Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠSIBARSTYMAS DĖL PERSIORGANIZAVIMO PDF Spausdinti El. paštas


Kiekvieno sambūrio (nesvarbu, kokie ryšiai sietų jo narius ir kuriomis organizacinėmis formomis jis reikštųsi) gyvybės laipsnį apsprendžia judrumas ir mostų drąsa. Sakome — sambūrio judrumą, ne jo pavienių individų. Keli darbštūs, nepavargsta asmenys, nors būtų tos pačios tautinės, pasaulėžiūrinės ar religinės grupės, yra tik keli asmenys. Bendri siekiai su-faukia žmones būrin, o būrio rūpesčiai tampa kiekvieno individo rūpesčiais. Kas sambūrio gyvenimu nustoja domėtis, nuo jo automatiškai atsiskiria.

Šia teisykle vadovaujantis, tektų nusiminti, — lietuviškose organizacijose aktyvių narių skaičius retėja.

Bet ir mūsų gyvenime būna atvejų, kad kai kuriems darbams atsiranda apsčiai talkininkų, o parengimuose net susidaro spūstis. Priguža nematytų veidų, lyg iš nebūties atkilusių, priplaukia nepažįstamų, nematytų žmonių. Nuotaika minutėlei pakyla. Kai imiesi žiūrinėti, kas minią sušaukia, matai, jog   ji   susirenka   tada,   kai kas iškilesnio arba konkretesnio. Šičia išplaukia užsimojimų drąsos reikalas.

Tačiau esame atsidūrę uždarame rate. Didesni užsimojimai pažadina visuomeninį judrumą. Bet sunkesniam darbui ryžtis yra pavojinga, neturint visuomenės. Šį ratą pramušti gali tik stiprus branduolys, ir šiandieninėje aplinkoje reikia jį sudaryti. Jis lyg sniego gniūžtė. Juo didesnė, kietesnė ir sunkesnė, juo sparčiau, toliau rieda ir daugiau masės prisilipdo. Tad ir mūsų branduolys turi būti pakankamai didelis, kietas, sunkus. Net energingiausių žmonių menkas būrelis nedaug teatsiekia. O jei stigs santarvės, to būtino kietumo, reikalai dar blogiau klostysis. Pagaliau išmintis, nuovoka ir ateitį numatantis žvilgsnis reikalauja smegenų. Jų, branduolio svorio, tenka laukti iš mūsų inteligentijos.

Svarstant lietuvių gyvenimą tremtyje, mintys būtinai užsikerta ties išsibarstymu, štai tik atsitiktinas piūvis vienoje mažoje kolonijoje per septynias savaites. Tuo laikotarpiu įvyko šešiolika parengimų (įskaitant Nepriklausomybės šventės minėjimą, teisininkų ir inžinierių susirinkimus, moterų organizuotą paskaitą ir šaunų balių). Savaitgalio dienų turėta keturiolika. Kas ne inžinierius ir ne teisininkas, galėjo visuose likusiuose dalyvauti, sau neturėdamas nė vieno šeštadienio ir sekmadienio. Sąžiningas žmogus, žinoma, ėjo kiekvienan, nes, apylinkėje esant mažam skaičiui lietuvių, nenorėjo rengėjams  sudaryti  nemalonumų.

Kiek tokių sąžiningų yra, ir keliems jų aplinkybės (maži vaikai, netyčiomis iš toliau užkliuvęs svečias ar staiga prakiuręs vandens vamzdis) nesutrukdė dalyvauti, jau kita kalba. O kiek žmonių, iš pareigos besilankiusių mažuose parengimuose ir visuose panašių kalbų girdėjusių, išvargo ir niekur neina? Dėl to, nors mūsų kalendoriai įvykiais net paraštėse užpildyti, atsilankančiųjų skaičius rodo ne visuomeninį judrumą, bet rezignaciją, ir drąsai kelią pastoja nuobodulys. Per šią šeimyninio pobūdžio įvykių masę nepajėgiame orientuotis, kas yra svarbu, ir į visas pastangas žvelgiame vienodu abejingumu.

Organizacijų gausa nepeiktina, kol ji padeda visuomenę išlaikyti tautinėje šeimoje. Tačiau atmestina viskas, kas daro žalos. O mažose kolonijose lėkštų parengimų gausa tikrai nepadeda. Jinai ne tik masę išblaško, bet suskaldo ir patį branduolį. Niekas neįvyksta savaime, visur tenka išgarinti lašelį energijos, ir svarbiems uždaviniams jos beveik nelieka. Turime glėbį spaudos. Ar negalima mažesnės reikšmės minėjimų jai pavesti? Kas ateina žodinian minėj i-man, tasai ir laikraščius skaito. Kam tada kartojimai, jėgos blaškymas? Vienas įspūdingas įvykis, kruopščiai paruoštas ir sklandžiai pravestas, turės daugiau reikšmės, kaip dešimtis menkų pasnaudinėjimų, skystomis grupelėmis susirinkus.

Sambūrių vadovybės turėtų nujausti, kada peržengiama riba. Valdybos, užuot besistengusios savo darbą pateisinti menko parengimėlio suorganizavimu, galėtų tai atlikti bendro darbo kryptimi. Mums ne inžinieriai, teisininkai, kariai ar moterys visų pirma svarbu, bet lietuviškoji šeima. Lituanistinis auklėjimas, jaunimo auginimas, laisvės kova ir savos kultūros pažinimas bei puoselėjimas yra būtiniausi uždaviniai. Ar nebūtų prasminga teisininkams visą savo veiklą nukreipti į įspūdingą Vasario 16-sios surengimą ir tuo laikotarpiu mūsų bylos pajudinimą Vašingtone ar kur nors kitur? Ar nederėtų moterims mestis šeštadieninei mokyklai pagalbon, kad jos parengimas būtų įspūdingesnis ir daugiau pelno atneštų? Ar negalėtų inžinieriai pasiimti globoti jaunimo chorą ir savo vietovėje rūpintis įnašais Lietuvių Fondui? Tik bendruomeninė veikla mus pažadins, jei norime atgimti. Reikia sėti ir piauti, bet ne varpas ražienose rankioti.

Visuomeninio gyvenimo susmulkėjimas išpusto keturiais vėjais dirbančiųjų jėgas ir menkomis grupelėmis išžarsto jo dalyvius. Bet svarbiausia — užkerta prieaugliui kelią. Jaunesniųjų ir vyresniųjų bendravimui mezgantis mažuose būreliuose, jaunimui neleidžiama sutapti su visuomene. Jie jos nepažįsta, net kartais nežino, kad ji egzistuoja. O viso jaunimo sukaupti siauresnės apimties organizacijose nepavyks, šiuo keliu einant, izoliuosime ir inteligentiją. Tos profesijos, kurios bus tiesioginiai nereikalingos lietuviškos aplinkos, atskils. Pamoka jau duota. Seniau imigravusių lietuvių išauginti inteligentai mūsų gyvenime sutinkami tik tie, kuriems ši visuomenė reikalinga. Tai gydytojai, advokatai, bankininkai. O kiek matome inžinierių, mokytojų, chemikų? Jų taip pat apsčiai yra, bet nuo jaunystės šios visuomenės nepamėgo, o vėliau į ją pažvelgti jau buvo sunkiau.

Norint visuomeniniame gyvenime susilaukti prieauglio, pirmuoju rūpesčiu reikia laikyti visos lietuviškos šeimos, o ne paskirų jos šakų reikalus. Mūsų tautinę visuomenę sudaro įvairios profesijos ir įvairūs verslai. Visi jie privalo tilpti vienuose namuose, jausdamiesi lygiais nariais. Ir šie bendri namai turi būti jaukūs, pilni gyvybės, malonūs užeiti. Kad šias sąlygas susidarytume, energiją reikia sukti viena kryptimi. Jei bus daugiau rankų, įgausime drąsos, ir lietuviškojo gyvenimo užsimojimai bus platesnio pobūdžio. Esant negausiems ir negalintiems prarasti nė vienos galvos, reikia ieškoti būrin kaupiančių metodų, griežtai atsisakant tų, kurie vieną kitą atbaidytų. Logika primygtinai skatina LB sutapdinti su lietuviškosios šeimos namais, energiją koncentruojant jos pusėn.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai