Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ELISABETH LANGGAESSER PDF Spausdinti El. paštas
Parašė B. S.   
Elisabeth Langgaesser, žymi savo originalumu ir dideliais gabumais dabarties vokiečių rašytoja ir poetė, mirė praėjusių metų vidury. Buvo kimusi 1899 m. ir su Gertrud von Le Fort stovėjo vokiečiu katalikų rašytojų priešakyje. Jos kūryba, labai skirtinga ir įdomi savo problematika, galės iš viso pavaizduoti, koks likimas tenka krikščioniškai kūrybai mūsų laikų nukrikščionintam pasauly. Apskritai jos kūryba sietina su kitais Europos moderniais rašytojais — Green, Joyce, ypač su Bernanos.

1924 m., dar stiprioj ekspresionizmo įtakoi, ji išleido religinių himnų rinkinį "Der Wendekreis des Lammes" (Avinėlio atogrąža). Paskui šalia pasakoiamojo pobūdžio rinkinėliu "Das Triptychon des Teufels" (Velnio triptichas) "Das Labyrinth" (Labirintas) ji išleido tris romanus: "Der Gang durch das Ried" (žygis Der vikšrynę) — geriausiai pavykęs ir originaliausias jos epinis kūrinys; toliau labai ginčytinos vertės romaną "Das unausloeschliche Siegel" (Neišdildomas antspaudas), ir pagaliau trumpai prieš mirtį pabaigta "Fraenkische Argonautenfahrt" (Frankų argonautų kelionė). Pusiau lyrika, pusiau epas yra vaikystės mitas "Proserpina", o svarbiausi ir didžiausios vertės jos lyrikos rinkiniai iš vėlesnių metų yra "Tierkreisgedichte" (Zodiako ženklu poezija) ir "Der Laubmann und die Rose" (Daržininkas ir rožė, 1947). Abu šie paskutiniai rinkiniai geriausiai išreiškia jos pasaulėvaizdį ir gyvenimo jausmą labai gerai apvaldytomis eilėmis, jie taip pat parodo, kad autorė tematikos ir formos atžvilgiu nėra toli nuo kitų savo laiko lyrikų, kaip Gottfried Benn ir Wilhelm Lehmann.

Autorė linkusi sutapdinti tekius dalykus kaip tikrovė ir sapnas, pasireiškimas ir sąvoka, asmens konkretizavimas laike ir archetipas, sutrumpindama realų ir istorinį laiką ir erdvę į visai skirtingas proporcijas arba sujungdama visa į tą patį dabarties momentą: iš to jos kūryba gauna magišką pobūdį, kurį ji pati vadina eschatologiniu. Tad jos kūrvboj, pavyzdžiui, labai dažnai vartojamas simbolis — rutulys, kuris jau iš senovės yra magiškas ženklas prarastos vienybės, lyčių tapatybės, ramybėj atbaigtos prigimties, amžinai apie save besisukančio kosmo. Jį vartoja daugelis poetų, kaip Thecdor Daeubler ir Alfred Schuler. Jis kartais turėdavo reikšti pradinį visų daiktų stovį, kuriame priešingybės dar neišsivystę arba viena kitą uždengia; pavyzdžiui, taip rašoma apie Prozerpinos (amžino kitimo ir metų laikų deivė) stiklinį rutulį: "Kristalinėj oloj, iš kurios niekas negali grįžti, nes ji užlaužia greitą žvilgsnį žibančioj apvalumoj ir grąžina jį atgal, veržėsi mėlynos kaip opalas upės ir tekėjo ratu atgal, o tarp jų glūdėjo, panašios į dangaus paveikslus, pora auksinių žuvų, kurios be judesio ratu susilenkusios, vis buvo upės vidury." Arba kitur vėl: "Niekas neprilygsta didybei apvalaus veido savo kiaute; jis žvelgia sau į vidų . .."
Šitas, kaip ir kiekvienas magikos simbolis, gali įgyti visai priešingą reikšmę. Pavyzdžiui, romane "Neišdildomas antspaudas" stiklinis sodo rutulys reiškia žvilgančiu melo lukštu apvilktą kalėjimą savyje uždarytai sąmonei, dar kitur jis yra užburtas urvas, kosminės gamtos apgaulė, hades (mitinė tamsi požemių karalystė), į kurį kažin koks pažinimo demiurgas ištremia nupuolusią sielą.

Toki požemių karalystės kampeliai yra ir vaizduojamos jos apysakų ir romanų vietos, nors tikrumoj veiksmas daugiausia vyksta arti jos tėviškės Wormso ar Mainzo. Ji labai gerai pažįsta augalų ir gyvulių pasaulį, bet pirmoj vietoj piktžoles ir biaurius vabalus, niekinamas vietas; ji mėgsta pražūties ir klaikumos vaizdus — palšas dangus, pilnas slegiančios drėgmės oras, o žmonės kažin keno tampomi ir gainiojami atlieka biauriausius darbus su savim ir kitais. Nuodėmės vergijoj esantiems ir atpirkimo laukiantiems kūriniams viešpatauja šėtonas, kuriam duodami įvairūs vardai. Bet jis primena Kristų, lygiai kaip požemio deivės — Mariją ir daroma aliuzija į žemės rojų, kurio simbolis yra "rosa mistica", simbolis būties, išvaduotos nuo mirties įstatymo. Bet toji pati rosa mistica talpina savyje ir prie-šingyves, ji kartu yra tas užburtas rutulys, kuriame telpa ir mirties deivės ypatybės, bet tos priešingybės čia uždarai sujungtos. Taip, nors Paną (demoną) ištinka mirtis ir sudūžta daržininko rutulys, užpūstas dvasios vėje, bet slėgią gamtos burtai surakina visa iš naujo arba visa surakina dar pavojingesni, nes nematomi, dvasios burtai, ir taip užburtas nenutrūkstamas ratas tęsiasi, kur gausybė pereina į tuštumą, o būtis į nieką.

Pats dieviškumas šios autorės kūryboj kažin kaip būtinai sugretinamas su demoniškumu į vieną dualizmo porą. Savo gyvenimu ji, žinoma, išlaikė tikėjimo grynumą, bet raštuose kažin ar jai pavyko išsilaužti iš to užkerėto gamtos ir dvasios, lyties ir proto dualizme. Taip čia ir temdo visa mitologinės ir tipologinės asociacijos, per kurias beveik nematyti gyvo, realaus žmogaus. Nuo šios ydos laisviausias jos romanas "Der Gang durch das Ried. O sąryšy su "Das unausloeschliche Siegel" iš viso kyla klausimas, ar krikščioniška teologinė epika suderinama su alegorinio romano technika. Atrodo, ji pasidavė įtakai laiko nekantrumo pilnai, kažin kokio rojaus ieškančiai ir gamtą niekinančiai nuotaikai, todėl jos veikėjuose visur žymu nutolimas nuo gamtos ir realaus žmonių gyvenimo.
(Pagal Friedrich Kemp, Hochland, Oktober 1950)    B. S.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai