| |
|
|
|
Mylimieji, Medžiai Lietuvoje, Susimąstymas (eil.) |
 |
 |
 |
|
Parašė VINCAS KAZOKAS
|
MYLIMIEJI
Ji: Dabar esu lyg upė, grįžus į krantus —
Kaip miela čia ant tavo rankų man ilsėtis,
Užmiršus nerimo bedugnius verpetus —
Dabar esu lyg upė, grįžus į krantus,
Ir tartum muzika dar niekad negirdėta
šią valandą norėčiau su tavim kartu
Nežinoma gaida be paliovos skambėti,
Tarytum muzika dar niekad negirdėta
Many užlieja nerimo bedugnius verpetus —
Kaip miela čia ant tavo rankų man ilsėtis
Ir glostyt tavo meile žydinčius skruostus —
Dabar esu lyg upė, grįžus į krantus.
II
Jis: Kai tavo puošnią galvą rankom virpančiom pakėlęs
Prisiglaudžiau prie tavo veido, dangiškai skaistaus,
Aš taip bijau, tarytum tu tik vienai valandėlei
Užbėgai slėptis pas mane nuo vėtrų ir lietaus.
Ir glostant tavo plaukus, kvepiančius laukais ir vėju
Užmiegi man ant rankų kūdikišku ramumu —
Aš vis dar netikiu, kad tu, iš kelio tolimo atėjus,
Manoj širdy radai savuosius ilgesio namus.
Todėl šią valandą nedrįstu tau balsu kalbėti,
Tarytum mano žodžiai, laimės svaiguliu girti
(Nors ir kažinkaip švelniai juos ištarti aš norėčiau)
Paleistu akmeniu skausmingai atsimuš tavon širdin,
Ir vėl reikės išklysti tau, tartum benamei vėlei,
Staiga pažadintai iš sapno šito nuostabaus —
Aš taip bijau, lyg tu tik vienai valandėlei
Užbėgai slėptis pas mane nuo vėtrų ir lietaus.
III
Abu: Tai mes paversime tikrovę degančia svajone
Galingų meilės burtų kerinčiu žodžiu,
Kur bus gyvenimas, kurio nežino žmonės,
Peženklintas ritmu liepsnojančių širdžių.
Ir taip abu, tarytum žiburiai, tamsoj sužibę,
Tik atsiduoti viens kitam troškimo kupini,
Akimirką pavertę džiaugsmo amžinybe
šventam beribės mūsų meilės bučiny
Mes būsime pirmieji, radę savo Eldorado,
Kur įsiklausę savo kraujo ritmiškos dainos,
Liūliuojami svaigiųjų džiugesio kaskadų,
Laimingi skęsime nežemiškuos sapnuos.
MEDŽIAI LIETUJE
Klausykite: tai medžiai džiūgauja audroje
Su vėtromis laukinio šokio svaiguliu girti,
Virš jų galvų išsitiesia žaibai tarytum confetti,
Ir lapuose lietaus lašai aistringai groja
Klausykite: tai medžiai džiūgauja audroje.
MERGAITĖS
Ateina valanda, ir širdys jų nubunda.
Jos pameta lėles ir pradeda svajot,
Ir nesuprantamo joms ilgesio pagunda
Liūdnas jas išveda po vienumą klajot.
Ir nerimas jų širdis kaip tamsa užlieja.
Ir vaikšto jos, vis pasigesdamos kažko,
Užmiršusios, ką vakar taip nepaprastai mylėjo,
Ir nežinodamos, kur eit, nei ko ieškot,
Jos pradeda dainuoti —
SUSIMĄSTYMAS
Yra kažkur šalis, tartum jaunystė atminimuos —
Pavasariais ten dega ugnys prasivėrusių žiedų;
Sugrįžta paukščiai jon, dausose nenurimę
Ir ieško ten palikusių savų pilkų lizdų.
Yra kažkur namai, kur amžinoj draugystėj
Gyvena džiaugsmas, rūpestis ir nuovargis sunkus,
Kur šypsosi sėdėdama ant vargo kelių kūdikystė
Ir pina nepabaigiamus svajonių vainikus.
Yra kažkur žmogus, giliai savy paskendęs,
Lyg žemdirbys, apleisdamas gimtuosius arimus —
Jis trokšta skristi ten, kur paukščiai skrenda,
Kur spindi ilgesio šalis, lyg rytmečio legenda —
Ir jis parkritęs rauda prarastų namų.
VIETOJE MALDOS
Atleisk man, Viešpatie, kad bėgdamas per žemę
Aš neieškojau Tavo Karalystės, nei Tavęs,
Kad nemokėjau priešais dangų nusižemint
Ir neskelbiau aš Tavo vardo po gatves.
Atleiski man, kad už Tave labiau mylėjau
Gyvenime tik gimtą žemę ir dūžtančius svajonių miražus,
Kad Tavo rojaus pažadams neįtikėjau
Ir tik sekiau savos širdies besočius troškimus.
Atleisk, kad troškau šiam pasaulyje tik laisvės,
Užmiršęs dar vaikystėje tėvų išmokytas maldas,
Kad ir Tave norėjau iš bažnyčių dulkinų išlaisvint
Ir išvest į džiugesiu apsvaigusias pavasario lankas.
Atleisk, kad aš tikiu, jog žemėje tik vienas grožis
Teišperka visas kančios ir neteisybės iškirstas žaizdas,
Kad liudija Tave garsiau viena pražydus krūme rožė
Už Tavo šimto pranašų šventas knygas.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
