Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KUMBERLANDO KALNUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS TULYS   
Važiuodami iš Čikagos į Floridą, mes patraukėme tuo keliu, kuris eina per Kumberlando kalnų grandinę. Anksti rytą horizonte pasirodė kalnų virtinė be galo ir krašto, bet į Erelio kalno viršūnę mes įkopėme tik vienuoliktą valandą. Palikę kalvas, kalnelius, pamažu pradėjome skęsti į masyvią, neišsibaigiančią kalnų grandinę. Nors jautėme, kad tolydžio keliamės aukštyn, bet ilgai mums atrodė, kad važiuojame slėniu tarp aukštų kalnų. Nesijusdami, mes dingome kalnuose. Iš visų keturių pusių dabar supo mus kalnai — priešakyje, užpakalyje, kairėje, dešinėje, visur aplink buvo vieni kalnai.

Kalnai mirkčiojo žaliomis ir auksinėmis spalvomis. Mes ilgai gėrėjomės gražiu spalvų mišiniu, nežinodami, iš ko tos spalvos kyla. Tikrai nusistebėjome pamatę, kad tai buvo eglaičių ir klevelių spalvos. Buvo lapkritys, klevai buvo jau iškeitę savo žalią varsą į geltoną, o kai kur į rausvą. Jie, išsimėtę tarp žalių eglaičių, auksu žibėjo žaliam fone. Stebėtinas ir neužmirštamas reginys žaidė tenai, kur saulės spindulių ietis, išlindusi pro debesų plyšį, krito ant kalno viršūnės, ir tenai, kur kalno viršūnė pasikartodama pasirodydavo ir vėl dingdavo slenkančių debesų nuokarose. Ta pati viršūnė — čia dingsta debesyse, čia per miglą sunkiai matoma, čia vėl aiškiai sumirga puikiomis spalvomis, saulės apšviesta.

Per mylių mylias pakelyje neprivažiavome nė vieno namelio, nepasirodė joks žvėrelis, joks paukštelis, nepakilo joks balsas. Per mylių mylias siautėjo glūdi vienuma, ilgesys ir šiurpas. Keleivį veikė beveik tie patys jausmai, kuriuos gyveni, plaukdamas per okeaną, ypač tuo momentu, kai iš horizonto dingsta paskutinis aukščiausias pastatas, arba medis, o aplink vienas vanduo; kai paskutinė žuvėdra palieka laivą ir ima kilti vilnių kalnai.

Po ilgos kelionės tarpukalnėmis galų gale mes pradėjome keltis stačiai į Erelio kalno viršūnę. Kelias, su dažnais, staigiais užsisukimais, rangėsi aplink tą kalną, nuolat kildamas aukštyn, į viršūnę. Mūsų kairėje, kone pasiekiamas ranka, stovėjo kalno šonas, o mūsų dešinėje, už kelių pėdų — staigi nuolaida, pragarmė, eglaičių ir klevelių mišinio truputį slepiama. Nuo krintančios miglos kelias buvo šlapias, netoli matomas, atrodąs be galo.

Pagaliau užsiritome ant Erelio kalno viršūnės, kur dingo miglos ir debesys, švietė skaisti saulė, o kelias buvo sausas. Kelionė į kalną buvo sunki ir truputį rizikinga, bet viršūnėje staiga aš pajutau tokį jausmą, kuris atsiranda, išsiskyrus su mielu draugu, kurio nebetiki daugiau pamatyti. Užpakalyje paliko puikūs vaizdai, glūduma, gilus ilgesys, neparašyta poezija. Ir gaila ir liūdna, kad visa tai ten paliko.

Kalno viršūnėje už vieno staigaus užsisukimo teko labai nusistebėti — radome kaimelį! Kalno viršūnėje, kaip erelis lizde, gyveno žmonės. Pilki nameliai stovėjo tik vienoj kelio pusėje, prisiglaudę prie viršūnės smaigalio. Kitoje kelio pusėje niūrojo eglaičių ir klevelių mišinio truputį slepiama staigi kalno nuolaida, praraja. Kaimelyje buvo viena visokių daiktų ir daiktelių krautuvėlė ir vienos sektos bažnytėlė. Tarp krautuvės ir bažnyčios šūkavo ir rėkojo ratu su-sispietęs žmonių būrys. Kadangi buvo šiokia diena ir dar prieš pietus, tai mus sudomino, ką ten dabar tie žmonės daro, ko jie jaudinasi. Pasukome automobilį iš kelio ir išlipome pažiūrėti. Kalnų gyventojai buvo apsitaisę kasdieniniais rūbais, kiti stačiai nudriskę; vyrai vienmarškiniai, o moterys lengvomis, apšiurusiomis sukniomis. Suaugusiųjų tarpe maišėsi keli berniukai ir mergaitės, piemens amžiaus. Jie visi buvo saulės nudegti, apvalūs, pilni sveikatos ir smagiais, nors ir susijaudinusiais veidais. Pamatęs tuos žmones, tuos jų namelius, pajutau dar didesnę vienumą, dar gilesnį ilgesį. Nesimatė čia nei vieno šuns, nei vieno naminio gyvulio bei paukščio, ir teko spėti, kad naktį aplink šį kaimą kaukia kajotai, sukeldami dar didesnį ilgesį ir aiškesnę vienumą. Teko stebėtis, iš ko čia tie žmones pragyvena ir kaip tveria; kas juos išginė į kalno viršūnę gyventi.

Įsiskverbę į kalniečių ratą, pamatėme "areną", kuri buvo keturkampis, virve apvestas ir baltomis piūvenomis apipiltas. Du vyrai ėjo iš arenos, nešdami po supešiotą mažytį gaidį, o trečias vyras su piūvenomis lindo į areną. Jisai už-barstė tas vietas, kurios buvo rudos, arba raudonos. Netrukus tie patys vyrai atnešė į areną kitus du gaidžius. Aukštesnysis vyras laikė baltą gaidį, o žemesnysis rudą. Gaidžiai buvo ne ką didesni už gerą balandį, gyvomis, žvaliomis akimis ir tviskančiomis plunksnomis. Rudas gaidys buvo tikrai gražių plunksnų paukštis. Mėlynos, žalios ir raudonos, jos tviskėjo ir mirgėjo. O baltasis buvo baltas, kaip sniegas, ir blizgėjo taip pat, kaip sniegas. Jis atrodė truputį didesnis už raudonąjį, bet abudu buvo menkučiai, sveria po tris ar keturis svarus. Nukirptomis skiauterėmis, ilgosios plunksnos taip pat buvo apkarpytos, kad nekliudytų jiems kovos metu.

Vyrai pamaži, atsargiai tvirtino prie gaidžių pentinų dviašmenius,   truputį   lenktus   peilius.
Matei, kad peiliai buvo tik tam reikalui padirbti, nes lengvai davėsi pritvirtinami prie pentinų. O toliau pamatėme, kad jie padirbti aštrūs — tiek aštrūs, kad perkerta ore lekiančią plunksną.

Rate tuo tarpu ėjo didelis judėjimas. Ir vyrai ir moterys nerimavo, nervingai laukė kitos gaidžių kovos. Baltųjų tarpe buvo vienas negras, kuris nesustojamai šūkavo:
—    Du už raudonąjį, kas ima? Penkis už raudonąjį, kas ima? Gerai. Dar du už raudonąjį, kas ima? Gerai. Dar du . . .
Šie žmonės, matyt, yra visi savo žodžio verti, nes lažybas jie vedė žodžiais, pinigų iš anksto nesudėdami.
—    Kas čia dabar bus? — naiviai paklausė vieno kalniečio Faustina.
—    Gaidžių kova, — tas atsakė.
—    Už ką gi gaidžiai pešis? Už principą, idėją, žemę, ar tautą? — ji vėl linksmai klausė to paties vyro.
—    Už veislę. Jie yra didelių peštukų veislės gaidžiai, be to, žmogaus išmokyti muštis piktai, ligi galo, — aiškino jai tas pats vyras.
—    Gerai. Bet jei jie abudu yra tos pačios peštukų veislės, tai už kokią veislę jie mušis? — vėl ji klausė, juokaudama.
Nežinau, ką ji galvojo, taip klausdama.
—    Už savo vištidės veislę. Tos veislės gaidžiai mušasi be priežasties. Jie — ne žmonės. Žmogus turi, ar neturi pagrindo, bet visad savo piktą žygį yra linkęs teisinti kokia, nors ir išgalvota, priežastimi. Tie gaidžiai tuo atveju yra garbingesni už žmogų Dievo padarai. Jie savo kovos priešą peša, kruvina, bet nejuodina, — taip pat juokaujančiu tonu aiškino jai tas vyras.

Iš kalniečių kalbos galėjai suprasti, kad jie visi gerai susipažinę su tų gaidžių biografija. Kaip girdėti iš jų kalbos, kovos dalyvių praeitis yra garbinga. Greitai stosiančių į kovą gaidžių tėvai yra pasižymėję: jie yra kovoję tik su geriausiais peštukais. Rudojo tėvas, praradęs koją vienoje kovoje, tebėra gyvas ir dar apniurkąs bet gaidį. Sako, jaunikliai lekia nuo jo, pamatę piktas jo akis, o senesnieji — atsiminę galingą ir garbingą jo praeitį. Baltojo tėvas — miręs kovoje, bet taip pat buvęs pasižymėjęs, užmušęs kelis gerus gaidžius. O šios kovos dalyviai, kaip vienas, taip ir antras, yra nukovę po du pačių geriausių gaidžių ir išėję iš arenos mažai sužeisti. Tačiau rudasis gaidys turįs daugiau šansų laimėti. Jo giminė esanti geriau pasižymėjus. Daugiau pinigų dedama už raudonąjį. Į galą, kada nebesiranda pinigų už baltąjį, kai kurie drąsuoliai pradėjo siūlyti tris dolerius prieš du, net keturis prieš du. Dabar lažybos vėl pagyvėjo, vėl atsirado dedančių už baltąjį. Lažybose dalyvavo ir berniokai: dėjo po centą, po dešimtuką.

Iš mėlynai ir raudonai nudažyto bažnyčios lango žiūrėjo Į juos Švenčiausioji Marija su Kūdikiu rankose. Bažnyčioje buvo girdėti liūdna liturginė vargonų melodija.
—    Kaip tamsta žinai, kad raudonasis laimės?
— Faustina paklausė vyro, kuris siūlė dešimtį dolerių prieš penkis už raudonąjį gaidį.
— Tikrai niekas nežino, kuris laimės. Raudonasis turėtų laimėti. Bet kaip viskas, taip ir gaidžiai, be kitko, reikalauja ir laimės, — paaiškino jai tas vyras.

Vyrai, nešę gaidžius, išėjo į vidurį arenos, patikrino vienas kito gaidžių peilius, pritvirtintus prie pentinų, ir pamaži padėjo gaidžius ant žemės vieną prieš antrą. Paskui vyrai pasitraukė į žmonių ratą.
Tos rūšies gaidžiai pradeda kovą nevisada tuo pačiu stiliumi. Kai kada jie šauna vienas į kitą tuojau, paleisti ant žemės, arba skriste skrenda vienas prie kito, jei jie yra paleisti iš tolo. Šieji gaidžiai pradėjo kovą, kaip du daug išgyvenę, daug matę boksininkai, šaltai, nesiskubindami. Pirmiausia sparnu aprėžė vienas apie kitą, paskui, pasigūžę, sustojo vienas prieš kitą ir tampė kaklus, beveik pasiekdami vienas kito snapą. Galvos juda, kojos juda, akys seka akis. Aš esu tikras, kad toje jųjų įžangoje buvo pastatytas garbingas klausimas: "Esi pasiruošęs?" ir kad kova neprasidėjo, kol abudu pasakė: "Esu."

Kur stovi peilis prieš peilį — mirksnyje gali užgesti vieno akys ir daugiau niekad nebepamatyti tų brangių daiktų, kuriuos, gyvendamas, mylėjo. Ir niekas nežino, kurio akys gali užgesti. Bet ir raudonasis ir baltasis nė vieno žvilgsnio nepasuko į tą pusę, kur paliko jų gūžta, saulėtas kiemas, jų patelės ir ta pati išrinktoji, labiausiai pamėgtoji vištelė. Gal būt, nė neatėjo jiems į galvą, kas rėš vyrišką sparną apie jų mylimąsias, jei jie kris kovoje; kas jas vilios, grūdą radęs, kas jas įspės, kada vanagas pasisuks viršum jų kiemo.
Paleisti paukšteliai buvo dar gražesni, negu atrodė rankose: žvilgančios jų plunksnos buvo švelniai sudėstytos. Vienas — raudonas, žalių ir mėlynų plunksnų pamargintas; kitas — baltas, kaip sniegas, ir blizgantis, kaip sniegas. O jų kojos — lengvutės, galvos — greitos. Abudu rodė savo drąsą ir pasitikėjimą savimi. Ir sakytum, kad jiems nerūpėjo, kas ir kam juos čia pastatė vienas prieš kitą ir kas seks jų kruviną kovą; juoksis ir rėkaus, pamatę jų kraują, ant piūvenų varvantį.

Pirmu bandymu jie iššoko kokį dešimtį pėdų į orą, snapų ir peiliais bent pėdą vienas nuo kito; antru sykiu — jau arčiau, trečiu — jau paliesdami vienas kito plunksnas. Taip jie pakartojo kokį dvidešimti sykių, visad taikydami smūgį ir saugodamiesi smūgio, vis atsiremdami kojomis į kojas. Ir jie veikė taip greitai, kad ir akys nespėjo jų sekti. Paskui sustojo pasižiūrėti vienas į kitą, gal nusistebėti savo pentinais — ką ten prie jų pritaisė žmogus, kuris juos lepino, kiaušinių tryniais lesino ir atrodė jiems dūšią atidavęs. Jų akys stovėjo įsmeigtos vieno į kito; kur suko vieno galva, ten suko ir antro. Matyti, kad ir vienas ir kitas tykojo spragos smogti priešui rimtą smūgį. Bet gaidžiai ilgai


J.   BAKIS   MIEGANČIOS     RAGANĖLĖS     (Majolika)
 
negalvojo, negaišo; vėl kirto vienas kitam, vėl aštrūs peiliai tviskėjo ore, lakstė apie gaidžių galvas ir krūtines; kapojo plunksnas nuo sparnų. Ant žemės pasirodo šviežias kraujas. Baltasis gaidys, prieš minutę buvęs baltas, kaip sniegas, dabar jau rausvas; nebemanytum, kad jis yra buvęs skaistus, kaip sniegas, arba šiaip sau baltas. Ir jo plunksnos jau nebe tvarkoje, supe-šiotos.

Dar viena minutė, o gal tik pusė, ir aną mirksnį buvę baltos, tviskančios plunksnos dabar paliko kruvinos, purvinos ir suveltos. Raudonasis taip pat buvo visas supešiotas, gal ir kruvinas, nors del jo plunksnų nematei kraujo.

Šlakuota, negražiu veidu moteris, kuri glėbyje laikė mažą mergaitę, pamačius varvantį gaidžių kraują, pradėjo kažin kokiu gyvulišku balsu juoktis ir šūkauti. Ją apniko isteriškas džiaugsmas ir malonumas. Ji tiek susijaudino, kad užmiršo savo kūdikį. Jos mergaitė iškrito jai iš rankų ir klykė po motinos kojų, o ji, ta šlakuotu veidu moteris, iškėlus rankas į orą, purtydama galvą, juokėsi ir šaukė: "Give'im! Kill'im!" Ir atrodė, kad ji nebuvo iš anksto gaidžio pasirinkus, už kurį ji galėtų taip šaukti. Atrodė, kad jei baltasis būtų išėjęs laimėtoju, ji būtų taip isteriškai šūkavus už baltąjį.

Tuosyk sustojo kitas automobilis, iš kurio išlipo keturi žmonės ir atėjo prie susispietusio žmonių būrio. Iš tų keturių viena moteris, pamačius po motinos kojų klykiančią mergaitę, o šlakuotu veidu moterį iš didelio džiaugsmo raunančią savo plaukus, piktai suriko:
— Nusidėjėle tu! Po kojų mindai savo mergaitę ir juokiesi iš nekalto paukštelio kraujo! Dievas turi tau paruošęs žuvį, kuri praris tave, ir tu žuvies pilve turėsi išbūti tris dienas ir tris naktis! Skubėk į bažnyčią.
Šlakuotu veidu moteris staiga pabudo, pagriebė nuo žemės savo mergaitę ir nubėgo į bažnyčią, kur teberaudojo vargonai. O bažnyčios languose stovėjo šventųjų paveikslai. Atrodė, kad tie gailestingi šventųjų veidai stovėjo nuleisti žemyn, ant peiliais suraižytų paukštelių ir ant beširdžių žmonių, kurie juokėsi iš tų paukštelių kančios.

Betgi gaidžių kova ėjo. Kovos tempas sulėtėjo. Kovotojai jau retai bepašoka į orą. Kai kada jau susipina jų kojos. Dar vienas smūgis, dar dešimtis smūgių — ir baltasis gaidys pradėjo kriokti.
Šį atsitikimą norėčiau iš visko čia išskirti: sužeistas paukštelis stebėtinai, šiurpiai vaitojo. Tikrai vaitojo. Kaip žmogus dieglių agonijoje, jis vaitojo. Ir jo balsas buvo lygiai toksai, kaip vaitojančio žmogaus. Išgirdęs tokį vaitojimą, nežinodamas, iš kur jis ateina, guldytum savo galvą, kad tai yra žmogaus vaitojimas. Niekas tavęs neįtikintų, kad paukštis galėtų taip vaitoti.
Faustina spaudė mano ranką ir prašė: "Einame, važiuojame." Paskui ji viena nuėjo į automobilį. Ir tie keturi žmonės, ką tik išlipę, grįžo į savo automobilį.

Aš laukiau galo.

Iš gaidžio snapo pradėjo purkšti kraujas. Dviašmenis peilis buvo pervėręs jo plaučius. Buvo sunku gaidžiui orą atgauti, kvėpuoti. Betgi taip sunkiai sužeistas paukštelis dar nepasidavė, negriuvo ant žemės, nors priešo kirčiai snapu ir peiliais jau kaip lietus krito ant jo nugaros. Peiliai raižė jo nugarą, jo plunksnos žiupsniais lėkė į orą Galėjai spėti, kad visas jo kūnas buvo peilių suraižytas. Jis jau nebepajėgė gintis, jis svyravo, kada ne kada snapu mostelėdamas, bet jau ten į tuščią orą, kur nebuvo jo priešo. Aš spėjau, kad jis jau nebesirūpino šiuo savo žygiu ir jo galu o tik matė akyse saulėtą savo kiemą ir tą vištaitę, kuri jam buvo iš visų gražiausia; kurią jis šaukdavo, grūdą radęs, ir perspėdavo, pamatęs ore sukantį vanagą. Aš matau, kad pro jo akis greitai lekia jo gyvenimas, laimėtos kovos. Viskas mirksniais pralekia pro akis ir gale akyse sustoja išpeštas iš jo gyvenimo malonus momentas. Ir jis, kaip užpraeitais metais, saulėtą pavasario dieną, stovi prie blizgančio akmenėlio ir šaukia savo mylimąją. O pavasario diena tokia graži ir skaisti, kad negalima kitos tokios atsiminti. Artėjanti mirtis ištraukė iš jo gyvenimo smagiausią valandėlę ir pastatė prieš mirštančio akis paskutinį kartą jąja atsidusti.
-- Pabaigtas, pabaigtas! Nešk laukan! — lakstė  šauksmai.
Gaidžio savininkas dar lauke. Yra pasitaikę, kalniečiai kalba, kad mirštančio gaidžio paskutinis kojų spyris laimėjo kovą.

Ir čia tas pat atsitiko! Mirštantis gaidys mostelėjo koja. Mostelėjo ja paskutinį kartą, griūdamas, nebetaikydamas, bet aklai smogė priešui tiesiai per kaklą. Ir raudonojo gaidžio galva, tarytum kirviu ant kaladės kirsta, nusirito ant žemės. Jo kūnas pašoko į orą ir taip pat krito ant žemės šalia jo kūno. Tuojau išsitiesė jo kojos, ir pavargęs kūnas jau nebepašoko nuo žemės. Netoli taip pat sudribo baltasis gaidys, kurio baisus vaitojimas baigė užgesti. Savininkai priėjo prie gaidžių. Baltojo savininkas pristūmė savo gaidį prie raudonojo, kad tas dar kirstų begalviui. Baltasis gaidys trukčiojamai pakėlė savo galvą ir kapstelėjo raudonajam, vos paliesdamas paskutinę jo plunksną. Paskui pats padėjo savo galvą ant žemės, tarp raudonojo kūno ir nukirstos galvos. Nutilo jo vaitojimas. Jis mirė. Nutilus tam klaikiam vaitojimui, kažin kas nuslinko nuo dangaus: saulė atrodė skaistesnė, oras lengvesnis, atsirado maloni tyla, nors žmonės smarkiai ūzgė.
Kovą laimi tas, kuris kerta paskutinį kirtį.
Baltasis gaidys laimėjo kovą!

Ir dabar viduryje arenos gulėjo du negyvi drąsūs kovotojai. Ir jie dabar buvo tokie negražūs, susivėlę ir menkučiai. Jų mažyčiai kūnai atrodė dar mažesni, negu pirma. Pirma gražiai sudėstytos ir blizgančios jų plunksnos dabar buvo supešiotos, suveltos, krauju persunktos, vietomis sustyrusios. Laimėtojas atrodė prasčiau už pralaimėjusį. Pirma baltos, kaip sniegas, blizgančios, kaip sniegas, plunksnos dabar buvo kruvinos, purvinos, nepanašios j gaidžio plunksnas; neatrodė, kad kada jos būtų buvusios baltos ir gražios. Jei jo mylimoji dabar jį tokį pamatytų, tai taip ir pasakytų: "Matai, koks beprotis! Pra-kišai galvą — ir už ką?" Jai būtų nesuprantama, kad tai padarė ištvirkusio žmogaus noras.

Žmonės šūkavo. Pralaimėję mokėjo pinigus, beveik nepasikeisdami žodžiais su laimėjusiais.
Savininkai išnešė iš arenos užmuštus gaidžius. Greitai įlindo į areną vyras su kupinu baltų piuvenų bušeliu ir užbarstė gaidžių kraują, kad geriau matytųsi kitų gaidžių ten nukritęs kraujas.

Į areną buvo atnešti kiti du gaidžiai, kurie buvo taip pat vienas baltas, o antras raudonas, ir išrodė lygiai tokie pat, kaip ką tik žuvusieji! Greitai prasidės kita gaidžių kova. Kaip girdėti iš vietinių ir kaip jau patys matėme, gaidžių kova yra trumpa, ir dažnai abudu kovotojai miršta arenoje, ar iš jos išnešti.

Tuo tarpu mes leidžiamės į pakalnę. Graži pakalne. Saules spinduliai žaidžia margam medelių kilime, aplink — kalnų viršūnės parėmusios dangų. Bet mano ausyse tebesikartoja gaidžio vaitojimas, ir gal dėl to dabar šieji kalnai man atrodo labai rūstūs. Norėtum juo greičiau juos palikti ir užmiršti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai