Parašė J. AUGUSTAITYTĖ - VAIČIŪNIENE
|
NAKTIS Iš krašto fioletinio žvaigždėto Blakstienoms kvepiančioms užleidusi akis, Ateina kaimo vieškeliu iš lėto Mirtingo veido moteris. Sugriūva žeme po jos kojų, Nejunta šunes ir nepastebi vaikai . .. Nuskendę dienos bokštais stoja, Nuvytusių svajonių nekelia laukai. Nieks jos paklausti neišdrįsta, Kur šviesą paslėpė, kančių gylius. Kai rytas, aukso kamanoms žvangėdams grįžta, Įsiauna j jos paliktus sidabro batelius.
RYTAS Guli tu vienas nuogutėlis Laukinių rožių lopšyje; Krykšti, kad slankioja šešėlis Ties tavo kūdikiška galvele. Dievaitė motina nuėjo Padžiauti vystyklus kalnuos, Pro kraštą palšo debesėlio Iš tolo tau dainas dainuos, Greičiau nušokti žemė šaukia Ties mėlynuojančia giria ... Minios sutikdamos priklaupia, Kad tu su tėvo kepure. DIENA Baltoje nišoje ji stovi... Aplinkui galvą spinduliai. Mažyčių amūriukų choras Į ausį kužda subtiliai. Patvinusios padangės žalios Atplukdo burinius laivus. Visiems nesuklastotos valios Atneš po akinius rausvus. Praeinančių keleivių pėdas, — Lyg žibanti jauna šalna, — Suskaito takas, obelų žiedais nusėtas — Gale jo rožė kruvina ... VAKARAS Klusnios gretos kareivių pilkų, Išrikiuotos paradui, sustingo... Jas pasveikins, atjojęs lauku, Valdovas ant juodbėrio žirgo. Graudžiai leidžias plati vėliava Nuo žemynų, nuo miestų, nuo raistų; O ranka kažkieno vos gyva Rūpestingai ugnelę apžarsto. Išrikiuoti pilkieji kariai Nusiima šalmus ir miršta... Jų krūtinės šarvuos susiūbuoja giliai Pro svyrančią prieblandą tirštą. |