai jau dabar yra susitelkę. Jei neklystu, regis, tik dar teatralai nėra susiorganizavę. Nieko nebegirdėti ir apie mūsų mokytojų organizacinį veikimą. Bet tremtyje buvo ir jie susiorganizavę. Nebūtų sunku ir jiems susitelkti.

Antras klausimas — tasai būdas, kuriuo Kultūros Fondas vykdys savo uždavinius ugdyti mūsų tautinę kultūrą, ir rūpintis mūsų jaunosios kartos švietimu. Kai kurie, belaukdami iš Kultūros Fondo visam mūsų kultūriniam gyvenimui vadovybės, yra linkę įsivaizduoti Kultūros Fondą, tokiu administraciniu bei egzekuty-viniu organu, kuris būtų panašus į švietimo ministeriją ar bent kultūros departamentą. Tokia nuomonė buvo reiškiama ir šiame pačiame žurnale, dedant vilčių, kad Kultūros Fondas galėtų leisti net savo "oficiozą". Bet kaip tik šiai nuomonei nenorėčiau pritarti.

Visada labiau pasitikiu privačiai iniciatyvai, negu valdinei rankai, nes pastaroji visada yra pavojuje patekti į biurokratizmo grėsmę. Ir užtat Kultūros Fondą įsivaizduoju ne tokia ranka, kuri pati nori visa aprėpti, bet tokia ranka, kuri ateina pagalbon visur, kur tokia pagalba reikalinga. Nėra reikalo, kad Kultūros Fondas išeitų su savo oficioziniu kultūros žurnalu, nes jau turime kultūros žurnalą. Bet, jei būtų reikalo, būtų Kultūros Fondo pareiga padėti, kad esamieji kultūros žurnalai nežlugtų. Nematyčiau reikalo, kad pats Kultūros Fondas imtųsi leidyklos funkcijų. Bet būtų Kultūros Fondo uždavinys padėti specialia subsidija išleisti tokį mūsų tautinei kultūrai reikšmingą veikalą, kurio išleidimas leidėjui būtų iš anksto nuostolingas. Ypačiai toks likimas iš anksto kiekvieno mokslinio veikalo dėl permažo tiražo. Nerasčiau tikslu, kad Kultūros Fondas imtųsi pats organizuoti kokį ansamblį ar teatrą. Bet būtų savaime suprantama, kad kiekviena panaši kultūrinė iniciatyva rastų paramą Kultūros Fonde, žodžiu tariant, Kultūros Fondas turėtų paremti privačią iniciatyvą, o ne ją pakeisti.

Tai sakydami, turime mintyje du motyvus. Pirmas motyvas — išvengti biurokratizmo grėsmės. Jei Kultūros Fondas pasišautų pats vykdyti visus kultūrinius užsimojimus, būtų neįmanoma išsiversti be gausaus administracinio aparato. O šiuo atveju iš pat pradžių būtų patekta į pavojų pavirsti į tokią įstaigą, kurion būtų veržiamasi ne paskutinėje vietoje ir dėl "tarnybos gavimo". O kur iškyla pastarasai motyvas, drauge iškyla ir rūpestis apsidrausti nuo "pavojingų" konkurentų. Toks rūpestis gali būti žmogiškai suprantamas, bet dalykui jis pragaištingas. Gerai mums tai liudija visi tie redaktoriai, kurie manosi turį teisės į savo tarnybą iki paskutinės gyvenimo dienos, o ne iki savo kūrybinio išsekimo pradžios. Kad nebūtų to paties pavojaus ir Kultūros Fonde, nereiktų šio surišti su jokiomis "tarnybomis". Antras motyvas — išvengti uniformizmo grėsmės. O toks yra likimas kiekvieno "oficiozo". Arba oficiozas tėra diktatūrinis savo valios užmetimas visiems, arba bekraujiškas bendro vardiklio ieškojimas. Tačiau kultūrinei kūrybai lygiai svetimos abi galimybės. Negalima kultūros nei diriguoti nei į bendrą vardiklį suvesti. Kultūrines .kūrybos versmė--^- laisvė. O laisvė kaip tik išskiria ir diktatūrinį dirigavimą ir bendrą vardiklį. Kiekviena kultūrinė iniciatyva turi likti laisva, dėl to nenustodama teisės į bendrą paramą.

Ar ne peranksti kalbėti apie tai, koks Kultūros Fondas turėtų būti, kai dar, gal būt, toli gražu, kol jis bus suorganizuotas? Turime pasiteisinti vienu dalyku — baime, kad nebūtų visa suslėpta į partinių centrų posėdėlius. Viešus dalykus reikia viešai svarstyti, ir reikia iš anksto išdiskutuoti, o ne pastatyti prieš faktus.
Bet jei šiandien dar ir peranksti būtų kalbėti apie Kultūros Fondo techninį susiorganizavimą, tai betgi jau iš anksto reikia kelti tas sąlygas, kurių priklausys sėkmingas Kultūros Fondo veikimas. Dvi pagrindinės tokios sąlygos: pačių kultūrininkų pasaulėžiūrinė tolerancija ir visuomenės kultūrinis domesys.

Kiekviena kultūrinė kūryba yra pa-saulėžiūriškai sąlygota, ir dargi kaip tik čia pasaulėžiūros žodis įgyja pačią asmeniškiausią prasmę. Plačiojoje visuomenėje pasaulėžiūros žodis labiau reiškia etiketę: katalikas, ateistas, liberalas ar socialistas. Daugelio pasaulėžiūra ir susiveda į tokį etiketinį tam tikrų daugiau ar mažiau beasmeninių principų išpažinimą. Bet juo žmogus gilesnis, juo jo pasaulėžiūra asmeniškesnė. Ir tie patys žmonės, kurie iš šalies būtų jungiami ta pačia etikete, iš tiesų gali vienas nuo antro skirtis be galo (palyginkime Krėvės ir Biliūno humanizmą ar Brazdžionio ir Nykos katalikybę), čia ir yra autentiškoji pasaulėžiūros žodžio prasmė: asmeninis nusiteikimas bei nusistatymas pasaulio atžvilgiu. Bet juo pasaulėžiūra pasiekia asmeniškesnį lygį, juo labiau reikalingesnė ir pasaulėžiūrinė tolerancija. Ji yra skirtinga nuo politinės tolerancijos. Kai politinė tolerancija tereikalauja pakęsti kitokio nusistatymo žmones, tai pasaulėžiūrinė tolerancija reikalauja džiaugtis kiekviena kūrybine šviesa, ar ji sklistų iš poezijos puslapių, iš dailės kūrinio ar iš muzikos garsų, žinoma, katalikas negalės ateisto autoriaus laikyti savu autoriumi, nes šio pasaulėžiūros negalės laikyti teisinga. Bet ir katalikas gali vertinti ateuto kūrybą kaip į jį kreipiamą klausimą. Ir ne klausimas yra baisus, bet tas bemintijimas, kuris bijo klausimu, lyg šie turėtų sudaužyti jo vergiškai turimą atsakymą. Tiesa nebijo klausimų, nes tik klausimų ugnyje įsižiebia sąmoninga tiesa.

Bet nelengva tolerancijos pasiekti. Sunku jau su politine tolerancija. Visos partijos sutinka dėl to tikslo, kuris jas sujungė į VLIKą. O visgi kiek ir čia netolerantiškos demagogijos, ' besivaržant   dėl   vadinamųjų aritmetikų. Bet dar sunkiau su pasaulėžiūrine tolerancija, kur bendras vardiklis iš viso neįmanomas. Ir būtent, stelbia pasaulėžiūrinę toleranciją tas pats nelemtas politinio žvilgio perkėlimas ir į kultūrinę kūrybą. Atsimename nelemtus ginčus dėl V. Ramono "Kryžių". Davė šiame romane V. Ramonas tamsaus savinau-džio materialisto, bevaidinančio liberalą, portretą bolševikinės okupacijos metais. Vadinamųjų kairiųjų partijų žmonės tuojau pat šoko neigti meninę minimo romano vertę, kaltindami kam rašytojas liberalą Kreivėną per-lengvai perlaužė į bolševikinių okupantų nelaimingą pakaliką. Beprasmiškas buvo priekaištas, nes rašytojo uždavinys kurti žmones, o ne politines teorijas. Bet lygiai buvo beprasmiškas ir tasai romanisto gynimas, kurio ėmėsi jo draugai. Užuot diskutavus klausimą meninėje plotmėje, kurios pagrindinis principas yra meninių personažų negeneralizavi-mas, buvo imta įrodinėti, remiantis sofizmu post hoc ergo propter hoc, kad iš tiesų bolševizmas tėra liberalizmo vaikas. Iš meninės polemikos pasidarė karti partinė rietena. Ar pasimokėme? Vargu. Kaip kairieji politikai savo laiku buvo užpuolę V. Ramoną, taip dabar tie patys, kurie savo laiku gynė "Kryžius", pakėlė balsą, kam A. Škėmos "nihilistinė" pjesė "Živilė" įsileidžiama į mūsų teatrą. Tas pats nesusipratimas — paneigti meninei kūrybai teisę į viešumą dėl jos pasaulėžiūrinio svetimumo. Užuot diskutavus pjesės personažų meninį autentiškumą, baiminamasi dėl nihilistinės pasaulėžiūros. Bet ši baimė beprasmiška: jei autorius suburia ir nihilistinius personažus, tai dar nereiškia, kad jis skelbia nihilizmą. Be abejo, kurdamas savo personažus, rašytojas nėra laisvas nuo savo pasaulėžiūros. Taip yra ir šiuo atveju. Katalikas rašytojas būtų kitą "Živilės" interpretaciją radęs. Tačiau tai nėra pagrindas nu-smerkti A. Škėmos "Živilės".

Prisimename šioje vietoje šiuos du pavyzdžius perspėti, kad be atitinkamos pasaulėžiūros tolerancijos pačių kultūrininkų tarpe bus sunku ir Kultūros Fondą išlaikyti savo aukštumoje. Užuot leidęsi suvedžiojami politikų savitarpio rietenoms, kultūrininkai turėtų kaip tik greičiau pajusti savo gilesnį solidarumą prieš visus tuos, kuriems kultūrinė kūryba tėra paprasta propagandos priemone.

Lygiai Kultūros Fondo sėkmė priklausys ir nuo pačios visuomenės kultūrinio domesio. Bergždžia įsivaizduoti Kultūros Fondą kokiu stebukladariu, kurio vienas įsisteigimas nuveiktų visas mūsų kultūrinio gyvenimo negeroves. Viskas priklausys nuo pačios visuomenės. Kultūros Fondas tik sutelks draugėn mūsų kultūrai jautriosios visuomenės pastangas. Užuot laukę stebuklų, turime suprasti, kad tam tikru požiūriu kultūra yra prabanga, reikalaujanti daugelio aukų. Ypačiai tai galioja tokiai mažai bendruomenei, koki esame už tėvynės išblaškytieji lietuviai. Nieko nereikš, jei Kultūros Fondas ir išleis kokią vieną knygą iš rinkliavinių sumų, bet jei ta knyga nesusilauks pakankamo skaičiaus skaitytojų. Nepakaks oficialaus mokesčio Bendruomenei ir per ją Kultūros Fondui. Pagrindiniu dalyku liks asmeninis mūsų kultūrininkų pateikiamomis vertybėmis naudojimasis: laikraščio ar žurnalo užsiprenumeravimas, naujai išėjusios knygos įsigijimas (o ne iš kitų pasiskolinimas), atsilankymas į dailės parodą ar koncertą ir pan. Brutaliai tai aiškus dalykas. Bet tenka ir teks jį kartoti visam laikui. Ne patys sau gali kurti mūsų kultūrininkai. Jie kuria visiems mums. Ir kiek būsime jautrūs jų pastangoms, tiek jų pastangos ir bus gyvos. Kiek reikalausime, tiek ir gausime.
Juozas Alaušius
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai